2023-01-25 Nr. AB-2344-3-62-3-00970-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-352-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00970-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkės) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga, Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad (duomenys neskelbtini) atvyko į Pravieniškių PN-AK, 3 sektorių. Atliekant bausmę, nuo (duomenys neskelbtini), nebuvo užtikrintas minimalus privatumas duše, dušo galvutės nebuvo atskirtos pertvaromis, negalėjo kitiems matant tinkamai nusiprausti. Prausimosi metu jausdavo diskomfortą, orumo pažeminimą, dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, neigiamus išgyvenimus.

3. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad duše nėra įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, o jeigu įrengti, tai tik plaukų su įtartinu skysčiu, kurie tik retkarčiais būna pildomi. Dėl to teko patirti didelių nepatogumų, šampūną ir dušo žėlę kūnui pirkti iš savo lėšų.

4. Pareiškėjas teigė, kad nuo (duomenys neskelbtini) buvo varžoma jo religinė laisvė. Kadangi nebuvo įrengta koplyčia, nebuvo kur atlikti dvasinių apeigų. Koplyčia įrengta ir jos atidarymas vyko tik 2021 m. gruodžio 23 d. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė 5 000 Eur neturtinę žalą, kurią prašo priteisti. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą su juo nesutiko. Atsakovo atstovas nurodė, jog Pataisos įstaigoje, trečiojo sektoriaus bendrosiose dušinėse pertvaros neįrengtos, nes teisės aktai nenumato atsakovui prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Dušų patalpos inventoriumi aprūpinamos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Pataisos įstaiga užtikrina dušų įrengimą pagal anksčiau nurodytus reikalavimus. Patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Dozatoriai pildomi periodiškai, gavus informaciją ir esant poreikiui pildomi nedelsiant. Dozatoriai, kurie yra sulaužyti, sugadinti keičiami naujais.

6. Pataisos įstaiga 2020 m. sausio 3 d. sudariusi higienos prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-2 su UAB „Sanitex“, kuri parduoda higienos prekes, kurios atitinka technines specifikacijas. Pataisos įstaigoje naudojamos higienos prekės – prausiklis, atitinka higienos prekių techninės specifikacijos reikalavimams. Atsakovo atstovas nėra gavęs pareiškėjo prašymo dėl higienos priemonių išdavimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu buvo nemokus ar kad kreipėsi į Pataisos įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Pareiškėjo pinigų apskaitos žiniaraščiai ginčo laikotarpiu patvirtina, kad jis buvo mokus, todėl higienos priemonėmis galėjo pasirūpinti pats ir atskirai higienos priemonių pareiškėjui išduoti nebuvo pagrindo.

7. Pravieniškių PN-AK teigimu, trečiajame sektoriuje naujai rekonstruotame pastate buvo įrengtas laisvalaikio kambarys, kuriame esant poreikiui religines apeigas galėjo atlikti nuteistieji. Jame yra religinė atributika (kryžius, maldaknygė). Pareiškėjas be apribojimų galėjo lankytis klubo patalpose, kuriose taip pat yra pastatomas kryžius, religinė atributika ir kurioje galima atlikti religines apeigas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis. Šios grupės nuteistieji gali laisvai lankytis koplyčioje – nei žodinio, nei rašytinio prašymo pateikti nereikia. Todėl pareiškėjo argumentai dėl religinės laisvės varžymo turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.

8. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Todėl aplinkybės, jog pareiškėjas jautė neigiamus išgyvenimus, orumo pažeidimą, diskomfortą laikytinos nepagrįstomis.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. liepos 14 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo S. J. skundą - priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur dydžio neturtinę žalą nuo (duomenys neskelbtini) iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo, kitoje dalyje skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje esančio dušo patalpose pertvaros nebuvo įrengtos, o atsakovo atstovas šio fakto neginčijo. Vertindamas, kad pareiškėjas skunde pakankamai išsamiai išdėstė aplinkybes dėl privatumo prausiantis duše neužtikrinimo, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl to galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo asmens privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.

11. Teismas įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas dėl kūno ir plaukų prausiklių dozatorių bei higienos priemonių į Pataisos įstaigą nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai šiuo aspektu yra abstraktūs, deklaratyvūs, nedetalizuoti ir neįrodyti.

12. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą ir bylos duomenis, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje ginčo laikotarpiu ( (duomenys neskelbtini), kada buvo įrengta koplyčia) nebuvo įrengtos atskiros religinių apeigų patalpos (vietos), kuriose nuteistieji galėtų netrukdomai atlikti vien tik religines apeigas. Atsakovo atstovas nurodė alternatyvias patalpas, kur pareiškėjas galėjo atlikti religines apeigas ir tokiu būdu įgyvendinti religijos teisę, t. y. laisvalaikio kambaryje, klube ar savo gyvenamojoje patalpoje, tačiau, teismo vertinimu, jos neatitinka religinių apeigų patalpoms keliamų kriterijų ir neatleidžia nuo pareigos vykdyti Bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d.

įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Taisyklės) imperatyvius reikalavimus įrengti būtent religinių apeigų atlikimui reikalingą atskirą patalpą (vietą). Laisvalaikio, klubo ir gyvenamosios patalpos iš esmės turi savo paskirtį ir jose esantys asmenys užsiima tam tikra šiose patalpose atlikti skirta veika (žaidžiami žaidimai, žiūrimas televizorius, skaitoma spauda, grojama muzikiniais instrumentais, ilsimasi ir kt.). Nuteistųjų religinių apeigų atlikimo teisė ir jos įgyvendinimas religinėms apeigoms atlikti įrengtose patalpose yra konkrečiai teisės aktais reglamentuota sritis, todėl atsakovo atstovas, ginčo laikotarpiu, turėjo imtis būdų ir priemonių joms užtikrinti, t. y.

įrengti atskirą patalpą religinėms patalpoms atlikti. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, neįrengus Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje koplyčios (ar atskiros patalpos), atsakovo atstovas pažeidė aukščiau nurodytus teisės aktus. Tačiau teismas akcentavo, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Vertinant, ar Pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į Pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti, t. y. suteikti specialią atskirą patalpą.

Pareiškėjas įrodymų, kad jis raštu reiškė prašymus Pataisos įstaigos administracijai ir būtų siekęs tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas, o Pataisos įstaigos administracija į jo prašymus nereagavo ar reagavo netinkamai, nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs ir kitais įrodymais nepagrįsti argumentai dėl teisės į religines apeigas pažeidimo laikytini abstrakčiais, deklaratyviais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

13. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad pareiškėjo asmens privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas, todėl konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą. Atsižvelgęs į sprendime nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma (5 000 Eur). Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina.

14. Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti žalą į teismą kreipėsi 2022 m. gegužės 3 d., teisme byla iškelta priėmus (duomenys neskelbtini) nutartį. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur dydžio neturtinę žalą nuo (duomenys neskelbtini) iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo.

III. 15. Pareiškėjas S. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą priteisiant iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

16. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas dėl privatumo duše užtikrinimo faktines aplinkybes įvertino pakankamai teisingai, tačiau, jo nuomone, už sistemingą pažeidimą teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus nustatytiems pažeidimams kompensuoti. Pareiškėjas akcentuoja, kad pažeidimai buvo tęstiniai ir vyko pakankamai ilgą laiko tarpą, bet teismas į tai neatsižvelgė. Priteista neturtinės žalos suma, atsižvelgiant į tai, kad dušo naudojimas stebint kitiems 10 asmenų truko nuo (duomenys neskelbtini), nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti ir turi būti padidinta, o šios aplinkybės turėtų būti vertinamos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) kontekste.

17. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių apie tai, kad dozatoriai nebuvo pildomi, nors tokia pareiga kyla būtent atsakovui, nepateikė nei apskaitos žurnalo, nei nurodė kas juos pildo ir ar iš viso skystis buvo perkamas, pateikė tik sutartį, kuri patvirtina, kad Pataisos įstaiga turėtų tokius produktus pirkti, todėl nepaneigus aplinkybės, kad dozatoriai nebuvo pildomi, ji turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai. Pareiškėjas pateikia 2021 m. gruodžio 7 d. kvitą, kuris patvirtina, kad pareiškėjas savo lėšomis perka dušo žėlę.

18. Dėl religinės laisvės suvaržymo pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog yra įrengusi specialiai pritaikytas dvasinėms apeigoms atlikti skirtas patalpas, atsakovo atstovas nėra pateikęs įrodymų, kad pareiškėjui buvo sudaromos sąlygos susitikti su kapelionais atlikti dvasinių apeigų, todėl šios aplinkybės turėtų būti vertinamos jo naudai. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad koplyčios atidarymas įvyko 2021 m. gruodžio 23 d. ne administracijos, o kito nuteistojo dėka, kuris pagamino visą religinę atributiką.

19. Papildomai pateikdamas paaiškinimus pareiškėjas prašo vadovautis aktualia teismų praktika (LVAT 2022 m. birželio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-468-968/2022 bei EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimu, byloje Einikis ir 4 kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20).

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų įrodymų ir įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo pagrįstumą. Atsakovo atstovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pareiškėjas jau buvo išdėstęs skunde, ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime į juos iš esmės motyvuotai atsakė. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad apeliacinis procesas nėra bylos pakartotinis nagrinėjimas iš naujo, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu turėtų būti atmesti.

22. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą – pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

23. LVAT praktikoje pripažįstama, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško asmens privatumo, ir nurodoma, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pagal EŽTT formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme. Atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė jokių kitų pažeidimų ar ypač prastų kalinimo sąlygų. Nenustačius jokių kitų pažeidimų ar ypač prastų kalinimo sąlygų, vien tik privatumo neužtikrinimas, vadovaujantis LVAT praktika, pats savaime nėra neteisėtas veiksmas ir negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti.

24. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

25. Pareiškėjas S. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo atstovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, dalyje dėl dušo patalpose neužtikrino jo privatumo pakankamai teisingai įvertintas ir išnagrinėtas ir teisiškai pagrįstas aktualiausios teismų praktikos kontekste. Pareiškėjas pastebi, kad atsakovo atstovas iš esmės pakartoja argumentus dėstytus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu (duomenys neskelbtini) neužtikrinimu, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur dydžio neturtinę žalą nuo (duomenys neskelbtini) iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo, kitoje dalyje skundą atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje esančio dušo patalpose pertvaros nebuvo įrengtos, dėl jo pareiškėjas galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą.

28. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė abi šalys. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Pataisos įstaigoje, neįrengus pertvarų dušuose, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Tačiau nagrinėjamu atveju proceso šalys nesutaria dėl to, kokia būtų adekvati kompensacija už šį privatumo pažeidimą. Pareiškėjas teigia, kad, įvertinus teismo nepagrįstai nekonstatuotus pažeidimus, susijusius su higienos priemonių aprūpinimu, teisės išpažinti, jam turėtų būti priteista 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti bei procesinės palūkanos. Tuo tarpu atsakovo atstovas mano, kad nesant nustatytiems kitiems pažeidimams, pakankamai kompensacija patirtai skriaudai atlyginti yra pažeistos teisės pripažinimas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Kaip jau minėta, šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pataisos įstaigoje paprastos grupės sąlygomis (laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2022 m. kovo 16 d.), prausėsi dušuose, kuriuose nėra pertvarų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeistos teisės atlyginimo, vertino Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovavosi teisingumo, protingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma (5 000 Eur).

31. Asmens, patyrusio neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti ginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (iš lot. be kita ko) – teisingumo principo.

33. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pritaria padarytoms išvadoms ir jų nekartoja. Pažymėtina, kad įvertinus pažeidimo pobūdį, trukmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama kompensacija už pareiškėjo pažeistą teisę. Vertinant priteistos sumos dydį bei pareiškėjo argumentus tuo aspektu, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą suabejoti priteistos sumos pagrįstumu.

35. Įvertinusi pareiškėjo teiginius, susijusius su prausimosi priemonių dušo patalpoje neužtikrinimu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas dėl savo pažeistos teisės į Pataisos įstaiga nesikreipė (neteikė prašymų papildyti dozatorius). Kaip matyti iš atsakovo atstovo paaiškinimų ir kitų įrodymų, dozatoriai prausimosi priemonėmis, kurių įsigijimą patvirtina pateikta sutartis, dušo patalpose yra pildomi pagal poreikį, tokie paaiškinimai nėra alogiški ar pan., pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei pataisos namams, nei kitoms kompetentingoms institucijoms neteigė, kad teisės aktų nustatyta tvarka nėra aprūpinamas tokio pobūdžio priemonėmis, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad tokie pareiškėjo teiginiai galėtų būti laikomi įrodytais. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai, kad savo lėšomis pirko dušo želė, viena vertus, apeliacinės instancijos teisme nėra vertinami (šios nutarties 29 p.), o kita vertus, savaime nepatvirtina tokių priemonių neteikimo fakto: pareiškėjo, kaip matyti iš jo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, netenkino prausimosi priemonių kokybė, todėl pagrįsta manyti, kad turėdamas galimybę, jis jas įsigijo pagal savo individualius poreikius.

36. Pareiškėjo teiginiai, susiję su religinės laisvės suvaržymu, teisėjų kolegija vertinimu, yra abstraktūs, deklaratyvūs, visiškai nesusieti nei su pareiškėjo asmeniais poreikiais: pareiškėjas net ir neteigia, kad poreikiai, susiję jo išpažįstama religija, yra išskirtiniai, nemotyvavo, kodėl dėl koplyčios nebuvimo (apie 1,5 mėn.) jis patyrė (galėjo patirti) išgyvenimus ir pan. Pažymėtina, kad prašymų organizuoti susitikimus su dvasininkais ar sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas pareiškėjas pataisos įstaigos administracijai neteikė.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė sprendimą, kurio keisti šalių apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. J. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė