Legislator Case Law & Legislation
2019-03-20 Nr. AB-7800-3-65-3-00507-2016-8 AI generated

2019-03-20 Nr. AB-7800-3-65-3-00507-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2019-03-20 Nr. AB-7800-3-65-3-00507-2016-8
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2019-03-20 Nr. AB-7800-3-65-3-00507-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2439 neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos (toliau - ir Sprendimas) 2) įpareigoti Administraciją įskaityti į visuomenei naudingus darbus tvarkytą, prižiūrėtą 12 arų valstybinės žemės plotą, esantį aplink jo šeimos gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbiami), Kupiškio rajone, bei išmokėti jam socialinę pašalpą (po 102 eurus už kiekvieną mėnesį) už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-299-552-2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00507-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2439 neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos (toliau - ir Sprendimas) 2) įpareigoti Administraciją įskaityti į visuomenei naudingus darbus tvarkytą, prižiūrėtą 12 arų valstybinės žemės plotą, esantį aplink jo šeimos gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbiami), Kupiškio rajone, bei išmokėti jam socialinę pašalpą (po 102 eurus už kiekvieną mėnesį) už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi Administracija 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2439 nepaskyrė jam socialinės pašalpos už ginčo laikotarpį, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nedalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Atsakovas pareiškėjui davė siuntimą atlikti visuomenei naudingus darbus, tačiau pareiškėjas juose nedalyvavo ne dėl to, kad vengė ar nenorėjo dirbti, o dėl to, kad turėjo pagrindą juose nedalyvauti. Pareiškėjas nuo 1992 metų šienavo ir prižiūrėjo 12 arų valstybinėje žemėje esančią pievelę prie jo namų, gaišdamas tam laiką, naudodamas materialinius išteklius ne savo, o visuomenės interesams, ką patvirtina išduota seniūno pažyma. Todėl Administracija negalėjo prievarta versti jo dar kartą atidirbti, privalėjo jo dirbtą darbą, prižiūrint pievelę, užskaityti kaip atliktą visuomenei naudingą veiklą ir paskirti jam pašalpą.

3. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, kad pareiškėjas, 2016 m. rugpjūčio 10 d. kreipdamasis dėl socialinės paramos skyrimo, nepateikė pranešimo apie atliktą visuomenei naudingą veiklą bei banko išrašo apie jo pajamas už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius. Pareiškėjui buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta trūkstamus dokumentus pateikti iki 2016 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjas trūkstamų dokumentų nepateikė. Administracija 2016 m. rugpjūčio 12 d. iš Kupiškio rajono (duomenys neskelbiami) seniūnijos gavo pranešimą, kad R. K. neatliko visuomenei naudingo darbo pagal jam 2016 m. birželio 20 d. išrašytą siuntimą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas 2016 m. rugsėjo 9 d. priėmė Sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 25 straipsnio 6 punktu. Nurodė, kad pareiškėjas yra darbingas asmuo, nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog visuomenei naudingos veiklos atlikti jis negali dėl sveikatos būklės, todėl privalėjo pagal jam išrašytą siuntimą nuvykti į (duomenys neskelbiami) seniūniją, sudaryti rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį ir atlikti visuomenei naudingą veiklą. Kaip visuomenei naudingos veiklos atlikimą užskaityti paties pareiškėjo įvardintą veiklą, šienaujant pievelę, Administracija neturėjo pagrindo. Pareiškėjas parodė iniciatyvą susitvarkyti aplinką aplink savo gyvenamąjį namą, tai yra paties pareiškėjo pasirinktas darbas, Administracija jo atlikti pareiškėjui nepavedė ir jo atlyginti neturi prievolės. Pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas ir visuomenei naudingos veiklos darbų organizatoriai turi pasirašyti visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį, o veiklos organizatoriai išduoda pažymą, kad sutartyje nurodyta veikla atlikta. Pareiškėjas ne kartą buvo kviestas į Kupiškio rajono savivaldybę su aukščiausiais savivaldybės pareigūnais aptarti susidariusios situacijos, tačiau į planuotus susitikimus nė karto neatvyko.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. balandžio 28 d.. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 10 d. Administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką socialinei paramai gauti Nr. 3713, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. Vadovaudamasi Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu Administracija (Socialinės paramos skyrius) 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2439 nusprendė už nurodytąjį laikotarpį pareiškėjui socialinės pašalpos neskirti.

7. Nagrinėdamas bylą, teismas rėmėsi Socialinės paramos įstatymu (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1853 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 2 d.), Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 (2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-798 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d., toliau – ir Tvarkos aprašas), Kupiškio rajono savivaldybėje jos teritorijoje gyvenančių gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, tarpusavio susitarimu telkimo organizuojamai visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas reglamentuojančiu Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), kuris patvirtintas Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16.

8. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjui Administracijos 2016 m. birželio 22 d. raštu Nr.R4-878 buvo išsiųstas siuntimas Nr. 699 (toliau – ir Siuntimas) atlikti visuomenei naudingą veiklą, pažymėjus, jog Aprašas jam jau buvo išsiųstas 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. R4-397. Siuntime buvo nurodyta, kad jis iki 2016 m. liepos 5 d. turėjo atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, esančią (duomenys neskelbiami), pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – į Administracijos (duomenys neskelbiami) seniūniją. Nustatyta, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbiami) seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė bei visuomenei naudingų darbų neatliko, ką patvirtina (duomenys neskelbiami) seniūnijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. pranešimas Nr. 92 bei paties pareiškėjo paaiškinimai. Pareiškėjas nei Administracijai, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardintų Tvarkos aprašo 13 punkte bei Aprašo 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti. Savo atsisakymą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje pareiškėjas grindė tuo, kad jis 1992 m. - 2014 m. laikotarpiu, padedant tėvams, prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą, esantį Kupiškio rajone, (duomenys neskelbiami), greta pareiškėjo motinai G. K. priklausančio namų valdos žemės sklypo. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina Administracijos (duomenys neskelbiami) seniūnijos raštai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, gavęs Administracijos (duomenys neskelbiami) seniūnijos 2016 m. gegužės 31 d. pranešimą Nr. S-164/1.13, kuriuo buvo prašoma socialinei darbuotojai sudaryti sąlygas ir suderinti laiką, kada galima atvykti pas pareiškėją dėl gyvenimo sąlygų, turimo turto ir užimtumo patikrinimo pagal Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 5 punktą, nesutiko. Taip pat pareiškėjas nedalyvavo ir 2016 m. birželio 8 d. 9 val. Administracijos posėdžių salėje Vytauto g. 2 Kupiškyje specialiai organizuotame Administracijos direktoriaus, (duomenys neskelbiami) seniūnijos seniūno, Socialinės paramos skyriaus vedėjos susitikime su pareiškėju dėl pašalpos skyrimo ir visuomenei naudingos veiklos atlikimo klausimui spręsti.

9. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui ne kartą siūlyta atvykti į Kupiškio rajono savivaldybę ir dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims, aptarti klausimą dėl socialinės pašalpos pareiškėjui skyrimo, tačiau pareiškėjas pagal jam išsiųstus kvietimus į Kupiškio rajono savivaldybę nė karto nenuvyko. Teismo posėdyje teiktais paaiškinimais atsisakymą vykti į Kupiškio rajono savivaldybę pareiškėjas grindė labai bloga savo sveikatos būsena. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo reikalavimą įskaityti iki 2014 metų atliktų valstybinės žemės ploto priežiūros darbus į visuomenei naudingos veiklos atlikimą laikė nepagrįstu, konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkto ir tai buvo teisėtas bei pakankamas pagrindas atsisakyti skirti jam socialinę pašalpą .

10. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkama teisės norma, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Nustačius, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d.

III. 11. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą pateikti išsamius dokumentus apie (duomenys neskelbiami) seniūnijoje organizuotus viešuosius darbus 1992 – 2017 metais, stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą bei šią bylą skubos tvarka perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų, pažeidžiant pareiškėjo kaip Lietuvos Respublikos piliečio Konstitucines teises.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo šališkas.

13. Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės taip pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas R. K. savo skundais neginčijo norminiais teisės aktais nustatytos visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarkos bei neanalizavo ir neįrodinėjo, kad jo veiksmai atitiko tokią tvarką. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai ir pretenzijos dėl 2016 metų piniginės socialinės paramos negali būti tenkinami ir todėl, kad pasak paties R. K., 2016 metais valstybinės žemės teritorijos jis nebetvarkė. Pažymi, kad pareiškėjas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau ne kartą kreipėsi į teismą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutines nutartis administracinėse bylose Nr. A143-770/2014, A502-1722/2013, A-391-822/2016.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. K. teisės į piniginę socialinę paramą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad Sprendimas neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos buvo priimtas ne tik nustačius, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte numatytos pareigos, bet ir nustačius, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 5 punkte numatytos pareigos sudaryti galimybes socialiniam darbuotojui tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, neįvertino jas patvirtinančių įrodymų, vienašališkai tenkino Kupiškio rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo prašymus.

18. Apelianto prašymas įpareigoti atsakovą pateikti išsamius dokumentus apie Skapiškio seniūnijoje organizuotus viešuosius darbus 1992 – 2017 metais, atmestinas, nes tokie dokumentai nėra susiję su ginčo dalyku, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kokią įrodomąją reikšmę nagrinėjamu atveju jo prašomi dokumentai gali turėti. Be to, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.)

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

21. Remdamasi bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi pagrindo nesutikti su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendime pateikta argumentacija ir išvadomis. Pareiškėjas į seniūniją dėl visuomenei naudingų darbų atlikimo nebuvo atvykęs, nors siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą gavo. Jis nesudarė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties ir nebendradarbiavo su atsakovu šiuo klausimu. Be to, jis nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad dėl sveikatos būklės ar kitų aplinkybių yra asmuo, kuris negali būti pasitelktas visuomenei naudingai veiklai, nesudarė galimybės patikrinti savo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, nepateikė banko išrašo apie jo pajamas už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius. Visos šios aplinkybės rodo, jog pareiškėjas neatitiko Socialinės paramos įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų asmeniui, pretenduojančiam gauti socialinę paramą.

22. Pasisakydama byloje surinktų įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

23. Pareiškėjas dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos sprendimų neskirti socialinės pašalpos jam nevykdant Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos, kreipiasi ne pirmą kartą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A502-1722/2013 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl paramos neskyrimo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., 2014 m. balandžio 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A143-770/2014 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. kovo 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., 2017 m. liepos 27 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-1620-502/2017 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. Pareiškėjas ir ankstesniuose skunduose teismo prašė pripažinti jo atliekamus šalia jo namų esančios valstybinės žemės priežiūros ir šienavimo darbus visuomenei naudinga veikla, ir juos įskaityti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos įvykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-770/2014 konstatavo, jog pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai.

24. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Remiantis paminėtomis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatomis, kaip nepagrįsti, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog nėra pagrindo šioje byloje vadovautis LVAT nutartimis dėl sprendimų neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui atskirais laikotarpiais, kuomet visose bylose faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios.

25. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir šią bylą perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų kurie pažeidžia pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio Konstitucines teises.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos, jo vertinimu, prieštarauja Konstitucijai, o tik teigia, kad dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų yra pažeidžiamos pareiškėjo Konstitucijoje ginamos teisės. Tačiau Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją netiria nei savivaldybės tarnautojų veiksmų atitikties Konstitucijai, nei savivaldybės priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl atsakovo veiksmų atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė