2013-10-23 Nr. AB-6841-3-62-3-00665-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-148/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00665-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.11.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjos R. I. U. ir trečiojo suinteresuotojo asmens D. U. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-692/2013 pagal pareiškėjos R. I. U. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, V. M., R. M., I. A. P., D. U. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. I. U. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (t. I, b. l. 5–8), kurį patikslino (1 t., b. l. 27–31), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir VĮ Registrų centro Kauno filialas) 2011 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (3.4.5)S-1776 „Dėl nekilnojamojo daikto, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių duomenų ištaisymo“ bei atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras) 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 196 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“; 2) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Kauno filialą per penkias dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ištaisyti statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis VĮ Registrų centro Kauno filialo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini): a) įtraukti į kadastro ir registro duomenis 1971 m. sausio 15 d. sutartį Nr. 2-129 dėl naudojimosi statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), patalpomis tvarkos; b) suteikti statinyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 1980 m. liepos 23 d. esantiems keturiems butams unikalius numerius, paliekant iki 1999 m. liepos 12 d. buvusią butų ir jiems priskirtų patalpų numeraciją; c) pakeisti statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius duomenis, nurodant „Pastato paskirtis – gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai)“.

Pareiškėja skunde nurodė, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas 2011 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (3.4.5)S-1776 atsisakė tenkinti pareiškėjos 2011 m. birželio 1 d. prašymą dėl statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų ištaisymo. Nesutikdama su VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimu, pareiškėja kreipėsi su skundu į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, tačiau pastaroji 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 196 paliko VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (3.4.5)S-1776 nepakeistą. Pareiškėjos nuomone, atsakovų priimti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Atsakovai nepagrįstai atsisakė įtraukti į kadastro ir registro duomenis 1971 m. sausio 15 d. sutartį dėl naudojimosi minėto pastato patalpomis tvarkos. Pagal anksčiau galiojusio Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 127 straipsnį, gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis. Vadovaujantis šiomis anksčiau galiojusio CK 127 straipsnio nuostatomis ir dabar galiojančio CK 4.81 straipsnio 2 dalies nuostatomis, minėta 1971 m. sausio 15 d. sutartis, kuri 1971 m. sausio 21 d. buvo įregistruota Kauno miesto inventorizacijos biuro rejestre (Nr. (duomenys neskelbtini)), jau nuo 1971 m. sausio 21 d. laikytina neatskiriama pastato kadastrinių duomenų dalis, privaloma ir tiems asmenims, kurie vėliau įgijo pastato dalis.

Pareiškėjos nuomone, atsakovai taip pat nepagrįstai atsisakė įregistruoti minėtame pastate esančius butus kaip atskirus turto vienetus. Nuo 1980 m. liepos 23 d., patikslinus pastatų vidaus eksplikaciją, pastato patalpos buvo suskirstytos į keturis butus. Tokie patys pastato vidaus ploto eksplikacijos duomenys išliko ir 1998 m. sausio 15 d. Tačiau VĮ Registrų centro Kauno filialas, taisydamas pastato duomenis, 1999 m. liepos 12 d., nepranešęs nei pareiškėjai, nei kitiems pastato bendrasavininkiams, nei butams numerius suteikiančiai institucijai – Kauno miesto savivaldybės administracijai, butus panaikino, nesant teisinio pagrindo. Šie netikslūs duomenys registre yra išlikę iki šiol. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintos Numerių pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 17 punktą, namų butus sunumeruoja savivaldybės administracija. Pirmiausia numeruojami butai, o vėliau kitos patalpos. Jeigu butai ir kitos patalpos sunumeruoti, inventorizacijos planuose paliekama tokia pat numeracija. Tvarkos 18 punkte nustatyta, kad inventorizacijos bylose bei valstybiniame pastatų ir statinių registre visas buto ar patalpos numeris nurodomas taip: pirmiausia žymimas namo numeris, skliausteliuose įrašomas to pastato, kuriame yra nurodytasis butas ar patalpa, unikalus numeris ir jo koordinatės, po to – buto ar patalpos numeris. Kadangi pastato butai ir jiems priskirtos patalpos sunumeruotos nuo 1980 m. liepos 23 d., nuo šios datos, vadovaujantis minėtomis Tvarkos nuostatomis, pastato inventorizacijos planuose privalėjo būti palikta tokia butų ir patalpų numeracija. Atsakovas nenurodė, kokiu pagrindu 1999 m. liepos 12 d. buvo panaikinta pastato butų ir patalpų numeracija. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra jokio savivaldybės administracijos teisės akto dėl pastato butų ir patalpų numeracijos panaikinimo ar pakeitimo, kuris leistų atsakovui 1999 m. liepos 12 d. panaikinti pastate nuo 1980 m. liepos 23 d. buvusius keturis butus, kurių patalpų plotai atitiko savininkų valdomas pastato idealiąsias dalis (Tvarkos 19 p., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 2 d.). Todėl atsakovų sprendimų dalis, kuria atsisakyta suteikti unikalius numerius pastate nuo 1980 m. liepos 23 d. esantiems butams, pripažintina neteisėta.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), po vienu stogu yra keturi butai, turintys atskirus įėjimus ir atskiras patalpas. Šiuose butuose gyvena keturios skirtingos šeimos. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (toliau – ir STR 1.01.09:2003) 7.3 punktu, šis pastatas priskirtinas gyvenamosios paskirties trijų ir daugiau butų (daugiabučiams) pastatams (namams), o ne gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatams (namams), numatytiems STR 1.01.09:2003 7.1 punkte. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamų sprendimų dalis dėl minėto pastato paskirties naikintina, o VĮ Registrų centro Kauno filialas įpareigotinas pakeisti pastato kadastrinius duomenis, nurodant, kad pastato paskirtis – gyvenamosios paskirties trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovui ištaisius minėtus kadastrinius duomenis, atsirastų pagrindas Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1484-638/2011 ginčyti R. M. 2002 m. kovo 24 d. išduotą statybos leidimą Nr. 2212 ir 2006 m. birželio 15 d. minėto pastato priestato 7a1ž pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 79–82) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VĮ Registrų centro Kauno filialas nurodė, kad notaro patvirtinta 1971 m. sausio 15 d. sutartimi Nr. 2-129 buvę namo savininkai V. S., A. D. ir J. M. nustatė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų naudojimo tvarką. Gyvenamojo namo bendras plotas sutarties sudarymo metu buvo 65,65 kv. m, jame buvo 8 patalpos. 2005 m. spalio 21 d. kadastrinių matavimų metu nustatyta, kad gyvenamojo namo bendras plotas yra 117,59 kv. m, jame yra 19 patalpų. Nekilnojamojo turto registro 2011 m. lapkričio 10 d. centrinio duomenų banko duomenimis, pastatas – gyvenamas namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso: 2/12 dalys – V.

M., 5/12 dalys – R. M., 1/6 dalis – R. I. U., 1/4 dalis – I. A. P.. Tiek pareiškėjos nuosavybės teisės įsigijimo dokumente (1991 m. liepos 8 d. dovanojimo sutartis Nr. 7-2591), tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės įsigijimo dokumentuose (1999 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartis Nr. 1-9596, 2005 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-1747, 2005 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1-1748, 2005 m. kovo 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-2395, 2005 m. kovo 22 d. priėmimo-perdavimo aktas, 2006 m. birželio 15 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, 2008 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartis Nr. 2-10640, 1988 m. vasario 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 8-556) naudojimosi patalpomis tvarka nėra nustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo kadastriniai duomenys pasikeitė (naujai pristatyti priestatai, perplanuotas namo vidus, pasikeitęs patalpų žymėjimas plane ir plotai), taip pat į tai, kad dabartiniams gyvenamojo namo savininkams įsigijus gyvenamojo namo idealiąsias dalis, jų nuosavybės teisės įgijimo dokumentuose nėra nurodyta naudojimosi tvarka, viešame registre negali būti registruojamas juridinis faktas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos pagal 1971 m. sausio 15 d. sutartį Nr. 2-129. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra surinkti duomenys tik apie gyvenamąjį namą 1A1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Duomenų apie šiame name esančius atskirus turto vienetus – butus ar patalpas – nėra. Todėl registre įregistruotos pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalis, o ne į atskiras patalpas ar butus. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3, 4 dalimis, nekilnojamasis daiktas formuojamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka ir laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 102 punktą, unikalus numeris iš šešiolikos skaitmeninių simbolių, nekintantis visą patalpos egzistavimo laiką, suteikiamas tik toms patalpoms, kurios suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti. Vadovaujantis Kadastro nuostatų 3 priede pateiktu pastatų klasifikavimu ir atsižvelgiant į tai, kad minėtame name nėra suformuota atskirų nekilnojamojo turto objektų – butų ir patalpų, pripažintina, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta šio gyvenamojo namo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai) – atitinka kadastro ir registro dokumentų bylos duomenis.

Keisti registre nurodytą paskirtį nėra pagrindo.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 85–86) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VĮ Registrų centras atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo VĮ Registrų centro Kauno filialo atsiliepime į pareiškėjos skundą, papildomai pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodytų duomenų ištaisymas – naudojimosi tvarkos įrašymas, atskirų turtinių vienetų suformavimas, paskirties pakeitimas – negali būti laikomas techninės klaidos taisymu pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (t. I, b. l. 174 – 179) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys yra netikslūs, neteisingi ar neišsamūs, gali pareikalauti, kad kadastro tvarkytojas neatlygintinai ištaisytų netikslius ar neteisingus duomenis, o neišsamius papildytų. Kadastro tvarkytojas, gavęs tokį prašymą, per 5 darbo dienas turi jį išnagrinėti ir priimti sprendimą. Apie priimtą sprendimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos kadastro tvarkytojas raštu praneša suinteresuotam asmeniui. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Techninės klaidos taisomos neatlygintinai ir apie klaidos ištaisymą pranešama prašymą ištaisyti duomenis padavusiam asmeniui bei asmeniui, tiesiogiai susijusiam su taisomais duomenimis apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotas daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Vadovaujantis šiomis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti patikslinti ir ištaisyti dviem atvejais: kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kai įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą yra padaromos techninės klaidos. Tokią praktiką suformavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A502-929/2010, Nr. A261-1729/2010, Nr. A10-282/2007, Nr. A502-725/2009, Nr. A442-1244/2009, Nr. A502-828/2010).

Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad notaro patvirtinta 1971 m. sausio 15 d. sutartimi Nr. 2-129 buvę namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai V. S., A. D. ir J. M. nustatė naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką. Gyvenamojo namo bendras plotas sutarties sudarymo metu buvo 65,65 kv. m, jame buvo 8 patalpos. 2005 m. kadastrinių matavimų metu nustatyta, kad gyvenamojo namo bendras plotas yra 117,59 kv. m, jame yra 19 patalpų. Nekilnojamojo turto registro 2011 m. lapkričio 10 d. centrinio duomenų banko duomenimis, pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso: 2/12 dalys – V. M., 5/12 dalys – R. M., 1/6 dalis – R. I. U., 1/4 dalis – I. A. P.. Tiek pareiškėjos nuosavybės teisės įsigijimo dokumente, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės įsigijimo dokumentuose naudojimosi tvarka nėra nustatyta. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvenamojo namo kadastriniai duomenys pasikeitė (naujai pristatyti priestatai, perplanuotas namo vidus, pasikeitęs patalpų žymėjimas plane ir plotai), taip pat į tai, kad dabartiniams gyvenamojo namo savininkams įsigijus gyvenamojo namo idealiąsias dalis, jų nuosavybės teisės įgijimo dokumentuose nėra nurodyta naudojimosi tvarka, pagrįstai padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos pagal 1971 m. sausio 15 d. sutartį Nr. 2-129 registruoti viešame registre.

Numeriai suteikiami tik toms patalpoms, kurie yra arba gali būti suformuoti pastate kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai. Sprendimą dėl patalpų ir butų sunumeravimo priima savivaldybės vykdomoji institucija pastato savininko (statytojo ar pastato valdytojo) prašymu. Iš archyvinės kadastro ir registro dokumentų bylos matyti, kad gyvenamojo namo 1A1ž, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys surinkti ir byloje pažymėti nekilnojamojo turto objektui – statiniui, o ne butui ar patalpai. Duomenų apie šiame name esančius atskirus turto vienetus – butus ar patalpas – nėra. Todėl pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės įregistruotos į gyvenamojo namo dalis, o ne į atskiras patalpas ar butus. Išnagrinėjęs ginčą dėl to paties nekilnojamojo turto objekto, Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas kaip gyvenamasis vieno buto pastatas. Gyvenamojo namo patalpų numeravimas atskirais indeksais negali būti pripažintas atskirų nekilnojamojo turto vienetų – butų suformavimu, nesant tinkamo teisinio pagrindo (administracinio akto, sprendimo ir pan.). Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3, 4 dalimis, nekilnojamasis daiktas formuojamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka ir laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Vadovaujantis Kadastro nuostatų 102 punktu, unikalus numeris iš šešiolikos skaitmeninių simbolių, nekintantis visą patalpos egzistavimo laiką, suteikiamas tik toms patalpoms, kurios suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esantys duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą įregistruoti pagal pateiktus dokumentus teisingai. Todėl pareiškėjos prašymas dėl unikalių numerių suteikimo gyvenamajame name esantiems butams netenkintinas.

Gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra suformuota atskirų nekilnojamojo turto objektų – butų ir patalpų. Vadovaujantis Kadastro nuostatų 3 priede nurodytu pastatų klasifikavimu, Nekilnojamojo turto registre nurodyta gyvenamojo namo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai). Registre nurodyta pastato paskirtis atitinka kadastro ir registro dokumentų bylos duomenis. Keisti nurodytą minėto gyvenamojo namo paskirtį nėra teisinio pagrindo. Žymų Nekilnojamojo turto kadastre įrašymo tvarką reglamentuojantys Kadastro nuostatų 130–138 punktai nenumato žymų apie statybos leidimo išdavimą be bendraturčio sutikimo jo prašymu įrašymo. Todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjos prašymu įrašyti, kad 2002 m. kovo 4 d. statybos leidimas Nr. 2212 išduotas R. M. be bendraturčio (t. y. pareiškėjos) sutikimo.

Gyvenamojo namo priestatas 7a1ž, pažymėtas 2005 m. spalio 21 d. kadastrinių matavimų metu, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2006 m. birželio 21 d. Įregistravimo juridinis pagrindas – 2006 m. birželio 15 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Kadastro duomenys gali būti keičiami patikslinus kadastrinius matavimus, kai pasikeičia nekilnojamojo daikto duomenys, o nuginčijami įstatymo nustatyta tvarka, įrodžius kadastro duomenų byloje esančių duomenų neteisingumą. Visi Nekilnojamojo turto kadastre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 4 d.). Pareiškėjos prašymu panaikinti 2005 m. spalio 21 d. kadastrinių matavimų byloje pažymėtą priestatą 7a1ž nėra teisinio pagrindo. Prašymas padaryti žymą (statybos leidimo išdavimą be bendraturčio sutikimo) bei panaikinti dalį kadastrinių matavimų duomenų (priestatą 7a1ž) negali būti laikomi išvestiniais reikalavimais, susijusiais su pareiškėjos prašymu ištaisyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. Pareiškėjos ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 186–190) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Pareiškėjos nuomone, teismas netinkami įvertino byloje surinktus įrodymus. Nei teismas priimtame sprendime, nei atsakovai savo priimtuose sprendimuose ir atsiliepimuose į skundą nenurodė jokio įstatymo ar kito teisės akto, kuriuo remiantis notaro patvirtinta ir techninės inventorizacijos biure įregistruota 1971 m. sausio 15 d. sutartis Nr. 2-129 dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų naudojimo tvarkos pripažinta netekusia galios. Teismas nevertino nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių Valstybinio techninės inventorizacijos biuro 1989 ir 1991 metais išduotų pažymėjimų, kuriuose nurodoma, kad butas Nr. 3 Kauno miesto vykdomojo komiteto 1987 m. kovo 25 d. sprendimu buvo pripažintas avariniu. Teismas nesiaiškino, kada minėtame pastate esančioms atskiroms izoliuotoms patalpoms su atskirais įėjimais buvo suteikti butų (o ne unikalūs) numeriai, ir nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi. Teismas nevertino pareiškėjos pateiktų dokumentų – 1980 m. liepos 23 d. pastatų vidaus eksplikacijos, 1998 m. sausio 15 d. pastato vidaus plotų eksplikacijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2011 m. rugsėjo 2 d. pažymos. Nei teismas, nei atsakovai nenurodė, kokiu pagrindu 1999 m. buvo pakeisti pastato inventoriniai duomenys ir panaikinti pastate esančių butų numeriai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1999 m. pastato inventoriniai duomenys buvo pakeisti ir pastate esančių butų numeracija buvo panaikinta nepranešus apie tai pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Pareiškėja nurodo, kad pagal STR 1.01.09:2003 7.1 punktą, gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatai (namai) yra skirti vienai šeimai gyventi. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri vieno buto namai ar keli sublokuoti vieno buto namai, kurių kiekvienas butas turi atskirą stogą ir įėjimą iš lauko. Vieno buto namą gali sudaryti šie aukštai: rūsio, cokolinis (pusrūsis), antžeminiai bei mansardinis. Name, esančiame (duomenys neskelbtini), po vienu stogu yra keturi butai, turintys atskirus įėjimus ir atskiras tik jiems priskirtas patalpas. Šiuose butuose gyvena keturios skirtingos šeimos. Todėl pagal STR 1.01.09:2003 7.3 punktą šis namas priskirtinas gyvenamosios paskirties trijų ir daugiau butų (daugiabučiams) pastatams (namams). Nagrinėjamu atveju, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė STR 1.01.09:2003 7.1 ir 7.3 punktų nuostatas. Teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos prašymas padaryti registre žymą (dėl statybos leidimo išdavimo be bendraturčio sutikimo) bei panaikinti dalį kadastrinių matavimų duomenų (dėl priestato 7a1ž) negali būti laikomi išvestiniais reikalavimais, susijusiais su jos prašymu ištaisyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, taip pat yra nepagrįsta, kadangi atsakovui pakeitus pareiškėjos nurodytus kadastrinius duomenis, atsirastų pagrindas civilinio proceso tvarka ginčyti ne tik R. M. 2002 m. kovo 24 d. išduotą statybos leidimą Nr. 2212 ir 2006 m. birželio 15 d. pastato priestato 7alž pripažinimo tinkamu naudoti aktą, bet ir 2005 m. spalio 21 d. kadastrinių matavimų, atliktų nepranešus pareiškėjai, duomenis, esančius nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje (duomenys neskelbtini).

Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1 – 6) prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VĮ Registrų centro Kauno filialas nurodė, kad teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, t. y. nustatė visus teisiškai šioje byloje reikšmingus faktus, bylos aplinkybes įvertino visapusiškai, išsamiai, objektyviai, todėl buvo priimtas teisingas bei teisėtas teismo sprendimas, nepažeidžiant materialiosios ar procesinės teisės normų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10–11) prašė atmesti apeliacinį skundą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog iš bylos matyti, kad pareiškėja, būdama gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo namas), viena iš bendraturčių (jai nuosavybės teise priklauso ginčo namo 1/6 dalis), 2011 m. birželio 1 d. prašymu kreipėsi į teritorinį registro ir kadastro tvarkytoją atsakovą VĮ Registrų centro Kauno filialą – prašydama ištaisyti, jos teigimu, neteisingus ginčo namo kadastro duomenis. Šis pareiškėjos prašymas buvo paduotas Kadastro įstatymo 15 straipsnio pagrindu, kurio 2 dalyje nurodyta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys yra netikslūs, neteisingi ar neišsamūs, gali pareikalauti, kad Kadastro tvarkytojas neatlygintinai ištaisytų netikslius ar neteisingus duomenis, o neišsamius papildytų. Ginčo namo esamų kadastro duomenų neteisingumą ir neišsamumą pareiškėja sieja su tuo, kad šiuose duomenyse nėra nurodyta namo buvusių bendraturčių (V. S., A. D. ir J. M.) 1971 m. sausio 15 d. sudaryta ir notaro patvirtinta namo patalpų naudojimosi sutartis (t. I, b. l. 39 – 40), ir su tuo, kad esamuose ginčo namo kadastro duomenyse nėra nurodyta, jog šiame name yra keturi atskiri butai, ir nėra nurodyti šių butų numeriai, o pats ginčo namas yra įregistruotas kaip vieno buto, o ne (kaip turėtų būti) trijų ir daugiau butų daugiabutis namas.

Teismas, pasisakydamas dėl pirmojo iš pareiškėjos skunde teritoriniam kadastro tvarkytojui nurodytų duomenų neteisingumo – to, kad ginčo namo kadastro duomenyse nėra nurodyta paminėta ginčo namo patalpų naudojimosi sutartis – pirmiausia pažymėjo, kad ši sutartis atvaizduoja padėtį, kuri buvo jos sudarymo metu (1971 m. sausio 15 d.). Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (2011 m. spalio 5 d. versija), ši padėtis yra iš esmės kitokia, nes, pirma, paminėti buvę ginčo namo savininkai įvairiais būdais (pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartimis, taip pat paveldėjimo būdu) perleido savo namo dalis dabartiniams ginčo namo keturiems bendraturčiams, tarp jų ir pareiškėjai.

Pažymėtina, kad pareiškėjos pagal 1991 m. liepos 8 d. dovanojimo sutartį iš jos tėvo M. D. (paminėtos buvusios namo bendraturtės A. D. sutuoktinio ir jos turto paveldėtojo) įsigyta nuosavybės teisė į paminėtą ginčo namo 1/6 dalį sudaro pusė A. D. turėtos nuosavybės teisės į šį namą. Todėl jau vien dėl to A. D. pagal paminėtą 1971 m. sausio 15 d. patalpų naudojimosi sutartį naudojamos ginčo namo patalpos atiteko keliems naujiems namo bendraturčiams (tarp jų ir pareiškėjai), kurie (kaip matyti iš bylos) naujos šių patalpų naudojimosi tvarkos nenustatė.

Taip pat pažymėtina, kad nei nurodytoje (1991 m. liepos 8 d.) dovanojimo sutartyje, nei kituose kitų ginčo namo dalių nuosavybės teisių perleidimo dokumentuose, keičiantis ginčo namo bendraturčiams, ginčo namo patalpų naudojimosi tvarka nebuvo nustatoma. Be to, kaip matyti iš paminėto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, ginčo namo bendras naudingas plotas ir jo patalpų skaičius, palyginus su 1971 m. sausio 15 d. buvusia padėtimi, iš esmės pasikeitė: šios sutarties sudarymo metu namo naudingas plotas buvo 65,65 kv. m. ir jame buvo 8 patalpos (kurių naudojimosi tvarka buvo nustatyta šia sutartimi), dabartiniu metu namo naudingas plotas yra 117,59 kv. m. ir jame yra 19 patalpų.

Taigi akivaizdu, kad pareiškėjos prašoma įtraukti į kadastro ir registro duomenis 1971 m. sausio 15 d. patalpų naudojimosi sutartis ne tik neatitiktų dabartinės ginčo namo kadastrinės padėties, bet įneštų šių duomenų neaiškumus ir netikrumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, o šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis įpareigoja kadastro tvarkytoją užtikrinti, kad Nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir nustato kadastro tvarkytojo atsakomybę už šių duomenų apsaugą.

Esant išvardytoms aplinkybėms, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Kauno filialą įtraukti į kadastro ir registro duomenis 1971 m. sausio 15 d. sutartį Nr. 2-129 negali būti pripažintas pagrįstu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Kadastro įstatymo 1 dalies 3 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-998 redakcija) nurodyta, kad Nekilnojamojo turto kadastro objektu, be kita ko, laikoma patalpa, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pagal Kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, nekilnojamieji daiktai formuojami šiais būdais: 1) suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą; 2) padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus; 3) atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus. Iš bylos matyti, kad ginčo namas istoriškai buvo ir šiuo metu yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas (atskiras) bendrosios nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis daiktas. Kadastro įstatymo 7 straipsnio taikymo požiūriu šio namo atskiros patalpos niekada nebuvo formuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai – butai. Pareiškėjos teigimas, kad šio namo patalpos buvo faktiškai naudojamos skirtingų šeimų kaip atskiri butai, ir šį teigimą patvirtinantys įrodymai, sietini su gyvenamosios vietos deklaravimu ir atitinkamu gyvenamosios vietos registravimu, Kadastro įstatymo taikymo požiūriu nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai, nes, kaip buvo pasakyta aukščiau, atskiri nekilnojamieji daiktai – butai – gali būti formuojami ir atitinkamai įregistruojami Nekilnojamojo turto registre tik Kadastro įstatymo nustatyta tvarka. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aptariami pareiškėjos reikalavimai Kadastro įstatymo taikymo požiūriu taip pat negali būti pripažinti pagrįstais.

V. Pareiškėja R. I. U. ir trečiasis suinteresuotasis asmuo D. U. 2013 m. gegužės 6 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-692/2013 (t. II, b. l. 68 – 74).

Prašyme nurodo, jog procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pažymi, jog atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas 2013 m. sausio 3 d. raštu Nr. (3.1.6.)S-52 Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą informavo, kad negali pateikti ginčui aktualios nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė privalomą pareigą patikrinti visą bylą bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d., 136 str. 2 d.).

Remiasi 1964 m. CK 127 straipsnio nuostata bei nurodo, jog nei apeliacinės instancijos teismas, nei pirmosios instancijos teismas sprendime, nei atsakovai savo sprendimuose ir atsiliepimuose į skundą nenurodė jokio įstatymo ar teisės akto, kuriuo remiantis 1971 m. sausio 15 d. notariškai patvirtinta ir techninės inventorizacijos biure įregistruota sutartis Nr. 2-129 dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų naudojimosi tvarkos neteko teisinės galios ir tapo neprivaloma nei kitiems asmenims, kurie vėliau įgijo dalį namo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, nei Valstybiniam respublikiniam techninės inventorizacijos biurui, kuris po reorganizacijos tapo atsakovu VĮ Registrų centras. Mano, jog sistemiškai aiškinant bei taikant materialines teisės normas – 1964 m. CK 127 straipsnį ir Kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį šioje byloje, Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys apie 1971 m. sausio 15 d. notariškai patvirtintą ir techninės inventorizacijos biure įregistruotą sutartį Nr. 2-129, dėl Pastato patalpų naudojimosi tvarkos, nuo jų įrašymo, t. y. nuo 1971 m. sausio 15 d., laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nei administracinėje byloje, nei NT byloje nėra jokių įrodymų, kad ši sutartis būtų buvusi pakeista arba nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, ir keičiantis pastato bendraturčiams ji buvo ir yra privaloma visiems asmenims, kurie vėliau įgijo dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis. Tai reiškia, kad iš naujo nustatinėti naudojimosi patalpomis tvarkos nereikėjo tol, kol 1971 m. sausio 15 d. sudaryta sutartis nėra pakeista arba nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (1964 m. CK 127 str., CK 4.81 str.). Be to, mano, jog kadastro tvarkytojas apie juridinį faktą turėjo pranešti pareiškėjai ir kitiems bendraturčiams, tačiau to nepadarė.

Pažymi, jog minėta naudojimosi patalpomis tvarka vadovaujantis 1964 m. CK 127 straipsniu, buvo privaloma 1988-1989 m. inventorizacijos biuro išduotiems pažymėjimams bei visiems vėliau išduotiems inventorizacijos biuro ir atsakovo pažymėjimams, arba juose turėjo būti nurodomas šios sutarties negaliojimo teisinis pagrindas. Juolab, kad A. D. naudojamų patalpų išdėstymas ir plotai, nustatyti minėtoje naudojimosi patalpomis tvarkoje, sudariusių 1/3 dalį gyvenamojo namo, nesikeitė nuo pat 1971 m. Taip pat, nesikeitė, kai pareiškėjai 1991 m. buvo padovanota 1/6 dalis pastato, t. y. natūra neatidalinta 1/2 dalis A. D. nuosavybės teise priklausiusios pastato 1/3 dalis, kuriai nuo 1980 m. buvo suteiktas buto Nr. 4 ir kurią sudarė tos pačios, 1971 m. sausio 15 d. sutartimi naudojimuisi nustatytos patalpos IV-1, IV-2, IV-3, kurių net plotai praktiškai nepakito nuo 1971 m. sausio 15 d. tol, kol patalpos nebuvo savavališkai atidalintos 2005 metais, t. y. tol, kol neteisėtai pakeisti pastato kadastriniai duomenys. Be to, dabartiniu metu pastato naudingas plotas yra padidėjęs iki 117,59 kv. m. ne dėl to, kad iš esmės pasikeitė 1971 m. sausio 15 d. buvę naudojimuisi priskirtų patalpų plotai, o dėl to, kad suinteresuotiems asmenims buvo išduoti statybos leidimas, pastato tinkamu naudoti aktas, visiškai neturint jos, kaip namo bendraturtės, sutikimo ar teismo leidimo, dėl ko pastate padaugėjo patalpų, atsirado mansarda vadinamas antras aukštas. Be 1989 m. į pastato inventorines žinias įtrauktų priestatų, pastato plotas 69,46 kv. m. yra beveik toks pat, kaip ir 1971 m. – 65,65 kv. m.

Nurodo, jog teismui įpareigojus atsakovą ištaisyti kadastrinius duomenis, atsiras pagrindas pareiškėjai teismo tvarka pakeisti atsakovo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendime nurodytų pastato nuosavybės teisės įsigijimo dokumentų turinį, pritaikant tuo metu galiojusius ir dabar galiojančius įstatymus (1964 m. CK 127 str., CK 4.81 str., 6.396 str.) bei tuo pačiu atkurti iki 1987 m. padaryto teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. atkurti privalomą 1971 m. sausio 15 d. sutarties Nr. 2-129 dėl naudojimosi patalpomis galiojimą visiems asmenims, kurie vėliau įgijo dalį šio namo bendrosios nuosavybės teisėmis. Be to, bus galima aiškiai, nedviprasmiškai, įstatymų nustatyta tvarka atidalinti bendraturčių dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, o toks atidalijimas atitiks tikrąją ne tik dabartinių pastato bendraturčių, bet ir buvusių pastato bendraturčių valią, nustatytą 1971 m. sausio 15 d. sutartimi dėl naudojimosi patalpomis tvarkos.

Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 „Dėl Numerių pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos“, patvirtintos „Numerių pastatams, namų butams suteikimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) 17 punktu bei teigia, jog ši teisės norma galiojo teisės pažeidimo metu, t. y. 1999 m. liepos 12 d. Vadinasi, nuo 1980 metų buvusi butų ir jiems priskirtų patalpų numeracija turėjo išlikti ne tik 1999 metais, bet ir iki šiol. Tvarkos 17 punktas nenumatė atsakovui kaip viešojo administravimo subjektui teisės inventorizaciniuose planuose panaikinti sunumeruotų butų ir kitų patalpų numeracijos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino, kada buvo suteikti pastate buvusioms atskiroms izoliuotoms patalpoms su atskirais įėjimais butų numeriai. Liko neištirtos visos pareiškėjos skunde nurodytos pastato butų numeracijos egzistavimo nuo 1980 m. liepos 23 d. iki šiol aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai – 1980 m. liepos 23 d. pastatų vidaus eksplikacija, 1998 m. sausio 15 d. pastato vidaus plotų eksplikacija, 2011 m. rugsėjo 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos pažymos.

Akcentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas apskritai netaikė šiam ginčui šios materialinės teisės normos, t. y. Tvarkos 17 punkto ir reikalavimą suteikti pastate esantiems keturiems butams unikalius numerius ir su šiuo ginčo reikalavimu sietiną reikalavimą pakeisti pastato kadastrinius duomenis, nurodant „Pastato paskirtis – gyvenamosios (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai)“ pripažino nepagrįstais, nes pareiškėjos teigimas, kad šio namo patalpos buvo faktiškai naudojamos skirtingų šeimų kaip atskiri butai, ir šį teigimą patvirtinantys įrodymai, sietini su gyvenamosios vietos deklaravimu ir atitinkamu gyvenamosios vietos registravimu. Be to, Kadastro įstatymo taikymo požiūriu nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai, nes atskiri nekilnojamieji daiktai – butai – gali būti formuojami ir atitinkamai įregistruojami Nekilnojamojo turto registre tik Kadastro įstatymo nustatyta tvarka. Iki Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo įsigaliojimo 1999 m. liepos 1 d., vienintelis asmens tapatybę ir gyvenamąją vietą įrodantis dokumentas buvo Lietuvos Respublikos pasas. Pase buvo antspaudas, kuriame įrašytas pareiškėjos adresas (duomenys neskelbtini). Toks adresas įrašytas 1991 m. derinant pareiškėjos 4 bt. vandens ir nuotekų projektą pagal tuo metu galiojusią tvarką. Nei teismai, nei atsakovai nesugebėjo teisiškai pagrįsti, kokiu teisiniu pagrindu 1999 metais buvo pakeistos pastato inventorinės žinios ir panaikinti pastato butų numeriai pastato Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Toks materialinės teisės normų aiškinimas, anot pareiškėjos, sukūrė tokią teisinę situaciją, kai pastato be neproporcingos žalos jo paskirčiai, atidalinti iš bendrosios nuosavybės negali net teismas. Atkreipia dėmesį, jog Kadastro įstatymas 1999 m. nebuvo paskelbtas ir negaliojo, nes įsigaliojo 2000 m. birželio 27 d. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d.), vadinasi Kadastro įstatymo materialiosios teisės normos 1999 m. atsakovui naikinant butų ir jiems priskirtų patalpų numeraciją negaliojo, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Kadastro įstatymą.

Priduria, jog apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad pagal materialinės teisės normą – Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 (Valstybės žinios, 2003 m. birželio 18 d., Nr. 58-2611, toliau – ir STR) 7.1. punktą – gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatai (namai) – skirti gyventi vienai šeimai. Šiam pastatų pogrupiui priskiriami atskiri vieno buto namai ar keli sublokuoti vieno buto namai, kurių kiekvienas butas turi atskirą stogą ir įėjimą iš lauko. Vieno buto namą gali sudaryti šie aukštai: rūsio, cokolinis (pusrūsis), antžeminiai bei mansardinis. Pagal STR 7.3. punktą – gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai). Daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas. Pastate nuo 1980 m. liepos 23 d. buvę keturi butai atsakovo veiksmais (neveikimu) buvo panaikinti 1999 m. liepos 12 d., todėl keturių butų name po vienu stogu, bet naudojančios keturis atskirus įėjimus ir atskiras, tik tiems išėjimams priskirtas, patalpas gyvena keturios skirtingos šeimos. Tai įrodo Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2011 m. rugsėjo 2 d. pažymos „Gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams)“. Vadinasi, pagal STR 7.3. punktą Pastato paskirtis – gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai (namai). Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl pastato paskirties naikintinos ABTĮ 153 straipsnyje numatytu pagrindu – materialinės teisės normų – STR 7.1. ir 7.3. punktų, pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė.

Nurodo, jog apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojo 2013 m. vasario 4 d., kai nesulaukę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuvyko į Kauno apygardos administracinį teismą ir susipažino su administracine bylą, ką įrodo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. Kasos pajamų orderio kvito serija.

Tretieji suinteresuotieji asmenys V. M. ir R. M. atsiliepimu į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuotojo asmens prašymą atnaujinti procesą nurodo, jog jam nepritaria.

Atsiliepime išdėsto bylos faktines aplinkybes bei pažymi, jog pareiškėja ginčo name niekada negyveno, taip pat klaidingai teismui nurodo kitas aplinkybes. Kartu su atsiliepimu tretieji suinteresuotieji asmenys taip pat pateikia teismui papildomų dokumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų, taip pat – ir terminų, per kuriuos turi būti paduodamas prašymas procesui atnaujinti, nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šio straipsnio 2 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o 3 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį.

Konkrečiu atveju pareiškėja ir trečiasis suinteresuotasis asmuo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-692/2013, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartimi. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotasis asmuo prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė 2013 m. gegužės 6 d. (pagal žymą ant voko), taigi praleidę įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotasis asmuo pažymi, jog su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartimi susipažino tik 2013 m. vasario 4 d., nuvykę į Kauno apygardos administracinį teismą. Teisėjų kolegija šiuos jų paaiškinimus vertina kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek pareiškėja, tiek trečiasis suinteresuotasis asmuo, teikiantys prašymą atnaujinti procesą, dalyvavo 2013 m. sausio 10 d. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme vykusiame posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. A143-692/2013 (t. II, b. l. 56). Taigi, jiems buvo žinoma, jog procesinis teismo sprendimas bus skelbiamas 2013 m. sausio 18 d. Teismų sprendimai yra viešai skelbiami, todėl jie su minėtąja nutartimi galėjo susipažinti ir anksčiau. Be to, net ir darant prielaidą, jog faktiškai procesą prašantiems atnaujinti asmenims Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis tapo prieinama tik 2013 m. vasario 4 d., spręstina, jog jie vis tiek praleido bendrąjį trijų mėnesių terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo, nes į teismą su prašymu kreipėsi tik 2013 m. gegužės 6 d.

Atsižvelgus į tai, jog pareiškėja ir trečiasis suinteresuotasis asmuo su prašymu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu kreipėsi praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostatomis jų prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A143-692/2013 atsisakytina atnaujinti.

Atkreiptinas dėmesys, jog konstatavus, kad yra praleistas įstatyme numatytas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, teisėjų kolegijai nebelieka pareigos nagrinėti prašymą atnaujinti procesą iš esmės, t. y. tikrinti, ar egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai procesą atnaujinti.

Nepaisant to, iš pareiškėjos ir trečiojo suinteresuotojo asmens prašymo akivaizdžiai matyti, jog jie savo prašymu iš esmės siekia bylos nagrinėjimo de novo (lot. iš naujo), nors proceso atnaujinimo institutas negali būti siejamas ar tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris yra reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis, ir neturi būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-137/2013). Pažymėtina, jog pareiškėja anksčiau teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė įvairius argumentus, susijusius su visų jos nurodytų teisės normų, kurios, kaip suprastina, sprendžiant jos bylą buvo neteisingai pritaikytos, aiškinimu, t. y. pareiškėja jau teikė savo 1964 m. CK 127 straipsnio, Kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, Tvarkos 17 punkto, STR 1.01.09:2003 7.1 ir 7.3 punktų interpretaciją. Teismas savo ruožtu, kaip matyti iš byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtų sprendimų, į tai atsižvelgė bei pateikė išsamius motyvus, kodėl pareiškėjos keltų reikalavimų konkrečiu atveju tenkinti nėra pagrindo. Jokių akivaizdžiai naujų argumentų, neabejotinai įrodančių esminį materialinės teisės normos pažeidimą, kaip tai suprastina pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesą prašantys atnaujinti asmenys nepateikė, o vien alternatyvus teisės normų, taikytinų byloje, aiškinimas nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.

Be to, pareiškėja ir trečiasis suinteresuotasis asmuo savo prašyme taip pat nurodo, jog byloje nebuvo pateikta ginčo pastato nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, todėl teismas, be kita ko, pažeidė pareigą visapusiškai išnagrinėti bylą (ABTĮ 57 str. 6 d., 136 str. 2 d.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu nustatoma, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Normos, kuriomis remiasi pareiškėja ir trečiasis suinteresuotasis asmuo šioje savo prašymo atnaujinti procesą dalyje, yra procesinės, o ne materialinės, todėl dėl jų tariamos pažaidos ABTĮ galimybės atnaujinti proceso nenumato (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-63/2013). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai (ABTĮ 153 str. 2 d. 6-9 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos ir trečiojo suinteresuotojo asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei pateiktas praleidus įstatyme numatytą terminą, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A143-692/2013 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. I. U. ir trečiojo suinteresuotojo asmens D. U. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-692/2013 pagal pareiškėjos R. I. U. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, V. M., R. M., I. A. P., D. U. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė