2018-06-06 Nr. AB-11190-3-62-3-01185-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-460-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01185-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.9.1; 14.9.5; 14.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovui Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Kauno departamento 2016 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 2.2-1158 (17.4.1.2.12) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atlikti triukšmo lygio matavimus bei užkardyti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos (toliau – ir bazilika) varpo keliamą per didelį triukšmą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 24 d. pateikė skundą Kauno visuomenės sveikatos centrui (po reorganizavimo – Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos) dėl Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo keliamo triukšmo, prašydama nustatyti ir užkardyti šį atvejį. Centras 2015 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 2-4031-7(4.11) atsisakė nagrinėti jos skundą ir persiuntė Kauno miesto savivaldybės administracijai. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1893-423/2016 minėtas Kauno visuomenės sveikatos centro sprendimas buvo panaikintas, atsakovas buvo įpareigotas skundą nagrinėti iš naujo. 2016 m. birželio 6 d. atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas vėl buvo netenkintas, motyvuojant, jog bažnyčios varpų skambėjimas nėra susijęs su ūkine komercinio pobūdžio veikla. Su šiuo Sprendimu pareiškėja teigė nesutinkanti.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058 patvirtintuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) nustatyta, jog Centras kartu su savivaldybių institucijomis dalyvauja apribojant stacionarių triukšmo šaltinių veiklą, taikant kitas triukšmo mažinimo priemones (Nuostatų 10.1.11 punktas). Vykdydamas valstybinę priežiūrą ir kontrolę (Nuostatų 10.2 punktas), Centras vykdo stacionarių triukšmo šaltinių veiklos valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę triukšmo prevencijos zonose (Nuostatų 10.2.5 punktas).

Atsižvelgdamas į asmenų prašymus, pranešimus, skundus, Centras vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą (Nuostatų 10.2.6 punktas). Pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-1179 patvirtintame Sričių, kuriose Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, sąraše (2016 m. sausio 5 d.

įsakymo Nr. V-4 redakcija) (toliau – ir Sąrašas) numatyta, kad ūkinės komercinės veikos veiksnių, galinčių turėti įtakos visuomenės sveikatai (Sąrašo 1 punktas), yra stacionarių triukšmo šaltinių keliamas akustinis triukšmas pagal Lietuvos higienos normą HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m . birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir HN 33:2011) (Sąrašo 1.1 punktas).

HN 33:2011 I skyriuje „Taikymo sritis“ nėra tokios nuostatos, kad centro kompetencijai pavesta kontroliuoti tik tų stacionarių triukšmo šaltinių, kurie nėra tiesiogiai vykdomos ūkinės komercinės veiklos padariniai. Pareiškėjos nuomone, HN 33:2011 privaloma visiems Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims. HN 33:2011 6 punktas apibrėžia, kad ūkinė komercinė veikla – tai veikla, įtraukta į Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK 2 Red.) patvirtintas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d.

įsakymu Nr. DĮ-226 (toliau – ir Klasifikatorius). Į Klasifikatorių religinių organizacijų veikla ir religinių bendruomenių veikla yra įtraukta.

4. Vadovaudamasi minėtu reglamentavimu pareiškėja teigė, kad stacionarių triukšmo šaltinių keliamo akustinio triukšmo kontrolė yra išimtinai Centro kompetencija. Pabrėžė, kad tokios nuomonės laikėsi ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija), kurios atsakymas pateiktas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1893-423/2016. Pareiškėjos nuomone, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija vykdo komercinę veiklą (ima mokestį už terasos lankymą), o subjekto vykdoma komercinė veikla nebūtinai turi būti siejama su to pačio triukšmo valdytojo vienu iš statinių, ginčo atveju – varpine.

5. Atsakovas Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Centras vykdo stacionarių triukšmo šaltinių veiklos valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę triukšmo prevencijos zonose, tačiau Kauno miesto savivaldybėje nėra nustatytos triukšmo prevencijos zonos, dėl ko valstybinė kontrolė yra negalima. Be to, Centro kompetencijai pavesta ne bet kokių stacionarių triukšmo šaltinių keliamo akustinio triukšmo kontrolė, bet tik tų, kurie yra tiesiogiai vykdomos ūkinės komercinės veiklos veiksniai. Šiuo atveju Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpų skambėjimas nėra susijęs su jokia ūkine komercine veikla, nėra produktas ar jo dalis, neprisideda prie produkto sukūrimo, neteikiamas kaip paslauga, tai nėra ir garsinė reklama. Šia veikla nėra siekiama gauti ar uždirbti pajamų, ar kitos ekonominės naudos, varpais bendruomenė informuojama apie laiką ir yra skatinama susitelkti maldai, todėl, nenustačius administracinės procedūros objekto, pareiškėjos skundo tyrimas nepriskirtas Centro kompetencijai.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – panaikino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 2.2-1158 (17.4.1.2.12) ir įpareigojo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo triukšmo lygio ribinių dydžių matavimus.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 2.2-1158(17.4.1.2.12), kuriuo atsisakyta įvertinti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo skambėjimo metu keliamo triukšmo ribinius dydžius pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą Kauno visuomenės sveikatos centrą, (po reorganizavimo – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos) su prašymu nustatyti ir užkardyti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo keliamą per didelį triukšmą Kauno Žaliakalnio mikrorajone. 2015 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 2-4031-7(4.11) atsakovas pareiškėjos prašymą persiuntė Kauno miesto savivaldybės administracijai, nurodydamas, jog nenustatė administracinės procedūros objekto. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1893-423/2016 minėtas Kauno visuomenės sveikatos centro sprendimas buvo panaikintas, atsakovas buvo įpareigotas skundą nagrinėti iš naujo. 2016 m. birželio 6 d. atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo netenkino, motyvuodamas, jog pagal kompetenciją nenustatytas administracinės procedūros objektas, o bažnyčios varpų skambėjimas nelaikytinas ūkinės komercinės veiklos veiksniu.

10. Teismas pažymėjo, kad HN 33:2011 6.15 punkte apibrėžta ūkinės komercinės veiklos sąvoka – tai ūkinė komercinė veikla, įtraukta į Klasifikatorių ir pramoninė veikla. Klasifikatoriuje religinių organizacijų veikla įtraukta kodu 94.91, religinių bendruomenių veikla – kodu 94.91.10. Teismo vertinimu, būtent šis kriterijus lemia, nusprendžiant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą.

11. Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos bazilikos varpinė – objektas (įrenginys), kurio buvimo vieta nekintama ir kuris galbūt skleidžia nepageidaujamus išorinius žmonių veiklos sukurtus akustinius garsus (triukšmą), dėl to, teismo nuomone, pripažintinas stacionariu triukšmo šaltiniu, kurio valdytojas – Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija. Triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Tokia pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip įgaliota valstybinę sveikatos saugos priežiūrą ir kontrolę vykdanti valstybės institucija, pagal kompetenciją įgyvendindamas valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros srityje, vertindamas ir valdydamas riziką žmonių sveikatai, susijusią su aplinkos veiksniais, darančiais įtaką žmogaus ir visuomenės sveikatai, privalo vykdyti HN 33:2011 vykdymo kontrolę. Teismo vertinimu, Centras nepagrįstai nurodė, kad nėra administracinės procedūros objekto, nes bažnyčios varpų skambėjimas nėra ūkinio komercinio pobūdžio veikla. Trečiojo suinteresuoto asmens vykdoma veikla yra įtraukta į Klasifikatorių, todėl šiam asmeniui priklausančios bazilikos varpų skambėjimas ir galimas triukšmo skleidimas turi būti siejamas su pačios Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos, kaip triukšmo šaltinio valdytojo, vykdoma ūkine komercine veikla.

13. Taigi atsakovas, siekdamas užkirsti kelią galimiems visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimams, turi pareigą nustatyti, ar ginčo objekte – bazilikos varpinėje – triukšmo šaltinio valdytojas – Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija – laikosi visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Tokios pozicijos laikosi ir Sveikatos apsaugos ministerija, nurodydama, kad pareiškėja dėl bazilikos varpų skambėjimo keliamo triukšmo pagal kompetenciją gali kreiptis į Centrą.

14. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Centro Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nustatęs, kad atsakovas privalo atlikti triukšmo stebėjimus ir kontrolę, teismas tenkino išvestinį pareiškėjos reikalavimą – įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo skambėjimo keliamo triukšmo lygio matavimus.

III. 15. Atsakovas Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

16. Centras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. HN 33:2011 nėra jokios nuostatos, nustatančios, kad visos Klasifikatoriuje esančios veiklos yra prilygintos ūkinei komercinei veiklai. Teismas neatsižvelgė į Centro argumentus, kad į Klasifikatorių yra įtrauktos ne vien tik ekonominės, bet ir visuomeninės veiklos. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleistoje leidinio „Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius EVRK 2 red.“ (2008 m.) pratarmės 3 pastraipoje nurodoma, kad Klasifikatorius yra susistemintas visuomeninių ir ekonominių veiklos rūšių, egzistuojančių šalies ūkyje, rinkinys, kurio klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis. Taigi šio teisės akto rengėjas vienareikšmiškai nurodo, kad ne kiekviena veikla, esanti Klasifikatoriuje, yra ekonominė, į šį Klasifikatorių taip pat yra įtrauktos ir visuomeninės veiklos. Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 696 „Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus“ 2 punkte Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius apibrėžiamas kaip bendras veiklos rūšių klasifikatorius, pagal kurį teisės aktų nustatyta tvarka teikiami duomenis apie veiklą statistiką tvarkančioms institucijoms ir įstaigoms.

17. Atsakovo teigimu, neįvertinęs Klasifikatoriaus paskirties ir turinio, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog religinių bendruomenių veiklos įtraukimas į Klasifikatorių reiškia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnį religinės bendruomenės turi teisę laisvai atlikti religines apeigas ir kulto ceremonijas kulto pastatuose ir aplink juos. Byloje nėra ginčo, kad varpais visuomenė informuojama apie laiką, o kartu bendruomenė yra skatinama susitelkti maldai. Centras pažymi, kad Sveikatos apsaugos ministerijos atsakyme yra pateikta tik bendro pobūdžio informacija, šis atsakymas negali būti laikomas oficialia konsultacija, kadangi yra nemotyvuotas, nėra atsakymą parengusio pareigūno duomenų.

18. Pareiškėja atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

19. Pareiškėja kritiškai vertina Centro poziciją, kuri grindžiama Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleistu leidiniu „Ekonominės veikos rūšių klasifikatorius EVRK 2 red.“ (2008 m.), kadangi šis leidinys, o juo labiau jo pratarmė, nėra teisės aktas, o laikytinas informaciniu (pažintiniu) šaltiniu. Vadovaujantis Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 15 straipsniu, religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka užsiimti leidybos, gamybine-ūkine veikla, steigti visuomenės informavimo priemones, labdaros fondus ir kitokias organizacijas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises, dėl to Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, o kartu ir HN 33:2011 laikymasis yra privalomas ir religinėms bendruomenėms. Pareiškėja nurodo, kad jei Centro apeliacinis skundas būtų vertinamas kaip pagrįstas, susidarytų tokia situacija, kai nei viena valstybės institucija (įstaiga) neatlieka religinių bendruomenių keliamo triukšmo kontrolės ir stebėsenos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 2.2-1158 (17.4.1.2.12) (b. l. 6–7), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skundą ir ištirti, ar Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo skambėjimo keliamas triukšmas neviršija leistinų normų (triukšmo ribinių dydžių). Pareiškėja prašo panaikinti ginčijamą Sprendimą ir įpareigoti atlikti triukšmo lygio matavimus.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino – ginčijamą Sprendimą panaikino ir įpareigojo Centro Kauno departamentą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo skambėjimo keliamo triukšmo lygio ribinių dydžių matavimus.

22. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo šį sprendimą palikti nepakeistą.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja su 2015 m. rugsėjo 24 d. skundu kreipėsi į Kauno visuomenės sveikatos centrą (po reorganizavimo – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą) su skundu, prašydama nustatyti ir užkardyti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo keliamą per didelį triukšmą Kauno Žaliakalnio mikrorajone. Kauno visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 2-4031-7(4.11) pareiškėjos prašymą persiuntė Kauno miesto savivaldybės administracijai. Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2015 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 64-2-11041 nurodė, kad, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T-95 patvirtintų Triukšmo prevencijos Kauno miesto viešosiose vietose taisyklių 28.1 punktu, stacionarių triukšmo šaltinių keliamo triukšmo kontrolę atlieka Kauno visuomenės sveikatos centras. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1893-423/2016 pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 2-4031-7(4.11), kuriuo buvo atsisakyta patikrinti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo keliamą triukšmą, ir įpareigojo pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skundą išnagrinėti iš naujo. Kaip minėta, Centras ginčijamu Sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skundą iš naujo, šio skundo vėl netenkino.

24. Patikrinus Juridinių asmenų registro sistemą, nustatyta, kad Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, kuri valdo baziliką, kurio varpo skambėjimas kelia triukšmą, yra juridinis asmuo, kurio teisinė forma – tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija.

25. Centras ginčijamu Sprendimu netenkino pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skundo, t. y. atsisakė patikrinti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpo skambėjimo keliamą triukšmą, be kita ko, tuo pagrindu, kad Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos varpų skambėjimas nėra susijęs su ūkinio komercinio pobūdžio veikla. Būtent dėl to, kad šiuo aspektu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skundą, kilo ginčas nagrinėjamoje byloje.

26. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Centro kompetencijos apimties klausimas, t. y., ar atsakovas turi teisę (pareigą) tikrinti (kontroliuoti) religinių bendruomenių ir bendrijų valdomų triukšmo šaltinių keliamą triukšmą, kuris nėra tiesiogiai susijęs su ūkinės komercinės veiklos vykdymu.

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog pareiškėja, manydama, jog bazilikos varpo keliamas triukšmas yra per didelis, trikdantis jo gyvenimą nuosavame būste, įgyvendindama savo teisę į būsto neliečiamumą, sveikatai saugią gyvenamąją aplinką ir gyvenimo kokybės užtikrinimą, gina savo teises ir teisėtus interesus.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybės gerbimą turinį, pabrėžiama, jog turi būti gerbiama ne tik individo teisė į fiziškai apibrėžtą plotą, bet ir ramų naudojimąsi tuo plotu; teisės į būsto neliečiamybę pažeidimai susiję ne vien su konkrečia, fizine neteisėta veika, pavyzdžiui, neteisėtu patekimu į asmens būstą, bet taip pat apima ir pažeidimus, kurie nėra konkrečiai ar fiziškai išreikšti, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitokie veiksniai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 1 d. sprendimą byloje Borysiewicz prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 71146/01), 2014 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Udovičic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 27310/09). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad valstybė (jos institucijos) turi pozityvią pareigą imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių tam, kad būtų apsaugotos asmenų teisės pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Hatton ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 36022/97), 2014 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Udovičic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 27310/09). Pažymėtina, kad teisę į būsto neliečiamumą garantuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 24 straipsnio 1 dalis.

29. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia administravimo subjektų pareigą laikytis teisės principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Taigi nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama viešojo administravimo subjekto pareiga imtis aktyvių veiksmų ir pareiga padėti asmeniui.

30. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektas, jeigu neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl pranešime ar skunde išdėstyto klausimo ir nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti šį pranešimą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija).

31. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, triukšmo prevencijos teisinius pagrindus, triukšmo valdymo subjektų teises, pareigas, triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarką nustato Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymas (Triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

32. Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad triukšmo kontrolę atlieka šio įstatymo ir kitų teisės aktų įgaliotos valstybės ir savivaldybių institucijos. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatyta, kad asmenys turi teisę Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka: 1) iš valstybės ir savivaldybių institucijų gauti teisingą informaciją apie triukšmo lygius, triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimą, leidžiamus triukšmo normatyvus ir planuojamų naudoti triukšmo šaltinių pavojingumą sveikatai; 2) dalyvauti vertinant planuojamos ūkinės veiklos, kurioje numatoma naudoti triukšmo šaltinius, poveikį visuomenės sveikatai ir aplinkai; 3) reikalauti, kad būtų nutrauktas triukšmo šaltinių poveikis visuomenės sveikatai ir aplinkai.

33. Tiek galiojusių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-144 patvirtintų Kauno visuomenės sveikatos centro nuostatų 10.1.5 punkte, tiek galiojančiame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. VR-27 patvirtintų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento nuostatų 7.1.5 punkte nustatyta, kad Centro Kauno departamentas (Kauno visuomenės sveikatos centras) pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.

34. Tiek pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skundo padavimo Kauno visuomenės sveikatos centrui metu galiojusio Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-1179 patvirtinto Pagal asmenų prašymus, pareiškimus, skundus Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitoms viešojo administravimo institucijoms, laikymosi kontrolės (valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės) kontroliuojamų sričių sąrašo 1.1 punkte, tiek šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. V-4 patvirtinto Sričių, kuriose Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, sąrašo 1.1 punkte numatyta, kad viena iš sričių, kurioje Centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo kontrolę, yra ūkinės komercinės veiklos veiksniai, galintys turėti įtakos visuomenės sveikatai, susiję su stacionarių triukšmo šaltinių keliami triukšmu. Centras šią triukšmo kontrolę vykdo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“.

35. HN 33:2011 6.15 punkte (2018 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. V-166 redakcija) nustatyta, kad ūkinė komercinė veikla – ūkinė komercinė veikla, įtraukta į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtintą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, ir pramoninė veikla. Analogiška nuostata galiojo ir pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skundo padavimo metu.

36. Į minėtą Klasifikatorių įtraukta ir religinių organizacijų veikla. Be to, pažymėtina, kad šis Klasifikatorius yra priimtas vadovaujantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1893/2006, nustatančiu statistinį ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių NACE 2 red. ir iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3037/90 bei tam tikrus EB reglamentus dėl konkrečių statistikos sričių (toliau – ir Reglamentas). Į minėtu Reglamentu nustatytą statistinį ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių NACE 2 red. kaip ekonominės veiklos rūšis taip pat įtraukta religinių organizacijų veikla, ši veikla priskirta kitai aptarnavimo veiklai.

37. Atsakovo argumentas, kad į Klasifikatorių yra įtrauktos ne vien tik ekonominės, bet ir visuomeninės veiklos, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad religinių organizacijų įtraukimas į Klasifikatorių reiškia, kad Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija vykdo ūkinę komercinę veiklą, laikytinas nereikšmingu nagrinėjamu atveju. Savo teiginius Centras grindžia Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleistu leidiniu „Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius EVRK 2 red.“ (2008 m.). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš išdėstyto teisinio reguliavimo nėra pagrindo daryti akivaizdžios išvados, kad Centras nėra įgaliotas atlikti religinių bendrijų ir bendruomenių valdomų pastatų įrenginių keliamo triukšmo. Kaip minėta, Reglamentu patvirtintame ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje NACE 2 red., kurio pagrindu priimtas ir nacionalinis Klasifikatorius, religinių organizacijų veikla priskirtina prie ekonominės veiklos rūšių, o atsakovo nurodomas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleistas leidinys „Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius EVRK 2 red.“ (2008 m.) nėra norminis teisės aktas.

38. Tai pat pažymėtina, kad HN 33:2011 6.15 punkto nuoroda į Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių nagrinėjamu atveju turi būti aiškinama sistemiškai su minėtų triukšmo valdymą ir kontrolę reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis ir laikytina reikšminga ne subjekto vykdomos ūkinės ar kitos ekonominės veiklos aspektu, bet jo, kaip triukšmo šaltinio valdytojo, identifikavimo aspektu. Centras, nurodydamas pareiškėjai savarankiškai kreiptis į akredituotą laboratoriją dėl matavimų atlikimo ir su antstolio pagalba užfiksuoti matavimo procedūras bei civiline tvarka kreiptis į teismą, iš esmės ginčijamu Sprendimu pripažino, kad jokiai kitai valstybės institucijai (įstaigai) nėra pavesta vykdyti bažnyčių varpų skambėjimo keliamo triukšmo kontrolę.

39. Pabrėžtina, kad Triukšmo valdymo įstatymo paskirtis (1 straipsnis), įstatyme įtvirtinti triukšmo valdymo principai, tarp jų ir žmogaus apsaugos nuo triukšmo principas, reiškiantis, kad joks asmuo neturi būti veikiamas tokio lygio triukšmo, dėl kurio kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai (3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); nuostatos dėl valstybinio triukšmo valdymo įgyvendinimo, reiškia, kad negali būti tokios teisinės situacijos, kad asmens teisėti interesai nebūti veikiamam triukšmo, kuris gali kelti pavojų sveikatai, būtų neginami kompetentingos institucijos (Triukšmo valdymo įstatymo 4 straipsnis). Kad skundus dėl bažnyčios varpų skambėjimo turėtų nagrinėti Centras, nurodė ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovas. Atsakovo teiginys, kad Sveikatos apsaugos ministerijos atstovo atsakymas į pareiškėjos paklausimą negali būti laikomas oficialia šios ministerijos pozicija, atmestinas, nes nėra grindžiamas galiojančių teisės aktų nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058 patvirtintų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 4 punktą, Sveikatos apsaugos ministerija yra Centro teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (pvz., tvirtina Centro nuostatus ir struktūrą). Kaip matyti, Sveikatos apsaugos ministras patvirtino tiek Sąrašą, tiek HN 33:2011, t. y. ginčui aktualius teisės aktus, kurie nustato Centro kompetenciją.

40. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant kitos valstybės institucijos (įstaigos), kuri būtų įgaliota vykdyti triukšmo valstybinę kontrolę ir atlikti bažnyčios (šiuo atveju – bazilikos) varpo skambėjimo keliamo triukšmo lygio matavimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo atsisakymas tai atlikti vien tuo pagrindu, kad varpo skambėjimas nėra susijęs su ūkinės komercinės veiklos vykdymu (minėta, kad religinės organizacijos veikla pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių laikytina reikšminga kaip veikla, kuri gali būti triukšmo šaltiniu, o iš ginčui aktualaus teisinio reguliavimo nėra pagrindo išvadai, kad Centras nėra įgaliotas atlikti religinių bendruomenių ar bendrijų valdomų pastatų įrenginių keliamo triukšmo), neatitinka Triukšmo valdymo įstatymo 30 straipsnio 1 punkto, kuriame, kaip minėta, įtvirtinta, kad asmenys turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų gauti teisingą informaciją apie triukšmo lygius, aptartos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kurioje pabrėžiama pozityvi valstybės institucijų pareiga ginti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į būsto neliečiamumą, kuris apima ir asmens teisę gyventi ramioje aplinkoje, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje akcentuojama gero administravimo principo svarba, kuris įpareigoja viešojo administravimo subjektus vykdant savo kompetencija imtis aktyvių veiksmų padėti asmeniui. Tai, kad pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnį religinės bendruomenės turi teisę laisvai atlikti religines apeigas ir kulto ceremonijas kulto pastatuose ir aplink juos, nepaneigia, kad religinės bendruomenės ir bendrijos, atlikdamos religines apeigas ir kulto ceremonijas, turi nepažeisti kitų teisės aktų reikalavimų.

41. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Centro Kauno departamento Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to Centro Kauno departamentas įpareigotinas atlikti Kauno Kristaus Prisikėlimo varpo skambėjimo keliamo triukšmo lygio matavimus.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė