2015-10-13 Nr. AB-20211-3-61-3-05686-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-529-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05686-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 10.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesvida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesvida“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikęs pareiškėjo UAB „Kesvida“ (toliau – ir pareiškėjas) pakartotinį teminį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su prekių išleidimu į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimu vienu metu ir prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio nuostatas yra taikomas lengvatinis 0 proc. PVM tarifas, patikrinimą nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. bei pagal 2011 m. sausio 4 d., 2011 m. sausio 6 d. ir 2011 m. sausio 7 d. muitinės deklaracijas, 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo ataskaita Nr. 3LM20020M pareiškėjui įregistravo 3 150 925 Lt importo mokesčių skolą muitinei: 120 050 Lt importo muito, 1 790 136 Lt importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 476 665 Lt PVM delspinigių ir 764 074 Lt baudą, sudarančią 40 proc. nuo nesumokėtų mokesčių sumos.

Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 1A-241 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3LM20020M.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S-151 (7-161/2013) patvirtino atsakovo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1A-241 nurodymus pareiškėjui sumokėti 120 050 Lt muitą, 1 790 136 Lt importo PVM, 476 665 Lt importo PVM delspinigius, tačiau nurodė sumokėti 30 proc. dydžio muito ir importo PVM baudą, t. y. 573 056 Lt.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) MGK 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-151(7-161/2013); 2) Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1A-241; 3) Klaipėdos teritorinės muitinės 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3LM320020M (toliau – ir ataskaita).

Pareiškėjas tvirtino, kad MGK sprendimas prieštarauja duomenims, surinktiems ir pateiktiems patikrinimo metu. Tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, vertindami aplinkybes dėl prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos, rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su vežėjo L. O. komercinės firmos vykdoma veikla ir vieno autovežio su priekaba eksploatavimu. Muitinės departamentas patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės išvadas apie CMR nurodytą autovežį „Mercedes Benz“, kad nurodytu laikotarpiu šiuo krovininiu automobiliu negalėjo būti išgabentos į Latviją pareiškėjo 4200 procedūrai deklaruotos naudotos transporto priemonės. Tačiau tokia išvada prieštarauja kitoms faktinėms aplinkybėms, kurių Muitinės departamentas nevertinto ir dėl jų nepasisakė.

Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant ginčą buvo duomenų, jog dalis pareiškėjo parduotų į Latviją gabenamų transporto priemonių buvo vežama kartu tuo pačiu autovežiu su UAB „EVG Grupė“ transporto priemonėmis, skirtomis tai pačiai Latvijos įmonei SIA „Latuma“. Klaipėdos AVMI atlikto UAB „EVG Grupė“ kompleksinio patikrinimo metu buvo pripažinta, kad autovežis „Mercedes Benz“ ataskaitoje tiriamu laikotarpiu buvo naudojamas ir juo buvo gabenamos transporto priemonės į Latviją. Nepaisant to, disponuodama ta pačia informacija, Klaipėdos teritorinė muitinė priėmė du visiškai priešingus sprendimus – UAB „EVG Grupė“ tikrinimo atveju pripažino, kad prekės išgabentos į Latviją ir importo PVM neskaičiavo, o pareiškėjo atveju konstatavo, jog prekės neišgabentos į Latviją ir importo PVM skaičiuojamas.

Dalis parduotų į Latviją gabenamų transporto priemonių buvo vežama kartu tuo pačiu autovežiu su UAB „EVG Grupė“ transporto priemonėmis, skirtomis tai pačiai Latvijos įmonei SIA „Latuma“, pagal vieną krovinio važtaraštį (CMR). Klaipėdos teritorinė muitinė, remdamasi Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) surinkta medžiaga, ataskaitoje padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktuose krovinio gabenimo važtaraščiuose (CMR) nurodytu automobiliu „Mercedes“ Nr. (duomenys neskelbtini) negalėjo būti gabenamos prekės, tačiau UAB „EVG Grupė“ patikrinimo atveju konstatavo, kad pagal tuos pačius krovinio važtaraščius (CMR) su ta pačia transporto priemone prekės į Latviją išgabentos.

Toks Muitinės departamento vienodų faktinių aplinkybių skirtingas vertinimas sudaro prielaidas manyti apie mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimą.

Pareiškėjas akcentavo, kad mokestinio patikrinimo ataskaitoje privaloma išnagrinėti ir įvertinti visus pateiktus įrodymus, tačiau Klaipėdos AVMI turimi duomenys visiškai nevertinti. Atkreipė dėmesį, kad, Klaipėdos teritorinei muitinei atliekant patikrinimą, pareiškėjo veiklą tikrino Kauno teritorinė muitinė, kuri patikrinimo ataskaitoje nurodė, jog Kauno AVMI pateiktas Latvijos mokesčių administratoriaus dokumentas (SCAC 2004 Forma), kuriame taip pat nurodyta, kad prekės į Latvijos Respubliką firmai SIA „Latuma“ tariamai atgabentos autovežiu „Mercedes Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Prie patikrinimo ataskaitos šis dokumentas nepridėtas ir patikrinimo ataskaitoje plačiau nekomentuojamas. Platesnė informacija pateikta Kauno AVMI patikrinimo akte, kuriame nurodyta, kad Latvijos įmonė SIA „Latuma“ apskaičiavo ir deklaravo įsigijimus iš bendrovės „Kesvida“, iš viso už 1 819 599 Lt. Už įsigytus automobilius Latvijos įmonė apmokėjo iš Swedbanke esančių sąskaitų – 1 057 488, 69 Lt. Taip pat nurodyta, kad prekės buvo vežamos automobiliu „MERCEDES (duomenys neskelbtini)“, kurio savininkas yra L. O.

įmonė, pristatytos atitinkamais adresais. Iš Lietuvos įsigytos prekės buvo parduotos fiziniams asmenims iš ES ir trečiųjų šalių, taip pat Latvijos fiziniams asmenims. SIA „Latuma“ prekes pardavė Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi, Latvijos mokesčių administratorius vienareikšmiškai patvirtino, kad prekės pristatytos į Latviją nurodytais adresais. Jokių abejonių dėl SIA „Latuma“ veiklos vykdymo teisėtumo nepateikta. Apie šiuos duomenis Klaipėdos teritorinė muitinė ataskaitoje nepasisakė, o Muitinės departamentas sprendime tik nurodė, jog jiems nėra žinoma, apie kokį dokumentą pareiškėjas kalba, ir konstatavo, jog savo teiginiams pagrįsti jokio patvirtinančio dokumento, kuriame būtų Latvijos mokesčių administratoriaus patvirtinimas apie tinkamą nagrinėjamos procedūros reikalavimų įvykdymą, su skundu nepateikta.

MGK šias Latvijos mokesčių administratoriaus nurodytas aplinkybes laikė paneigtomis vadovaujantis kitos Latvijos institucijos – Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos Mokesčių kontrolės valdybos nurodytais faktais, tačiau tie faktai nepaneigia importuotų prekių išgabenimo, tik apibūdina Latvijos įmonės veiklos vietą. Pareiškėjas yra nurodęs, kad už transporto priemonių gabenimą, kurios yra tiekiamos SIA „Latuma“, pervežimo išlaidas apmoka prekių pirkėjas SIA „Latuma“. Visos vežėjų sąskaitos už pervežimus yra išrašomos šiai bendrovei, pareiškėjui lieka tik CMR, patvirtinti išvežimo faktą.

Tačiau mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos padarė išvadą, jog nepateikta duomenų, pagrindžiančių tiekiamų SIA „Latuma“ transporto priemonių gabenimą ir su tuo susijusių išlaidų apmokėjimą. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė neginčytinų įrodymų, patvirtinančių ir įvykdytą nurodytų transporto priemonių pristatymą (nuosavybės ar disponavimo teisių perdavimą) Latvijos įmonei SIA „Latuma“. Pažymėjo, kad pirminio patikrinimo metu, kurį atliko Kauno teritorinė muitinė, buvo pateiktas SIA „Latuma“ patvirtinimas, kad visos iš pareiškėjo įsigytos transporto priemonės buvo atgabentos į Latviją, tačiau, Klaipėdos teritorinei muitinei atliekant patikrinimą ir Muitinės departamentui sprendimu patvirtinant patikrinimo ataskaitą, apie tokius SIA „Latuma“ patvirtinimus nepasisakyta.

Be to, patikrinimo metu yra nustatytas faktas, kad dalis transporto priemonių parduota Latvijos fiziniams asmenims ir dalis transporto priemonių buvo registruota Latvijoje. Todėl tai vienareikšmiškai patvirtina, kad transporto priemonės tikrai buvo išgabentos į Latviją, nes kitaip jų nebūtų buvę galima įregistruoti Latvijoje.

Pareiškėjo nuomone, ataskaitos išvada nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, ginčijama ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ataskaitoje nėra vertinamos aplinkybės, kurios yra naudingos mokesčių mokėtojui, nors mokesčių administratorius privalo vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai, ir draudžiama iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas, išgabendamas prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą.

Dėl paskirtos baudos pareiškėjas nurodė, kad baudos skyrimas galimas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų atlikęs įstatyme numatytus pažeidimus ir netinkamai deklaravęs mokesčius.

Pažymėjo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas sumokėtas importo PVM yra atskaitomas, taigi, jei pareiškėjas būtų taikęs 4000 muitinės procedūrą, o ne 4200 muitinės procedūrą, tai visas sumokėtas PVM būtų įtrauktas į ataskaitą (deklaraciją) ir iškart grąžintas.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai Klaipėdos teritorinė muitinė 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo ataskaita Nr. 3LM320020M pakeitė jos importuotų naudotų transporto priemonių, deklaruotų 565 deklaracijose nurodytą 4200 muitinės procedūros kodą, pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 38 priede išdėstytą muitinės deklaracijos 37 langelio „Procedūra“ apibūdinimą, reiškiantį „prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu“, į 4000 procedūrą, kai „prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę netaikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu“, ir šioms transporto priemonėms atitinkamai perskaičiavo importo mokesčius, taikydama standartinį 21 proc. PVM tarifą. Atsakovas vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad šiame straipsnyje kalbama ne apie bet kokį importuotų prekių išgabenimą į kitą valstybę narę, o yra nustatytos ir sąlygos: prekės turi būti tiekiamos į kitą šalį ir išgabenamos per vieno mėnesio terminą nuo importo deklaracijos įforminimo. Kilus abejonių, teisės aktų nuostatos įpareigoja mokesčių mokėtoją, pasinaudojusį PVM lengvata, turėti neginčytinus (vienareikšmiškus) įrodymus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš šalies teritorijos, t. y. faktą, kad tiekiamų prekių fiziškai nebėra Lietuvos teritorijoje, bei faktą, kad teisę disponuoti tiekiamomis prekėmis įgijo pirkėjas kitoje valstybėje narėje.

Klaipėdos teritorinė muitinė mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Kesvida“ iš JAV firmos „Jumbo Mobile Limited“ į Bendrijos muitų teritoriją importavo naudotas transporto priemones su defektais ir nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. bei 2011 metais muitinėje įformino 565 importo deklaracijas (iš jų dėl 43 jau anksčiau yra priimtų Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimų), nurodydama „4200“ procedūros kodą, o 17 a langelyje šalies gavėjos kodą nurodė „LV“ (Latvija), PVM mokėtojo kodą „LV40103236224“.

Prekių išgabenimo faktą pagrįsti kartu su kitais dokumentais buvo pateikta su Latvijos įmone SIA „Latuma“ sudaryta 2010 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. LAKE-1. Mokestinio patikrinimo metu prekių išgabenimą pagrįsti bendrovė pateikė minėtai Latvijos firmai išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), kurių 16 langelyje vežėju nurodyta L. O. komercinė firma, o 25, 26 langeliuose transporto priemonės registracinis numeris ir markė – autovežis „Mercedes“ (duomenys neskelbtini).

Tačiau muitinė nustatė, kad nurodytas prekybinis valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)buvo išduotas ne L. O. komercinei firmai, o UAB „EVG grupė“. Klaipėdos AVMI atliko keletą vežėjo L. O. komercinės firmos patikrinimų ir surašytose Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymose, operatyvaus patikrinimo ataskaitoje Nr. AB14-131 nurodė, kad L. O. komercinės firmos buhalterinės apskaitos dokumentuose, kuriais grindžiamas importuotų automobilių išgabenimas į Latviją, (krovininio automobilio „Mercedes“, Nr. (duomenys neskelbtini), kelionės lapuose , išrašytuose 2010 m. rugsėjo–gruodžio mėn., vairuotojo A.

S. komandiruočių į Rygą apskaitos dokumentuose, firmos įsakymuose „Dėl degalų sunaudojimo normos patvirtinimo“) yra nurodyta transporto priemonė „Mercedes“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir neatitinka minėtuose CMR važtaraščiuose deklaruotiems autovežio rekvizitų („Mercedes“ Nr. (duomenys neskelbtini)). L. O. komercinės firmos atstovas Ž. O. 2011 m. liepos 22 d. paaiškinime nurodė, kad UAB „Kesvida“ tiekiamos transporto priemonės į Latviją buvo gabenamos tik krovininiu automobiliu „Mercedes Benz“ 1827, Nr. (duomenys neskelbtini)su priekaba „Kassbohrer“ Nr. (duomenys neskelbtini) (ne CMR važtaraščiuose, o buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytu krovininiu automobiliu), tačiau VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialo duomenimis autovežio „Mercedes Benz 1827“, Nr. (duomenys neskelbtini), nuomotoju nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2011 m. gegužės 28 d. buvo UAB „Miksva“, kuri pagal UAB „Automar Trading LTD“ įformintą tranzito lydintįjį dokumentą MRN 09LTLR100010FBA775 (2009-03-26) gabeno krovinį į Uzbekistano Respubliką („Gari“), kur 2009 m. balandžio 22 d. buvo atliktas gabentų prekių išmuitinimas.

Šią informaciją 2011 m. lapkričio 21 d. raštu patvirtino UAB „Linava“, pateikdama „TIR knygelės Nr. YX61580970 būklės“ išrašą, kuriame nurodyta, kad UAB „Miksva“ šiuo autovežiu gabeno transporto priemones maršrutu Lietuva–Uzbekistanas. Į pateiktą užklausą Uzbekijos Respublikos muitinės komitetas 2011 m. spalio 20 d. raštu Nr. 03-1/12-04418bu informavo, kad nurodytas autovežis „Mercedes Benz“ 1827, Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko per muitinės postą „Dayt-ata“ (pasienis su Kazachstano Respublika) 2009 m. balandžio 14 d. ir 2009 m. balandžio 22 d. išvyko iš Uzbekijos per pasienio postą „Afritom“ (pasienis su Afganistano Islamo Respublika).

Nors L. O. komercinė firma teigia, jog nuomos sutartis su UAB „Miksva“ buvo nutraukta ir krovininis automobilis „Mercedes Benz“ 1827, Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugrąžintas, tačiau savo teiginių valstybės institucijų įformintais ar kitokiais neginčytinais įrodymais nepagrindė. Vėliau L. O. komercinė firma, pakeitusi paaiškinimus, nurodė, kad UAB „Kesvida“ transporto priemones į Latviją gabeno krovininiu automobiliu „Mercedes Benz“ 1827, Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau dėl to, kad minėtas autovežis yra įsigytas kaip prekė, jį eksploatavo, naudodama prekybinius laikinuosius valstybinio numerio ženklus Nr. (duomenys neskelbtini) (jie išduoti, kaip minėta, UAB „EVG grupė“), tačiau nepateikė ir dokumentų, patvirtinančių, jog buvo galimybė šią transporto priemonę tikrinamuoju laikotarpiu eksploatuoti Lietuvoje (nepateikta nei transporto priemonės draudimo, nei techninės apžiūros dokumentų, nei Europos Bendrijos leidimo (licencijos) vežti krovinius tarptautiniais maršrutais ar kt.).

Taigi, Klaipėdos teritorinė muitinė mokestinio patikrinimo metu surinko ir skundžiamoje mokestinio patikrinimo ataskaitoje išsamiai išanalizavo duomenis apie pateiktuose CMR nurodytą autovežį „Mercedes“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad nurodytu laikotarpiu šiuo krovininiu automobiliu negalėjo būti išgabentos į Latviją UAB „Kesvida“ 4200 procedūrai deklaruotos naudotos transporto priemonės. Atsakovas nepagrįstais laikė pareiškėjo skundo teiginius, kad nei mokesčių administratorius, nei MGK nevertino jo nurodytų aplinkybių, jog su ta pačia transporto priemone „Mercedes“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal tuos pačius CMR važtaraščius kartu buvo gabenami UAB „EVG Grupė“ tiekiami automobiliai tai pačiai Latvijos įmonei SIA „Latuma“, o, atlikus nurodytos bendrovės patikrinimus, nebuvo nustatyta, kad su šia transporto priemone kroviniai neišgabenti.

Atsakovo vertinimu, atliekant UAB „EVG Grupė“ patikrinimą, galėjo būti nenagrinėjama, kokia transporto priemone išgabentos prekės, o išgabenimo faktui pagrįsti pakako kitų įrodymų, todėl teisingai muitinė ir MGK nesirėmė nei kitų mokesčių administratorių, nei kitų asmenų atžvilgiu atliktų patikrinimų dokumentais, o rėmėsi šio konkretaus patikrinimo metu nustatytais ir pagrįstais faktais, surinktais dokumentais ir kitais įrodymais. Šiuo metu galiojantys teisės aktai neįpareigoja ikiteismines ginčus nagrinėjančias institucijas, nagrinėjant skundą dėl konkretaus sprendimo, nagrinėti ir kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas pažymėjo, kad nepateikta duomenų, pagrindžiančių būtent pareiškėjo tiekiamų SIA „Latuma“ transporto priemonių gabenimo ir su tuo susijusių išlaidų apmokėjimo faktą. Pareiškėjas nepateikė neginčytinų įrodymų, patvirtinančių ir įvykdytą nurodytų transporto priemonių pristatymą (nuosavybės ar disponavimo teisių perdavimą) Latvijos įmonei SIA „Latuma“. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta atvejų, kai pareiškėjas jau buvo įforminęs transporto priemonių išgabenimo Latvijos įmonei SIA „Latuma“ procedūrą, tačiau tos transporto priemonės pagal pareiškėjo įgaliojimus ir jam pateikus VĮ „Regitra“ prašymus buvo registruotos Lietuvos Respublikoje.

Nustatyta atvejų, kai minėtas importuotas transporto priemones įsigiję asmenys, nors ir turėjo išrašytas (ne visais atvejais) Latvijos įmonės SIA „Latuma“ sąskaitas faktūras, patvirtino, jog jas pirko Lietuvoje, taigi faktiškai nepristatytas įmonei SIA „Latuma“, t. y. neišgabentas iš Lietuvos. Muitinės departamentui žinomas Latvijos Valstybės pajamų tarnybos Mokesčių kontrolės valdybos teminio patikrinimo aktas Nr. 23.3.1/43, surašytas atlikus teminį SIA „Latuma“ eksporto sandorių patikrinimą, tačiau apie pristatymą (gavimą) prekių (transporto priemonių) iš Lietuvos UAB „Kesvida“ jame nekalbama.

Priešingai, akte nurodoma, kad, atrankos būdu patikrinus SIA „Latuma“ 2010 m. eksporto deklaraciją, nustatyta, kad eksportuotoju joje nurodyta SIA „Latuma“, deklarantas – L. O. komercinė firma, eksportuota iš Lietuvos į Baltarusiją. Akte nurodyta, kad panašūs sandoriai sudaryti 2010 metais, eksporto deklaracijose kaip deklarantas nurodytos Lietuvos įmonės, prekės buvo realizuotos fiziniams asmenims į Baltarusiją, Rusiją, Kazachstaną. Nors patikrinimo rezultatų susieti su konkrečiais UAB „Kesvida“ 4200 procedūros įforminimo dokumentais negalima (patikrintos kelios atrinktos deklaracijos), tačiau tai yra papildomas įrodymas, jog pareiškėjo šiai procedūrai deklaruotos transporto priemonės nebuvo pristatytos Latvijos firmai SIA „Latuma“.

Informacijos, patvirtinančios minėtų transporto priemonių neišgabenimą iš Lietuvos, suteikė Latvijos Respublikos mokesčių inspekcijos Nacionalinė muitinės valdyba, 2013 m. vasario 11 d. rašte Nr. 27.6.6/11814 nurodydama, kad, atlikus teminį SIA „Latuma“ patikrinimą dėl sandorių su pareiškėju nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., nenustatyta jokių patvirtinančių įrodymų, kad automobiliai, kuriuos įsigijo pareiškėjas, faktiškai buvo importuoti į Latvijos teritoriją, į SIA „Latuma“ struktūrinį padalinį-sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini).

Taip pat nurodoma, kad, patikrinus SIA „Latuma“ deklaruojamą atgabentų transporto priemonių iškrovimo ir saugojimo vietą, adresu: (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog nurodytu adresu yra aptverta gyvenamų pastatų teritorija ir maži namų ūkio pastatai bei tuščia žemė (pieva), nenustatyta jokių požymių, kad nurodytu adresu yra SIA „Latuma“.

Atsakovo teigimu, prekių realaus išgabenimo iš Lietuvos teritorijos nepatvirtina pareiškėjo pagrindiniais įrodymais teikiami CMR važtaraščiai su neaiškia informacija apie krovinio gabenimo transporto priemonę. Vien tik formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančio dokumento (CMR) turėjimas mokesčių mokėtojui nesuteikia teisės į mokesčio lengvatą. Papildomai pateikti Muitinės departamentui dokumentai (Latvijos mokesčių inspekcijos nepatvirtintos elektroninės SIA „Latuma“ PVM deklaracijos, prekių judėjimo registrų kopijos su vertimais į lietuvių kalbą) nėra pakankami įrodymai, galintys paneigti išdėstytas aplinkybes ir patvirtinanti realų pareiškėjo importuotų, 4200 procedūrai deklaruotų, transporto priemonių išgabenimą Latvijos įmonei SIA „Latuma“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovo Muitinės departamento atsiliepime išdėstytais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad tiek Muitinės departamentas, tiek MGK ginčijamuose sprendimuose sutiko su Klaipėdos teritorinė muitinės patikrinimo ataskaitoje konstatuota aplinkybe, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog įformintose importo deklaracijose 4200 muitinės procedūrai deklaruotos transporto priemonės, kurios buvo skirtos išgabenti į kitą ES valstybę narę, yra teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis išgabentos.

Vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsniu, 35 straipsnio 1–3 dalimis, nuo 2005 m. rugsėjo 11 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklėmis, patvirtintomis Muitinės departamento direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 (toliau – ir Taisyklės) (Taisyklių 4–10 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose A261-89/2014, A556-250/2010 ir A556-1054/2010, nurodė, kad tam, jog į Lietuvos Respubliką importuota prekė būtų neapmokestinta importo PVM, privalo būti įvykdytos visos Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, o, kilus abejonių, ar prekės tikrai išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą ES valstybę narę, šias abejones privalo pašalinti importuotojas (mokesčių mokėtojas), mokesčių administratoriui paprastai pateikdamas gabenimo dokumentus, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų teikimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimų dokumentus ar kitus dokumentus, įrodančius prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą. Tokie dokumentai minėtų Taisyklių 9 punkte išdėstyti alternatyviai, t. y. dokumentu, įrodančiu prekių išgabenimo faktą, gali būti bet kuris iš nurodytų dokumentų, bei toks dokumentas (dokumentai) turi patvirtinti būtent prekių išgabenimo faktą. Dokumentų kiekį ir rūšį turi teisę pasirinkti importuotojas, o mokesčių administratorius turi diskreciją nuspręsti, ar pakanka importuotojo pateiktų dokumentų, kad būtų įrodyta, jog prekės tikrai išgabentos į kitą valstybę narę. Jeigu pateiktų dokumentų nepakanka, teritorinės muitinės ir / arba apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos turi teisę reikalauti importuotojo pateikti ir kitokius dokumentus.

Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas sprendė, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui, kuris, teismo vertinimu, nei patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, jog nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. muitinėje 565 įformintose importo deklaracijose 4200 muitinės procedūrai deklaruotos transporto priemonės buvo išgabentos į Latvijos Respubliką: Klaipėdos teritorinės muitinės 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3LM320020M labai nuosekliai ir detaliai nurodyta, kodėl mokesčių administratorius nepripažino pakankamais pareiškėjo pateiktų ir nurodytų įrodymų dėl patikrinimo ataskaitos 1, 2, 3 ir 7 prieduose minimų automobilių išgabenimo iš Lietuvos pagrįsti, tų pačių faktinių aplinkybių – t. y. dėl prekybinio valstybinės registracijos numerio (duomenys neskelbtini), išduoto UAB „EVG grupė“, naudojimo L. O. komercinės firmos veikloje, automobilių gabenimo krovininiu automobiliu „Mercedes Benz“ 1827, kurio valstybinis registracijos numeris yra (duomenys neskelbtini) ir kurio naudotoju VĮ „Regitra“ duomenų bazėje nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2011 m. gegužės 28 d. buvo nurodyta UAB „Miksva“ ir t. t. – pagrindimas aptartas ginčijamuose Muitinės departamento ir MGK sprendimuose, todėl teismas, atsižvelgęs ir į tai, kad pareiškėjo skunde dėl jų detaliai nepasisakoma, aptarė tik pareiškėjo nurodytus argumentus, kurie, jo teigimu, sudaro pagrindą šiuos sprendimus pripažinti nepagrįstais dėl jų prieštaringumo.

Pareiškėjas nurodė, kad jo parduotos transporto priemonės į Latviją buvo gabenamos tuo pačiu autovežiu, t. y. vienu kartu su UAB „EVG grupė“ transporto priemonėmis, skirtomis tai pačiai SIA „Latuma“, tačiau UAB „EVG grupė“ atveju Klaipėdos teritorinė muitinė pripažino, jog transporto priemonės išgabentos ir importo PVM neskaičiavo. Teismo vertinimu, šis pareiškėjo argumentas nebuvo pakankamas pripažinti pareiškėjo transporto priemonių išgabenimo į Latviją faktą įrodytu: UAB „EVG grupė“ teminis ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymu, patikrinimas atliktas už 2009 metus ir 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjo analogiškas patikrinimas atliktas nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. bei pagal 2011 m. sausio 4 d., 2011 m. sausio 6 d. ir 2011 m. sausio 7 d. muitinės deklaracijas, todėl teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl pareigos prekes išgabenti į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, 2010 m. kovo 9 d. Klaipėdos teritorinės muitinės baigto patikrinimo metu netikrinta UAB „EVG grupė“ komercinė veikla, susijusi su muitų teisės aktų taikymu nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., kada pastarosios įmonės automobiliai, skirti SIA „Latuma“, gabenti kartu su pareiškėjo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentas, kad SIA „Latuma“ Latvijos Respublikoje sumokėjo importo PVM už tas pačias transporto priemones, už kurias importo PVM ginčijamu patikrinimo aktu paskaičiuotas ir pareiškėjui ir kad Latvijos mokesčių administratoriui jokių abejonių dėl SIA „Latuma“ veiklos teisėtumo nekyla, savaime nėra pagrindas naikinti ginčijamų sprendimų, be to, nėra pagrįstas: priešingai nei teigia pareiškėjas, Latvijos Respublikos mokesčių inspekcijos Nacionalinė muitinės valdyba, atsakovo prašymu atlikusi SIA „Latuma“ veiklos patikrinimą dėl nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. iš pareiškėjo gautų automobilių, 2013 m. vasario 11 d. rašte nurodė abejonių dėl tokio pobūdžio SIA „Latuma“ veiklos vykdymo galimybės, taip pat, be kita ko, pabrėžė, kad patikrinimo metu nenustatyta jokių patvirtinančių įrodymų, kad automobiliai, kuriuos įsigijo pareiškėjas, faktiškai buvo importuoti į Latvijos Respublikos teritoriją, į SIA „Latuma“ struktūrinį padalinį – sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini); nustačius, kad pareiškėjo importuoti automobiliai Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais nebuvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos, dėl ko jie Lietuvos Respublikoje negalėjo būti pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 dalį apmokestinami taikant 0 proc. PVM tarifą, aplinkybė, jog SIA „Latuma“ Latvijos Respublikoje sumokėjo importo PVM už tuos automobilius, savaime nėra kliūtis Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui importo PVM ginčijamu patikrinimo aktu apskaičiuoti subjektui, kuris pagal savo veiklos vietos teisės aktus turėjo tokią pareigą, t. y. pareiškėjui, o SIA „Latuma“ santykiai su pareiškėju ir Latvijos Respublikos mokesčių administratoriumi dėl Latvijoje sumokėto importo PVM nėra šio mokestinio ginčo dalykas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, susiję su krovininio automobilio „Mercedes Benz“ 1827 su priekaba „Kasbohrer“, kurių valstybiniai registracijos numeriai yra (duomenys neskelbtini), panaudojimu nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pervežant automobilius SIA „Latuma“, yra itin prieštaringi: kaip matyti iš muitinės surinktų įrodymų, krovininio automobilio „Mercedes Benz“ 1827, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), techninė apžiūra nuo 2009 m. iki 2011 m. rugpjūčio 26 d. nebuvo atlikta, L. O. komercinė firma neturėjo teisės vežti krovinių tarptautiniais maršrutais, nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nebuvo drausta, mokesčiai už naudojimąsi keliais eksploatuojant šią transporto priemonę nemokėti, todėl, teismo vertinimu, iš tiesų beveik neįtikėtina, kad tokia priemonė galėjo būti pakankamai intensyviai eksploatuojama tokiu būdu, t. y. su prekybiniais valstybinės registracijos numeriais vežti krovinius į kitą valstybę, ir tokio pobūdžio pažeidimai tuo metu nebūtų nustatyti. Be to, pagal muitinės surinktus įrodymus, krovininis automobilis „Mercedes Benz“ 1827, kurio valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 26 d. buvo išnuomotas UAB „Miksva“, kuri jį, dėl rimtų gedimų nutraukusi nuomos sutartį, 2009 m. balandžio 27 d. paliko Uzbekistane, tačiau vėlgi L. O. komercinė firma negali paaiškinti, kaip, t. y. kokiu maršrutu ir laiku, ši transporto priemonė, turėjusio kirsti kelių kitų valstybių kontroliuojamas sienas, pasiekė Lietuvą, kas galėtų patvirtinti jos buvimo čia 2010 metais faktą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad vien L. O. komercinės firmos pateikti įrodymai apie krovininio automobilio „Mercedes Benz“ 1827, kurio valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), remontą 2010 m. rugsėjo 10 d. ir 2010 m. birželio 30 d. nepašalina šių prieštaravimų.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepatvirtina ir SIA „Latuma“ vadovo P. L. apklausa teismo posėdyje, taip pat dalies Lietuvos Respublikoje gyvenančių fizinių asmenų tyrimo metu duoti paaiškinimai, kad automobilius pirko Latvijoje: nors P. L. teismo posėdyje teigė, kad stovėjimo aikštelė ir sandėlis (duomenys neskelbtini) jam beveik nebuvo reikalingi, kadangi automobilius klientai nupirkdavo iš karto po jų atgabenimo, tai prieštarauja jo paaiškinimams Latvijos pareigūnams 2013 metais, pagal kuriuos tada dar buvo neparduotos 94 transporto priemonės. Šie P. L. parodymai, taip pat Latvijos Respublikos mokesčių inspekcijos Nacionalinės muitinės valdybos nustatytos aplinkybės dėl automobilių laikymo adresu: (duomenys neskelbtini), sudaro pagrindą nevertinti kaip patikimų fizinių asmenų paaiškinimų apie automobilių apžiūrą ir įsigijimą Latvijoje.

Teismas vertino kaip nepagrįstus ir pareiškėjo skundo teiginius, kad jam neturėjo būti skirta bauda. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 140 ir 141 straipsniais, teismas nurodė, kad, nustačiusi pareiškėjo pažeidimus, kurie sudarė pagrindą apskaičiuoti importo muito ir importo PVM sumas, muitinė privalėjo skirti baudą, kurios dydžio pareiškėjas neginčija ir nuo kurios atleisti nėra MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepaneigė fakto, kad transporto priemonės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti tai patvirtinančius įrodymus ir vertino juos kaip nepatikimus. Pareiškėjas mano, kad vien ta aplinkybė, jog prekių tiekėjo, prekių vežėjo turimuose dokumentuose nėra nurodytų arba neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai, vežėjas vykdė veiklą galbūt nesilaikydamas visų norminių teisės aktų reikalavimų, savaime nepaneigia asmens teisės į 0 proc. PVM tarifo taikymą, jei įrodymų visuma leidžia teigti, jog prekių tiekimas į Latvijos Respubliką buvo atliktas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Albert Collee, C-146/05, 31 par.).

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino krovinių pervežimo važtaraščių, SIA „Latuma“ atiskaitymo už pervežimus, Latvijos mokesčių administratoriaus 2011 m. gegužės 23 d. atsakymo, fizinių asmenų paaiškinimų, kuriuose teigiama, kad transporto priemones įsigijo Latvijoje, transporto priemonių registracijos Latvijoje faktų. Sutinkant su mokesčių administratoriaus pozicija, liktų neatsakytas klausimas, už ką mokėjo SIA „Latuma“.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas vadovaujasi iš esmės analogiškais motyvais, nurodytais atsiliepime pareiškėjo skundą. Papildomai akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nevertino pareiškėjo poziciją patvirtinančių įrodymų. Atsakovas nurodo, kad vien tik formaliuosius teisės aktų reikalavimus atitinančio dokumento (CMR) turėjimas mokesčių mokėtojui nesuteikia teisės į mokesčio lengvatą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Klaipėdos teritorinė muitinė sutinka su atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateiktais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3LM320020M, Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1A-241 ir Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. S-151(7-161/2013), kuriais pareiškėjui buvo priskaičiuota sumokėti 120 050 Lt muitą, 1 790 136 Lt importo PVM, 476 665 Lt importo PVM delspinigius, bei 30 proc. dydžio (573 056 Lt) muito ir importo PVM baudą.

Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., į Lietuvą importuotoms bei tiekiamoms kitiems pirkėjams prekėms (automobiliams), nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnyje numatytą lengvatinį 0 % PVM tarifą, nes neįrodė, jog šios prekės buvo išgabentos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę.

Pareiškėjas savo nesutikimą su minėtais sprendimais, iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas bei ginčą nagrinėjusios institucijos netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kurie pareiškėjo vertinimu, patvirtina prekių išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę narę – Latviją, faktą.

Šiuos teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35; 56 straipsnių ir juos įgyvendinančių, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-04-29 įsakymu Nr. 1B-439/VA-71, patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčių taisyklių (Taisyklės) nuostatas, į Lietuvą importuotos prekės neapmokestinamos importo PVM, jeigu jos Taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis yra išgabenamos į kitą valstybę narę. Pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš Lietuvos į kitą valstybę narę faktą, tenka importuotojui, kuris šią aplinkybę gali įrodinėti visomis leistinomis priemonėmis - prekių gabenimo dokumentais, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų teikimo sutartimis, PVM sąskaitomis-faktūromis, apmokėjimų dokumentais ar kitais dokumentais, kurie patvirtintų prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą.

Kolegija sutinka su ginčą nagrinėjusių institucijų išvadomis, kad pareiškėjo pateikti prekių gabenimo dokumentai (CMR važtaraščiai) yra ydingi ir jais remiantis negalima daryti patikimos išvados, kad pareiškėjo importuotos prekės buvo išgabentos į Latviją, nes šiuose dokumentuose nurodyta informacija apie transporto priemonę su kuria buvo gabenamos prekės bei šios transporto priemonės valdytoją, neatitinka tikrovės. Be to, transporto priemonė su kuria galėjo būti išgabentos prekės, byloje aptariamu laikotarpiu, neturėjo leidimo, suteikiančio teisę ją saugiai ir teisėtai eksploatuoti kelių eisme.

Pareiškėjas šių aplinkybių apeliaciniu skundu iš esmės ir neginčija, tačiau teigia, kad prekių išgabenimo į Latviją faktą įrodo ir kiti duomenys – Latvijos mokesčių administratoriaus 2011 m. gegužės 23 d. pateikta informacija (SCAC 2004 forma), prekių apmokėjimo dokumentai ir pan..

Tačiau, kaip matyti iš bylos Latvijos mokesčių administratoriaus 2011 m. gegužės 23 d. pateikta informacija (SCAC 2004 forma), prieštarauja vėliau, 2013 m. vasario 11 d., pateiktai Latvijos Respublikos mokesčių inspekcijos Nacionalinės muitinės valdybos informacijai. Šia vėlesne informacija iš esmės yra paneigiama prieš tai teikta informacija apie prekių atgabenimą į Latviją, nurodant, kad prekių gavėjas – SIA „Latuma“ neturėjo techninių galimybių sandėliuoti šias prekes, kad iš nurodomų 422 automobilių tik 11 buvo parduoti Latvijos piliečiams, o 189 Lietuvoje reziduojantiems asmenims, bei 128 kitų šalių asmenims. Iš Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos taip pat matyti, kad SIA „Latuma“, byloje aptariamu laikotarpiu, vykdė ir automobilių iš Lietuvos į Baltarusiją, Rusiją, Kazachstaną eksporto veiklą, kurioje deklarantais buvo Lietuvos įmonės, tame tarpe L. O. komercinė firma, kuri pareiškėjo teigimu ir gabeno jo prekes (automobilius) į Latviją.

Įrodymų vertinimo aspektu, darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus surinkti duomenys yra pakankami paneigti pareiškėjo teiginius apie realų jo importuotų prekių išgabenimą į Latviją bei kad priešingi šiuo klausimu pareiškėjo teiginiai yra neįrodyti.

Šio įrodymų vertinimo rezultate ginčą nagrinėjusios institucijos, teisingai nusprendė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į Lietuvą importuotas prekes neapmokestinti importo PVM.

Netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti jam skirtą baudą.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 138 ir 139 straipsnių nuostatas už mokesčių įstatymų pažeidimus yra skiriama nuo 10 iki 50 procentų nuo nesumokėtos į biudžetą mokesčio sumos dydžio bauda, kurios individualus dydis priklauso nuo padaryto pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Byloje nagrinėjamu atveju yra skirta 30 procentų dydžio bauda, t. y., jos vidurkis, kurios dydis atitinka pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei sunkumą.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.“

Kadangi byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų sumokėjęs jam priskaičiuotas mokesčių sumas nėra, todėl nėra ir teisinio pagrindo jį atleisti nuo paskirtos baudos už padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesvida“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė