2015-11-24 Nr. AB-22703-3-62-3-00820-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1914-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00820-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 22, 27), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–3). Pareiškėjas nurodė, jog jis, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 „Dėl nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo ir leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-123) patvirtintų Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų (toliau – ir Kriterijai) 1.5, 1.7 ir 1.8 punktais, 2014 m. kovo 24 d. raštu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, kad jam būtų pailgintas naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laikas. Paaiškino, kad Marijampolės PN administracijai pateikė dokumentus, jog jis yra nevyriausybinės organizacijos narys ir kompiuteris jam reikalingas užsiimti kūrybine veikla, taip pat ruoštis vykstantiems teismų procesams, kadangi kompiuteryje jis saugo visą reikalingą teisinę informaciją. Tačiau Marijampolės PN administracija, pareiškėjo manymu, be jokios priežasties atsisakė suteikti jam teisę naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą, nors Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) direktorius be kliūčių jam suteikė papildomas valandas naudotis asmeniniu kompiuteriu. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad tokiu būdu dėl neteisėto Marijampolės PN atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą pailginti naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką jis patyrė neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, išgyvenimus, emocinę depresiją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog 2014 m. kovo 24 d. kreipėsi su prašymu užsiimti kūrybine veikla, toks nuteistojo prašymas nėra registruotas, t. y. pareiškėjas nėra kreipęsis su rašytiniu prašymu į Marijampolės PN direktorių suteikti jam teisę užsiimti kūrybine veikla. Be to, pareiškėjas niekada neatlikinėjo laisvės atėmimo bausmės lengvos grupės sąlygomis bei ne kartą bausmę atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis, jis taip pat neatitinka kitų Kriterijų 1.5 punkte išvardintų subjektyvių požymių.

Tuo tarpu pagal Kriterijų 1.7 punktą laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali teisės aktuose nustatyta tvarka įsteigtų nuteistųjų visuomeninių organizacijų, nuteistųjų kolektyvo tarybų valdymo organų nariams (pirmininkui, sekretoriui) leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais iki 6 val. per parą, tačiau pats pareiškėjas nurodė, jog jis yra tik tokios organizacijos narys. Atitinkamai pagal Kriterijų 1.8 punktą minėta teisė numatyta baudžiamojo proceso dalyviams, kuriems bylą tiriantis pareigūnas arba teismas, kurio žinioje yra byla, teisės aktuose nustatyta tvarka perdavė susipažinti baudžiamosios bylos ar su ja susijusios medžiagos elektronines kopijas – iki 8 val. per parą.

Tačiau tokios informacijos Marijampolės PN nėra gavę iš kitų institucijų bei pats pareiškėjas jos nėra pateikęs. Taigi, pareiškėjas nėra priskirtinas nei vienai asmenų kategorijai, kurie yra išvardinti Kriterijų 1.5, 1.7 ir 1.8 punktuose, o pareiškėjo motyvai, kad Kauno TI direktorius be jokių kliūčių jam suteikė teisę ilgiau naudotis asmeniniu kompiuteriu, nėra pagrindas tai taikyti ir Marijampolės PN, kadangi leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą suteikimas yra kiekvienos įkalinimo įstaigos direktoriaus teisė.

Kartu akcentavo, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 4 d. kreipėsi į Marijampolės PN direktorių su prašymu Nr. 49/07-258 dėl naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiko pratęsimo ir įstaigos direktorius 2014 m. balandžio 11 d. leidimu pratęsė jam naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką iki 4 val. per parą. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, Marijampolės PN manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, kadangi įstaiga veikė tinkamai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Šiuo aspektu Marijampolės PN papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo nurodomos patirtos žalos įrodymų, o prašomas atlygintinos žalos dydis neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 69–74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. kovo 31 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, prašydamas leisti jam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 val., skiriant tam 8 val., kadangi jis yra nevyriausybinės organizacijos narys, taip pat turi daugiau nei 40 administracinių teismų procesų. Tačiau Marijampolės PN 2014 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 20/07-341 pareiškėjui nurodė, jog Įsakyme Nr. V-123 nėra numatyta teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nuteistajam, kuris yra nevyriausybinės organizacijos narys, tokia teisė numatyta tik organizacijos valdymo organų nariams (pirmininkui ir sekretoriui).

Tuo tarpu įstaigos turimais duomenimis pareiškėjo nurodytos organizacijos pirmininkas yra A. B., o sekretorius L. L., todėl negalima taikyti Kriterijų 1.7 punkto. Taip pat nurodė, jog Marijampolės PN neturi duomenų apie tai, kad teismas pareiškėjui perdavė susipažinti baudžiamosios bylos ar su ja susijusios medžiagos elektronines kopijas, todėl negalima taikyti ir Kriterijų 1.8 punkto. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles ir Įsakymu Nr. V-123 patvirtintą Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) bei Kriterijus bendroji taisyklė yra ta, jog paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji ar suimtieji asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip 3 val. per parą įstaigos direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu.

Atitinkamai pareiškėjas nenurodo, jog Marijampolės PN administracija suvaržė jo teisę naudotis asmeniniu kompiuteriu ne ilgiau kaip 3 val. per parą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad Marijampolės PN administracijos veiksmai neteisėti tuo aspektu, jog jam neteisėtai nesuteikiama teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą, t. y. pareiškėjas pretenduoja į išimties iš bendrosios taisyklės, kad nuteistasis ar suimtasis laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip 3 val. per parą, taikymą.

Kriterijų 1 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 val. per parą, vadovaudamasis 1.1–1.8 punktuose nurodytais kriterijais. Kriterijų 2 punkte nurodyta, kad leidimą nuteistajam ar suimtajam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas suteikia atsižvelgdamas į nuteistojo ar suimtojo prašymą, esant tarnybos, atsakingos už nuteistųjų (suimtųjų) priežiūrą, Socialinės reabilitacijos ir Vidaus tyrimų padalinių sutikimui (atsakingų šių tarnybų pareigūnų vizoms);

šis sprendimas įforminamas Leidimu naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą (1 priedas). Pagal Kriterijais nustatytą teisinį reguliavimą, leidimai naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą išduodami terminuotai (ne ilgesniam kaip 1 metų laikotarpiui), pasibaigus šiam laikotarpiui dėl leidimo išdavimo svarstoma iš naujo (Kriterijų 3 p.), be to, nustatyti atvejai, kuriais leidimas gali būti panaikinamas prieš nustatytą terminą (Kriterijų 6 p.). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietos direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno diskrecija leisti nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 val. per parą nėra absoliuti, ji yra saistoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1731 punkto, Aprašo 1 ir 2 punktų bei Kriterijų 1 ir 2 punktų nuostatomis.

Tai reiškia, kad laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą tik paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie atitinka vieną ar kelias Kriterijų 1.1–1.8 punktuose nurodytas sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo 2014 m. kovo 31 d. prašymą motyvavo tuo, jog jis yra nevyriausybinės organizacijos narys, taip pat turi daugiau nei 40 administracinių teismų procesų.

Tuo tarpu skunde teismui pareiškėjo išdėstyti argumentai nėra tapatūs jo 2014 m. kovo 31 d. prašyme nurodytiems argumentams, kadangi skunde teismui nurodoma, kad 2014 m. kovo 24 d. prašymu pareiškėjas prašė leisti jam užsiimti kūrybine veikla, leisti pasiruošti Tarptautiniame teisme vykstantiems procesams. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN direktorių su rašytiniu prašymu suteikti jam teisę užsiimti kūrybine veikla. Nors skunde teismui pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. kovo 24 d. jis kreipėsi su prašymu užsiimti kūrybine veikla, toks nuteistojo prašymas nėra registruotas Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų pataisos namų direktoriui, registre 2014 m.

Taigi Marijampolės PN administracija pareiškėjo 2014 m. kovo 31 d. prašymą išnagrinėjo atsižvelgdama į jame išdėstytus argumentus. Todėl nustatant, ar atsakovo veiksmai neduodant pareiškėjui leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 val. per parą buvo teisėti, turi būti vertinami atsakovo veiksmai tik tų pareiškėjo argumentų kontekste, kurie buvo išdėstyti jo 2014 m. kovo 31 d. prašyme. Kadangi pareiškėjas 2014 m. kovo 31 d. prašyme Marijampolės PN prašė leisti jam naudotis asmeniniu kompiuteriu maksimalų Kriterijuose nurodytą laiką – 8 val. per parą, teismas atkreipė dėmesį, jog jis turėjo atitikti Kriterijų 1.5 arba 1.8 punktuose nustatytas sąlygas.

Tačiau dėl Kriterijų 1.5 punkto taikymo pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas pataisos namų administracijos būtų prašęs leisti užsiimti kūrybine veikla ir kad buvo priimtas įsakymas, leidžiantis jam užsiimti tokia veikla. Taigi pareiškėjas neatitinka Kriterijų 1.5 punkto, kurį atitinkantiems nuteistiesiems gali būti leista naudotis asmeniniu kompiuteriu maksimalų laiką – iki 8 val. per parą. Pasisakydamas dėl Kriterijų 1.7 punkto taikymo, teismas nurodė, jog šiame punkte numatyta, kad teisės aktuose nustatyta tvarka įsteigtų nuteistųjų visuomeninių organizacijų, nuteistųjų kolektyvo tarybų valdymo organų nariams (pirmininkui, sekretoriui) gali būti leista naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 6 val. per parą, tačiau pareiškėjas nurodė esantis nevyriausybinės organizacijos narys, t. y. jis neatitinka Kriterijų 1.7 punkto.

Tuo tarpu Kriterijų 1.8 punkte numatyta, kad baudžiamojo proceso dalyviams, kuriems bylą tiriantis pareigūnas arba teismas, kurio žinioje yra byla, teisės aktuose nustatyta tvarka perdavė susipažinti baudžiamosios bylos ar su ja susijusios medžiagos elektronines kopijas, gali būti leista naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 8 val. per parą. Tačiau tokios informacijos Marijampolės PN nėra gavę iš kitų institucijų bei pats pareiškėjas jos nėra pateikęs, pareiškėjas tik nurodė, jog šiuo metu turi daugiau nei 40 administracinių teismų procesų.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka ir Kriterijų 1.8 punkto. Teismas kartu akcentavo, kad poreikių, nepatenkančių į nurodytus Kriterijų punktus, tenkinimui pareiškėjas turi teisę naudotis asmeniniu kompiuteriu 3 val. per parą. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Kauno TI direktorius be jokių kliūčių jam suteikė teisę ilgiau naudotis asmeniniu kompiuteriu, teismas atkreipė dėmesį, kad leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą suteikimas yra kiekvienos įkalinimo įstaigos direktoriaus teisė.

Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 4 d. kreipėsi į Marijampolės PN direktorių su prašymu dėl naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiko pratęsimo, o įstaigos direktorius 2014 m. balandžio 11 d. leidimu pratęsė pareiškėjo naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką iki 4 val. per parą.

Apibendrindamas, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatytos aplinkybės, suponuojančios neturtinę žalą, o vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taigi, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir tenkinti jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad draudimas nevaržomai disponuoti asmeniniu kompiuteriu varžo jo konstitucines teises, todėl jis teisėtai ir pagrįstai reikalauja atlyginti jam neturtinę žalą dėl teisių ir laisvių suvaržymo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 85) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, įrodančių, jog pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN atsisakymo tenkinti jo prašymą leisti jam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).

Atitinkamai, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pagal BVK 96 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktu, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais, nurodytais šių Taisyklių 173.1–173.16 punktuose, tarp jų kompiuteriais (173.7 p.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1731 punkte nustatyta, kad nuteistieji šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais naudojasi tik laisvalaikio metu, bet ne ilgiau kaip 3 val. per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento direktorius nustato kriterijus, kuriais remiantis pataisos įstaigos direktorius gali nuteistajam leisti naudotis šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais ilgiau kaip 3 val. per parą. Naudojimosi šių Taisyklių 173 punkte nurodytais daiktais vietas nustato pataisos įstaigos direktorius.

Tuo tarpu Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. Įsakymu Nr. V-123 patvirtinto Aprašo 1 punktas nustato, kad nuteistieji ir suimtieji laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu. Pagal Aprašo 2 punktą, laisvės atėmimo vietos direktorius gali nustatyti skirtingą naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laiką paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, neviršydamas maksimalaus 3 val. laiko.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad draudimas nevaržomai disponuoti asmeniniu kompiuteriu pats savaime varžo jo konstitucines teises, todėl jis teisėtai ir pagrįstai reikalauja atlyginti jam neturtinę žalą dėl teisių ir laisvių suvaržymo, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip minėta, asmenų, kuriems ribojama (atimta) laisvė, asmeninių laisvių (inter alia teisės nevaržomai naudotis asmeniniu kompiuteriu) suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

Pagal Kriterijų 1 punktą, laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 val. per parą vadovaudamasis 1.1–1.8 punkte nurodytais kriterijais. Leidimą nuteistajam ar suimtajam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas suteikia atsižvelgdamas į nuteistojo ar suimtojo prašymą, esant tarnybos, atsakingos už nuteistųjų (suimtųjų) priežiūrą, Socialinės reabilitacijos ir Vidaus tyrimų padalinių sutikimui (atsakingų šių tarnybų pareigūnų vizoms);

šis sprendimas įforminamas Leidimu naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą (1 priedas) (Kriterijų 2 p.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas, vadovaudamasis būtent Kriterijų 1.7 ir 1.8 punktais, kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su 2014 m. kovo 31 d. prašymu leisti jam naudotis asmeniniu kompiuteriniu ilgiau nei 3 val., skiriant tam 8 val., kadangi jis yra nevyriausybinės organizacijos narys ir turi daugiau nei 40 administracinių teismų procesų (b. l. 48).

Marijampolės PN 2014 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 20/07-341 (b. l.

47) pareiškėjui nurodė, jog Įsakyme Nr. V-123 nėra numatyta teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nuteistajam, kuris yra nevyriausybinės organizacijos narys, tokia teisė numatyta tik organizacijos valdymo organų nariams (pirmininkui ir sekretoriui), o įstaigos turimais duomenimis šios organizacijos pirmininkas yra A. B., sekretorius yra L. L., todėl nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Kriterijų 1.7 punktą. Marijampolės PN taip pat nurodė, jog įstaiga neturi duomenų apie tai, kad teismas pareiškėjui perdavė susipažinti baudžiamosios bylos ar su ja susijusios medžiagos elektronines kopijas, todėl nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti ir Kriterijų 1.8 punktą.

Įvertinusi minėtas teisės aktų nuostatas ir byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su tokiomis išvadomis, todėl pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti. Tuo tarpu, priešingai, nei skunde pirmosios instancijos teismui tvirtino pareiškėjas, byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją su prašymu leisti jam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą Kriterijų 1.5 punkto pagrindu, t. y. užsiimant kūrybine veikla.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Kriterijų 4 punktą leidimas naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą galioja tik toje laisvės atėmimo vietoje, kurioje buvo išduotas; perkėlus nuteistąjį ar suimtąjį į kitą laisvės atėmimo vietą, klausimas dėl leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą svarstomas iš naujo. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentą, jog Kauno TI direktorius be jokių kliūčių suteikė jam teisę ilgiau naudotis asmeniniu kompiuteriu, kadangi tai yra kiekvienos įkalinimo įstaigos direktoriaus teisė.

Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas 2014 m. balandžio 4 d. kreipėsi į Marijampolės PN direktorių su prašymu dėl naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiko pratęsimo (b. l. 53), o įstaigos direktorius, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą ir į tai, jog jis lanko kompiuterinio raštingumo pradmenų socialinės reabilitacijos programą, 2014 m. balandžio 11 d. leidimu pratęsė pareiškėjo naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką iki 4 val. per parą (b. l. 54). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš minėtų duomenų akivaizdu, kad įstaigoje pareiškėjui tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, sudaromos galimybės naudotis asmeniniu kompiuteriu pagal poreikį, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

Apibendrindama, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl, pareiškėjo teigimu, suvaržytos jo teisės nevaržomai naudotis asmeniniu kompiuteriu būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius