2018-10-03 Nr. AB-17181-3-64-3-00380-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2195-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00380-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. su skundu (I t., b. l. 23–38) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), priteisti pareiškėjui 32 000 Eur neturtinės žalos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Be to, dalį kamerų ploto užėmė jose buvę įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, pasivaikščiojimai gryname ore buvo tik po 1 valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, pastato sienose, konstrukcijose buvo asbesto, patalynė nešvari, čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuojami, kamerose nebuvo sąlygų rūbų plovimui ir džiovinimui, duše maudydavosi tik vieną kartą per savaitę, tik 15 minučių, duše nebūdavo karšto vandens, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, nebuvo sporto, kultūros renginių, tiekiamas maistas buvo nekaloringas, ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine buvo ribojami. Dėl Šiaulių TI administracijos tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (II t., b. l. 153–166) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu bei pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad dėl pastato statuso Šiaulių TI negalėjo būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, negalėjo būti taikytini ir įstaiga negalėjo būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

5. Atsakovas nurodė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Dėl Šiaulių TI įrengimo nurodė, kad vadovaujantis Taisyklių 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

6. Dėl Šiaulių TI laikomų asmenų užimtumo organizavimo atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 98 punkte numatyta, kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo teikiami. Nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui, pradėta leisti ilgalaikius pasimatymus ir Šiaulių TI.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui D. T. 620 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

8. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. kovo 30 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) iš viso 68 dienas. Teismas nurodė, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukėlė, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

9. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai patvirtino, kad kamerose sanitariniai mazgai iš vienos pusės yra atitverti sienele, iš kitos – užuolaida, iš bylos medžiagos nebuvo nustatyta, kad sanitarinis mazgas turėtų atskirą oro šalinimo sistemą.

10. Kas susiję su pareigūnų iškvietimo mygtukais, teismas pažymėjo, kad atsakovo pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros yra skirtos nuobaudai už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo tvarkos pažeidimą atlikti, šios patalpos yra kamerų tipo, t. y. uždaros. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turėjo būti įrengtos.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad, CPT nuomone, turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, o užsiimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Teismas nurodė, kad normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-757/2013, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į sulaikymo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, pareiškėjui jo kalinimo metu suteikto ploto dydį, jam sudarytas kalinimo sąlygas bei tai, kad jis tik vieną valandą per parą turėjo galimybę būti gryname ore.

12. Teismas darė išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose bei anksčiau nurodytų Lietuvos higienos normų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

13. Teismas, įvertinęs turimų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teismų praktiką sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui priteistina 620 Eur suma.

14. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų teismas sprendė, kad jie buvo nepagrįsti, neparemti objektyviais įrodymais, deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini.

III. 15. Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti keičiamas.

17. Pareiškėjas teigia, jog prašė nesiremti Lietuvos Respublikos teisės aktais, o vadovautis tarptautiniais Lietuvos Respublikos įsipareigojimais, atsižvelgti į tarptautinius standartus. Pareiškėjas nurodė, kad Ministrų Komitetas, vadovaudamasis Europos Tarybos Statuto 15b straipsniu nurodė: Atitinkamų vonios ir dušo įrenginių skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, kai galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktuose nurodoma, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatyti minimalaus laikymo sąlygų reikalavimai bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo, be to, tų pačių taisyklių 18.1 punkte nustatyta, jog kaliniams skirtų patalpų, ypač miegamųjų, būklė turi užtikrinti pagarbą žmogaus orumui ir, kiek įmanoma, privatumui bei atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas tinkamas dėmesys klimato sąlygoms, ypač gyvenamosios patalpos plotui, kubinei oro talpai, apšvietimui, šildymui ir ventiliacijai.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, jog asmenims būnant izoliuotiems perpildytose patalpose, ypač mažas gyvenamasis plotas yra labai svarbus aspektas, į kurį būtina atsižvelgti, vertint ar ginčijamos laikymo sąlygos prilygo „žeminančiom orumą“ elgesiui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų prasme, yra esminis faktorius. Tai, kad nuteistasis yra įpareigotas gyventi, miegoti, naudotis tualetu kartu su daug nuteistųjų, savaime lemia kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija bausmės atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovams. Argumentai, jog kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nesuponuoja išvados, jog pareiškėjui tenkanti ploto dalis atitinkamose kamerose ginčo laikotarpiu visiškai atitiko nustatytas normas.

20. Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Ši įrodinėjimo nuostata taip pat atspindi EŽTT praktiką panašiose bylose, pagal kurią nėra būtina nustatyti kiekvieno teiginio tikrumą, nes Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti (EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Grigoryevskih prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 22/03, 55 paragrafas; EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 30 paragrafas).

21. Pareiškėjo nuomone, tai, kad teismas priteisė mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodamas Lietuvoje nustatyta nedidele minimalia mėnesine alga, yra teisingumo principo pažeidimas. Pareiškėjas nurodo, kad toks teismo argumentavimas yra diskriminacinis ir tai yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais, EŽTT praktika ir teisingumo principu.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, visiškai teisingai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra adekvatus ir proporcingas pareiškėjo patirtiems išgyvenimams, nes jie buvo trumpalaikiai ir nepastovūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui D. T., kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Iš apeliacinio skundo seka, kad pareiškėjas nesutinka su priteistos žalos dydžiu. Dėl apelianto argumentų šiuo klausimu teismas pažymi, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

28. Teismas, vertindamas apelianto argumentus dėl neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad iš apeliacinio skundo taip pat seka, kad, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas pažeidžiant įstatymus. Jo nuomone, turį būti taikoma ne 3,6 kv. m norma, bet europinė norma 4 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apelianto argumentą, kadangi jis nėra pagrįstas teise. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 68 dienas. Šių teismo skaičiavimų nei apeliantas, nei atsakovas nenuginčijo.

29. Iš bylos dokumentų seka, kad pareiškėjo ploto trūkumas buvo nežymus ir truko neilgai. Taip pat byloje įrodyta, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas. Šio fakto atsakovas nenuginčijo ir neįrodė, kad šio pažeidimo nebuvo, ar jis būtų trukęs neilgą laiko tarpą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone šio pažeidimo teismas deramai neįvertino. Iš bylos medžiagos seka, kad šis pareiškėjo privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniais įrenginiais truko ilgai, t. y. visą ginčo laikotarpį, kadangi atsakovas nepateikė tai paneigiančių duomenų.

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

32. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista piniginė suma, ypač įvertinus byloje nustatytus privatumo pažeidimus, yra aiškiai per maža ir neadekvati padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Dėl to pirmosios instancijos teismo priteista suma yra padidinama, atitinkamai pakeičiant teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui D. T. priteistą sumą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, padidinti iki 2 000 (dviejų tūkstančių) Eur.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius