2013-04-08 Nr. CB-882-2-11-3-00857-2011-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-202/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00857-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. M. kasacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovui UAB „Lekna“ dėl grąžinimo į darbą ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Lekna“, prašydama panaikinti atsakovo 2011 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 2011/07/19-2 dėl O. M. atleidimo iš darbo, grąžinti ieškovę į UAB „Lekna“ gamybos direktorės pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. liepos 19 d. iki teismo sprendimo grąžinti ieškovę į buvusias pareigas, panaikinti atsakovo 2010 m. gegužės 5 d. įsakymą dėl apmokėjimo už prastovos laiką, priteisti iš atsakovo 59 825 Lt dienpinigių už komandiruotes laikotarpiu nuo 2008 liepos 21 d. iki 2011 liepos 21 d. Ji nurodė, kad pagal 1995 m. lapkričio 2 d. darbo sutartį dirbo gamybos direktore UAB „Lekna“. Po to, kai 2006 m. UAB „Lekna“ siuvimo veikla buvo nutraukta ir toliau vykdoma Ukrainoje bendrovėje „Adateks“, ieškovė važinėdavo į komandiruotes. Darbo funkcijų vykdymas UAB „Lekna“ susijęs su trišale Vokietijos bendrovės „Cosma“, UAB „Lekna“ ir Ukrainoje registruotos bendrovės „Adateks“ sutartimi. Pastaruoju metu tarp ieškovės ir UAB „Lekna“ direktorės J. S. iškilo asmeninių nesutarimų, prasidėjo konfliktai. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. gegužės 6 d. paštu gavo UAB „Lekna“ 2011 m. gegužės 5 d. įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. liepos 19 d. pagal DK 129 straipsnį. Taip pat buvo gautas 2011 m. gegužės 5 d. įsakymas, kuriuo nuo 2011 m. gegužės 9 d. UAB „Lekna“ gamybos direktorei skelbiama prastova.

Atsakovas UAB „Lekna“ prašė ieškinį atmesti. Jis teigė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie sudarytas trišales sutartis, jai pirktus bilietus komandiruotėms, suteikiamą apgyvendinimą Ukrainoje, įdarbinimą Ukrainos bendrovėje „Adateks“ gamybos direktore. Atsakovas nurodė, kad jokia trišalė sutartis nebuvo sudaryta; ieškovė 2005 m. gegužės 18 d. buvo priimta dirbti gamybos vadove Ukrainos bendrovėje „Adateks“, tačiau 2011 m. vasario 18 d. buvo atleista dėl pravaikštos. Ji 2007 m. rugsėjo 26 d. gavo verslo liudijimą Ukrainos Respublikoje ir 2007 m. gruodžio 1 d. kaip verslininkė sudarė atstovavimo sutartį su Vokietijos bendrove „Cosma moden“, pagal kurią įsipareigojo vykdyti pastarosios pavedimus ir užduotis, kontroliuoti visų gaminių kokybę ir gamybos terminus, šalių susitarimu keisti savo darbo vietą, vykti į kitas įmones komandiruotėms tik pagal Vokietijos bendrovės nurodymą, o „Cosma moden“ įsipareigojo mokėti atlyginimą pagal pateiktas sąskaitas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė dirbo Ukrainos bendrovėje „Adateks“ gamybos direktore ir kartu buvo įregistravusi ir praktiškai vykdė savo kaip verslininkės individualią veiklą su Vokietijos bendrove „Cosma moden“. Ieškovė nuo 2001 m. kovo 16 d. iki 2001 m. kovo 31 d. bei nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. neatvyko į darbą, faktiškai nedirbo ir neinformavo darbdavio apie neatvykimo priežastis, nepateikė jokių neatvykimą pateisinančių dokumentų, todėl įsakymai dėl atleidimo iš darbo ir apmokėjimo už prastovos laiką yra teisėti ir pagrįsti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Visagino m. apylinkės teismas 2012 m. vasario 1 d. sprendimu ieškovės O. M. ieškinį atsakovui UAB „Lekna“ atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Lekna“ naudai 2512,81 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 32,05 Lt išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagal 1995 m. lapkričio 2 d. darbo sutartį dirbo UAB „Lekna“ gamybos direktore, o 2011 m. liepos 19 d. įsakymu buvo atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnį, t. y. dėl ekonominių priežasčių ir struktūrinių pertvarkymų – gamybos nutraukimo. Teismas nurodė, kad atsakovas, būdamas privatus juridinis asmuo, kurio tikslas yra pelno siekimas, turi teisę savarankiškai nuspręsti, kokiu būdu ir kaip atlikti struktūrinius pertvarkymus ir optimizuoti gamybą, savo nuožiūra pasirinkti jam geriausiai tinkančią veiklos strategiją bei personalo politiką. Tai, kad bendrovėje nuo 2006 m. buvo nutraukta gamyba, atleisti beveik visi darbuotojai (iš 56 buvusių 2005 m., 2011 m. kartu su ieškove liko 4) leido teismui spręsti, jog bendrovėje nuo 2006 m. vyko realūs struktūriniai pertvarkymai, nulemti gamybos proceso nutraukimo. Dėl to atsakovas, siekdamas optimizuoti savo veiklą, turėjo teisę atleisti ieškovę. Teismas konstatavo, kad atsakovo įspėjimas ieškovei atitiko DK 130 straipsnio 2 dalį; nustatė, kad ieškovė tuo pat laikotarpiu dirbo ir Ukrainoje registruotoje bendrovėje „Adateks“, tai rodo, jog ji negalėjo būti komandiruojama į bendrovę, kurioje nuolat dirbo pagal darbo sutartį visą darbo dieną.

Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais.

Teismas konstatavo, kad ieškovė 2011 m. gegužės 5 d. buvo įspėta apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. liepos 19 d. pagal DK 129 straipsnį dėl ekonominių priežasčių ir struktūrinių pertvarkymų – gamybos (siuvimo darbų veiklos) nutraukimo; įspėjimas atitiko DK 130 straipsnio reikalavimus, t. y. ieškovė buvo raštu įspėta prieš du mėnesius (DK 130 straipsnio 1 dalis), nurodant atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybes, atleidimo datą, atsiskaitymo tvarką (DK 130 straipsnio 2 dalis); UAB „Lekna“ direktoriaus 2011 m. liepos 19 d. įsakymu ieškovė buvo atleista iš darbo.

Teismas akcentavo, kad, sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių, teismas turi ištirti ir nustatyti, ar realiai buvo darbdavio nurodytos ekonominės priežastys, ar į atleistų darbuotojų vietas nebuvo priimta kitų darbuotojų, tačiau teismas neturi įgaliojimų vertinti etatų mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, nes tai nepriklauso teismo kompetencijai. Kadangi įmonėje 2005 m. gruodžio 31 d. dirbo 56 darbuotojai, 2006 m. gruodžio 31 d. – 9 darbuotojai, o 2011 m. birželio 30 d. – 4 darbuotojai, darytina išvada, kad bendrovėje nuo 2006 metų vyko realūs struktūriniai pertvarkymai, nulemti gamybos proceso nutraukimo.

Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad atsakovas atleisdamas ieškovę iš gamybos direktorės pareigų nepažeidė DK 129 straipsnio nuostatų. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas, atleidęs iš darbo ieškovę, priėmė naujus darbuotojus gamybos vadovo funkcijoms atlikti. Taip pat byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Lekna“ siuvimo veikla buvo perkelta į Ukrainos įmonę „Adateks“. Nustačius, kad UAB „Lekna“ nuo 2006 metų nutraukė gamybinę (siuvimo) veiklą, dėl ko darbdavys nebedavė ieškovei darbo sutartyje sulygto darbo, pagrįstai buvo priimtas įsakymas dėl apmokėjimo už prastovos laiką. Įsakyme nustatyta apmokėjimo už prastovos laiką tvarka atitiko DK 195 straipsnio nuostatas.

Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog ieškovė buvo siunčiama į komandiruotes į Ukrainoje veikiančią įmonę „Adateks“. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė nuo 2005 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. vasario 18 d. šioje bendrovėje dirbo. Ieškovės į bylą pateikti autobusų bilietai, paso kopijos patvirtina apeliantės vykimą į Ukrainą, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad į Ukrainoje veikiančią įmonę „Adateks“ ji būtų vykusi dirbti būtent UAB „Lekna“ siuntimu, todėl ieškovės reikalavimas priteisti dienpinigius netenkintinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl netinkamo DK 129 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teismai privalo analizuoti ir nustatyti, kokias iki pareigybės panaikinimo atleistas darbuotojas atliko funkcijas ir ar šios funkcijos – visos ar jų dalis – neišliko, ar nepaskirstytos kitiems darbuotojams, ar jų atsisakyta ir panašiai. Nagrinėjamoje byloje teismai apsiribojo vien tik faktine aplinkybe, kad 2006 m. buvo nutraukta atsakovo siuvimo veikla. Teismai netyrė ir nevertino, kokios darbo funkcijos įėjo į ieškovės gamybos direktorės pareigybę, visos ar dalis šių funkcijų buvo panaikintos nutraukus siuvimo veiklą, tokiu būdu nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teismai nevertino, kaip yra susiję 2006 metais nutraukta siuvimo veikla ir ieškovės atleidimas iš darbo 2011 metais, taip pat to, kad po 2006 metais vykdytų pertvarkymų ieškovei toliau iki 2011 m. buvo mokamas darbo užmokestis už gamybos direktorės pareigas ir nuo 2009 m. sausio 1 d. jis buvo net padidintas; kad UAB „Lekna“ apmokėjo už ieškovės, kaip darbuotojos, draudimą Ukrainos teritorijoje nuo 2007 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., draudimo sąlygų skiltyje „kelionės pobūdis“ nurodant – tarnybinė; kad UAB „Lekna“ 2009 – 2011 metais vykdė pelningą veiklą. Teismai netyrė ir nevertino, ar po siuvimo gamybos nutraukimo faktiškai ieškovės darbo funkcijos nepasikeitė, prisiderinant prie naujų darbo sąlygų nesant gamybos Lietuvoje, tačiau darbdaviui ir toliau pelningai vykdant veiklą.

Dėl CPK 414 straipsnio pažeidimo. CPK 414 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga darbo bylose veikti aktyviai ir rinkti įrodymus savo iniciatyva. Nagrinėjamoje byloje teismai pažeidė šią pareigą tiek netinkamai teisiškai kvalifikavus bylos faktines aplinkybes, tiek neužtikrinus ieškovei galimybės gauti iš darbdavio pas jį esančių įrodymų. Taip ieškovei nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą teismo procesą.

Teismas konstatavo, kad, esant nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovė dirbo ir UAB „Lekna“, kurios buveinė yra Lietuvoje, ir Ukrainoje registruotoje bendrovėje „Adateks“, ji negalėjo būti komandiruojama į bendrovę, kurioje nuolat dirbo pagal darbo sutartį visą darbo dieną, ir atmetė reikalavimą priteisti komandiruotpinigius, tačiau šie faktiniai santykiai gali būti pripažinti kaip darbuotojo perkėlimas į kitą vietovę bei vadovaujantis DK 221 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata darbuotojui privalomai mokami dienpinigiai už kelionėje išbūtą laiką. Kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas „darbovietės“ ir „darbo vietos“ sąvokas, yra nurodęs, kad DK vartojami du terminai: darbovietė ir darbo vieta. Nors kalbos atžvilgiu šios sąvokos yra tapačios, tačiau neretai darbovietė suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija), o darbo vieta – siauriau – kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta. Darbovietės ar darbo vietos (struktūrinio padalinio) nurodymas yra alternatyva. Remiantis lingvistiniu įstatymo aiškinimu nurodyti darbovietę (įmonę) būtina, o darbo vietą (struktūrinį padalinį) reikia nurodyti tik šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008). Atsižvelgiant į šį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, darytina išvada, kad, nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju ieškovės darbo sutartis po 2006 metų pasikeitimų nebuvo raštiškai pakeista, nurodant naują darbo funkcijų atlikimo vietą Ukrainos bendrovėje, tačiau tai savo esme atitiko darbuotojo perkėlimą į kitą vietą, todėl pagal DK 221 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas turėjo būti priteisti dienpinigiai už kelionėje išbūtą laiką.

Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti pas atsakovą esančius įrodymus, kad UAB „Lekna“ 2006 metais nutraukusi gamybą (siuvimo veiklą) Lietuvoje perkėlė jos vykdymą į Ukrainą trišalių UAB „Lekna“ santykių su įmonėmis „Adateks“ ir „Cosma moden“ pagrindu. Pirmosios instancijos teismas tokių galimybių ieškovei neužtikrino: 2011 m. rugsėjo 14 d. protokoline nutartimi jis UAB „Lekna“ pajamų (su mokėtojais) ir išlaidų (su gavėjais) suvestines atsisakė išreikalauti, o UAB „Lekna“ ir Vokietijos bendrovės „Cosma moden“ GmbH sutartį pasiūlė atsakovui pateikti, tačiau jis to nepadarė. Tokia teismo veikla vertintina kaip netinkamas CPK 414 straipsnio 1 dalies įgyvendinimas bei 12 straipsnio nuostatų įgyvendinimo neužtikrinimas.

Atsakovas UAB „Lekna“ su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai pažeidė CPK 176 ir 185 straipsnius, nevisapusiškai ir išsamiai įvertino bylos aplinkybes, tai lėmė netinkamą DK 129 straipsnio taikymą, pažeidė CPK 176 straipsnyje ir 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo, išsamaus ir visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos DK 129 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo taisyklės, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o nurodytų civilinių bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra jokio pagrindo vadovautis šiose civilinėse bylose pateiktais išaiškinimais.

Kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindas tik formaliai nurodyta, kad šią bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas neva pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kurios nustatytos CPK 185 straipsnyje, tačiau kasatorė visiškai neatskleidžia tokio pažeidimo turinio, taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka kasacinis teismas yra saistomas šioje byloje teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad teismai apsiribojo byloje nustatyta faktine aplinkybe, jog 2006 m. buvo nutraukta atsakovo siuvimo veikla, o ieškovė ėjo gamybos direktorės pareigas. Tokie kasatorės motyvai prieštarauja Vilniaus apygardos teismo sprendime nurodytoms aplinkybėms ir faktams bei kasatorės, kaip verslininkės, vykdžiusios komercinę veiklą Ukrainos Respublikoje, veiklos faktinėms aplinkybėms. Pabrėžtina, kad nors kasatorė teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad neva tiek įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą, tiek ir įsakyme dėl atleidimo nurodytas DK 129 straipsnis bei jo taikymą pagrindžiančios aplinkybės įvardytos fiktyviai, nes, pasak kasatorės, UAB „Lekna“ neturėjo siekio nutraukti gamybos ir ją toliau sėkmingai vykdo, tačiau Vilniaus apygardos teismas pagrįstai sutiko su atsakovo nuomone, kad kasatorė nepagrįstai tapatina sąvokas „gamyba“ ir „įmonės veikla“. Nagrinėjamu atveju atsakovas (darbdavys) 2011 m. gegužės 5 d. įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą išsamiai ir aiškiai informavo kasatorę apie tai, kad 2006 metais buvo nuspręsta nutraukti gamybą (siuvimo darbų veiklą) ir atleisti visas įmonėje dirbusias siuvėjas. Nusprendus vykdyti šiuos pertvarkymus realiai pasikeitė ekonominės aplinkybės ir kasatorės užimama bendrovėje gamybos direktorės pareigybė tapo nereikalinga, nes neliko gamybos (siuvimo veiklos). UAB „Lekna“ neturi jokių antrinių bendrovių, susijusių su siuvimo veikla, kurioms nuo 2006 metų būtų perkėlusi siuvimo veiklą iš Lietuvos į Ukrainą.

Negalima sutikti su kasatorės pozicija, kad jos darbo sutartis po 2006 metų turėjo būti raštiškai pakeista, nurodant naują kasatorės darbo funkcijų atlikimo vietą Ukrainos bendrovėje, dėl ko, pasak kasatorės, jos kelionės ir tolimesnis UAB „Lekna“ gamybos direktorės pareigų atlikimas Ukrainoje prilyginamas darbuotojo perkėlimui į kitą vietą ir todėl, pasak kasatorės, atitinkamai vadovaujantis jos nurodytomis DK 221 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis jai turi būti priteisti dienpinigiai už kelionėje išbūtą laiką. Atsakovas niekada nesudarinėjo jokių nei žodinių, nei rašytinių susitarimų su įmone „Adatex“ dėl darbuotojų, gamybos ar veiklos perkėlimo į Ukrainoje veikiančią įmonę „Adatex“. Vien tai, kad kasatorė nebuvo atleista iš gamybos direktorės pareigų 2006 metais, kai faktiškai dėl įvykdytų struktūrinių pertvarkymų buvo nutraukta visa iki tol vykdyta siuvimo veikla bendrovėje „Lekna“, nereiškia, kad išnyko pagrindas ją atleisti iš darbo teisės aktų nustatyta tvarka. Kasatorė O. M. planavo įsigyti nuosavybėn butą Vilniaus mieste, todėl ji turėjo bankui pateikti duomenis apie savo pajamų šaltinį ir paprašė J. S. jos neatleisti iš gamybos vadovės pareigų 2006 metais nutraukus siuvimo veiklą bendrovėje „Lekna“ bei padidinti darbo užmokestį tam, kad ji atitiktų banko keliamus mokumo reikalavimus šiam butui įsigyti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad siuvimo veikla (gamyba) bendrovėje po 2006 metų būtų tęsiama, juolab, kad 2009 metais būtų padidinta, kas galėtų teoriškai lemti gamybos vadovės darbo užmokesčio padidėjimą.

Vien tik kasatorės skunde nurodoma faktinė aplinkybė, kad UAB „Lekna“ apmokėjo už jos, kaip darbuotojos, draudimą nuo 2007 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., draudimo sąlygų skiltyje „kelionės pobūdis“ nurodant „tarnybinė“, nepatvirtina fakto, kad UAB „Lekna“ nuo 2007 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d. buvo vykdoma siuvimo veikla, dėl kurios ieškovė būtų siunčiama į komandiruotes į Ukrainą. Kasatorė Ukrainos Respublikoje dirbo Ukrainos bendrovėje „Adateks“ gamybos direktore ir kartu buvo įregistravusi ir praktiškai vykdė savo kaip verslininkės individualią veiklą, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, buvo sudariusi tiesioginę sutartį su Vokietijos bendrove „Cosma moden“ ir gavo iš šios bendrovės atlyginimą ir komandiruotpinigius, todėl kasatorės kelionės į Ukrainą ar Baltarusiją asmeniniais verslo reikalais ar turizmo bei nuolatinio gyvenimo ir poilsio tikslais tikrai negali būti prilygintos kelionėms į komandiruotes Ukrainos Respublikoje bendrovėje „Adateks“ UAB „Lekna“ pavedimu. Atsakovas niekada nesiuntė kasatorės į jokias komandiruotes Ukrainoje, o kasatorė iki ieškinio pateikimo teismui nereikalavo kompensuoti jokių kelionės išlaidų iš atsakovo.

UAB „Lekna“ nuomone, nepagrįstas ir atmestinas kasatorės argumentas, jog nagrinėjamoje byloje teismai neva tai pažeidė pareigą veikti aktyviai ir rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 12, 17, 414 straipsniai). Pagal byloje esančius duomenis, atsakovas papildomai teikė teismui visą prašytą su struktūriniais pertvarkymais ir darbuotojų atleidimu iš darbo susijusią medžiagą ir įrodymus. Bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai išsamiai aiškinosi darbdavio nurodytas svarbias priežastis, dėl kurių buvo nutraukta darbo sutartis, ir priėjo išvadą, kad dėl struktūrinių pertvarkymų bendrovėje darbo sutartis nutraukta teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 129 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

Neterminuota darbo sutartis gali būti nutraukiama tiek darbuotojo, tiek darbdavio iniciatyva DK nustatytais pagrindais. Vienas tokių pagrindų įtvirtintas DK 129 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią darbdavys neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju gali nutraukti dėl svarbių priežasčių. Kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo teisme, priežasčių svarbą turi įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį. Darbo sutarties nutraukimo svarbi priežastis gali būti darbovietės struktūriniai pertvarkymai; jie turi būti realūs, t. y. privalo egzistuoti ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ne bet koks įmonės struktūrinis pertvarkymas gali būti vertinamas kaip svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. V. P. v. UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-311/2004). Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivuvlsio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005); taip pat būtina nustatyti, ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ėjo gamybos direktorės pareigas UAB „Lekna“, kurioje darbuotojų skaičius 2006 metais sumažėjo nuo 56 iki 9, o 2011 m. birželio 30 d. bendrovėje buvo likę dirbti 4 darbuotojai. 2006 m. rugsėjo mėn. UAB „Lekna“ informavo UAB „Pasala“, AB TEO LT, UAB „Bankrotera“, Vilniaus teritorinę muitinę, UAB „Visagino būstas“ apie tai, kad nutraukia gamybą. 2011 m. gegužės 5 d. ieškovė buvo įspėta, kad darbo sutartis su ja po dviejų mėnesių bus nutraukta, nes, 2006 metais nutraukus gamybą, ji nėra atnaujinta. Atsižvelgdami į šias aplinkybes teismai sprendė, kad bendrovės struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, nulemti gamybos proceso nutraukimo, todėl ieškovės atleidimą iš darbo 2011 metais pripažino teisėtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, vertina, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog atleidžiant ieškovę iš darbo 2011 metais egzistavo DK 129 straipsnio 1–2 dalyse nustatytos sąlygos, nepakankamai pagrįsta.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ją vertinant, taip pat atsižvelgtina į kitas darbuotojui žinomas aplinkybes, lemiančias tą priežastį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005). Įspėjimas, kuriame nenurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis, nurodyta klaidingai arba yra nekonkreti, taip pat jei nurodyta kita priežastis nei ta, kuria iš tikrųjų grindžiamas darbo sutarties nutraukimas, neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju ieškovės atleidimo iš darbo pagrindu nurodomas gamybos (siuvimo darbų) nutraukimas įmonėje 2006 metais. Kasacinis teismas savo praktikoje yra akcentavęs, kad, spręsdamas šalių ginčą dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių, teismas turi tirti ir nustatyti: ar konkrečiu atveju realiai buvo darbdavio nurodytos ekonominės priežastys; ar jos konkrečiu atveju gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių darbdavys turėjo pagrindą nutraukti su konkrečiu darbuotoju darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011). Taigi, šioje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant 2006 metais sumažėjusio darbuotojų skaičiaus nuo 56 iki 9, ieškovės atliekamos funkcijos išliko iki 2011 metų – ji gamybos direktorės pareigas ėjo toliau, tai sudaro prielaidas manyti, kad 2006 metais atlikti struktūriniai pertvarkymai patys savaime nebuvo pakankami darbo sutarčiai su ieškove nutraukti. Byloje nėra duomenų, kad įmonėje 2011 metais buvo atlikti pertvarkymai, ar egzistavo kitos sąlygos, dėl kurių ieškovės iki 2011 metų gegužės mėnesio atliekamos funkcijos tapo nebereikalingos. Antra, kaip jau minėta, įspėjime dėl atleidimo iš darbo turi būti nurodyta tikroji atleidimo iš darbo priežastis. Šiuo konkrečiu atveju tai reiškia, kad darbdavys, įrodinėdamas atleidimo iš darbo teisėtumą, privalo įrodyti, kad būtent jo nurodyta priežastis (gamybos nutraukimas 2006 metais) lėmė ieškovės atleidimą 2011 metais. Teismai netyrė ir nevertino, kokios darbo funkcijos įėjo į ieškovės gamybos direktorės pareigybę, ar jos (jų dalis) buvo panaikintos nutraukus siuvimo veiklą, taip pat nenustatė, kokias funkcijas ieškovė atliko 2006–2011 metais ir ar jos nėra išlikusios. Nustačius, kad ieškovės funkcijos nebeatliekamos, taip pat turi būti įvertinta, ar šių funkcijų panaikinimą 2011 metais lėmė darbdavio įspėjime nurodyta priežastis – gamybos veiklos nutraukimas 2006 metais.

Nenustačius ir neištyrus pirmiau nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės atleidimas pagal DK 129 straipsnio nuostatas buvo teisėtas, taigi, bylą nagrinėję teismai, konstatavę atleidimo teisėtumą, prie šios išvados priėjo neįvertinę bylai reikšmingų faktų. Dėl šios priežasties priimti procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl įrodymų išreikalavimo ir kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 414 straipsnį, nes iš atsakovo neišreikalavo įrodymų, jog UAB „Lekna“ 2006 metais nutraukusi gamybą (siuvimo veiklą) Lietuvoje perkėlė jos vykdymą į Ukrainą trišalių UAB „Lekna“ santykių su įmonėmis „Adateks“ ir „Cosma moden“ pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad, sprendžiant dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, turi būti nustatyta, kokios darbo funkcijos įėjo į ieškovės gamybos direktorės pareigybę, ar jos (jų dalis) buvo panaikintos nutraukus siuvimo veiklą, taip pat ar funkcijos, kurias ieškovė atliko 2006–2011 metais, nėra išlikusios bei ar jų panaikinimą 2011 metais lėmė darbdavio įspėjime nurodyta priežastis – gamybos veiklos nutraukimas 2006 metais. Dėl šių priežasčių bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas taip pat privalo įvertinti, ar ieškovės prašomų įrodymų išreikalavimas gali pagrįsti ar paneigti byloje nustatytinas aplinkybes, susijusias su ieškovės funkcijomis bei jų panaikinimu 2011 metais dėl 2006 metais nutrauktos gamybos. Atsisakydamas išreikalauti įrodymus, teismas turi savo sprendimą motyvuoti.

Kadangi teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 44,56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis