2018-10-03 Nr. AB-20843-3-61-3-04115-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1397-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04115-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. liepos 24 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinimas Lukiškių TI-K netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Jam nuolat kamerose trūko gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino įrengti metaliniai gultai. Kamerose nebuvo vietos susidėti maisto produktams, drabužių ir avalynės džiovyklos. Prie sanitarinio mazgo nuolat susidarydavo eilė. Teigė, kad atsakovas nepasirūpino jo materialiniu aprūpinimu (neaprūpino tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliu, dantų pasta, muilu). Kamerose buvo pelėsis ir nuolatinė drėgmė, veisėsi tarakonai ir kiti parazitai. Taip pat nurodė, kad kamerose nėra įrengtų gesinimo priemonių (gesintuvų). Nakties metu kamerose nebūdavo tamsu, todėl pareiškėjas negalėdavo kokybiškai išsimiegoti. Dėl paminėtų priežasčių jis patyrė psichologinį sukrėtimą, nervinę įtampą, jautė kančią, buvo pažemintas.

3. 2016 m. gruodžio 23 d. teisme gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsiliepimą, kuriame pareiškėjas papildomai paaiškino, kad naudojimasis tualetu (dėl galimo stebėjimo per kameros duryse esantį langelį) stresinėmis sąlygomis sukelia ne tik diskomfortą, bet ir sveikatos sutrikimus.

4. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Švarą kamerose palaiko patys nuteistieji. Pabrėžė, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokių atitvėrimų ir negali būti, nes pareigūnai privalo stebėti asmenis, laikomus laisvės atėmimo vietose, ir vykdyti jų kontrolę. Taip pat pažymėjo, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Visose kamerose yra įrengtos lentynos, taip pat yra taburetės, stalai. Visose kamerose yra įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Atsakovo atstovas skundą vertino kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas atsiradusią žalą grindė tik bendrojo pobūdžio teiginiais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 860 Eur neturtinei žalai kompensuoti.

6. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimų dėl nepakankamo kameros ploto pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą nustatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

7. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 4 d., 2015 m. sausio 6 d., nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 13 d., nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. kovo 12 d., nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2015 m. kovo 25 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas siekė 7,94–8,02 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 86 paras (beveik 3 mėnesius) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

8. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, teismas vertino kaip neatleidžiančias nuo atsakomybės ir padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

9. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl nežmoniškų ir žeminančių orumą gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K pagrįstumo, teismas atkreipė dėmesį į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl minėtos Konvencijos nuostatos taikymo.

10. Teismas pažymėjo, kad nustatytas pažeidimas tęsėsi gana ilgą laikotarpį (beveik 3 mėnesius), o pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, siekė vos 2,62–2,67 kv. m, todėl sprendė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

11. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, teismas atsižvelgė į nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto nuostatas dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei į higienos normos 2 punktą apibrėžiantį jos taikymo ribas, t. y. 2 punkte nurodyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgęs į tai, kad atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas sprendė, kad su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų.

12. Teismas atsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą, į Lukiškių TI-K atsiliepimo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad sienele sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu.

13. Vertindamas higienos sąlygas kamerose (netinkamas apšvietimas, pelėsis, drėgmė, veisėsi tarakonai), teismas atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų duomenis, iš kurių nustatė, kad 2015 m. balandžio 9 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 141, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, išmatuota santykinė oro drėgmė, oro temperatūra, atlikti matavimai atitiko higienos normos keliamus reikalavimus, virš sanitarinio mazgo buvo nustatyti pelėsio požymiai, tačiau šis pažeidimas (po jo nustatymo) buvo pašalintas ir tai patvirtinta 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo aktas. Kitokių duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė, kas yra svarbu siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog muilas ir tualetinis popierius yra išduodami du kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai yra išduodami vieną kartą per mėnesį.

15. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su antisanitarinėmis sąlygomis yra gana abstraktaus pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl sprendė, kad įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Pareiškėjui nesiskundus dėl minėtų pažeidimų, įrodymų Lukiškių TI-K pateikti negali.

16. Atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis dėl gesinimo priemonių Lukiškių TI-K įrengimo, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai.

17. Teismas pažymėjo, kad nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

18. Nors teismas byloje nenustatė, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, tačiau sprendė, kad šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija.

19. Atsižvelgęs į nustatytus įvairius pažeidimus, pažeidimų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 860 Eur.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Mano, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

22. Lukiškių TI-K teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o jos nenustačius, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 5 000 eurų suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

23. Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Nurodo, kad ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

24. Pareiškėjas E. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Pareiškėjas mano, kad Lukiškių TI-K teiginiai, jog patyręs žalą asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, yra iš esmės neteisingi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėją laikant Lukiškių TI-K, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 86 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatyto ploto reikalavimo ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), dėl to priteisė jam 860 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas nelaikė pagrįstais, todėl šią skundo dalį atmetė.

28. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog šiuo atveju nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas) ir pareiškėjo neturtinė žala, todėl jam ir nekyla civilinė atsakomybė.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

30. Papildomai pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Spręsdamas dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjas 86 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatyto ploto reikalavimo ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (neužtikrinant pareiškėjo privatumo), todėl tai jau yra pagrindas konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, šiuo atveju valstybė (jos pareigūnai) neatliko neteisėtų veiksmų, tik abstrakčiai teikia nesutikimo su šia sąlyga argumentus.

31. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje A143-1966/2008 ir kt.).

Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 86 paras sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui bei sanitarinio mazgo įrengimui (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu). Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

33. .Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

34. Pažymėtina, jog priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. atsižvelgė į tai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui nekilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę, įvertino pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo keisti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį ar apskritai nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Dėl nustatytų aplinkybių šiuo atveju vien tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

35. Įvertinusi atsakovo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija nustatė, kad Lukiškių TI-K prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, t. y. vykdant pirmosios instancijos teismo nutartį pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme (Žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

36. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė