2017-11-08 Nr. AB-20521-3-65-3-00158-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1890-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00158-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio apskrities VPK), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. periodiškai maždaug šešis kartus (30–35 paras) buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose Nr. 2, Nr. 13, Nr. 16, Nr. 17, Nr. 19 ir Nr. 23. Visose nurodytose kamerose, išskyrus Areštinės kamerą Nr. 13, buvo laikomi 3–4 asmenys. Dvivietėje kameroje Nr. 13 R. M. teko pabūti keletą valandų, o po to jis buvo perkeltas į keturvietę Areštinės kamerą Nr. 17.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotai buvo nuo 14 iki 16 kv. m. Didžiausia buvo apie 20 kv. m ploto kamera Nr. 2, kurioje R. M. buvo laikomas 5 dienas. Kamerose buvo baldai: du dviejų aukštų gultai, trys spintelės, stalas, suolai, sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui tekdavo apie 2,6 kv. m laisvo kamerų ploto. Neužtikrinus vienam asmeniui 5 kv. m gyvenamojo ploto normos, R. M. turėjo nuolat gulėti arba sėdėti.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad Areštinės kamerose esantys tualetai nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės dvipuse aukšta sienos pertvarka su durimis, todėl naudodamasis tualetu, asmuo buvo matomas tuo metu kameroje esančių asmenų bei pareigūnų per stebėjimo langelį duryse. Be to, naudojantis tualetu, tvyrojo nemalonūs kvapai. Tualetuose nebuvo unitazų ir vandens bakelių, todėl vanduo į tualeto skylę pukšdavo tiesiogiai didžiule srove ir nuleidžiant vandenį, tualeto turinys nuo srovės dažnai išsitaškydavo ant netoliese esančių sienų. Ant grindų mėtėsi nuorūkos ir pelenai.

5. R. M. pažymėjo, kad atvykę į Areštinę, asmenys buvo uždaromi į nešvarias kameras, kuriose nėra muilo, tualetinio popieriaus ar sanitarinių reikmenų kamerai susitvarkyti. Be to, atvykus į Areštinę ir norint nusiprausti duše, reikėdavo rašyti prašymą. Tualetinio popieriaus ir muilo taip pat tekdavo prašyti.

6. Pareiškėjas teigė, kad tik kartą per dieną vienai valandai būdavo suteikiama teisė pasivaikščioti Areštinės kiemelyje, tačiau jam nė karto nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti dieną. Areštinės pasivaikščiojimų grafike nėra numatyta pasivaikščiojimų laiko kaita. Pareiškėjo nuomone, asmenys specialiai pasivaikščioti vedami nuo 7.30 val. iki 8.00 val., nes tokiu laiku mažai kas eina pasivaikščioti ir taip Areštinės prižiūrėtojai išvengia darbo. Be to, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išaiškinimui bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniui.

7. R. M. nurodė, kad konvojaus pareigūnai jį 2016 m. balandžio 4 d. į teismo posėdžių salę atvedė su antrankiais ir vykstant teismo posėdžiui, laikė stikliniame aptvare, todėl pažeidė ne tik pareiškėjo teisę nebūti žeminamam Konvencijos 3 straipsnio prasme, bet ir nekaltumo prezumpciją, nustatytą Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje.

8. Būdamas Areštinėje, R. M. dėl sveikatos sutrikimų dažnai būdavo priverstas kreiptis į jos gydytoją. Ne kartą buvo kviesta greitoji pagalba. Nuo depresijos pareiškėjui nuolat skaudėdavo galvą, pakildavo kraujo spaudimas, sutrikdavo širdies ritmas. Sveikatos sutrikimai R. M. pasireiškė būnant Areštinėje. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminusios jo, kaip žmogaus, orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, išgyvenimus, depresiją ir žalojo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad R. M. būnant Areštinėje tik trumpą laikotarpį, ploto jam teko nežymiai mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau 3 kv. m, o mažas kameros plotas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas ir neįtikėtinai mažas yra toks, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos judėti. Akcentavo, kad R. M. nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto ginčo laikotarpiu nebuvo pareiškęs.

11. Panevėžio apskrities VPK pažymėjo, kad Areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. 2005 m. atlikus Areštinės antrojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad pareiškėjo skunde minimų higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad R. M. buvo vestas praustis 2016 m. balandžio 10 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. vasario 6 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. spalio 31 d., 2015 m. spalio 25 d. ir 2015 m. spalio 17 d., taigi teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama nepažeidžiant nustatytos tvarkos.

13. Panevėžio apskrities VPK pažymėjo, kad Areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafikas yra patvirtintas taip, kad kiekvieną pasivaikščiojimo valandą į kiemelį būtų išvedami sulaikytieji iš trijų kamerų. Taip siekiama užtikrinti Areštinės gyventojų ir darbuotojų saugumą bei išvengti galimų konfliktų tarp sulaikytųjų. Akcentavo, kad pareiškėjas pasivaikščioti buvo vestas 2016 m. balandžio 12 d. 8.19 val., 2016 m. balandžio 4 d. 13.17 val. ir 2015 m. spalio 25 d. 11.24 val. R. M. buvo tinkamai sudarytos sąlygos pasivaikščioti, tačiau jis ne visada buvo nusiteikęs šia teise pasinaudoti.

14. Atsakovo atstovo nuomone, suprastėjusi pareiškėjo sveikata buvo normali organizmo reakcija laukiant teismo sprendimo dėl padarytų sunkių nusikaltimų. Sulaikytajam laiku ir tinkamai buvo suteiktos medicinos paslaugos bei paskirti vaistai. R. M. skunde nėra jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius, kad sveikata suprastėjo dėl netinkamų sulaikymo sąlygų, o pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. R. M. skundas nėra tinkamai pagrįstas, nenurodyta, kaip jam neturtinė žala pasireiškė. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Panevėžio apskrities VPK sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą.

II. 15. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo R. M. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusį su Panevėžio apygardos teismo procesiniu sprendimu teismo posėdžių salėje, kurioje buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, laikyti jį su antrankiais ir už specialaus užtvaro, išskyrė į atskirą administracinę bylą ir ją pagal rūšinį teismingumą perdavė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

III. 16. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisė 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad R. M. ginčo laikotarpiu periodiškai Areštinės kamerose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 16, Nr. 18, Nr. 20 ir Nr. 25 iš viso buvo laikomas 39 paras, iš jų – 21,5 paros pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 16 ir Nr. 20, kai jose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis, bei kamerose Nr. 13, Nr. 14 ir Nr. 25, kai jose R. M. buvo laikomas su dar vienu asmeniu). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo ir vėdinimo sistemos įrengimo kamerose, atsižvelgė į Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akto Nr. H5-409 duomenis. Minėtame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis, sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai.

Sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga. Yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), visi kamerų langai atsidaro. Operatyviojo patikrinimo, atlikto Areštinės kameroje Nr. 18, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, metu užfiksuota, kad kameroje esantys praustuvė ir tualetas yra techniškai tvarkingi, atsukus kranus, vanduo bėga. Iš Panevėžio apskrities VPK pateiktų dokumentų taip pat buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Areštinės kamerose veikė moderni vėdimo sistema.

Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų bei vėdinimo sistemos įrengimas Areštinės kamerose atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 20 bei 23 punktų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus.

Teismas akcentavo, kad 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose reglamentuojančių nuostatų neliko. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas nenustatė, kad R. M. dėl Areštinės kamerose įrengtų tualetų konstrukcijos būtų negalėjęs pasinaudoti tualetu. Teisės aktuose konkrečių reikalavimų sanitarinio mazgo įrenginių konstrukcijai ginčo laikotarpiu nebuvo numatyta, o turkiško tipo tualetų įrengimas kamerų sanitariniame mazge savaime nepaneigia pareiškėjo teisės pasinaudoti šiuo sanitarinio mazgo įrenginiu.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlyga yra įtvirtinta Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte, tačiau koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtas teisės aktas nenustato. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte reikalavimo visiškai uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo gyvenamosios patalpos nebuvo. Teismas nustatė, kad 2005 m. atlikus Panevėžio apskrities VPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11–26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1–10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau naudodamiesi tualetu, jie sanitarinius mazgus užsidengia išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis. Tarnybinį pranešimą byloje teikęs Areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reikalus neužsidengę audeklu, neteko matyti. Pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais kameroje esantys asmenys bei pareigūnai per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad R. M. nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jam išduotu ar savo turimu audeklu. Teismas nustatė, kad Areštinės kamerose esančių asmenų elgesys nėra stebimas vaizdo kameromis, stebėjimas vykdomas tik Areštinėje dirbančių pareigūnų per kameros durų stebėjimo langelį. Teismas sprendė, kad Areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Areštinės kamerose negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančios žmogaus orumą.

20. Teismas nustatė, kad R. M. kreipusis į Areštinės pareigūnus ar teritorinės policijos įstaigos administraciją, higienos priemonės būdavo išduodamos. 2015 m. rugpjūčio 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą Areštinėje, Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 nurodė, kad kiekviename poste yra tualetinio popieriaus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti asmens higienos priemonėmis nebuvo pažeista.

21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą Areštinėje, Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 nurodė, jog kamerų patalpos, įrenginiai ir baldai yra švarūs. Areštinėje laikomi asmenys švarai ir tvarkai kamerose palaikyti yra aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Kiekviename poste yra biocido, kempinėlių, šveistuvų, ūkiško muilo, šveitimo valiklio. 2015 m. gruodžio 4 d. operatyviosios kontrolės metu Panevėžio visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 18, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tikrinimo metu sulaikytų asmenų nebuvo, kamera buvo išvalyta, švari. Areštinė turi valymo inventorių, valymo bei dezinfekavimo priemones, kurie pagal poreikį išduodami kiekvienam sulaikytajam kameros švarai palaikyti. Nesant sulaikytųjų kameroje, kasdiene patalpų švara rūpinasi Areštinės administracijos paskirti darbuotojai. Remiantis Areštinės pareigūno tarnybinio pranešimo duomenimis, tuščias kameras visada išvalo Areštinės maisto išdavėjos.

22. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog atvykimo į teritorinės policijos įstaigos areštinę dieną suimtajam turi būti sudarytos sąlygos nusiprausti duše. Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą Areštinėje, 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 nurodė, kad areštantai į dušą vedami vieną kartą per savaitę ir pagal asmeninį pageidavimą. Asmens kortelės išrašų duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo vedamas praustis 2016 m. balandžio 10 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. vasario 6 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. spalio 31 d., 2015 m. spalio 25 d. ir 2015 m. spalio 17 d. Šių duomenų R. M. neneigė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjui teisė nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę šeštadienį arba sekmadienį ar pagal pageidavimą buvo suteikta nepažeidžiant nustatytos tvarkos.

23. Iš Panevėžio apskrities VPK pateikto Areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimų grafiko teismas nustatė, kad į Areštinės kiemelius pasivaikščioti asmenys vedami grupelėmis – vienu metu vedami asmenys iš trijų kamerų. Pirma grupelė pasivaikščioti vedama 7.30 val., o paskutinė – 15.55 val. Teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo, sudarant grafiką, užtikrinti suimtųjų pasivaikščiojimų laiko kaitą. Pareiškėjo teiginius, jog būnant Areštinėje jam nei karto nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti areštinės kiemelyje dieną, paneigia Panevėžio apskrities VPK byloje pateikti asmens kortelės išrašų duomenys. Teismas pažymėjo, kad asmenų, laikomų teritorinės policijos įstaigos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijoms.

24. Teismas nustatė, kad R. M. baudžiamojoje byloje Nr. I-62-581/2016 buvo pareikšti kaltinamai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjas anksčiau buvo teistas už sunkius nusikaltimus, taip pat ir už analogišką nusikaltimą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad antrankiai yra tinkama ir proporcinga priemonė jos taikymo tikslams ir negali būti traktuojama kaip konvojuojamo asmens teisių ir laisvių suvaržymas.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M., būdamas Areštinėje, dėl širdies permušimų, nerimo, jaučiamos įtampos ir prasto miego kreipėsi į Areštinės bendruomenės slaugytoją. Teismo vertinimu, Panevėžio apskrities VPK pateiktoje asmens medicininėje kortelėje užfiksuota informacija apie pareiškėjo nusiskundimus bei sveikatos būklę, būnant Areštinėje, neleidžia teigti, jog dėl laikymo šioje areštinėje sąlygų buvo padaryta žala R. M. sveikatai. Pareiškėjas nepagrindė, kad sveikata suprastėjo būtent dėl laikymo Areštinėje sąlygų, jo argumentai yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad R. M., kaip suimtojo, statusas savaime sukelia tam tikrus jo teisių ir laisvių apribojimus, o tai taip pat gali daryti neigiamą įtaką jo savijautai ir sveikatos būklei.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo pažeista, tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

27. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė teismų praktiką analogiškose bylose, byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę ir kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti R. M. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime negali būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti R. M. neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas konstatavo, kad 130 Eur neturtinės žalos suma yra pakankama R. M. patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

IV. 28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo dalį dėl 130 Eur žalos priteisimo pakeisti ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

29. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad R. M. patirtai žalai atlyginti neužtenka vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto. Akcentuoja, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, nurodė, kad teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau pažymėjo, kad nebuvo nustatyta, jog dėl nurodyto pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai. Teismas taip pat konstatavo, kad pažeidimas dėl pobūdžio, trukmės ir intensyvumo yra nežymus, tačiau teismų praktikoje yra suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o ilgalaikes pasekmes. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytas teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas, tačiau nebuvo įrodyta, kad jis turėjo neigiamų pasekmių sulaikytojo sveikatai, todėl šis pažeidimas turi būt vertinamas kaip mažareikšmis. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažeidimas į minimalų gyvenamąjį plotą pats savaime negali būti pripažįstamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

30. Atsakovas akcentuoja, kad nebuvo nustatyta, jog nežymus minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas sulaikymo sąlygas bei lėmė kokius nors kitus nepatogumus pareiškėjui. Panevėžio apskrities VPK nuomone, nustatytas pažeidimas, atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį ir tai, kad nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, jog sulaikymo Areštinėje metu R. M. būtų patyręs kankinimus, nebuvo pasiekęs minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymi, kad pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, pareiškėjui priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, kuris priteisiamas nustačius, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė apginti pareiškėjo pažeistas teises.

31. Pareiškėjas R. M. prašo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo skunde išdėstytas aplinkybes ir tinkamai apgynė jo teises. Akcentuoja, kad Areštinės darbuotojų padarytus pažeidimus patvirtina ir atsakovo atstovo pateikti duomenys, kuriuose nurodyta, kad Areštinės kamerų plotai neatitiko viename asmeniui privalomo ploto reikalavimų. R. M. prašo nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą, vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 33. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl R. M. prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų sulaikymo Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje sąlygų, atlyginti.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisė 130 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nustatytas pažeidimas yra mažareikšmis ir jis nebuvo pasiekęs minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį, todėl teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė R. M. pažeistoms teisėms apginti. Taigi, atsakovas, neginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, nesutinka tik su teismo pasirinktu pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdu.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis).

36. Panevėžio apygardos administracinis teismas, įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad R. M. būnant Areštinėje, 21,5 paros jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui privalomas ploto reikalavimas. Kitų sulaikymo sąlygų pažeidimų nebuvo nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl teismo nustatyto pažeidimo nė viena iš šalių nekelia, jos taip pat nenurodė pagrindo, kuriam esant reikėtų tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai bei remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija Panevėžio apygardos administracinio teismo nustatytų aplinkybių iš naujo nevertina.

37. Nors atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą atkreipė dėmesį, kad R. M. kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, už kalinimą ginčo laikotarpiu Areštinėje, todėl teisiškai reikšmingos aplinkybės yra susijusios su R. M. laikymo sąlygomis būtent Areštinėje, o ne pataisos namuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nereiškė nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto, t. y. kad jis ginčo laikotarpiu nesiėmė jokių priemonių pažeistoms teisėms ginti, pati savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, jog R. M. dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė.

38. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. reikalavimo užtikrinti minimalų 5 kv. m Areštinės kamerų plotą vienam asmeniui pažeidimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sulaikymas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pablogėjo pareiškėjo sveikata, jis patyrė dvasinį skausmą, išgyvenimus, depresiją, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

40. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A822-1409/2013). Visiško žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.

41. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgiama ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio jis jautė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, jog R. M. pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei procesinės teisės normas ir tinkamai parinko pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo atstovo Panevėžio apskrities VPK apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė