2017-09-26 Nr. AB-17282-3-61-3-01759-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4949-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01759-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-70 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nenori sugrįžti į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) nes bijo patirti neteisėtą teisėsaugos institucijų persekiojimą ar smurtą dėl jo vykdytos politinės veiklos – lapelių, kuriuose kritikuojama (duomenys neskelbtini) vykdoma politika, platinimo.

3. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėjo vertinimu, jam negalint pateikti rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad neteisėtą elgesį prieš jį naudojo būtent (duomenys neskelbtini) specialiosios tarnybos arba kitos teisėsaugos institucijos, jo teiginių pagrįstumui turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas, nes pareiškėjo paaiškinimai buvo neprieštaringi, nuoseklūs bei neprieštaravo visuotinai žinomiems faktams. Pažymėjo, kad prieš jį smurtavę asmenys tiesiogiai nurodė pareiškėjui „baigti savo veiklą ir dingti“. Valstybės (teisėsaugos institucijų ir kitų valstybės institucijų) vykdomas asmenų persekiojimas (pasireiškiantis neteisėtu sulaikymu bei smurtiniais veiksmais) už bet kokios formos valdžios kritiką yra įprasta praktika (duomenys neskelbtini).

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–27).

6. Migracijos departamentas nurodė, kad buvo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra visiškai pagrįsta.

7. Nurodė, kad pareiškėjui dėl lapelių platinimo nuo 2001 m. iki 2016 m. nė karto nebuvo taikytos jokios teisinės, administracinės ar kitos priemonės.

8. Vertindamas pareiškėjo pasakojimą apie jo sulaikymą, Migracijos departamentas pastebėjo, kad nebuvo tiksliai nustatyti nei asmenys, kurie prievarta įsodino pareiškėją į automobilį, nei jų motyvai. Be to, po šio įvykio pareiškėjas nebebuvo susidūręs nei su panašaus pobūdžio, nei su kitais persekiojimui prilygstančiais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo įvykdyta „visiškai pagrįstos baimės“ nuostata, pareiškėjui negalėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Pasak Migracijos departamento, pareiškėjas taip pat neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

10. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje buvo išaiškinta, kad tai, jog šalyje pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes tai savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

11. Paaiškino, kad Migracijos departamentas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina.

12. Pareiškėjo paaiškinimus Migracijos departamentas vertino kaip hipotetinio, teorinio pobūdžio, grindžiamus pareiškėjo subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 51–60).

14. Teismas konstatavo, kad baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

15. Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei partijai, organizacijai ar opoziciniam judėjimui (lapelių platinimu užsiėmė individualiai). Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra duomenų, jog (duomenys neskelbtini) yra persekiojami pavieniai, jokiam politiniam judėjimui nepriklausantys asmenys, kurie jokioje opozicinėje veikloje tiesiogiai nedalyvauja, o tik epizodiškai platina lapelius su teiginiais, nukreiptais prieš valdžią (nagrinėjamu atveju pareiškėjas platino lapelius su savo sukurtu vienu sakiniu apie (duomenys neskelbtini)). Be to, pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad nuo jo pagrobimo (2016 m. rugpjūčio 18 d.) iki jo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) (2016 m. lapkričio 24 d.) jokie pareiškėjo persekiojimo veiksmai nebuvo atlikti.

16. Teismas taip pat pastebėjo, kad 2017 m. balandžio 7 d. atliktame pareiškėjo psichologinės būklės įvertinime pažymėta, jog pareiškėjui būdingas pažeidžiamumas realiems ar įsivaizduojamiems įvykiams, jog pareiškėjas į stresą reaguoja bėgimu į fantazijų pasaulį, jog galimas fiksavimas ties fantazija kaip sritimi, kurioje pareiškėjas ieško tikrovėje negaunamo pasitenkinimo.

17. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali pagrįsti jo baimės, todėl pabėgėlio statusas jam nebuvo suteiktas pagrįstai.

18. Nenustačius pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai ar žiaurus elgesys, teismas konstatavo, kad pareiškėjui papildoma apsauga nesuteikta taip pat pagrįstai.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 64–69).

20. Pasak pareiškėjo, teismas jo persekiojimą atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjas politinę veiklą vykdo individualiai ir nepriklauso jokiai politinei partijai. Pareiškėjas nurodo, kad politinių pažiūrų sąvoka neapsiriboja priklausymu politinėms partijoms ar organizacijoms. Vertinant, ar asmuo turi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar asmuo iš tikrųjų turi savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę asmeniui priskiria persekiojimo dalyvis (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)).

21. Pareiškėjo nuomone, teismas iškraipė faktus, konstatuodamas, jog lapelius su tekstu, nukreiptu prieš (duomenys neskelbtini) („Teritorija, laisva nuo (duomenys neskelbtini) rėžimo“), pareiškėjas platino tik epizodiškai. Pareiškėjas lapelius platino sistemingai beveik 15 metų.

22. Pareiškėjas paaiškina, kad jo pagrobimas ir sumušimas 2016 m. rugpjūčio 18 d. įvyko pareiškėjui platinant lapelius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo nuvežtas į mišką, sumuštas bei priverstas išsikasti miške duobę. Pareiškėjui buvo pasakyta, kad jei jis nenori kitą kartą atsidurti šioje duobėje užkastas, jis turi baigti savo veiklą. Tai rodo, kad pareiškėjo praeities įvykiai pagrindžią pareiškėjui gresiantį realų pavojų būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų, t. y. pareiškėjo baimė nėra vien hipotetinio pobūdžio.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas grindžiamas pavieniais Migracijos departamento pateiktais argumentais, pažeidžiant reikalavimą vertinti įrodymų visetą ir neužtikrinant visapusiško įrodymų ištyrimo. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo skunde pateiktos objektyvios informacijos apie (duomenys neskelbtini) neegzistuojančią „(duomenys neskelbtini)“ politiką.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą.

25. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta, taip pat nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad politines savybes (nepasitenkinimą (duomenys neskelbtini) vykdoma politika) jam gali priskirti persekiojimo dalyvis – valstybė.

26. Migracijos departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas neatitinka tikrovės.

27. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyta bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę, nesant jokių individualių su pareiškėjo prašymo motyvais susijusių aplinkybių, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas siekia panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gegužės 8 sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-70 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo atsisakyta (duomenys neskelbtini) piliečiui I. R. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

29. Migracijos departamentas atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą, vadovaudamasis tuo, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra visiškai pagrįsta, bei tuo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių.

30. Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimo veiksmus dėl savo turimų politinių pažiūrų ir vykdytos politinės veiklos laikoma neobjektyvia (praeities įvykiai nepagrindžia pareiškėjo baimės, pareiškėjo kilmės valstybėje tęsiama „švelnių priemonių“ politika).

31. Pareiškėjas (apeliantas) su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, apeliaciniu skundu prašė sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. rėmėsi pavieniais Migracijos departamento argumentais, visapusiškai įrodymų netyrė, nevertino įrodymų visumos. Šį argumentą pareiškėjas grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su (duomenys neskelbtini) neegzistuojančia „(duomenys neskelbtini)“ politika. Pareiškėjas nesutiko su teismo vertinimu, kad jo baimė dėl persekiojimo kilmės valstybėje nėra visiškai pagrįsta. Pareiškėjo įsitikinimu, 2016 m. rugpjūčio 18 d. jo atžvilgiu įvykdyta prievarta ir grasinimas mirtimi buvo tiesiogiai susijęs su jo vykdyta veikla, nukreipta prieš (duomenys neskelbtini) valdžią. Pareiškėjas nesutiko su teismo išvada, kad lapeliai buvo platinami tik epizodiškai. Taigi, apeliaciniame skunde keliami faktinių aplinkybių vertinimo klausimai. Taip pat pareiškėjas kelia UTPĮ 86 straipsnio aiškinimo klausimą, nurodydamas, kad vertinant ar prieglobsčio prašytojas turi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę asmeniui priskiria persekiojimo dalyvis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas darė išvadą, kad teismas nepagrįstai vertino kaip reikšmingą aplinkybę tai, jog lapelių platinimo veiklą pareiškėjas vykdė individualiai (nepriklausydamas jokiai partijai).

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Teismas gali pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, jeigu pripažįsta, kad tai būtina (ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis).

33. UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. UTPĮ 88 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojui prieglobstis nesuteikiamas, jeigu nustatoma, kad jis savo kilmės valstybės teritorijos dalyje nepatirtų visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ar realaus šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus. Pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl be atodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Aprašas), 116.1 punktą, Migracijos departamentas, remdamasis nustatytais faktais bei kita surinkta informacija, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje, be kita ko, dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala bei koks yra šios žalos pobūdis. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala, vertinama, ar ši žala gali būti laikoma persekiojimu. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Aprašas taip pat nustato šio vertinimo atlikimo principus. Vienas šių principų yra tai, kad, vertinant, ar prieglobsčio prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas (Aprašo 116.1.9 punktas). Šis principas taip pat taikomas ir vertinant, ar asmuo visiškai pagrįstai bijo aplinkybių, nurodytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje (Aprašo 116.4.1 punktas).

35. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia individualaus persekiojimo baime kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini) vykdomu jo persekiojimu dėl politinės veiklos. Pareiškėją persekioja kilmės valstybės specialiosios tarnybos, o persekiojimo priežastimi nurodo vykdytą veiklą – skrajučių prie (duomenys neskelbtini) klijavimą ir platinimą. Be to, kilmės valstybėje prieš jį buvo naudojamas smurtas (2016 m. rugpjūčio mėnesį nepažįstami vyrai jį jėga nuvežė į mišką, liepė kasti duobę ir nurodė išvykti iš (duomenys neskelbtini)).

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo pačio subjektyviu situacijos suvokimu, jo baimė patirti persekiojimą dėl politinės veiklos kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, dėl prieglobsčio prašytojo veiklos – lapelių platinimo 2001–2016 m. laikotarpiu, jo atžvilgiu nebuvo taikytos jokios prievartos priemonės, kas reiškia, jog praeities įvykiai nepagrindžia prieglobsčio prašytojo baimės, taip pat nenustatyta, kad dėl tokio pobūdžio veiklos (duomenys neskelbtini) asmenys būtų persekiojami valdžios struktūrų. Nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo sulaikymas gali pasikartoti (pirma, per visą veiklos laikotarpį (iki sulaikymo 2016 m. rugpjūčio mėn.) jokios prievartos iš teisėsaugos institucijų pusės nepatyrė, antra, po vienkartinio tariamo sulaikymo 2016 m. rugpjūčio mėn. iš kilmės valstybės išvyko tik po trijų mėnesių, nors pasak pareiškėjo jam buvo liepta išvykti nedelsiant). Pripažintina, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas pareiškėjo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktas.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad lapelius platino ne epizodiškai, o sistemingai. Ši aplinkybė ginčo esmės nekeičia, nes ją vertinat visumoje ji vis vien nepatvirtina persekiojimo fakto kilmės valstybėje. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas vertino ir pasisakė dėl (duomenys neskelbtini) taikomos „(duomenys neskelbtini)“ politikos, visapusiškai ištyrė bylos įrodymus, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šios politikos ne vertinimo ir įrodymų ne ištyrimo atmestini.

39. UTPĮ vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų (nenustatyta, jog kaip nors būtų pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei laisvės), o pareiškėjo nurodytų subjektyvių prielaidų apie galimą prievartą jį grąžinus į kilmės valstybę (jo gyvybei grės pavojus), nėra pagrindo kvalifikuoti pagal UTPĮ 87 straipsnį.

40. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan