A-662-3010-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-3010/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00914-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo atstovei Rasetai Medutienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. N. (O. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. N. (O. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. N. (O. N.) skundu (b. 1. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Departamentas, atsakovas) 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (15/6-10) 12PR-14 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuto ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos piliečiui O. N.“ (toliau - ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Paaiškino, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas teigė, kad yra persekiojamas Kirgizijoje dėl tautybės (uzbekas), jį persekioja valstybės pareigūnai (milicija), buvo ne kartą sulaikytas ir sumuštas, Departamentui yra pateikęs rašytinius įrodymus: 3 šaukimus atvykti į Kirgizijos vidaus reikalų valdybos Tyrimo skyrių, tačiau atsakovas nepaneigė nė vieno jo argumento dėl prieglobsčio suteikimo, todėl prieglobstis turi būti suteiktas. Nurodė, kad 2011 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. KGZ-(15/6-9)-12-29 Norvegijos prieglobsčio tarybos organizacija pastebėjo, kad „Etniniai uzbekai, tarp jų, perkeltieji arba sugrįžusieji, tuoj po vasaros riaušių skundėsi saugumo tarnybos pajėgų ir milicijos persekiojimu, savavališkais suėmimais ir kankinimais“.

Pažymoje taip pat nurodoma, kad „Žmogaus teisių aktyvistė Adilet teisės klinikos direktorė C. J. teigė, kad po 2010 m. balandžio įvykių nacionalizmas šalyje išaugo, nesiimama jokių priemonių etninių uzbekų saugumui užtikrinti, vilkinama išduoti tapatybės ir turto nuosavybės dokumentus netekusiems uzbekams. Dėl Pietų Kirgizijoje vykdomų grasinimų ir ekonomikos nuosmukio, uzbekams gyventi ypač sunku“. Pareiškėjo teigimu, Departamentas visuotinai žinomą uzbekų persekiojimo Kirgizijoje faktą bando paneigti ieškodamas prieštaravimų pareiškėjo teiginiuose ir prieštaravimus nustato remdamasis ne faktais, bet abejonės principu.

Prieštaravimo jo teiginiuose dėl turimo paso ir jo duomenų nebuvo nustatyta, nes jis niekada neturėjo ir nematė, kaip teigia Departamentas, savo paso Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo Lietuvos viza. Kokia yra šio dokumento kilmė, jam nėra žinoma, tačiau jo kelionę į Europos Sąjungą organizavo bendrovė, kuri rūpinosi visais jo dokumentais. Buvo įsitikinęs, kad į Europos Sąjungą atvyko teisėtai, tačiau, kaip paaiškėjo, egzistuoja dar vienas jo pasas su Lietuvos viza, kurio pagrindu Lietuva prisiėmė atsakomybę iš Norvegijos nagrinėti prieglobsčio prašymą.

Manė, jog Departamentas prieš priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, turėjo išsiaiškinti Lietuvos ambasadoje, ar jam buvo išduota Lietuvos viza, nes jokios vizos ambasadoje negavo. Atsakovas taip pat teigia radęs prieštaravimus faktinėse aplinkybėse, remdamasis neatitikimais tarp datų, kada jis išvyko ir grįžo į Kirgiziją, taip pat, ar jis asmeniškai gavo šaukimus, ar per tėvus. Šios aplinkybės, pareiškėjo teigimu, negali būti esminėmis siekiant taikyti ar netaikyti abejonės privilegijos principą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 7-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos piliečiui O. N., išnagrinėjo jo prieglobsčio argumentus bei apklausų metu pateiktus faktus, įvertino objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turėjusias lemiamą reikšmę priimant skundžiamą sprendimą. Nurodė, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjo tautybę, atsižvelgė į pateiktą O. N. Kirgizijos Respublikos piliečio pasą AN1500063, kuriame nurodoma, kad minėtas asmuo yra uzbekas, bei į pareiškėjo pateiktą informaciją ir šio fakto neneigė.

Vertindamas pareiškėjo teisių pažeidžiamumą Kirgizijoje, atsakovas išnagrinėjo visumą sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo reikšmingų faktų ir priėmė Sprendimą nesuteikti prieglobsčio, kadangi kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktos informacijos tikroviškumo ir tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinumo. Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog automatiškai suteikiama tarptautinė apsauga, kiekvienam iš tos šalies atvykstančiam prieglobsčio prašytojui, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas automatiškai neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Anot atsakovo, pareiškėjo pateikti prieglobsčio argumentai, dokumentiniai įrodymai akivaizdžiai prieštarauja vieni kitiems, todėl negalėjo būti laikomi svariais įrodymais dėl tarptautinės apsaugos suteikimo. Pareiškėjo priežastys dėl kurių jis atvyko į Lietuvos Respubliką nėra įtikinamos ir jo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, nėra pagrindo suteikti tarptautinę apsaugą Lietuvoje. Pareiškėjo cituojamoje Pažymoje nurodytos aplinkybės nėra visiškai tikslios, nes pateikiama informacija yra abipusiška ir būtina vertinti individualias aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju, o minėta Pažyma negali lemti sprendimo dėl konkretaus prašymo suteikti prieglobstį.

Nurodė, jog pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo, nei apklausų metu, nei skunde nenurodė jokios informacijos, kad jam Kirgizijoje kilo problemų dėl asmens tapatybės ar kitų dokumentų išsiėmimo. Priešingai, jis pateikė vairuotojo pažymėjimą, išduotą 2010 m. liepos 24 d., jo namo sudegimą patvirtinantį dokumentą, išduotą 2010 m. po balandžio mėnesio įvykių, bei kitus asmens dokumentus, 2010 m. spalio 19 d. pareiškėjui Kirgizijos Respublikoje buvo išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas neigia turėjęs, tačiau atsakovas, neturi jokio pagrindo netikėti tuo, kad pasas buvo išduotas, nes byloje esanti informacija patvirtina, jog pareiškėjui buvo išduotas minėtas pasas.

Atsakovo teigimu, apklausos metu prieglobsčio prašytojo pateiktos informacijos nesutapimai, painiojimasis bei nelogiškumas faktuose suponuoja nuomonę, kad jo argumentai ir pareiškimai neturi įrodomosios galios ir nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Abejoti prieglobsčio prašytojo nuoširdumu, pateiktos istorijos tikrumu leidžia surinkti įrodymai apie jo vykimus į Rusiją, Norvegiją, taip pat aplinkybės dėl Lietuvos vizos gavimo, pateiktų šaukimų, paso duomenų. Nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 83 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją, nusprendė, kad jo atžvilgiu yra taikytina minėta nuostata, todėl jo pareiškimai neturi įrodomosios galios ir nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 8 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį, Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunktį. Teismas, išanalizavęs surinktą medžiagą (apklausų protokolus, sprendimus, tarnybinius pranešimus, pareiškėjo paaiškinimus, paso duomenis, kitus dokumentus), sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad nesutapimai, painiojimasis bei nelogiškumas faktuose suponuoja nuomonę, kad pareiškėjo visa istorija yra prasimanyta, siekiant atitikti sąlygas, reikalingas tarptautinės apsaugos suteikimui. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gręsiančio persekiojimo, smurto, arba žmogaus teisių pažeidimų. Pažymėjo, kad remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. KOZ-( 15/6-9)-12-29 „Apie sugriautų rajonų atstatymo darbus Kirgizijoje; pabėgėlių grįžimą; vyriausybės požiūrį ir priemones, kurių ji imasi etninių uzbekų saugumui užtikrinti; I. A.; ES valstybių narių praktika“ teigiama, kad padėtis Ošo srityje stabilizavosi. Nustatė, kad 2011 m. birželio 20 d. neeilinio VII liaudies asamblėjos suvažiavimo metu delegatai patvirtino Etninės politikos ir visuomenės konsolidavimo koncepcijos planą iki 2015 m. Etninės politikos ir visuomenės konsolidacijos koncepcijos pagrindiniai principai: demokratinės vertybės; įstatymo viršenybė; žmogaus teisės; etninių grupių savitumo išsaugojimas; nepriklausomai nuo tautybės ir kalbos lygių galimybių užtikrinimas. Teismas laikė, jog būtina vertinti individualias aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju, minėta pažyma negali lemti sprendimo dėl konkretaus prašymo suteikti prieglobstį. Teismo vertinimu, pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo, nei apklausų metu, nei skunde nenurodė jokios informacijos, kad jam Kirgizijoje kilo problemų dėl asmens tapatybės ar kitų dokumentų išsiėmimo. Priešingai, jis pateikė vairuotojo pažymėjimą, išduotą 2010 m. lapkričio 24 d., jo namo sudegimą patvirtinantį dokumentą, išduotą 2010 m. po balandžio įvykių bei kitus asmens dokumentus. Taip pat pareiškėjas 2010 m. spalio 19 d. Kirgizijos Respublikoje buvo išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas neigia turėjęs, tačiau byloje esantis bendrovės „LITAMICUS“ prašymas patvirtina minėto paso turėjimą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, abejoti prieglobsčio prašytojo nuoširdumu ir istorijos tikrumu leidžia ir tas faktas, kad jis turėdamas Lietuvos vizą, nelegaliai vyko į Norvegiją, ten prašė suteikti prieglobstį, kas įrodo jo nenuoseklumą, veiksmų prieštaringumą. Teismo nuomone, jis nebuvo nuoširdus atskleisdamas jam žinomus faktus, be to, nagrinėjant jo prašymą atsakovas nustatė prieštaravimus tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, kas neleidžia jam taikyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymų 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje argumentai negali būti sietini su tarptautinės apsaugos paieška ir dėl to nėra priežasčių suteikti minėtam Kirgizijos piliečiui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs turimą informaciją, pareiškėjo skundo argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo baimė dėl nežmoniško elgesio, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, jis apskritai nenurodė kokių nors rimtų priežasčių baimei pagrįsti.

III. Pareiškėjas O. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 37-38) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Departamento Sprendimą bei įpareigoti Departamentą tinkamai išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš naujo.

Atkreipia dėmesį, kad detales dėl šaukimų įteikimo galėjo supainioti dėl savo amžiaus, t. y. negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybės, kaip buvo įteikti šaukimai atvykti į Kirgizijos vidaus reikalų valdybos Tyrimų skyrių, tačiau tai jokiu būdu neleido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog jo paaiškinimai ir priežastys, dėl kurių jis prašo prieglobsčio, yra prasimanytos. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad jam nėra žinoma paso Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo Lietuvos viza, kilmė. Mano, jog ši aplinkybė nebuvo tinkamai ištirta, dėl to administracinė byla nebuvo tinkamai išnagrinėta. Teigia, jog Departamentas neužklausė Lietuvos ambasados dėl jam nežinomo tariamo paso egzistavimo ir jame esančių įrašų atsiradimo aplinkybių. Argumentuoja, jog žmogaus teisių situacija Kirgizijos Respublikoje negerėja ir po jo išvykimo nepagerėjo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo padėtį Kirgizijoje. Teigia, jog yra pripažįstama, kad net ir socialinių bei ekonominių teisių neužtikrinimas, kuris savo šiurkštumu neprilygtų persekiojimui, gali būti pakankamas, kad būtų paneigta vidinės apsaugos alternatyva. Tokią poziciją palaiko ir Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba. Nurodo, jog bendra padėtis Kirgizijoje leidžia daryti išvadą, kad uzbekų tautybės asmenims nėra užtikrinamos socialinės ir ekonominės teisės, jų neužtikrinimas yra sistemingas, todėl šios aplinkybės privalėjo būti vertinamos siekiant nustatyti, ar jam neturėtų būti suteikta papildoma apsauga.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 43-45) prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Nurodo, jog, kadangi apelianto pasakojime buvo nustatyta esminių prieštaravimų, jo atžvilgiu negalėjo būti taikoma abejonės privilegijos nuostata, įtvirtinta Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011. Nurodo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 16.3 ir 66.3 punktus. Mano, jog skundo argumentacija dėl socialinių ir ekonominių teisių tik patvirtina Departamento išvadą, kad apeliantas iš kilmės valstybės išvyko dėl ekonominių ar asmeninių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-03-08 sprendimo Nr. (15/6–10)–12PR–14, kuriuo Kirgizijos Respublikos piliečiui O. N. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą) arba papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Šio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Pareiškėjas persekiojimo faktą kilmės valstybėje grindžia etnine priklausomybe, t. y. jį persekioja milicijos pareigūnai, ne kartą buvo sulaikytas ir sumuštas, nes yra uzbekų tautybės. Kaip įrodymus O. N. pateikė 3 šaukimus atvykti į Kirgizijos vidaus reikalų valdybos Tyrimų skyrių.

Vienas iš svarbiausių argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia savo paaiškinimus dėl prieglobsčio suteikimo yra tas, kad dėl etninės priklausomybės jį persekioja valstybės pareigūnai (milicija). Pareiškėjo paaiškinimai, apklausų protokolai, paso duomenys ir šaukimai (Kriminalistinių tyrimo centro Dokumentų tyrimo skyriaus 2012-03-07 išvada) patvirtina, kad O. N. pateikti faktai dėl jo persekiojimo kilmės valstybėje neatitinka tikrovės. Pareiškėjas pateikdamas informaciją apie persekiojimą painiojasi, nesugeba aiškiai ir tiksliai nurodyti datas ir atkurti kitas aplinkybes, nuo kada ir kaip konkrečiai pasireiškė persekiojimas. Anksčiau nurodytus dokumentus įvertinęs tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas yra painus, nelogiškas, neįtikinamas bei prieštaringas, kas suponuoja išvadą, kad pareiškėjo visa istorija yra prasimanyta, siekiant atitikti sąlygas, reikalingas tarptautinės apsaugos suteikimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas akivaizdžiai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kilmės valstybėje gresiančią baimę dėl persekiojimo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, taip pat pagrįstai netaikyta abejonės privilegijos nuostata (Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 83 straipsnio 1 dalis).

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011-07-14 pažymoje apie sugriautų rajonų atstatymo darbus Kirgizijoje, pabėgėlių grįžimą, Vyriausybės požiūrį ir priemones, kurių ji imasi etninių uzbekų saugumui užtikrinti, I. A., ES valstybių praktiką nėra nurodyta, kad uzbekai valdžios institucijų būtų persekiojami. Priešingai, Prezidentas, Parlamentas ir Vyriausybė privalo imtis priemonių, kad užtikrinti realią teisinę apsaugą visiems gyventojams nepriklausomai nuo jų etninės priklausomybės, visus asmenis, kurstančius tarpetninę nesantaiką, separatizmą, provokuojančius ir vykdančius vandalizmo aktus, marodierius, prievartautojus ir pažeidusius žmogaus teises kalbiniu ir etniniu pagrindu patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini pagrįstais, todėl O. N. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Bendra situacija kilmės valstybėje nėra tokia, kuri būtų pakankamas pagrindas konstatuoti papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybę (situacija po 2010 metų įvykių Ošo srityje stabilizavosi).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo O. N. (O. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Skirgailė Žalimienė