2020-06-10 Nr. AB-12633-3-61-3-01699-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1110-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01699-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4;12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio10d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjųRomano Klišausko (pranešėjas),Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lakis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lakis“ skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo priimtas (I t., b. l. 50–54, II t., b. l. 36–37) pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės(toliau – ir BUAB) „Lakis“ skundas, kuriuo pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2018 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“(toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); 2) panaikinti valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 69-49 „Dėl BUAB Lakis 2018 m. vasario 19 d. skundo“;3) įpareigoti grąžinti pareiškėjui BUAB „Lakis“ 204 359,36 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d.;4)įpareigoti grąžinti pareiškėjai BUAB „Lakis“ 101 228,57 Eur pelno mokesčio permoką už 2006 ir 2007 metus;5) priteisti žalą, atsiradusią dėl VMI neteisėtų veiksmų, tyrimo vilkinimo; 6) priteisti iš VMI delspinigius nuo visos negrąžintos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos apygardos teismo nutartimi 2011 m. birželio 28 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Lakis“ buvo iškelta bankroto byla. Administratorius, susipažinęs su BUAB „Lakis“ dokumentais ir vadovaudamasis teismų sprendimais, 2012 m. spalio 18 d. VMI pateikė patikslintas PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2007 m. kovo mėn. Administratorius kreipėsi į Klaipėdos AVMI dėl mokestinių permokų grąžinimo, 2012 m. gruodžio 31 d. vietos mokesčių administratorius pradėjo mokestinį patikrinimą, kuris buvo planuotas baigti 2013m. sausio 31d., kuris buvo 2013 m. sausio 18 d. sustabdytas, po ginčo nagrinėjimo administraciniame teisme patikrinimas buvo atnaujintas, surašytas patikrinimo aktas, kuris buvo patvirtintas Klaipėdos AVMI sprendimu, dėl šio sprendimo pareiškėjas kreipėsi į VMI, tačiau skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas iki tol, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išnagrinės UAB „Tefire“ administracinį ginčą. Vėliau VMI, tik dar kartą kreipusis administratoriui, atnaujino skundo nagrinėjimą, panaikino Klaipėdos AVMI 2015 lapkričio 16 d. sprendimą FR0682-715, ir pavedė inspekcijai atlikti naują pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą. VMI aiškiai nurodė atliekant patikrinimą remtis LVAT 2017m. birželio 20 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3779-575/2017, priimtoje dėl UAB „Tefire“ skundo.

3. Pakartotinis patikrinimas vėl buvo stabdomas, patikrinimo aktą Nr. FR0680-473 administratorius gavo tik 2017 m. lapkričio 20 d., o VMI apskundus vietos mokesčių administratoriaus sprendimą dėl minėto patikrinimo akto tvirtinimo, VMI, vėl sustabdžius pareiškėjo skundo nagrinėjimą (priežastis – papildomas tyrimas), 2018 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 69-49 ir pareiškėjo skundo netenkino.

4. Patikrinimo aktas surašytas ir toliau vilkinant patikrinimą, nes jo surašymo terminas neatitinka teismo sprendime suformuluotą nurodymą. Patikrinimo akte išdėstytos tos pačios aplinkybės kaip ir ankstesniame, jokių naujų dokumentų nebuvo gauta ir panaudota, taigi patikrinimą buvo galima atlikti pirmojo, 2012 m. gruodžio 31 d. duoto pavedimo pagrindu ir atlikti per 1 mėnesį.

5. Pareiškėjas prašė grąžinti mokesčių permokas atsižvelgdamas į Lietuvos aukščiausiojo teismo 2009 m. gruodžio 8 d. (civilinė byla Nr. 3K-3-555/2009), Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 21 d. (civilinė byla Nr. 2A-430/2010) ir Lietuvos aukščiausiojo teismo 2011 m. sausio 31 d. (civilinė byla Nr. 3K-3-22/2011) nutartimis nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, mokestinį patikrinimą atliekanti institucija negali vertinti faktų kitaip nei tai atliko Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – ir LAT). Patikrinimo aktas surašytas remiantis dokumentais – PVM sąskaitomis-faktūromis – kurios LAT pripažintos neteisėtomis ir negaliojančiomis. Joks subjektas negali vadovautis dokumentais teismo pripažintais negaliojančiais. Iš neteisės negali kilti teisė. Net ir valstybinė institucija negali priskaičiuoti mokesčių remiantis teismo panaikintais dokumentais, kai teismo sprendimas turi galią.

6. Minėtais teismų sprendimais pareiškėjo 2006 metų apyvarta buvo sumažinta 2 374 162 Lt, o 2007 metų – 1 516 270 Lt. Teismų sprendimais buvo panaikinti sandoriai ir nustatyta, kad UAB „Lakis“ neatliko darbų, t. y. nesukūrė vertės, nuo kurios skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis. Jei nėra sukurtos vertės, tai ir pridėtinės vertės mokesčio negali būti. Tačiau, kaip teisingai nustatė Klaipėdos AVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nors neturėjo būti, bet buvo sumokėtas PVM už 2006–2007 metus (700 277,51 Lt).

7. Terminas mokesčiams perskaičiuoti turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 31 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo nutarties (civilinė byla Nr. 3K-3-22/2011), nes teismas įpareigojo abi ginčo šalis perskaičiuoti ir deklaruoti mokesčius iš naujo

8. Administratorius atsakovo ir prašo grąžinti permoką, kuri atsiranda vykdant teismų sprendimus panaikinus sutartį tarp dviejų juridinių asmenų ir tuo pačiu panaikinus neteisėtai išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Patikrinimas turėjo būti atliekamas remiantis teismo nustatytais santykiais ir sumomis. Teismo nuostata, kad atsakovas negali ko nors gauti ar atgauti, yra taikoma tarp ieškovo ir atsakovo. Mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą sumokėtos sumos priklauso ieškovui. Tas sumas ir priteisė teismas. Ieškovas UAB „Tefirė“ buvo sumokėjęs atsakovui UAB „Lakis“ sumas pagal panaikintą sutartį ir neteisėtai išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. UAB „Lakis“ neteisėtai atliko mokesčių permoką, kurią padarė svetimais, neteisėtai gautais pinigais. Mokesčių administratorius negali priimti mokesčių nuo neteisėtos veiklos ir negrąžinti teisėtam pinigų savininkui to, ką jis buvo perdavęs teismo pripažinto neteisėtu sandorio atveju. Teismui nustačius ir patikrinimo metu pakartojus, kad UAB „Lakis“ darbų neatliko, reikia nustatyti ir faktą, kad neatlikus darbų, neatsirado ir pareiga sumokėti PVM ir pelno mokestį. Jei mokesčiai buvo sumokėti klaidingai, tai pinigai turi būti grąžinti teisėtam savininkui. Šiuo atveju toks teisėtas savininkas yra BUAB „Lakis“ kreditoriai, be kita ko, Klaipėdos AVMI ir UAB „Tefire“ (civilinės bylos ieškovas).

9. Nėra teisinio pagrindo VMI pretenduoti į lėšas, kurios buvo kreditoriaus perduotos UAB „Lakis“, nes nebuvo ir nėra dėl ko mokėti mokesčius. Ir teismas, ir VMI specialistai nustatė, kad darbus atliko UAB „Tefire“ savo lėšomis ir savo darbuotojų pagalba. Taigi, mokesčius turi sumokėti UAB „Tefire“, o lėšas, kurios nusikalstamu būdu pateko į UAB „Lakis“ sąskaitą, o vėliau – į VMI sąskaitą, reikia grąžinti nukentėjusiems BUAB “Lakis“ kreditoriams. Mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo pasilikti tokias lėšas, nes nebuvo mokestinio įvykio ir pridėtinę vertę sudarančio darbų atlikimo fakto.

10. Patikrinimo akte nurodomi teiginiai apie tai, kad UAB „Lakis“ aktyviais veiksmais, betarpiškai dalyvaudamas PVM sukčiavime, elgėsi nesąžiningai, nepagrįsti, nes tyrimas dėl galbūt padaryto nusikaltimo buvo nutrauktas. Baudžiamosios teisės dalykas negali būti painiojamas su administracinės ir civilinės teisės dalyku. Patikrinimo akte nepasakyta, kiek UAB „Lakis“ turėjo sumokėti pridėtinės vertės ir pelno mokesčių už 2006 ir 2007 metus, ir ar turėjo mokėti iš viso. Todėl toks patikrinimo aktas yra niekinis. Atsakovas ignoruoja teismų sprendimus, kurie yra privalomi

11. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2018 m. vasario 28 d. sprendimu byloje Nr. C387/16, kuriame išaiškinta, kad pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 183 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinę teisę mokamų palūkanų sumą už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio skirtumą atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes: palūkanų sumos santykį su pridėtinės vertės mokesčio skirtumo suma, skirtumo negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, taip pat apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.

12. Pareiškėjui priteistina žala turėtų būti skaičiuojama nuo pirmajame pavedime tikrinti nurodyto termino, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d., nes tyrimas buvo vilkinamas, pinigai nuvertėjo, nukentėjo pareiškėjo kreditoriai, o VMI be jokio pagrindo negrąžino mokesčio permokos.

13. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

14. Atsakovas paaiškino, kad VMI atliko pakartotinį BUAB „Lakis“ 2007 m. sausio–kovo mėnesių PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2017 m. lapkričio 16 d. surašė patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, kad BUAB „Lakis“ pagal su UAB „Tefire“ pasirašytą 2006 m. gegužės 2 d. rangos sutartį Nr. 2006/05/02 (toliau – ir Rangos sutartis) išrašytą 31 PVM sąskaitą-faktūrą nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. kovo 31d. buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo priešgaisrinės apsaugos darbų atlikimą už 4 590 709,48 Lt (tame skaičiuje 700 277,51 Lt PVM (2006 m. – 432 683 Lt, 2007 m. – 272 929 Lt). BUAB „Lakis“ mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose už 2006 m. gegužės mėn.–2007 m. kovo mėn. deklaravo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į valstybės biudžetą.

15. VMI įvertinusi surinktus dokumentus bei remdamasi teismų nutartimis, padarė išvadą, kad pagal Rangos sutartį BUAB „Lakis“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos paslaugos kontrahentui UAB „Tefire“ nebuvo suteiktos. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VMI konstatavo, jog bendrovė, dalyvaudama PVM sukčiavime, elgėsi nesąžiningai, t. y. sudarydama Rangos sutartį, teismo pripažintą negaliojančia, sukūrė sukčiavimo schemą, kuria buvo siekta, kad UAB „Tefire“ susigrąžintų iš valstybės biudžeto PVM, o pati, nepagrįstai patikslinusi PVM deklaracijas, sudarė sau sąlygas neteisėtu būdu susigrąžinti iš biudžeto deklaruotą ir sumokėtą pardavimo PVM. Todėl, vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio nuostatomis, patikrinimo metu BUAB „Lakis“ už 2007 metais papildomai apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą 79045,71 Eur PVM ir paskirta 7 904 PVM bauda.

16. LAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009 pripažino negaliojančia UAB „Tefire“ ir BUAB „Lakis“ sudarytą Rangos sutartį, konstatuodamas, kad UAB „Tefire“ atstovas V. R. ir BUAB „Lakis“ atstovai, būdami įmonių administracijų vadovai, gerai žinodami abiejų įmonių padėtį, tyčia, nedorai, siekdami pelno BUAB „Lakis“, ginčijama sutartimi BUAB „Lakis“ atliekamų darbų kuravimą, jų kokybės kontrolę, darbų apimtis, jų įkainių nustatymą ir atliktų darbų priėmimą pavedė BUAB „Lakis“ akcininkams, kurie tuo pačiu metu dirbo tiek UAB „Tefire“, tiek BUAB „Lakis“ vadovaujančiais darbuotojais, ir padarė išvadą, kad nurodyta sutartis nenaudinga UAB „Tefire“ ir sudaryta jos vadovui V. R. piktavališkai susitarus su BUAB „Lakis“. Minėta sutartimi BUAB „Lakis“ ir jos akcininkams sudarytos palankios sąlygos UAB „Tefire“ sąskaita siekti pelno. LAT pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl šalių piktavališko susitarimo, nurodė, kad BUAB „Lakis“ privalo grąžinti ieškovui visa, ką jis yra gavęs pagal sandorį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto nurodytoje teisės normoje nenustatyta nukentėjusios šalies pareiga grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo, joje nurodyta, kad nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti.

17. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi UAB „Tefirė“ skundą, 2010 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-430/2010 sprendimu taikė vienašalę restituciją ir priteisė UAB „Tefire“ iš BUAB „Lakis“ 118 9100 Lt, konstatuodamas, kad pripažinus sandorį negaliojančiu dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežasties – piktavališko vienos šalies atstovo susitarimo su antrąja šalimi, atsiranda šio straipsnio 2 dalyje numatyta sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija, kurią taikant antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta vienašalė restitucija, nes nenustatyta nukentėjusios šalies pareiga grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo.

18. VMI konstatavo, kad ūkinės operacijos tarp BUAB „Lakis“ ir UAB „Tefire“ realiai neįvyko, t. y. BUAB „Lakis“ UAB „Tefire“ nesuteikė paslaugų, nurodytų jos vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Rangos sutarties nuostatų nebuvo laikomasi, kas leidžia daryti išvadą, kad sudaryta sutartimi šalys nesiekė sukurti jokių civilinių teisinių santykių, laikytis sutartyje sulygtų sąlygų. Pareiškėją ir UAB „Tefire“ siejo akcininkai ir vadovai, todėl jau pasirašant ilgalaikę rangos sutartį dėl darbų atlikimo ir išrašant PVM sąskaitas faktūras, pareiškėjui buvo žinoma, kad šių darbų jis realiai neatliks. Pareiškėjas ilgalaike rangos sutartimi darbų UAB „Tefire“ apimtis, jų atlikimo kuravimą ir kontrolę, įkainius bei atliktų darbų priėmimą pavedė pareiškėjo akcininkams, kurie tuo pačiu metu dirbo BUAB „Lakis“ ir UAB „Tefire“ vadovaujančiais darbuotojais. BUAB „Lakis“ ir UAB „Tefire“ vardu veikė asmenys, kurie galėjo tarpusavyje derinti ūkinių operacijų deklaravimo veiksmus, sudarant prielaidas apskaitos dokumentuose nurodytam paslaugų gavėjui atskaityti pirkimo PVM sumas.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. I-300-142/2017, išnagrinėjęs administracinį ginčą dėl klausimo, ar VMI 2016 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 69-12 pagrįstai sustabdė BUAB „Lakis“ skundo nagrinėjimą, 2017 m. sausio 31 d. sprendimu konstatavo, jog PVM permoka, jeigu ji grindžiama sandoriu, kuriuo siekiama piktnaudžiauti teise į PVM atskaitą, negalėtų būti grąžinama. Todėl teismas yra pasisakęs dėl esminio šio mokestinio ginčo klausimo – ar PVM permoka gali būti grąžinama, jeigu teisė į PVM atskaitą kilo iš sandorių, sudarytų piktnaudžiaujant teise.

20. Atsakovas pažymėjo, kad BUAB „Lakis“ patikslintas PVM deklaracijas už 2006 metų gegužės–gruodžio mėnesius privalėjo pateikti iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau pateikė tik 2012 m. spalio 10 18 d., t. y. pasibaigus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytam naikinamajam terminui. Todėl šios patikslintos PVM deklaracijos priimtos kaip neaktualios. Vadovaujantis MAĮ68 straipsnio nuostatomis, BUAB „Lakis“ 2012 m. spalio 18 d. pateiktos patikslintos PVM deklaracijos už 2007 m. sausio–kovo mėn., priimtos, pagal šias pateiktas patikslintas PVM deklaracijas už minėtą laikotarpį susidarė grąžintinas iš biudžeto 272 929 Lt PVM. Dėl šios atvaizduotos mokestinės permokos ir buvo atliktas BUAB „Lakis“ ginčijamas pastarasis mokestinis patikrinimas.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokesčių administratoriaus apeliacinį skundą, išaiškino, kad Klaipėdos AVMI 2013 m. sausio 8 d. raštu informavo pareiškėjo bankroto administratorių, kad pareiškėjo prašyme grąžinti mokesčio permoką nurodyti duomenys yra netikslūs, todėl pareiškėjo prašymas nebuvo nagrinėjamas. LVAT paaiškino, kad mokesčių perskaičiavimas galimas ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., ir nurodė, kad pareiškėjos 2012 m. gruodžio 28 d. patikslinta metinė pelno mokesčio deklaracija už 2006 metus nepriimta. VMI 2013 m. birželio 10 d., 2013 m. spalio 11 d. raštų turinys patvirtina, jog VMI nenagrinėjo klausimo dėl pelno mokesčio permokos grąžinimo. Ginčas dėl mokesčių permokos grąžinimo yra mokestinis ginčas, kuriam yra nustatyta privaloma ikiteisminė jo nagrinėjimo procedūra, t. y. vietos mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti apskųstas centriniam mokesčių administratoriui. BUAB „Lakis“ prieš kreipdamasi į teismą nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, todėl reikalavimas dėl pelno mokesčio permokos grąžinimo paliekamas nenagrinėtas ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas, žinodamas, kad Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 17 d. prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0781 nenagrinėja, nepasinaudojo savo teise skųsti priimtus sprendimus dėl pelno mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl šiuo metu nėra nagrinėjamas BUAB „Lakis“ pelno mokesčio permokos grąžinimas.

22. VMI jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, jeigu būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. Pareiškėjo prašymas priteisti delspinigius ir palūkanas negali būti tenkinamas, nes LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1605-602/2015 išaiškino, kad pareiškėja jokios procedūros šiuo klausimu nepradėjo, jokių veiksmų nesiėmė, todėl nėra pagrindo šiame mokestiniame ginče priteisti delspinigius ir palūkanas dėl negrąžintos permokos. Pagal nurodytas MAĮ 87 straipsnio nuostatas, palūkanos už laiku negrąžintą mokesčio permoką gali būti apskaičiuojamos tuo atveju, kai mokesčių administratorius nustato mokesčio permokos buvimą ir palūkanos pradedamos skaičiuoti praėjus 20 dienų, jeigu per šį laiką mokesčių administratorius atlikęs mokestinį patikrinimą ir priėmęs sprendimą dėl mokesčio permokos pagrįstumo (po jo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos) nėra grąžinęs mokesčio permokos.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Lakis“ skundą atmetė.

25. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo teisė į PVM atskaitą, kuri mokesčių administratoriaus buvo paneigta dėl to, kad ginčo sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Tefire“ realiai neįvyko, o tik buvo įforminti ūkinių operacijų dokumentai. Teismo vertinimu, išvada, kad pareiškėjo UAB „Tefire“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros neatspindi realių ūkinių operacijų, nes jose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko, jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios, patvirtinta LAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje (ginčytas sandoris pripažintas negaliojančiu dėl šalių (pareiškėjo ir UAB „Tefirė“) piktavališko susitarimo).

26. Teismas iš bylos ir mokestinio patikrinimo medžiagos nustatė ir detaliai aprašė faktines aplinkybes, susijusias su atliktu mokestiniu tyrimu, teismų sprendimus, kuriais Rangos sutartis buvo pripažinta negaliojančia (žr., LAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009) ir konstatuota, jog UAB „Tefire“ neįgijo teisės į PVM atskaitą, nes ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotas PVM objektas neegzistavo (žr., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3779-575/2017).

27. Byloje buvo nustatyta, kad VMI vertino pareiškėjo 2012 m. spalio 18 d. pateiktas patikslintas PVM deklaracijas už 2006 m. gegužės mėn.–2007 m. kovo mėn., kuriose ji sumažino PVM apmokestinamųjų sandorių vertę 3 890 432 Lt ir 700 278 Lt pardavimo PVM, t. y. sumažino ta pačia verte, kuriai pareiškėjo vardu išrašė PVM sąskaitas faktūras UAB „Tefire“ pagal Rangos sutartį; pateikus patikslintas PVM deklaracijas, pareiškėjai susidarė 700 278 Lt PVM permoka, dėl kurios grąžinimo pareiškėjas 2012 m. lapkričio 8 d. pateikė prašymą mokesčių administratoriui; VMI, atlikusi UAB „Tefirė“ mokestinį patikrinimą, nustatė, kad bendrovė UAB „Tefirė“ pagal Rangos sutartį nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2007 m. kovo mėn. buhalterinėje apskaitoje apskaitė iš BUAB „Lakis“ įsigytus statybos darbus (dažymo priešgaisriniais dažais, komunikacijų sandarinimo ir kt.) už 3 890 432 Lt ir 700 278 Lt PVM bei apskaičiuotą grąžintiną PVM susigrąžino iš biudžeto. VMI, vadovaudamasi LAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi, kuria UAB „Tefire“ ir BUAB „Lakis“ sudaryta Rangos sutartis buvo pripažinta negaliojančia, konstatavo, jog BUAB „Lakis“ vardu UAB „Tefire“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatspindi realių ūkinių operacijų, nes jose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko, todėl jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios, o UAB „Tefire“ 700 278 PVM atskaita negalima. UAB „Tefire papildomai apskaičiuota sumokėti į biudžetą 700 278 Lt (272 929 Lt iš jų už 2007 m. sausio–kovo mėn.) PVM.

28. Klaipėdos AVMI, įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, teismo nutartis, atliko pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. dėl PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo ir pažymėjo, kad pareiškėjas pagal su UAB „Tefire“ pasirašytą Rangos sutartį išrašytą 31 PVM sąskaitą faktūrą, laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo priešgaisrinės apsaugos darbų atlikimą už 4 590 709,48 Lt, t. sk. 700 277,51 Lt PVM (2006 m. – 432683 Lt, 2007 m. – 272929 Lt); pareiškėjas mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose už 2006 m. gegužės mėn.–2007 m. kovo mėn. deklaravo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į valstybės biudžetą; Klaipėdos AVMI 2018 m. sausio 16 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės patikslinti ir nepagrįstai patikslino PVM deklaracijas už 2007 m. sausio–kovo mėnesius pagal Rangos sutartį, sudarytą su UAB „Tefire“ ir tokiu būdu nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą 272 929 Lt (79 045,71 Eur) PVM, patvirtino 2017 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-473 ir nurodė BUAB „Lakis“ sumokėti į biudžetą 7 904 PVM baudą; VMI 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu patvirtino nurodytą Klaipėdos AVMI 2018 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-21.

29. Spręsdamas kilusį ginčą teismas vadovavosi MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punktu, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 ir 14 straipsniais, VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintomis Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 36 punktu, ESTT jurisprudencija dėl teisės į PVM atskaitą, kaip sudedamosios PVM sistemos dalies, ribojimo pagrindų.

30. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgus į teisės į PVM atskaitos esmę ir paskirtį, jos ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais, o vadovaujantis nuoseklia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, jei yra nustatomas sukčiavimas arba piktnaudžiavimas Europos Sąjungos teise ir pacitavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo savo praktikoje suformuluotas esmines sąlygas ir taisykles, kai teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama.

31. Įvertinęs ESTT ir LVAT suformuotą praktiką dėl PVM atskaitos, teismas darė išvadą, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

32. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad patikrinimo aktas surašytas remiantis dokumentais – PVM sąskaitomis-faktūromis – kurias LAT pripažino neteisėtomis ir negaliojančiomis. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, įvertinęs visas mokestinio ginčo aplinkybes, įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus ir kitus duomenis, ginčo sprendime aiškiai konstatavo, kad pagal Rangos sutartį pareiškėjas PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų paslaugų UAB „Tefire“ (kontrahentui) nesuteikė. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, vadovaudamasis PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas, dalyvaudamas PVM sukčiavime, elgėsi nesąžiningai, sudarydamas Rangos sutartį, teismo pripažintą negaliojančia, sukūrė sukčiavimo schemą tam, kad UAB „Tefire“ susigrąžintų iš valstybės biudžeto PVM, o pati, nepagrįstai patikslinusi PVM deklaracijas, sudarė sau sąlygas neteisėtu būdu susigrąžinti iš biudžeto deklaruotą ir sumokėtą pardavimo PVM. Todėl, vadovaudamasis PVMĮ 123 straipsnio nuostatomis, mokesčių administratorius ginčo sprendimu pagrįstai pareiškėjai už 2007 metus papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 79 045,71 Eur PVM ir paskyrė 7 904 PVM baudą.

33. Teismas pakartojo tarp UAB „Tefire“ (kontrahento) ir mokesčių administratoriaus vykusio mokestinio ginčo esmę ir Vilniaus apygardos administracinis teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendime, LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes, kad pareiškėjas neteikė nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. kovo 20 d. UAB „Tefire“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų, todėl UAB „Tefire“ neįgijo teisės į PVM atskaitą, nes ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotas PVM objektas neegzistavo. LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartimi, be kita ko, buvo patvirtinta UAB „Tefire“ prievolė sumokėti į valstybės biudžetą atskaitytą pirkimo PVM pagal negaliojančią ilgalaikę rangos sutartį.

34. Teismo vertinimu, VMI patikrinimo metu pagrįstai nustatė, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Tefire“ realiai neįvyko, t. y. pareiškėja UAB „Tefire“ (kontrahentui) nesuteikė paslaugų, nurodytų jos vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, pareiškėją ir UAB „Tefire“ siejo akcininkai ir vadovai, todėl jau pasirašant Rangos sutartį dėl darbų atlikimo ir išrašant PVM sąskaitas faktūras, pareiškėjui buvo žinoma, kad šių darbų jis realiai neatliks. Teismas pažymėjo, pareiškėjo ir UAB „Tefire“ vardu veikė asmenys, kurie galėjo tarpusavyje derinti ūkinių operacijų deklaravimo veiksmus, sudarant prielaidas apskaitos dokumentuose nurodytam paslaugų gavėjui atskaityti pirkimo PVM sumas. Teismo vertinimu, VMI pagrįstai konstatavo, jog UAB „Tefire“ už paslaugas pagal pareiškėjo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo, tačiau nustačius, kad pareiškėja realiai paslaugų UAB „Tefire“ nesuteikė, apmokėjimas yra teisiškai nepagrįstas, nes neturėjo jokio realaus ekonominio pagrindimo.

35. Teismas akcentavo, kad teismų nutartimis bendrovė buvo pripažinta nesąžininga, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas, sudarydamas su UAB „Tefire“ sandorį, teismo pripažintą negaliojančiu dėl šalių piktavališko susitarimo, žinojo (turėjo žinoti), jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu. UAB „Tefire“ nepatikslino PVM deklaracijų ir negrąžino į valstybės biudžetą atskaitytą PVM pagal pareiškėjo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už nesuteiktas paslaugas. Pareiškėjas patikslino PVM deklaracijas neturėdamas tam pagrindo, t. y. nebuvo išrašytos kreditinės sąskaitos faktūros, taip palikdamas teisę pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras UAB „Tefire“ deklaruoti pirkimo PVM ir susigrąžinti jį iš biudžeto. Tokie pareiškėjo piktavališki veiksmai ir elgesys vertintini kaip nesąžiningi. Pareiškėjas, sudaręs sąlygas UAB „Tefire“ susigrąžinti iš biudžeto PVM, padarė žalą valstybės biudžetui, o UAB „Tefire“ nepašalino biudžeto mokestinių pajamų praradimo rizikos, kaip to reikalauja Direktyvos 2006/112 203 straipsnio nuostatos.

36. Konstatavęs, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu surinkti dokumentai, teismų nutartys, nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas, sudarydamas fiktyvią rangos sutartį, dalyvavo PVM sukčiavime, sudarydamas sąlygas UAB „Tefire“ (kontrahentui) pasinaudoti PVM atskaita, teismas darė išvadą, kad buvo sumažintas mokėtinas į biudžetą pridėtinės vertės mokestis. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas sumokėjo į valstybės biudžetą išskirtą PVM, kaip nesąžiningo sandorio rezultatą, išrašęs PVM sąskaitas-faktūras ir sukūręs sukčiavimo schemą PVM grąžinimui UAB „Tefire“, tačiau PVM objektas nebuvo sukurtas, neįgijo teisės patikslinti ir nepagrįstai patikslino PVM deklaracijas už 2007 m. sausio–kovo mėn. pagal Rangos sutartį ir tokiu būdu nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą 272 929 Lt (79 045,71 Eur) PVM.

37. Teismo vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, MAĮ 67 straipsnyje numatytos pareigos pagrįsti, kodėl šios sumos yra neteisingos, neįvykdė, nes nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių sandorių su UAB „Tefire“ realumą.

38. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismų sprendimus, nutartis, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas konstatavo, kad vien PVM sąskaitų-faktūrų egzistavimas negalėjo paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas atliko veiksmus, kuriais piktnaudžiavo teise į PVM atskaitą, t. y. dalyvavo sukčiavime. Nustatyta aplinkybė riboja apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą, todėl teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl 204 359,36 Eur PVM permokos grąžinimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai apskaičiavo ginčo mokesčius bei su jais susijusias sumas, todėl skundžiamą sprendimą paliko galioti.

39. Pripažinęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui pagal jo 2012 m. gruodžio 17 d. pateiktą prašymą 101 228,57 Eur pelno mokesčio permoką už 2006 ir 2007 metus, nes pareiškėjas žinodamas, kad Klaipėdos AVMI jo prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0781 nenagrinėjo, nepasinaudojo savo teise skųsti priimtus sprendimus dėl pelno mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka, apie tai patvirtino VMI, 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. (18.17)L2-70 pareiškėjui pateiktas atsakymas.

40. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Nurodęs, kad viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nevilkino administracinio proceso, todėl nei turtinė, nei neturtinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė, kokios žalos, kokio dydžio ji prašo priteisti, nenurodė VMI kaltų veiksmų.

41. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį dėl delspinigių nuo visos negrąžintos mokesčių sumos priteisimo, nes teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai teisėti, o 79 045,71 Eur PVM permoka nėra susidariusi, ji pagrįstai nėra grąžinta pareiškėjui, dėl ko nėra pagrindo pareiškėjui skaičiuoti delspinigių už laiku negrąžintą PVM permoką.

42. Teismas, darė išvadą, kad teritorinis, centrinis mokesčių administratorius ir Komisija teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas. Teismas nurodė, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

III. 43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

44. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

45. Teismas nevertino skundo argumentų, susijusių su mokestinio patikrinimo stabdymu ir dėl šio VMI pažeidimo nepasisakė. Ši aplinkybė labai svarbi, nes atlikus patikrinimą 2012 metais būtų nustatytos kitos aplinkybės. UAB „Tefire“ tuo metu dar dirbo ir privalėjo ne tik deklaruoti, bet ir sumokėti PVM, būtent pagal 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo (civilinė byla Nr. 3K-3-555/2009), 2010 m. birželio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo (civilinė byla Nr. 2A-430/2010) ir 2011 m. sausio 31 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis (civilinė byla Nr. 3K-3-22/2011), bet to nepadarė.

46. Pareiškėjo teigimu, teismas sprendimo 20 ir 21 punktuose nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, Patikrinimo aktas surašytas remiantis dokumentais (PVM sąskaitomis - faktūromis) kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažintos neteisėtomis ir negaliojančiomis nuo pradžios.

47. Atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo cituotą ESTT praktiką dėl PVM sistemos ir apmokestinimo PVM su sąlyga, kad subjekto veikla gali iš principo būti apmokestinama PVM, apeliantas kelia klausimą ar bet kurio mokėjimo atlikimas, tame tarpe ir bet kurio mokesčio sumokėjimas be teisinio pagrindo (neatlikus darbų), svetimais pinigais, remiantis negaliojančiais pripažintais dokumentais, yra veikla apmokestinama PVM. Byloje nenustatytas sukčiavimo arba piktnaudžiavimo faktas, nesąžiningas atsakovas ieškovo atžvilgiu civilinėje byloje niekaip negali reikšti, kad UAB „Lakis“ buvo nesąžiningas mokesčių mokėtojas. Pareiškėjas akcentuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl PVM sukčiavimo buvo nutrauktas.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus, kad remiantis teismo panaikinto sandorio dokumentais, jis neturėjo mokėti PVM ir pelno mokesčio. UAB „Tefire“ po LAT nutarčių nepatikslino PVM deklaracijų už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2007 m. kovo mėnesio ir pelno mokesčio deklaracijų už 2006–2007 metus ir nesumažino PVM atskaitos bei sąnaudų pagal pareiškėjo UAB „Lakis“ minėtos sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už paslaugas. Tuo tarpu BUAB Lakis tokį patikslinimą pradėjo 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. prašymais. Tik LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3779-575/2017 UAB „Tefire“ administracinio ginčo nagrinėjimas buvo baigtas – ši bendrovė įpareigota sumokėti mokesčius. Atitinkamai UAB Lakis mokesčiai turi būti grąžinti.

49. Neteisinga teismo sprendimo išvada, kad UAB „Lakis“ dalyvavo PVM sukčiavime ir todėl jam negali būti sugrąžinti mokesčiai.

50. Buvęs UAB „Tefirė“ direktorius V. R. baudžiamojoje byloje Nr. 1-78/2012 buvo pripažintas kaltu dėl suklastotų ir pareiškėjo vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už 220 688 Lt (tame tarpe 39 724 Lt pirkimo PVM). Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius UAB „Tefire“ atskaitomą PVM sumažino 39 724 Lt ir sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, sumažino 220 688 Lt.

51. Kaltinimai sukčiavimu nepagrįsti, nes UAB „Lakis“ sumokėjo PVM ir pelno mokestį remiantis teismo panaikintais sandorio dokumentais, Taigi teismas nustatė, kad sukčiavo UAB „Tefire“ direktorius, bet ne UAB „Lakis“ akcininkai, direktoriai ar bankroto administratorius.

52. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad UAB „Lakis“ neatliko darbų, tai yra nesukūrė vertės nuo kurios skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis. Todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo pasilikti tokių lėšų, nes nebuvo mokestinio įvykio ir pridėtinę vertę sudarančio darbų atlikimo fakto.

53. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi ESTT 2018 m. vasario 28d. sprendime byloje Nr. C387/16 pateiktais išaiškinimais

54. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

55. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime.

56. VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 141 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamas mokestini ginčas yra sudėtingas, analogiškas ar panašaus pobūdžio ginčas administraciniame teisme nenagrinėtas, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 57. Pareiškėjas siekia susigrąžinti 700 278 Lt (204 359,36 Eur) PVM permoką pagal 2012 m. spalio 18 d. pateiktas patikslintas PVM deklaracijas už 2006 m. gegužės–2007 m. kovo mėnesius ir 2012 m. lapkričio 8 d. pateiktą prašymą mokesčių administratoriui. Šiomis deklaracijomis jis sumažino PVM apmokestinamųjų sandorių, sudarytų 2006 m. gegužės 2 d. su UAB „Tefire“ (pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį Nr. 2006/05/02), vertę 3 890 432 Lt suma, iš kurios 700 278 Lt sudarė pardavimo PVM.

58. Minėtos permokos atsiradimą pareiškėjas kildina iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-430/2010, kuriomis pripažinta negaliojančia UAB „Tefire“ su pareiškėju sudaryta 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikė rangos sutartis Nr. 2006/05/02 bei UAB „Tefire“ priteista iš pareiškėjo 118 9100 Lt.

59. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais konstatavo, kad pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį pareiškėjo vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos UAB „Tefire“ (kontrahentui) nebuvo suteiktos. Pareiškėjas, dalyvaudamas PVM sukčiavime, elgėsi nesąžiningai, sudarydamas rangos sutartį, teismo pripažintą negaliojančia, sukūrė sukčiavimo schemą tam, kad UAB „Tefire“ susigrąžintų iš valstybės biudžeto PVM, o pats, nepagrįstai patikslinęs PVM deklaracijas, sudarė sau sąlygas neteisėtu būdu susigrąžinti iš biudžeto deklaruotą ir sumokėtą pardavimo PVM. Vadovaudamasis PVMĮ 123 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui už 2007 metus papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 79 045,71 Eur PVM ir paskyrė 7 904 PVM baudą.

60. Minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimais, buvo panaikinti sandoriai tarp UAB „Tefire“ ir pareiškėjo dėl piktavališko vienos šalies atstovo susitarimo su antrąja šalimi, taikant vienašalę restituciją, pagal kurią antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o nesąžininga šalis (šiuo atveju pareiškėjas) pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti arba atgauti.

61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3779-575/2017 taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neatliko darbų numatytų šiose sutartyse bei fiktyviai UAB „Tefire“ išrašė PVM sąskaitas faktūras apie tokių darbų atlikimą. Pagal šias fiktyvias PVM sąskaitas faktūras pareiškėjas į biudžetą sumokėjo pardavimo PVM (700 278 Lt (204 359,36 Eur)), o UAB „Tefire“ neteisėtai atliko PVM atskaitą, iš biudžeto susigrąžindama pirkimo PVM.

62. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“

63. Aptartų aplinkybių, t. y., kad UAB “Lakis“ (pareiškėjas) neatliko darbų, numatytų sutartyse bei fiktyviai UAB „Tefire“ išrašė PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias pastarasis susigrąžino pirkimo PVM, pareiškėjas ir neginčija.

64. Tokie pareiškėjo ir jo kontrahento veiksmai – fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų išrašymas už neatliktus darbus ir sudarymas sąlygų neteisėtai iš biudžeto gauti PVM lėšas, pagrįstai ir teisingai šį ginčą nagrinėjusių institucijų pripažinti sukčiavimu PVM srityje (pvz.; žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Halifax ir kt., C-255/02 ir pan.). Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, neteisingi bei atmetami. Pažymėtina, kad pareiškėjo sukčiavimas bei nesąžiningumas šiuo atveju yra vertinami mokestine teisine prasme ir šis vertinimas nėra tapatus vertinimui, kuris atliekamas kitų teisenų (civilinės, baudžiamosios) atvejais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai, kad jo nesąžiningumas bei sukčiavimas nebuvo konstatuoti išnagrinėjus atitinkamas civilines ir baudžiamąsias bylas, dėl ko nėra pagrindo šių aplinkybių konstatuoti ir mokestinėje byloje, yra nepagrįsti taip pat.

65. Teisė į PVM atskaitą, yra sudedamoji PVM sistemos dalis. Ji įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, taikomų pirkimo ūkinėms operacijoms, atžvilgiu. Atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM. Sukčiavimo atveju, yra siekiama iš biudžeto neteisėtai gauti lėšų, taip padarant žalą biudžetui bei pažeidžiant PVM neutralumo principą (žr., pvz., jau minėtą sprendimą Halifax ir kt., 2005 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Fini H prieš Skatteministeriet, C-32/03, 32 p., ir kt.).

66. Byloje nustatyta, kad UAB „Tefire“ lėšų, neteisėtai gautų iš biudžeto, atlikdama pirkimo PVM atskaitą, biudžetui negrąžino. Nuo 2011 m. nevykdo ūkinės veiklos, darbuotojų neturi. Skola biudžetui 2011 m. buvo 942 145,45 Eur, todėl iš jos išieškoti neteisėtai gautas lėšas iš biudžeto nėra galimybės.

67. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia susigrąžinti iš biudžeto, kaip permoką, sumokėtą pardavimo PVM. Tai reiškia, kad patenkinus šį jo prašymą, bus pažeistas PVM neutralumo principas, tuo padarant žalą biudžetui.

68. Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimais, buvo panaikinti aptariami sandoriai tarp UAB „Tefire“ ir pareiškėjo dėl piktavališko vienos šalies atstovo susitarimo su antrąja šalimi, taikant vienašalę restituciją, pagal kurią antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o nesąžininga šalis (šiuo atveju pareiškėjas) pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti arba atgauti.

69. Pareiškėjas neginčija bei pripažįsta, kad į biudžetą pardavimo PVM (700 278 Lt (204 359,36 Eur)) sumokėjo iš lėšų, gautų iš UAB „Tefire“ vykdant aptariamus sandorius. Minėta ir tai, kad PVM atskaitos sistemos tikslas – visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Šią naštą verslininkas patiria, kai už PVM apmokestinamų prekių ar paslaugų įsigijimą sumoka pirkimo PVM šių prekių ar paslaugų tiekėjui. Atitinkamai PVM apmokestinamų prekių ar paslaugų tiekėjas, gautą PVM sumą iš prekių ar paslaugų įgijėjo, kaip pardavimo PVM, sumoka į biudžetą, o prekių ar paslaugų įgijėjas atgauna iš biudžeto, pasinaudodamas teise į PVM atskaitą. Toks teisės į PVM atskaitą pobūdis iš esmės reiškia, kad prekių ar paslaugų įgijėjo sumokėta prekių ar paslaugų tiekėjui pirkimo PVM suma yra jo lėšos, kurias jis iš biudžeto atgauna teisės į PVM atskaitą būdu.

70. Nagrinėjamu atveju sandorio tarp pareiškėjo ir UAB „Tefire“ pripažinimo negaliojančiu sąlyga – kai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o nesąžininga šalis (šiuo atveju pareiškėjas) pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti arba atgauti, lemia, kad pareiškėjas neįgyja teisės į UAB „Tefire“ jam sumokėto pirkimo PVM lėšas, nepaisant tos aplinkybės, jog UAB „Tefire“ iš pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi yra priteistos atitinkamos sumos pagal vienašalės restitucijos sąlygas už neteisėto sandorio sudarymą.

71. Aptartos aplinkybės savo ruožtu lemia ir tai, kad pareiškėjas neįgijęs teisės į UAB „Tefire“ jam sumokėto pirkimo PVM lėšas, neįgijo teisės ir į mokesčio permoką, t. y. reikalauti grąžinti lėšas, kaip pardavimo PVM, į kurias jis neturi įgijęs teisių.

72. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad šį mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog pareiškėjo atlikti veiksmai – neteisėtų sandorių sudarymas ir sukčiavimas PVM srityje, nesuteikė jam teisės susigrąžinti į biudžetą sumokėtą pardavimo PVM, kaip permoką, net ir pripažinus negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu buvo sumokėtas į biudžetą šis pardavimo PVM. Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra atmetami, kaip nepagrįsti ir neteisingi.

73. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pelno mokesčio permokos ir turtinės žalos atlyginimo ir jų detaliai nebekartoja.

74. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl 101 228,57 Eur pelno mokesčio permokos už 2006 ir 2007 metus grąžinimo. Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., todėl pareiškėjo 2012 m. gruodžio 17 d. prašymas ir 2012 m. gruodžio 28 d. patikslinta metinė pelno mokesčio deklaracija dėl pelno mokesčio permokos grąžinimo už 2006 metus, yra pateikti praleidus šiuos terminus. Be to, Klaipėdos AVMI 2013 m. sausio 8 d. raštu pareiškėjo minėtą prašymą dėl 101 228,57 Eur pelno mokesčio permokos už 2006 ir 2007 metus grąžinimo buvo atsisakyta nagrinėti. Šis mokesčių administratoriaus veiksmas buvo savarankiško teisminio nagrinėjimo dalyku. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1605-602/2015 nuspręsta, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, bei šį jo prašymą paliko nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Toks teismo sprendimas yra kliūtis ir šioje byloje nagrinėti aptariamą pareiškėjo prašymą dėl 101 228,57 Eur pelno mokesčio permokos už 2006 ir 2007 metus grąžinimo, nes byloje duomenų, kad pareiškėjas nustatyta tvarka savalaikiai pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, nėra (ABTĮ 103 str. 10 p.; 106 str. 2 d.). Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

75. Turtinė atsakomybė CK 6.271 straipsnio pagrindu gali atsirasti tik esant tik trims sąlygoms visumoje: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta, todėl nėra vienos iš būtinų sąlygos tokiai atsakomybei atsirasti. Nepagrįstas ir reikalavimas priteisti delspinigius už negrąžintas permokas, nes delspinigiai yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo grąžinti mokesčių permokas. Todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo – priteisti delspinigius.

76. Netenkintini šio proceso šalių prašymai bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

77. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad pagrindinė bylų, apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjimo forma yra rašytinis procesas, o žodinis procesas yra išimtis iš pagrindinės taisyklės. Paprastai ši išimtis taikoma, kai kyla būtinybė ištirti naujus įrodymus, papildomai išsiaiškinti tam tikras bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių iš esmės nėra, dauguma jų nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismui neatsiranda ir būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

78. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lakis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys