2013-12-17 Nr. BB-2553-1-06-1-04054-2007-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–548/2013

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04054-2007-0

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.5.6;

1.2.14.6.2;

1.2.18.10;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžių.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžiu R. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (19 500 Lt) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo ketveriems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, ši paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme – 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda bei 3000 Lt konfiskavimu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo R. P. sulaikymo dienos, 80 MGL (10 000 Lt) bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir 3000 Lt konfiskavimas.

Patenkinus civilinį ieškinį iš dalies, civiliniam ieškovui UAB „S.“ iš R. P. priteista 175 627 Lt žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendis dėl bausmių paskyrimo pakeistas: pagal BK 183 straipsnio 2 dalį R. P. paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmė, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda; taip pat panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. P. paskirtų bausmių subendrinimo BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 5 dalies 2 punkto ir 9 dalies pagrindu ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant subendrintą – laisvės atėmimo dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmę. Taip pat, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, ši subendrinta bausmė sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme – 80 MGL dydžio (10 000 Lt) bauda ir 3000 Lt konfiskavimu, paskiriant R. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, 80 MGL dydžio (10 000 Lt) baudą ir 3000 Lt konfiskavimą. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys nepakeistos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. P. nuteista už tai, kad, būdama UAB „S.“ vyriausiąja finansininke, nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. tvarkydama buhalterinę apskaitą pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir visi ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad į apskaitą turi būti įtrauktos visos ūkinės operacijos, ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių III skyriaus 16 punktą, kuriame nurodyta, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą; 17 punktą, kuriame nurodyta, kad kasos knygoje kasininkas pasirašo kiekvieną orderį; 18 punktą, kuriame nurodyta, kad įmonės finansininkas privalo kontroliuoti, kad būtų tinkamai tvarkoma kasos knyga ir jo nurodymai kasininkui yra privalomi, bei UAB „S.“ direktoriaus 2006 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. 01-01 dėl kasos pajamų orderių numeravimo, kuriame nurodyta naudoti seriją EVA ir numeruoti nuo 001 ir toliau didėjančia tvarka, o būtent:

iš viso nuo 2006 m. sausio 2 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d. iš UAB „S.“ banko sąskaitos AB „Parex“ banke paėmė 71 000 Lt, šių sumų neįrašė į kasos pajamas bei nesurašė kasos pajamų orderių, patvirtinančių šių sumų įtraukimą į bendrovės kasą;

2006 m. į sąskaitos Nr. 256 „Įvairios gautinos sumos“ registrą įtraukė 116 060,89 Lt kaip skolą bendrovei, nenurodydama konkrečių asmenų, nors 113 356,74 Lt gavo ji pati, o 2704,15 Lt – E. J., dėl to nebuvo galima nustatyti konkrečių asmenų įsipareigojimų dydžio bei kur panaudoti pinigai ir kas juos panaudojo;

tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje suklastojo tikrą dokumentą – UAB „S.“ išmokėjimų žiniaraštį, jame įrašydama žinomai neteisingus duomenis, kad ji 2007 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo dividendus – 145 891 Lt UAB „S.“ akcininkei V. D., ir šiuos žinomai neteisingus duomenis įrašė į UAB „S.“ apskaitos registrą: „Sąskaita Nr. 25601. Atsiskaitytinas asmuo R. P.“, nors realiai šių pinigų ji V. D. nemokėjo ir šį žinomai suklastotą išmokėjimų žiniaraštį panaudojo, įtraukė į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, dėl to pagal pateiktus apskaitos dokumentus nebuvo galima nustatyti, kur R. P. panaudojo 145 891 Lt;

nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. UAB „S.“ darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiuose neįtraukė 54 646,75 Lt (iš jų 2006 m. – 22 096,18 Lt ir 2007 m. – 32 550,57 Lt) darbo užmokesčio priskaitymo, jų neužfiksavo apskaitos registruose ir 35 darbuotojams išmokėjo 37 816,90 Lt atlyginimo daugiau, nei apskaičiavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose;

nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2007 m. spalio 23 d. iš UAB „S.“ banko sąskaitos AB „Parex“ banko paėmusi 267 700 Lt grynųjų pinigų, į kasos pajamas neįtraukė 115 200 Lt ir šiai sumai surašė kasos pajamų orderius, jiems suteikdama atskirus numerius (serija A numeriai nuo 1 iki 13), tokiu būdu UAB „S.“ apskaitoje 115 200 Lt neužpajamavo kasoje, o į bendrovės registrus įrašė kaip išmokėtus atsiskaitytiniems asmenims;

2007 m. birželio 19 d. pagal kasos pajamų orderį EVA Nr. 0717, kuriame nurodyta, kad UAB „H.“ direktorius I. R. (I. R. ) sumokėjo UAB „S.“ 29 736 Lt, gavusi nurodytą sumą, šios sumos į bendrovės kasą neįnešė, neįtraukė į kasos pajamas, o bendrovės apskaitos registruose įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad nurodyta suma yra gautinas pridėtinės vertės mokestis, taip iškraipė UAB „S.“ turto duomenis.

Dėl visų šių veiksmų nebuvo galima nustatyti UAB „S.“ 2006–2007 m. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. R. P. nuteista už tai, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat, ji nuteista už tai, kad, neturėdama teisinio pagrindo, pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „S.“ priklausantį turtą – 175 627 Lt, o būtent:

2007 m. birželio 19 d. pagal kasos pajamų orderį EVA Nr. 0717, kuriame nurodyta, kad UAB „H.“ direktorius I. R. sumokėjo UAB „S.“ 29 736 Lt, gavusi nurodytą sumą, šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė, o neturėdama teisinio pagrindo, pasisavino jai patikėtą svetimą UAB „S.“ turtą – pinigus (29 736 Lt);

tęsdama nusikalstamą veiką, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2007 m. lapkričio 21 d., suklastojo tikrą dokumentą – UAB „S.“ išmokėjimų žiniaraštį, jame įrašydama žinomai neteisingus duomenis, kad ji 2007 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo dividendus – 145 891 Lt UAB „S.“ akcininkei V. D. , nors realiai šių pinigų nemokėjo, ir neturėdama teisinio pagrindo pasisavino jai patikėtą svetimą UAB „S.“ turtą – pinigus (145 891 Lt), t. y. už tai, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Kasatorė R. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai inkriminavo kasatorei nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir tikrindami bylai reikšmingus duomenis ir pripažindami juos įrodymais padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą teismo sprendimą.

Kasatorė nurodo įmonėje vykdžiusi apskaitos politiką vadovaudamasi viešosios įstaigos – Lietuvos Respublikos apskaitos instituto raštu ir įmonės direktoriaus A. P. įsakymu patvirtinta UAB „S.“ apskaitos politika ir tvarka. Jau apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pagal tą pačią direktoriaus nustatytą tvarką ir procedūrą bendrovėje buvo užpajamuojami ir pinigai. Dėl šių priežasčių bendrovėje nebuvo surašomi kasos dokumentai, nors atsiskaitytiniems asmenims užpajamuoti pinigai buvo apskaityti. Be to, įmonės direktoriaus įsakymas dėl apskaitos politikos patvirtinimo iš esmės atitinka Apskaitos instituto raštą, tačiau šis įsakymas galbūt neatitinka kitų norminių teisės aktų reikalavimų, pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių. Kita vertus, tai nedaro jo žinomai nusikalstamu BK 33 straipsnio 2 dalies prasme. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, ar šis direktoriaus įsakymas gali būti laikomas neteisėtu bei koks to santykis su kasatorės baudžiamąja atsakomybe. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad įsakymas, kuriuo patvirtinta apskaitos politika, yra priimtas kompetentingo asmens (direktoriaus), o nustatyti tai ar jis atitinka, ar ne teisės aktų reikalavimus – nebuvo kasatorės kompetencija, kuri buvo tiesiogiai pavaldi direktoriui ir apskaitos politiką vykdė pagal įsakymu patvirtintą tvarką. Atsižvelgiant į tai, kasatorės nuomone, jos kaltės dėl galbūt neteisėto įsakymo vykdymo nebuvo, todėl šiuo atveju netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismai nepatikrino BK 222 straipsnio 1 dalies inkriminavimo teisingumo pagal BK 33 straipsnį, t. y. ar minėtu direktoriaus įsakymu patvirtintų taisyklių laikymasis, padarant apgaulingą apskaitos tvarkymą, yra aplinkybė, šalinanti kasatorės atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viešosios įstaigos – Lietuvos Respublikos apskaitos instituto raštas tėra konsultacija, kuri neturi aukštesnės juridinės galios už Lietuvos Respublikos įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles, o apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Apskaitos instituto rašte pateiktas paaiškinimas yra ne kategoriška išvada, o tik nuomonė, išsakyta su sąlyga, jog tokią grynųjų pinigų apskaitymo tvarką įmonė yra pasitvirtinusi savo apskaitos politikoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pastebėtina, kad juridinių asmenų buhalterinių, finansinių operacijų skaidrumui užtikrinti Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje galioja nemažai skirtingos taikymo apimties ir teisinės galios teisės aktų. Nors tokios profesijos asmenys kaip buhalteriai, finansininkai turi išmanyti šiuos teisės aktus, jų keliamus imperatyvius reikalavimus, tačiau dėl pirmiau nurodytų priežasčių negalima iš jų reikalauti nuodugnaus ir sisteminio tokių aktų vertinimo, kaip iš mokesčių ar finansų sričių teisininkų. Tai, kad Apskaitos instituto rašte yra pateikta tik nuomonė, kasatorė mano negalėjusi tinkamai įvertinti, o toks raštas galėtų būti vertintinas kaip klaidinančio pobūdžio.

Kasatorės manymu, teismai padarė ir kitų esminių BPK pažeidimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006). Kasatorė nurodo, kad ji pateikė duomenis – pažymą iš Palangos sveikatingumo stovyklos apie jos buvimo Palangoje faktą, patvirtinančią tai, jog UAB „H.“ pinigų priėmimo ir jų įforminimo metu ji savo darbo vietoje nebuvo, nes nuo 2007 m. birželio 17 d. iki birželio 30 d. buvo išvykusi kartu su D. P. į sveikatingumo stovyklą, tai patvirtino ir direktorius A. P. Tačiau teismas nurodytos aplinkybės nenagrinėjo ir jos pateiktų įrodymų nevertino. Byloje nustatyta, kad UAB „H.“ direktorius L. R. 2007 m. birželio 19 d. sumokėjo UAB „S.“ 29 736 Lt, o pagal specialisto išvadą nustatyta, kad šis orderis nebuvo įtrauktas į kasos pajamų knygą. Liudytoja V. A. , apklausiama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nurodė, kad 2007 m. birželio 19 d. ji direktoriaus kabinete paėmė pinigus iš I. R. ir išrašė kasos pajamų orderį, gautus pinigus parsinešė į buhalteriją ir neva perdavė kasatorei. V. A. teigė, kad jei būtų sprendusi pati, tai tuos pinigus būtų užpajamavusi kasoje, nors gautų pinigų užpajamavimas kasoje V. A. buvo privalomas pagal jos, kaip kasininkės, pareigas. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad šios liudytojos (V. A. ) parodymai yra nepatikimi, nes tokiu būdu ji siekia išvengti atsakomybės dėl pinigų pasisavinimo, tačiau Apeliacinis teismas nurodė, kad netikėti šiais liudytojos parodymais nėra pagrindo, juos patvirtina kasos pajamų orderis EVA Nr. 0717, ant kurio yra kasatorės parašas. Teismai neatsižvelgė, nevertino ir nepasisakė dėl to, jog bendrovėje buvo įprasta prieš išeinant atostogų, išvykstant į komandiruotę ir pan. pasirašyti ant tuščių buhalterinių blankų ir juos palikti kitiems darbuotojams. Taigi, vien R. P. parašas kasos pajamų orderyje EVA Nr. 0717 neįrodo, kad ji UAB „H.“ pinigų perdavimo metu buvo savo darbo vietoje. Kasatorės pasirašytas kasos pajamų orderis negali būti laikomas patikimu įrodymu.

Be to, kasatorė teigia, kad kompiuterinėje buhalterinės apskaitos programoje pakeitimus ir bet kokius įrašus padaryti turėjo galimybę A. P. , O. B. , V. A. , turėję prisijungimo kodus, kontroliavę bendrovės ir piniginių srautų judėjimą, ir buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismai to neaptarė, nevertino, bet kokius kompiuterinės buhalterinės programos koregavimus priskyrė kasatorei ir laikė tai papildomu įrodymu jos kaltei pagrįsti.

Taigi, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, pripažintina, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų, apeliaciniame skunde nurodytų motyvų vertinimo dividendų išmokėjimo žiniaraščio suklastojimo ir 145 891 Lt pasisavinimo epizode. Tai, kad kasatorė suklastojo UAB „S.“ išmokėjimų žiniaraštį, jame įrašydama žinomai neteisingus duomenis, jog 2007 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo dividendus – 145 891 Lt V. D. , nors realiai šių pinigų nemokėjo, teismų buvo grindžiama liudytojų parodymais bei suklastotu išmokėjimo žiniaraščiu. Liudytojų parodymai, kuriais grindžiama R. P. kaltė dėl turto pasisavinimo, yra nepatikimi, teismas netinkamai juos įvertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo kriterijus bei teismų praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008). Kasatorės nuomone, neteisingai įvertinti prieštaringi liudytojos V. A. parodymai dėl esminės aplinkybės – 145 891 Lt perdavimo V. D. , nes ikiteisminio tyrimo metu V. A. nurodė, kad matė, kaip kasatorė mokėjo dividendus V. D. , tačiau pirmosios instancijos teisme ši liudytoja parodė, kad dėl dividendų išmokėjimo tik girdėjo iš kasatorės apie tai, o pati to nematė. Susiejus šios liudytojos suinteresuotumą išvengti atsakomybės už UAB „H.“ pinigų dingimą, tokio pobūdžio jos parodymus teismas turėjo vertinti itin atsargiai, patikėti tik tais, kuriuos patvirtina objektyvios bylos aplinkybės. Be to, kasatorė pabrėžia, kad klastoti nurodytą dokumentą neturėjo jokio tikslo, o savo nuomonę, kokiais tikslais šis dokumentas galėjo būti suklastotas kitų asmenų, nurodė savo apeliaciniame skunde. Be to, prie jos darbo kompiuterio galėjo prieiti bet kuris darbuotojas ir jos vardu daryti koregavimus buhalteriniuose įrašuose.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik papildoma V. A. apklausa, o tai abejonių dėl jos duotų parodymų tikrumo neišsklaidė. Be to, nustatydamas, ar liudytoja sako tiesą, teismas apsiribojo liudytojos paaiškinimu dėl parodymų keitimo tik dėl to, kad ši ikiteisminio tyrimo metu neteisingai suprato klausimą. Kasatorei nesuvokiama, kaip galima nesuprasti klausimo – ar matė, ar nematė to, kaip buvo mokami dividendai. Taigi, V. A. apklausa atlikta formaliai, neturint tikslo atskleisti tiesą, nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Teismai vertindami parodymus taip pat nepasidomėjo asmenų, duodančių parodymus, giminystės ryšių įtaka jų parodymų patikimumui, jos neaptarė nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Įmonės akcininkė V. D. – direktoriaus A. P. sesuo, t. y. juos sieja giminystės ryšiai, o jų parodymai dėl dividendų išmokėjimo, žiniaraščio suklastojimo ir 145 891 Lt pasisavinimo faktų buvimo turėjo būti vertinti itin atsargiai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino byloje nustatytų prieštaravimų, jų nepašalino, netyrė įrodymų iš naujo, kai pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai ir neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, kaip to reikalaujama BPK ir detalizuojama teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008, Nr. 2K-97/2009), taip pat nuosprendžio nepagrindė motyvuotomis išvadomis dėl apeliacinio skundo esmės, o dauguma apeliaciniame skunde nurodytų esminių argumentų, paneigiančių kasatorės kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, neišnagrinėti ir dėl jų nepateiktos išvados, todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nuteistosios R. P. kasacinis skundas netenkintinas.

Atsiliepime nurodoma, kad pagrindiniai kasatorės skundo argumentai susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas ją kalta, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, rėmėsi neva tendencingais liudytojų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų. Prokuroro teigimu, nurodyti klausimai yra fakto, ne teisės, o kasaciniam teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nors kasaciniame skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismai padarė pažeidimus, sudarančius kasacinio nagrinėjimo pagrindus, tačiau iš skundo turinio matyti, jog kasatorė tik deklaratyviai mano, kad padaryti esminiai BPK pažeidimai, nes iš esmės skundas grindžiamas tik tuo, kad teismai vertino įrodymus kitaip, nei to tikėjosi nuteistoji ir padarė jos lūkesčių neatitikusias išvadas. Prokuroro nuomone, teisėjų kolegija neturėtų nagrinėti tų skundo argumentų, kuriais kasatorė ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų sprendimuose dėl atskirų faktų išdėstytomis išvadomis, nes tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad R. P. apskaitos politiką vykdė pagal direktoriaus įsakymą, todėl teismai be pagrindo nepritaikė BK 33 straipsnio 1 dalies, kuri eliminuoja atsakomybę pagal baudžiamąjį įstatymą, prokuroras nurodo, kad UAB „S.“ direktoriaus įsakyme dėl apskaitos politikos patvirtinimo ir apskaitos politikos aprašyme nėra jokių tiesioginių nuorodų, kad grynųjų pinigų galima nepajamuoti įmonės kasoje (neišrašyti kasos pajamų orderių, perduodant pinigus atsiskaitytiniems asmenims neišrašyti kasos išlaidų orderių), o tiesiogiai perduoti atsiskaitytiniems asmenims. Be to, Panevėžio apskrities VMI, atsakydama į UAB „S.“ paklausimą Dėl kasos darbo organizavimo ir buhalterinės apskaitos tvarkymo 2008 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (19.3)-6-6637 nurodė, kad bendrovė, tvarkydama buhalterinę apskaitą ir sudarydama finansinę atskaitomybę, privalo vadovautis daugeliu teisės aktų – tai Buhalterinės apskaitos įstatymu, Verslo apskaitos standartais, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu. Juolab kad 2000 m. vasario 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 16 punktuose numatyta, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Taigi, jei pinigus būtų paėmęs atskaitingas asmuo, tai turėjo būti išrašytas Pinigų priėmimo kvitas (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10 punkto 1 pastraipa: „Atskaitingas asmuo, gavęs pinigus iš gyventojų arba ūkio subjektų, išrašo pinigų priėmimo kvitą“). Tai, kad R. P. buvo žinomos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės bei Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimai, parodo, jog per 2006 metus iš banko sąskaitos iš viso buvo paimta 274 600 Lt grynaisiais, tačiau į kasą neužpajamuoti tik 71 000 Lt, todėl akivaizdu, kad R. P. veikė tiesiogine tyčia, t. y. žinodama įstatymų ir norminių aktų reikalavimus jų nevykdė.

Savo argumentus dėl 2007 m. rugpjūčio 16 d. dividendų V. D. (145 891 Lt) išmokėjimo kasatorė grindžia V. A. (J.) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau pirmosios instancijos teisme ši liudytoja parodė, kad apie dividendų išmokėjimą tik girdėjo iš R. P. kalbų, pati to nematė, o paklausta dėl šių prieštaravimų nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neteisingai suprato klausimą, todėl užfiksuoti parodymai neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji dar kartą užtikrino, kad nematė kaip buvo mokami dividendai V. D. , o žinojo apie tai iš R. P. pasisakymų. Tokie V. A. paaiškinimai dėl prieštaravimų, anot prokuroro, yra įtikinami, todėl netikėti liudytojos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotais parodymais nėra pagrindo. Be to, įvertinus tai, kad kompiuterinėje buhalterinės apskaitos programoje „BŪTENT“ 2007 m. lapkričio 19-21 d. dokumentuose daryti taisymai operacijose, atliktose 2007 m. birželio 15 d ir rugpjūčio 16 dienomis, o tose operacijose nurodytos piniginės sumos atitinka dividendų sumą, ir tai, kad juos atliko vartotojas „R.“, prokuroro teigimu, darytina išvada, kad 2007 m. rugpjūčio 16 d. (data taisyta) išmokėjimų žiniaraštyje užfiksuota finansinė operacija neatitinka tikrovės ir operaciją užfiksavo būtent R. P. , o ne kitas asmuo, kaip teigiama kasaciniame skunde.

Prokuroras pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, išsamiai išanalizavę byloje surinktus įrodymus, pagrįstai versiją dėl kasatorės buvimo sveikatingumo stovykloje tuo metu, kai buvo gauti pinigai iš UAB „H.“, vertino kaip R. P. siekį išvengti atsakomybės, nes objektyvių duomenų, kad kasatorė nurodytu laiku nebuvo darbe, nėra (kaip ji pati teigia, vyko pagal žodinį direktoriaus nurodymą). Liudytoja V. A. , apklausiama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nurodė, kad 2007 m. birželio 19 d. ji direktoriaus kabinete paėmė pinigus iš I. R. ir išrašė kasos pajamų orderį; gautus pinigus parsinešė į buhalteriją ir perdavė R. P.; ši nurodė pinigų kasoje nepajamuoti ir pasakė, jog juos užpajamuos tiesiogiai atsiskaitytinam asmeniui. Kasatorė skunde teigia, kad šios liudytojos parodymai yra nepatikimi, nes tokiu būdu ji siekia išvengti atsakomybės dėl pinigų pasisavinimo, tačiau netikėti šiais liudytojos parodymais nėra pagrindo, juos patvirtina kasos pajamų orderis EVA Nr. 0717, ant kurio yra R. P. parašas, o liudytojas I. R. paaiškino, kad 2007 m. birželio 19 d. atvežė pinigus į UAB „S.“ ir užėjo pas direktorių A. P. , šis iškvietė buhalterę, kuri pinigus perskaičiavo ir išsinešė; po kurio laiko buhalterė grįžo su užpildytu kasos pajamų orderiu. Netikėti šio liudytojo parodymais taip pat nėra pagrindo. Kasos pajamų orderis buvo rastas tik atlikus priešpriešinį patikrinimą UAB „H.“, taigi, šį orderį R. P. galėjo pasirašyti tik pinigų sumokėjimo dieną t. y. 2007 m. birželio 19 d. Aptartų įrodymų visuma paneigia R. P. versiją, jog ji tą dieną nebuvo darbe, juolab kad liudytoja O. B. nurodė, jog 2007 m. R. P. ir turėdama nedarbingumo pažymėjimą ateidavo į darbą, į savo kabinetą 1-2 valandoms; turėdama biuletenį R. P. į darbą ateidavo beveik kasdien. Kasatorės teigimu, bendrovėje buvo įprasta prieš išeinant atostogų, išvykstant į komandiruotę ir panašiai pasirašyti ant tuščių buhalterinių blankų ir juos palikti kitiems darbuotojams. Tokia R. P. versija dėl jos parašo atsiradimo ant kasos pajamų orderio vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas. R. P. ėjo atsakingas pareigas bendrovėje, buvo vyriausiąja finansininke ir neabejotinai žinojo, kad tokia veika yra neteisėta. Net jei ir būtų daroma prielaida, kad bendrovėje buvo taikoma tokia praktika, tai nešalina R. P. atsakomybės.

Skirtingai nei nurodyta kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami kaltės klausimą, aptarė ir įvertino esmines bylos aplinkybe, o tai, kad teismo išvados neatitiko nuteistosios gynybos versijos, negali būti laikoma BPK pažeidimu. Kasatorės teiginys, neva apeliacinės instancijos teismas nevisiškai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, yra grįstas vien tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ne tokias išvadas, kokių tikėjosi nuteistoji. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš esmės pasisakė visais apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais ir detaliai motyvavo, kodėl juos atmeta. Teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos nuosprendžio priėmimui. Kaltininkei nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Byloje duomenų, kurie būtų pagrindas abejoti liudytojų parodymais, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų yra pagrįstos ir teisingos, todėl nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą civilinio ieškovo UAB „S.“ įgaliota atstovė advokatė Loreta Andziulytė prašo nuteistosios R. P. kasacinį skundą atmeti.

Atsiliepime nurodoma, kad teismas nustatė daug R. P. pažeidimų, patvirtinančių nusikalstamos veikos sudėtį: 1) grynųjų pinigų neįrašė į kasos pajamas bei nesurašė kasos pajamų orderių, patvirtinančių šių sumų įnešimą į bendrovės kasą; 2) darbo užmokesčio apskaitymo žiniaraščiuose neįtraukta 54 546,75 Lt darbo užmokesčio priskaitymo ir neužfiksuota apskaitos registruose, 35 darbuotojams išmokėta 37 816,90 Lt atlyginimo daugiau nei apskaičiuota darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose; 3) pažeistas bendrovės direktoriaus 2006 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 01-01, kuriame nurodyta nuo 2006 m. sausio 3 d. bendrovės vardu išrašomiems kasos pajamų orderiams naudoti tipinius šablonus: serija – EVA, numeruojama nuo 001 ir toliau didėjančia tvarka; 4) 2007 m. birželio 19 d. kasos pajamų orderis EVA Nr. 0717 nebuvo įtrauktas į kasos pajamų knygą, o bendrovės apskaitos registruose įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kad nurodyta suma yra gautinas PVM. Atsiliepime nesutinkama su kasatorės argumentais, kad bendrovėje buvo taikoma tokia pinigų užpajamavimo procedūra, dėl to šiais atvejais ir nebuvo surašomi kasos dokumentai; kad ji vadovavosi direktoriaus A. P. įsakymu Nr. 001 bei Apskaitos instituto 2008 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 01-03 dėl atskaitingų asmenų, nes Apskaitos institutas konsultacija, pateikta jau po kasatorės neteisėtų veiksmų atlikimo, neturi aukštesnės juridinės galios už Lietuvos Respublikos įstatymą ar Vyriausybės patvirtintas taisykles. Be to, Apskaitos instituto rašte pateiktas paaiškinimas yra ne kategoriška išvada, o tik nuomonė, išsakyta su sąlyga, jog tokią grynųjų pinigų apskaitymo tvarką įmonė yra pasitvirtinusi savo apskaitos politikoje. Taip pat pabrėžiama, kad direktoriaus įsakyme dėl apskaitos politikos patvirtinimo ir apskaitos politikos aprašyme nėra jokių tiesioginių nuorodų, kad grynųjų pinigų galima nepajamuoti įmonės kasoje, tiesiogiai perduoti atsiskaitytiniems asmenims.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123/2007 nurodė, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako ir už veiką, kurią jis padarė, vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą (BK 33 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įsakymas yra teisėtas, kai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir yra duotas kompetentingo asmens (viršininko, vadovo) neviršijant savo kompetencijos ribų. Akivaizdu, kad šioje byloje negalima remtis BK 33 straipsnio 1 dalimi, nes 1) bendrovės apskaitos politikoje nebuvo nurodyta, kad pinigai nepajamuojami kasoje; 2) kasatorė, kaip įmonės vyriausioji buhalterė, žinojo ir turėjo žinoti galiojančius įstatymus bei jais vadovautis.

Taip pat atsiliepime nesutinkama su kasatorės teiginiais, kad ji nebuvo darbo vietoje, kai buvo priimti ir įforminti UAB „H.“ pinigai, bei nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino šį epizodą vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi. Pažymima, kad Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai išnagrinėjo iš esmės tuos pačius kaip ir kasaciniame skunde kasatorės pateikiamus argumentus ir sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo pagrindu padarytomis išvadomis, kad savo teiginiais apie poilsį Palangos sveikatingumo stovykloje tuo metu, kai buvo gauti pinigai iš UAB „H.“, buvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, kad jie nepasitvirtino. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai tyrė ir vertino įrodymus, vadovaudamiesi galiojančiais įstatymais, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, nutartimis bei apžvalgomis. Teismai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgą, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai, jo patikimumą, ir įrodymų visumą bei nurodė, kad R. P. versija, kad ji 2007 m. birželio 19 d. nebuvo darbe, pagrįsta tik pačios R. P. , tačiau visų kitų įrodymų visuma tai paneigia.

Atsiliepime sutinkama su pakartojama Lietuvos apeliacinio teismo pozicija ir išvadomis dėl dividendų išmokėjimo žiniaraščio suklastojimo ir 145 891 Lt pasisavinimo. Pabrėžiama, jog kasatorė bando sumenkinti liudytojos V. A. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus parodymus apie tai, kad ji nematė, kaip R. P. mokėjo dividendus V. D., ir pažymima, jog V. A. parodymus apie tai, kad nematė, kaip kasatorė mokėjo akcininkei V. D. dividendus, davė tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje. Liudytojos parodymai teismuose buvo nuoseklūs. Be to, anot civilinio ieškovo atstovės, jos apklausa ir pakartotinis analogiškų parodymų teismo posėdyje davimas kaip tik patvirtina tai, kad liudytojos parodymai tikri ir gali būti laikomi įrodymais baudžiamojoje byloje. Kita vertus, teismai išvadą padarė ne iš liudytojų parodymų, bet vertindami įrodymų visetą, kitų liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, nevertindami dokumento, kuris akivaizdžiai klastotas audito patikrinimo metu, tai nurodė ir liudytoja (auditorė) J. J. . Taip pat sutinkama su teismų teiginiais, kad R. P. turėjo akivaizdų suinteresuotumą suklastoti dividendų išmokėjimo žiniaraštį – „šiuo dokumentu buvo pagrįstas pas R. P. buvusių grynųjų pinigų panaudojimas ir dėl to pagal buhalterinius dokumentus negalima nustatyti, kur ji, kaip atsiskaitytinas asmuo, panaudojo 145 891 Lt“. Pažymima, kad liudytojų parodymai sutampa, nėra prieštaringi, dėl to teismams nebuvo pagrindo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorė teigia, jog „teismai vertindami parodymus taip pat nepasidomėjo asmenų, duodančių parodymus, giminystės ryšių galima įtaka parodymų patikimumui, jos neaptarė nuosprendžio aprašomojoje dalyje“. Nesutinkama su tokia išvada, nes teismai priešingai nuosprendžiuose nurodė, kad akcininkė V. D. yra direktoriaus A. P. sesuo, tačiau šios liudytojos parodymai sutapo su nepriklausomų liudytojų – tiek J. J. , tiek V. A. parodymais, tiek su rašytiniais įrodymais, dėl to teismas neturėjo pagrindo nevertinti jos parodymų.

Kasatorės nuteistosios R. P. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 33 straipsnio 1 dalies, BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorė nurodė, kad buhalterinę apskaitą UAB „S.“ tvarkė pagal įmonės direktoriaus 2006 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 001 patvirtintą įmonės apskaitos politiką bei viešosios įstaigos – Lietuvos Respublikos apskaitos institutas 2008 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 2-307 pateiktą informaciją, todėl turėjo būti nustatyta jos baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį šalinanti aplinkybė, numatyta BK 33 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorės argumentai dėl galimybės jai taikyti BK 33 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, t. y. kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, nepagrįsti.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes UAB „S.“ apskritai nebuvo nustatyta tvarkos, kaip ir kokiais terminais atskaitingi asmenys turėjo atsiskaityti su buhalterija, taip pat nebuvo įtvirtinta nuostatų dėl to, jog UAB „S.“ grynųjų pinigų galima nepajamuoti kasoje (neišrašyti kasos pajamų orderių, perduodant pinigus atsiskaitytiniems asmenims neišrašyti kasos išlaidų orderių), o tiesiogiai perduoti atsiskaitytiniems asmenims, todėl tvarkant buhalterinę apskaitą įmonėje pirmiausia turėjo būti laikomasi ir vadovaujamasi teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija), kurio 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir visi ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 6 straipsnio 2 dalyje – kad į apskaitą turi būti įtrauktos visos ūkinės operacijos, ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintomis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, kurių 9 punkte nustatyta, kad: ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams (atskaitingiems asmenims), kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė šioms operacijoms atlikti: mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas; išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis; atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, ūkininkais arba gyventojais, pateikia ūkio subjekto buhalterijai pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas; atskaitingas asmuo su buhalterija atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka bei terminais (biudžetinėse įstaigose – ne rečiau kaip kartą per mėnesį); nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu; 16 punkte – kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą; 18 punkte – kad ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris privalo kontroliuoti, kad būtų tinkamai tvarkoma kasos knyga.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kad R. P. , būdama UAB „S.“ vyriausiąja finansininke, nuo 2006 m. sausio 2 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d. iš UAB „S.“ banko sąskaitos AB „Parex“ banke ėmė grynuosius pinigus ir jų neįrašė į kasos pajamas bei nesurašė kasos pajamų orderių, patvirtinančių šių sumų įnešimą į bendrovės kasą; taip pat 2006 m. į sąskaitos Nr. 256 „Įvairios gautinos sumos“ registrą įtraukė 116 060,89 Lt kaip skolą bendrovei, nenurodydama konkrečių asmenų, nors 113 356,74 Lt gavo ji pati, o 2704,15 Lt – E. J. , dėl to nebuvo galima nustatyti konkrečių asmenų įsipareigojimų dydžio, kur panaudoti pinigai ir kas juos panaudojo; tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje suklastojo tikrą dokumentą – UAB „S.“ išmokėjimų žiniaraštį, jame įrašydama žinomai neteisingus duomenis, kad ji 2007 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo dividendus – 145 891 Lt UAB „S.“ akcininkei V.

D. , ir šiuos žinomai neteisingus duomenis įrašė į UAB „S.“ apskaitos registrą: „Sąskaita Nr. 25601. Atsiskaitytinas asmuo R. P. “, nors realiai šių pinigų ji V. D. nemokėjo, ir šį žinomai suklastotą išmokėjimų žiniaraštį panaudojo, įtraukė į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, dėl to pagal pateiktus apskaitos dokumentus nebuvo galima nustatyti, kur R. P. panaudojo 145 891 Lt; nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. UAB „S.“ darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiuose neįtraukė 54 646,75 Lt (iš jų 2006 m. 22 096,18 Lt ir 2007 m. 32 550,57 Lt) darbo užmokesčio priskaitymo ir jų neužfiksavo apskaitos registruose bei 35 darbuotojams išmokėjo 37 816,90 Lt atlyginimo daugiau, nei apskaičiavo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose; nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2007 m. spalio 23 d. iš UAB „S.“ banko sąskaitos AB „Parex“ banko paėmusi 267 700 Lt grynųjų pinigų į kasos pajamas neįtraukė 115 200 Lt ir šiai sumai surašė kasos pajamų orderius, jiems suteikdama atskirus numerius (serija A numeriai nuo 1 iki 13), tokiu būdu UAB „S.“ apskaitoje 115 200 Lt neužpajamavo kasoje, o į bendrovės registrus įrašė kaip išmokėtus atsiskaitytiniems asmenims; 2007 m. birželio 19 d. pagal kasos pajamų orderį EVA Nr. 0717, kuriame nurodyta, kad UAB „H.“ direktorius I.

R. sumokėjo UAB „S.“ 29 736 Lt, gavusi nurodytą sumą, šios sumos į bendrovės kasą neįnešė, neįtraukė į kasos pajamas, o bendrovės apskaitos registruose įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad nurodyta suma yra gautinas pridėtinės vertės mokestis, taip iškraipė UAB „S.turto duomenis. Dėl visų šių veiksmų, kuriais pažeisti pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimai, keliami buhalterinės apskaitos įmonėje tvarkymui, nebuvo galima nustatyti UAB „S.“ 2006–2007 m. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasatorės kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ir pagal teismų priimtus nuosprendžius pagrįsta šiais byloje esančiais įrodymais: iš dalies pačios kasatorės parodymais, liudytojų O. B. , V. D., A. P. , I. R. , J. J. , V. A. parodymais, specialistės N. Š. paaiškinimais, dokumentų apžiūros protokolais ir pačių dokumentų turiniu, specialisto išvada Nr. 5-5/51 „Dėl UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, UAB „S.“ direktoriaus 2006 m. sausio 2 d., 2006 m. sausio 3 d.

įsakymais Nr. 0001, 01-01, 01-03, 2007 m. lapkričio 21 d. kasos patikrinimo akte užfiksuotais duomenimis, 2010 m. rugpjūčio 31 d. papildoma specialisto išvada Nr. 5-5/73, UAB „Būtenta“ ir partneriai pateikta informacija dėl kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos „BŪTENT“ naudojimo tvarkos ir joje užfiksuotų duomenų aiškinimo bei kitais rašytiniais įrodymais byloje.

Taigi, teismai pagrįstai nustatė, kad kasatorė darydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, nesivadovavo UAB „S.“ direktoriaus įsakymu patvirtinta įmonės apskaitos politika ir jos reikalavimais, nesilaikė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų dėl tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos vykdymo (tvarkymo). Taigi, jokių, taip pat ir numatytosios BK 33 straipsnio 1 dalyje, jos baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių nenustatyta.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėdamas tokiais argumentais pagrįstą kasacinį skundą, kasacinis teismas negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Dalis kasatorės argumentų kasaciniame skunde yra suformuluoti kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų kritika, t. y. išdėstytas kasatorės nesutikimas su teismų, įvertinus byloje esančius įrodymus, padarytomis išvadomis, siekiant, kad tam tikri įrodymai būtų vertinami kitaip, nei tai atliko teismai. Atsižvelgiant į kasacinio teismo funkcijas ir bylos nagrinėjimo taisykles jame konstatuotina, kad kasatorės argumentai dėl UAB „S.“ direktoriaus 2006 m. sausio 2 d. įsakymu patvirtintos įmonės apskaitos politikos ir Lietuvos Respublikos apskaitos instituto 2008 m. balandžio 1 d. rašto Nr. 2-307 vertinimo, t. y. kad jų pagrindu, kasatorės nuomone, ji galėjo nesurašyti kasos dokumentų užpajamuodama grynuosius pinigus atskaitingiems asmenims, yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja, t. y. nurodytų dokumentų turinio iš naujo nevertina. Tačiau tiek, kiek tai reikšminga BPK nuostatų tinkamo taikymo prasme, pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų priimtuose nuosprendžiuose dėl šių byloje esančių įrodymų yra išsamiai pasisakyta, įvertintas jų turinys, jie palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat teisės aktų nustatytais reikalavimais buhalterinės apskaitos tvarkymui. Remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismai, įvertinę šiuos įrodymus, priėjo prie motyvuotų išvadų, kad UAB „S.“ direktoriaus įsakyme dėl įmonės apskaitos politikos patvirtinimo ir apskaitos politikos aprašyme nėra jokių tiesioginių nuorodų, kad UAB „S.“ grynųjų pinigų galima nepajamuoti kasoje (neišrašyti kasos pajamų orderių, perduodant pinigus atsiskaitytiniems asmenims neišrašyti kasos išlaidų orderių), o tiesiogiai perduoti atsiskaitytiniems asmenims. Taip pat teismai pažymėjo, kad ir Apskaitos instituto rašte nurodoma, jog įmonė turi būti pasitvirtinusi atitinkamą – kitokią grynųjų pinigų apskaitymo tvarką, o to šiuo atveju nebuvo, ir nenustatė nurodyto Apskaitos instituto raštas turinio klaidingumo ar dviprasmiškumo. Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai motyvuoti, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nurodytų įrodymų vertinimo ir jo pagrindu padarytų išvadų (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 320 straipsnio 3 dalis).

Taip pat kasatorė nurodo, kad nagrinėjant jos bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos tesimuose buvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), sutrukdžiusių tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą bei teisėtą teismo sprendimą, o būtent: kad nebuvo įvertinti kasatorės teismams pateikti įrodymai dėl to, kad ji 2007 m. birželio 17–30 dienomis buvo Palangoje, sveikatingumo stovykloje, t. y. pinigų iš UAB „H.“ paėmimo metu – 2007 m. birželio 19 d.

– nedirbo, todėl kasos pajamų orderio EVA Nr. 07717 2007 m. birželio 19 d. nepasirašinėjo; kad tuščias blankas buvo kasatorės pasirašytas anksčiau ir paliktas įmonėje; kad pinigus iš I. R. paėmė buhalterė V. A.; kad nebuvo įvertintas liudytojos V. A. parodymų dėl to, ar ji matė, kaip R. P. mokėjo dividendus V. D. , ar ne, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, prieštaringumas. Nurodyti kasacinio skundo argumentai iš esmės tapatūs R. P. nurodytiesiems jos pateiktame apeliaciniame skunde, kurie buvo detaliai išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtame 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai, laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje, vertindamas kiekvieną atskirai byloje esantį įrodymą ir kartu – sistemiškai jų visetą, pasisakė, kad objektyvių duomenų, jog pinigų iš I. R. paėmimo metu kasatorė nebuvo savo darbo vietoje – UAB „S.“ – nėra, nes jos teiginius apie dalyvavimą Palangos sveikatingumo stovykloje paneigia liudytojų V.

A. , I. P. , O. B. parodymai, rašytiniai įrodymai – kasos pajamų orderis EVA Nr. 0717, rastas ir paimtas iš UAB „H.“, kuriame yra R. P. parašas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje įvertino ir argumentuotai bei išsamiai aptarė V. A. duotų parodymų patikimumą, kurie tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo išsamūs, vienodi, o liudytoja argumentuotai paaiškino, kodėl iš dalies kitokie jos parodymai dėl to, ar liudytoja matė, kaip R. P. moka dividendus V. D. , buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu.

Pažymėtina, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), o liudytoja V. A. dėl jos žinomų dividendų mokėjimo V. D. aplinkybių buvo tiesiogiai apklausta bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, siekiant tinkamai įvertinti jos parodymus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos tesimas neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo tiek, kiek ji to prašė. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331, 332 straipsnių nuostatos). Tačiau nurodytų BPK nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistosios R. P. apeliacinį skundą, pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o reikalavimo atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus Baudžiamojo proceso kodekse nėra numatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos R. P. teisės, kurie sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), todėl pagrindų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra (BPK 382 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kasatorės R. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Greičius