2016-05-10 Nr. BB-2035-1-20-1-00775-2013-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-175-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00775-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.3; 1.2.23.2; 2.1.16.2.6; 2.1.7.1;

2.1.7.4.1; 2.6.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2013 m. gruodžio mėn. padarytos veikos) laisvės atėmimu ketveriems metams, 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. balandžio 15 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas kardomosios priemonės–suėmimo nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki bausmės vykdymo pradžios laikas.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš R. M. konfiskuoti 281,51 Eur, gauti iš nusikalstamos veikos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendis pakeistas ir panaikinta šio nuosprendžio dalis dėl R. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2013 m. gruodžio mėn. padarytos veikos) ir R. M. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. M. paskirtos bausmės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį subendrintos dalinio sudėjimu būdu ir paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų trims mėnesiams.

Iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad D. M. 2013 m. gruodžio mėn. iš R. M. įgijo ne mažiau kaip 51,34 g narkotinių medžiagų – kanapių.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti R. B., M. V. ir D. M., tačiau ši nuosprendžio dalis, o taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. M. išteisinimo kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini), tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai už 125 Lt pardavė D. M. ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių).

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo tyrimo metu nustatytos dienos iki 2014 m. balandžio 17 d. daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke X, neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 4422,581 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurias 2014 m. balandžio 17 d. 19.30 val. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, R. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. gruodžio mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai, ne mažiau kaip už 847 Lt pardavė D. M. ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių. Apeliacinės instancijos teismas panaikino šią nuosprendžio dalį ir R. M. dėl šios veikos išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą R. M. nutraukti.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismų apkaltinamieji nuosprendžiai yra nepagrįsti.

Kasaciniame skunde pabrėžiamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, iš jų – teismams kylantis reikalavimas argumentuotai įvertinti bylos duomenų atitikimą BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatoms bei išsamiai įvertinti visus įrodymus, reikšmingus teisingam sprendimui priimti. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai padarė esminius procesinių normų pažeidimus pripažindami dalį duomenų įrodymais, darydami kaltinančias išvadas nesilaikė reikalavimo įrodymų vertinimo procese panaudoti logikos dėsnius, be to, vienos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados prieštarauja kitoms tame pačiame nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms. Dėl padarytų BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, taip pat tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendžius.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti R. M. gynėjo apeliacinį skundą (dėl 2014 m. balandžio 15 d. veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti) prieštarauja to paties teismo nustatytoms aplinkybėms ir demonstruoja akivaizdų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą. R. M. buvo kaltinimas, kad 2014 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai už 125 Lt pardavė D. M. ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Šis kaltinimas glaudžiai siejasi su kitu kaltinimu; pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta, kad R. M. 2013 m. gruodžio mėn. (duomenys neskelbtini), neteisėtai už nemažiau kaip 847 Lt pardavė tai pačiai D. M. ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Šis kaltinimas ir atitinkamos pirmosios instancijos teismo išvados buvo grindžiamos iš esmės tik D. M. parodymais, kurie įvertinti kaip patikimi, nuoseklūs, detalūs, o byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai, SMS žinučių išklotinės, slapto sekimo protokolai pripažinti kaip neginčijamai patvirtinantys, jog R. M. ir D. M. nuo 2013 m. gruodžio iki 2014 m. balandžio mėn. vidurio intensyviai tarpusavyje bendraudavo dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Be to, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nebuvo nustatyta, kad D. M. narkotines medžiagas būtų įsigijusi ar galėjusi įsigyti iš kitų asmenų, kad įrodymų visetas leidžia konstatuoti, jog ji 2013 m. gruodžio mėn. turėdama tikslą platinti R. B. prašymu iš R. M. už ne mažiau kaip 847 Lt įgijo ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias tą pačią dieną prie prekybos centro „M.“ (duomenys neskelbtini), neteisėtai už ne mažiau kaip 924 Lt pardavė R. B..

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs D. M., R. B. įvairiu laiku duotus parodymus, sugretinęs juos su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole, 2014 m. kovo 4 d. telefoninių pokalbių suvestinėje Nr. XX, 2014 m. kovo 6 d. slapto sekimo protokole, 2014 m. balandžio 24 d. tyrimo veiksmų fiksavimo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus protokole bei stenogramoje užfiksuotais duomenimis, padarė išvadą, kad parodymus davę nuteistieji suinteresuoti bylos baigtimi, jų nevaržo priesaika dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jie gali laisvai rinktis gynybos taktiką, todėl, norint remtis tokiais parodymais, būtina, kad juos patvirtintų kiti savarankiški ir patikimi įrodymai, tuo tarpu taip nėra, nes kiti pirmiau nurodyti duomenys suteikia informaciją tik apie R.

M. ir D. M. bendravimo faktą. Taip įvertinęs įrodomąją bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad jos nepakanka, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 51,34 g kanapių pardavimo (2013 m. gruodžio mėn.) panaikino ir dėl šios veikos R. M. išteisino. Kasatoriaus manymu, aptarta situacija leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pademonstravo nenuoseklumą vertindamas įrodymus, be to, išvada apie tai, kad įrodymų, patvirtinančių, jog 2014 m. balandžio 15 d. nusikalstamos veikos buvimą, pakanka, rodo, jog ši nuosprendžio dalis savotiškai prieštarauja kitai (kuria R.

M. išteisintas). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės aptariant 2013 m. gruodžio mėn. veiką galėjo būti pritaikytos ir sprendžiant klausimą, ar pakanka duomenų padaryti išvadą, jog R. M. 2014 m. balandžio 15 d. įvykdė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes jo kaltė padarius nusikaltimą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo paremta ne kuo kitu, bet tų pačių nuteistųjų D. M. ir R. B. parodymais (kurie apeliacinės instancijos teismui kėlė abejones), slapto sekimo, kratos protokolais, specialisto išvadomis, telefoninių pokalbių įrašais, trumpųjų žinučių išklotinėmis.

Tuo tarpu dėl 2014 m. balandžio 15 d. veikos D. M. bei R. B. parodymus apeliacinės instancijos teismas jau laikė patikimais. Pasak kasatoriaus, padėties nekeičia ir tai, kad, anot apeliacinės instancijos teismo, R. M. kaltę 2014 m. balandžio 15 d. pardavus D. M. ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas, telefoninių pokalbių suvestinė, nes tame pačiame teismo nuosprendyje nurodoma, jog taip užfiksuoti duomenys tik patvirtina, kad nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. vasario 5 d.

D. M. trumposiomis žinutėmis bendravo su R. M., tarėsi dėl susitikimų vietos, laiko, o 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. vasario 20 d. slapto sekimo protokolai, 2014 m. balandžio 24 d. tyrimo veiksmų fiksavimo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus protokolas bei stenograma patvirtina D. M. ir R. M. susitikimus ir aplinkybę, kad juos siejo nevienkartiniai ryšiai, kad jie turėjo bendrų reikalų. Priešingai, šios apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės paneigia tai, kad R. M. 2014 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini), neteisėtai už 125 Lt pardavė D.

M. ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas laikyti, jog R. M. kaltas 2014 m. balandžio 15 d. padaręs nusikaltimą, yra aiškiai neteisingas, o ši bylos dalis nutrauktina.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl neteisėtai atliktos kratos daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsyje metu gautų duomenų įrodomosios reikšmės. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus, padarė nepagrįstas išvadas, nes šio teismo nustatytos aplinkybės leidžia manyti, jog krata padaryta nesilaikant procesiniuose įstatymuose numatytos atlikimo tvarkos. Apeliacinis teismas akcentavo vieną iš kratos teisėtumą rodančių sąlygų – krata bute ((duomenys neskelbtini)) buvo atlikta remiantis motyvuota Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi, kurioje buvusį rašymo apsirikimą tas pats teismas ištaisė 2014 m. kovo 6 d., be to, pabrėžė, kad minėta nutartis dėl kratos buvo priimta remiantis ikiteisminio tyrimo metu gauta informacija, leidžiančia pagrįstai manyti, jog šiose patalpose gali būti R. M. slepiamos ir laikomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos, jų pirmtakai, svarstyklės, pakuotės, mobiliojo ryšio telefonai bei kiti daiktai, galintys turėti reikšmės nusikalstami veikai tirti ir nagrinėti. Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar leidimas atlikti kratą bute (duomenys neskelbtini), bei pagalbinėse patalpose leido nutartyje išvardytų daiktų ieškoti visame namo (duomenys neskelbtini) rūsyje. Kasatoriaus manymu, minėta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista atlikti kratą tik bute (duomenys neskelbtini) ir būtent to buto pagalbinėse patalpose (ji priimta tenkinant prokuroro 2014 m. vasario 27 d. prašymą leisti atlikti kratą A. M. bute (duomenys neskelbtini), ir pagalbinėse patalpose).

Paaiškėjus, kad A. M. yra ne (duomenys neskelbtini), bet (duomenys neskelbtini) buto savininkė (ši aplinkybė buvo įvardyta kaip rašymo apsirikimas), o 2014 m. kovo 5 d. prokuroras dar kartą kreipėsi į teismą ir ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi dar kartą leido, šį kartą jau bute (duomenys neskelbtini), priklausančiame A. M., ir konkrečiai nenurodytose pagalbinėse patalpose ieškoti, surasti bei paimti narkotines ar psichotropines medžiagas ir kitus daiktus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti.

Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai 2014 m. balandžio 17 d. pirmiausia atliko kratą bute (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu gyveno P. Ž., tačiau tose patalpose jie nieko nerado ir nepaėmė. Toliau krata, kaip rašoma šio veiksmo protokole, buvo tęsiama buto pagalbinėse patalpose. Iš to paties kratos protokolo matyti, kad daugiabučio namo rūsio durys buvo atrakintos iš R. M. paimtais raktais, tais pačiais raktais atrakintos patalpos X durys. Tačiau tai, kad R. M. turėjo raktus, kasatoriaus manymu, dar nesuteikia teisės kategoriškai išvadai, jog butui (duomenys neskelbtini) priklauso sandėliukas X.

Kasatoriaus įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas buvo sankcionavęs kratą buto (duomenys neskelbtini) pagalbinėse patalpose, o realiai krata buvo atlikta patalpoje X, duoda pagrindą manyti, kad procesinės prievartos priemonė panaudota neteisėtai, net ir nustačius, kad šia patalpa galėjo naudotis R. M., nes ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo atlikti kratą rūsio patalpoje X nebuvo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tai, kad 2014 m. vasario 28 d. nutartyje leisti atlikti kratą nebuvo identifikuota konkreti pagalbinė patalpa, nesuteikia pagrindo tvirtinti, jog ši krata atlikta neteisėtai, pažeidžiant BPK 145 straipsnio nuostatas.

Taip pat atmestinais kasatorius laiko teismų motyvus, kad prieš kratą 2014 m. kovo 3 d. ir 2014 m. kovo 25 d. iš VĮ Registrų centro Kauno filialo buvo gautas namo (duomenys neskelbtini) rūsio planas ir visų daugiabučio namo savininkų sąrašas, kuriame nurodyta, jog tik dalis gyventojų buvo įregistravę nuosavybės teises į butui priklausančius sandėliukus, kad tik dalis jų turi identifikacinius numerius; kadangi buto (duomenys neskelbtini) savininkė A. M. nebuvo įregistravusi nuosavybės teise jokio konkretaus rūsyje esančio sandėliuko, nors butas pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo įgytas su rūsiu, o buto X savininkas A.

G. pagal pirkimo-pardavimo sutartį butą yra įsigijęs be rūsio, dėl to nebuvo galimybių nustatyti, kokios konkrečios patalpos rūsyje priskirtos butui (duomenys neskelbtini). Nors iš tiesų iš VĮ Registrų centro Kauno filialo pateiktų dokumentų nesimatė, kokia rūsyje esančia patalpa naudojasi buto (duomenys neskelbtini) gyventojai, tačiau pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje paaiškėjo daug daugiau aplinkybių nei jų buvo ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teismai į jas neatsižvelgė. Teisiamajame posėdyje buvo nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atsirakinę iš R.

M. paimtais raktais įėjimo į rūsį duris, viduje bandė iš R. M. paimtais raktais atrakinti kurį nors užraktą, nors sankcijos ieškoti juos dominančių daiktų visame namo (duomenys neskelbtini) rūsyje neturėjo. Kai galų gale jiems pavyko atrakinti patalpos X duris, toje patalpoje ir buvo atlikta krata, nors ant durų ir nebuvo pažymėta, kad tai yra buto (duomenys neskelbtini) pagalbinė patalpa. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju daryti kratą buvo galima tik bute (duomenys neskelbtini), bei jo pagalbinėse patalpose (nes tik tos vietos buvo nurodytos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje).

Antra vertus, faktas, jog iš VĮ Registrų centro Kauno filialo pateiktų dokumentų nesimatė, kokia rūsyje esančia patalpa naudojasi buto (duomenys neskelbtini) gyventojai, o kokia – buto X naudotojai, dar nereiškia, kad policijos pareigūnai, turėdami pirmiau minėtą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, galėjo juos dominančių daiktų ieškoti bet kuriame rūsyje esančiame sandėliuke.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad faktiškai teismai pripažino, jog namo (duomenys neskelbtini), gyventojai rūsyje esančiais sandėliukais naudojosi, nors tas naudojimasis ir nebuvo ligi galo formaliai įteisintas, tačiau toks bendro turto naudojimas reglamentuojamas civilinės teisės normomis. Civiliniai įstatymai reguliuoja, kaip valdomas turtas, priklausantis keliems savininkams bendrai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti, o CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje, kaip įgyvendinama bendrosios nuosavybės teisė, nurodyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Iš teisiamajame posėdyje nustatytų aplinkybių visiškai aišku, kad nebuvo bendrasavininkių susitarimo, jog rūsio patalpa X naudosis buto (duomenys neskelbtini) savininkė ar jo gyventojai. Nors VĮ Registrų centro Kauno filialo išraše iš nekilnojamojo turto duomenų banko nurodyta, kad butui (duomenys neskelbtini), kurio savininkas yra A. G., apskritai nepriklauso jokios pagalbinės patalpos rūsyje, tačiau ant durų esantis X patvirtina, jog būtent šia patalpa bendrasavininkių susitarimu naudojosi, kaip paaiškėjo teisiamajame posėdyje, buto X savininkas A. G., kuris parodė, kad tai jo sandėliukas ir toje patalpoje yra jo daiktų.

Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo elgtis pagal BPK įtvirtintą reglamentavimą. BPK 1601 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonė, numatyta BPK 145 straipsnyje, gali būti taikoma prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tačiau visais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti priemonės taikymo teisėtumą. Taigi, pavykus turimais raktais atrakinti patalpos X duris, prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalėjo priimti nutarimą atlikti kratą toje patalpoje, nes ją buvo galima be jokių problemų identifikuoti, tačiau toks nutarimas nebuvo priimtas. Dėl to Kauno apygardos teismas neteisus nuosprendyje rašydamas, kad nebuvo jokios kitos išeities ir kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tik taip galėjo atlikti kratą. Priešingai, pasak kasatoriaus, nustatyti faktai leidžia manyti, jog krata sandėliuke X buvo atlikta neteisėtai, pažeidžiant BPK 145 straipsnio nuostatas, šis pažeidimas buvo ne formalus, o toks, kuris suvaržė įstatymų garantuotas įtariamojo (kaltinamojo) teises ir kuris vėliau sukliudė teismams priimti teisingus nuosprendžius. Tai patvirtina ir BPK 1601 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią negavus procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą patvirtinančios nutarties, kratos ar poėmio metu paimti daiktai, vertybės ir dokumentai grąžinami asmenims, iš kurių jie paimti, o kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis gauti duomenys sunaikinami; tokiais atvejais procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatais tolesniame procese negali būti remiamasi kaip įtariamojo ar kaltinamojo kaltumą pagrindžiančiais duomenimis.

Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad atliekant kratą buvo padaryta ir daugiau įstatymo pažeidimų. Pagal BPK 145 straipsnio 4 dalį darant kratą pakviečiamas buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimas giminaitis, o kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimo, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje. Atliekant 2014 m. balandžio 17 d. kratą namo (duomenys neskelbtini) rūsyje buvo pakviestas tuo laiku A. M. bute gyvenęs P. Ž., tačiau šis faktas neleidžia teigti (kaip tai konstatavo teismai), kad BPK 145 straipsnio 4 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Priešingai, P. Ž. dalyvavo procesiniame veiksme, kurio metu buvo ieškoma daiktų patalpoje, neturinčioje nieko bendro su A. M. nuosavybės teise priklausančiu butu (duomenys neskelbtini). Be to, buto X savininkas A. G. dalyvauti kratoje nebuvo pakviestas, kaip nebuvo kviečiamas ir bendrijos ar savivaldybės institucijos atstovas arba koks nors kviestinis. Nors iš bylos medžiagos matyti, jog nei P. Ž., nei pats R. M. po tokios kratos nepareiškė jokių pastabų, o tai lyg ir rodo, kad jie sutiko su procesinio veiksmo atlikimo tvarka ir rezultatais, tačiau susidariusioje situacijoje vargu ar kuris nors iš jų galėjo ką nors aiškinti, pats R. M. buvo atvestas vėliau ir galėjo nesuprasti, kodėl kažkokių daiktų ieškoma jo motinai nepriklausančiame sandėliuke, juo labiau kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kurioje buvo nurodyta, kokiose patalpose galima daryti kratą, buvo pateikta tik P. Ž..

Iš to, kad kratos metu sandėliuke X buvo rasti užspaudžiami ir vakuuminiai polietileniniai maišeliai su augalinės kilmės medžiaga (ištyrę šią medžiagą, specialistai nustatė, jog tai yra kanapės, be to, ant vieno iš paimtų maišelių biologinio tyrimo specialistas rado žmogaus biologinių pėdsakų, sutampančių su R. M. genotipu), teismai padarė išvadą, jog R. M. lietė sandėliuke rastus daiktus. Taip pat teismai akcentavo faktą, jog rūsio patalpoje kartu su narkotinėmis medžiagomis buvo rastas bei paimtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia 1280“ su SIM kortelėmis, o iš nuteistojo R. M. paimtame mobiliojo ryšio telefone (adresų knygutėje) įvesti duomenys neva leido daryti prielaidą, jog minėtu telefonu 2014 m. kovo 7 d. naudojosi R. M. sūnus E. M. (gimęs (duomenys neskelbtini)), tačiau tokia aplinkybė teisme nebuvo tiriama. Dar buvo atsižvelgta į informaciją, kad rūsio patalpoje rastajame telefone naudotas numeris, kuriuo nuo 2014 m. vasario 22 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. trumposiomis žinutėmis intensyviai bendravo su abonentais, kurių numeriai, kaip nustatyta, priklausė narkotinėmis medžiagomis prekiavusiai D. M., o pastaroji pripažino, jog trumposiomis žinutėmis dėl narkotinių medžiagų pirkimo bendraudavo su R. M.. Tuo remiantis padaryta išvada, kad neginčijamai patvirtintas tiesioginis ryšys tarp sandėliuke rasto telefono „Nokia 1280“ ir nuteistojo R. M.. Kasatoriaus manymu, visos pirmiau nurodytos aplinkybės galėjo besąlygiškai patvirtinti R. M. kaltę, jeigu būtų nustatyta, kad namo (duomenys neskelbtini), rūsyje esanti patalpa X priklauso butui (duomenys neskelbtini), t. y. būtent šio buto pagalbinė patalpa. Pasak kasatoriaus, išsiaiškinus, kad iš tikrųjų sandėliuku X naudojosi visiškai kito buto gyventojai, ir šioje patalpoje krata atlikta neteisėtai, jos metu gauta informacija teismai negalėjo remtis.

Tai, kad teismai, vertindami kratos metu gautus rezultatus, rėmėsi BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymu teismų praktikoje (kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, jog tokie duomenys jau negali būti įrodymais), tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustačius, jog renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje vyrauja nuomonė, kad duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Nagrinėjamu atveju R. M. teisės buvo suvaržytos. Krata atlikta patalpoje, kurioje atlikti tokį procesinį veiksmą ikiteisminio tyrimo teisėjas nebuvo leidęs. Bylai svarbi informacija buvo renkama ne įstatyme nustatyta tvarka, o neteisėtai gauti duomenys eliminavo galimybę patikrinti jų patikimumą kitomis įrodinėjimo priemonėmis, nes esminė informacija gauta būtent šios kratos metu. Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, jog kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, o kaltės įrodinėjimo našta baudžiamajame procese tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88/2014). Turint omenyje, jog labai didelis narkotinių medžiagų – kanapių kiekis ir mobiliojo ryšio telefonas, nulėmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, buvo surasti ir paimti ne įstatymų nustatyta tvarka, tie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad sprendžiant, ar pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką, turėjo būti padaryta išvada, jog įrodymų nepakanka. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai J. G., T. D., A. U. papasakojo, kad rūsyje buvo rastos narkotinės medžiagos, kiti daiktai, tačiau jų parodymai apie bylai svarbias aplinkybes susiję su informacija, kurią jie sužinojo atlikdami neteisėtą kratą, todėl jų suteiktos žinios negalėjo būti panaudotos sprendžiant R. M. kaltumo klausimą. Byloje yra slapto sekimo protokolas, kuriame teigiama, kad 2014 m. vasario 21 d., nuo 10.45 iki 10.50 val., R. M. buvo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsyje, įėjo ir išėjo nešinas mėlynu krepšiu, tačiau tokia informacija neatskleidžia, kas buvo tame krepšyje ir kaip R. M. atėjimas į rūsį susijęs su narkotinėmis medžiagomis. Sekant R. M. buvo nustatyta, kad 2014 m. balandžio 17 d., nuo 16.32 iki 16.35 val., jis dar kartą buvo nuėjęs į namo (duomenys neskelbtini), rūsį, bet šie duomenys taip pat neleidžia konstatuoti, kad jis disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, nes atlikus šio asmens kratą narkotinės medžiagos nebuvo rastos. Abu sekimo protokolai tik patvirtina, jog nuteistasis du kartus buvo rūsyje, bet to aiškiai neužtenka pripažinti jį kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

Kasaciniame skunde daroma išvada, kad nepripažinus įrodymais faktinių duomenų, gautų neteisėtos kratos metu, kitos informacijos, prilygstančios teisėtomis priemonėmis gautiems duomenims, byloje nėra, o tai reiškia, jog abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose padarytos išvados paremtos netinkamai įvertintais ir neteisėtai gautais duomenimis, kurie negali būti laikomi kaltės įrodymais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo nuteistojo R. M. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroro manymu, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenuosekliai vertino įrodymus – D. M., R. B. parodymus ir duomenis, surinktus atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę bei fiksavimą, klausantis telefoninių pokalbių, vykdant slaptą sekimą ir atliekant NVI veiksmus.

Atsiliepime teigiama, kad teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Priešingai nei mano kasatorius, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad R. M. yra kaltas padaręs 2014 m. balandžio 15 d. nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje; šio teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl šio nuteistojo kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė gynybos versiją, neva D. M. susitikdavo su R. M. pasiskolinti iš jo pinigų. Be to, apeliacinis teismas dar kartą įvertino įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, taip pat – įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį. Remdamasis įrodymų visuma, šis teismas patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinis skundas, susijęs su jo ginamojo nuteisimu už 2014 m. balandžio 15 d. padarytą nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalis), atmetamas.

Prokuroras nurodo, kad teismai teisingai įvertino ir kratos metu gautus duomenis, kaip patvirtinančius R. M. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju, BPK 20 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių ir (ar) 145 straipsnio 1 dalies reikalavimai nepažeisti.

Iš kratos, atliktos (duomenys neskelbtini) bute ir pagalbinėse patalpose 2014 m. balandžio 17 d. protokolo, matyti, jog iš nuteistojo paimtais raktais atrakinus sandėliuką, pažymėtą X, esantį minėto namo rūsyje, rasti ir paimti kratos protokole išvardyti daiktai. Atlikus cheminį tyrimą specialisto išvadoje nurodyta, kad augalinės kilmės medžiagos, paimtos šios kratos metu, yra atitinkamos masės ir koncentracijos narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys). Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, ši krata buvo atlikta laikantis BPK 145 straipsnio reikalavimų, jos metu gauti duomenys turi įrodomąją reikšmę.

Be to, teismai išsamiai išnagrinėjo visus nuteistojo ir gynybos argumentus dėl, jų nuomone, padarytų įstatymų pažeidimų atliekant kratą, apklausė kaip liudytojus kratą atlikusius ikiteisminio tyrimo pareigūnus T. D., A. U., J. G., taip pat P. Ž. ir R. M., įvertino kratos protokole užfiksuotas šio procesinio veiksmo atlikimo aplinkybes, jų atitikimą BPK 145 straipsnio nuostatoms, taip pat išanalizavo ir įvertino VĮ Registrų centro pateiktus dokumentus bei informaciją ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus. Prokuroro teigimu, šių duomenų visuma patvirtina, kad aptariama krata buvo atlikta teisėtai, jos metu užfiksuotų duomenų bei gautų įrodymų pagrindu surinkti kiti byloje esantys duomenys yra gauti teisėtu būdu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad krata atlikta nepažeidžiant BPK reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinį skundą, išsamiai atsakė į kasaciniame skunde nurodytus analogiškus argumentus dėl minėtų aplinkybių ir motyvuotai juos atmetė.

Prokuroras pažymi ir tai, kad nuteistasis nepareiškė pastabų ar prieštaravimų dėl kratos atlikimo tvarkos ir (ar) protokolo turinio; šis procesinis veiksmas ir jo atlikimas nebuvo skundžiamas BPK nustatyta tvarka; dėl jo nepareiškė pastabų ar prieštaravimų ir susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga metu. Anot prokuroro, tai patvirtina, kad R. M. ir jo gynėjo teiginiai dėl pažeidimų atliekant kratą yra tik gynybinė pozicija.

Nuteistojo R. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl 20 straipsnio nuostatų įgyvendinimo

Kasatoriaus prašymas panaikinti teismų sprendimus ir bylą R. M., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nutraukti grindžiamas tuo, kad buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų. Kasatoriaus manymu, įrodymais nepripažinus duomenų, gautų neteisėtai atlikus kratą (BPK 145 straipsnio, 20 straipsnio 1, 4 dalys), kitų bylos įrodymų nepakanka, tačiau teismai, netinkamai juos įvertinę (BPK 20 straipsnio 5 dalis), padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltumo. Be to, kasaciniame skunde kritikuojami apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl bylos duomenų įrodomosios reikšmės, teigiant, kad jie prieštaringi ir nenuoseklūs, nes remiantis tais pačiais informacijos šaltiniais vienu atveju R. M. išteisintas (dėl 2013 m. gruodžio mėnesį padarytos veikos), o kitais atvejais pripažinta, kad jo kaltė įrodyta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame nurodyti argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų susiję su bylos išnagrinėjimo išsamumu ir nešališkumu ir teisingų (pagrįstų ir teisėtų) nuosprendžių priėmimu. Pažymėtina, kad dalis kasacinio skundo teiginių (kasatorius neigia teismų išvadas dėl jų nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumo, nesutinka su tuo, kaip buvo įvertinti bylos įrodymai) nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribos, nustatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, yra priimtų nuosprendžių ir nutarčių, dėl kurių paduotas skundas, patikrinimas teisės taikymo aspektu. Taigi, teisėjų kolegija nagrinėja kasacinį skundą tiek, kiek jame nurodyti argumentai susiję su esminiais BPK taikymo pažeidimais, galėjusiais sukliudyti teismams priimti teisingus nuosprendžius.

BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad duomenys, gauti atlikus kratą, kurios teisėtumą ginčija kasatorius, yra įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kuriais taip pat buvo ginčijamas kratos teisėtumas, be kita ko, išanalizavęs šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo aplinkybes, motyvuotai paaiškino, kodėl krata atlikta laikantis BPK 145 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas (taip pat ir to paties straipsnio 3 dalį).

Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad minėta krata atlikta 2014 m. balandžio 17 d., jos metu bylai reikšmingi daiktai buvo rasti (ir paimti) iš patalpos, pažymėtos X, esančios namo (duomenys neskelbtini) rūsyje. Ši krata buvo daroma po to, kai 2014 m. vasario 28 d. motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (tenkinant atitinkamą 2014 m. vasario 24 d. prokuroro prašymą) leista atlikti kratą bute (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame A. M. (nutartyje nurodytas ir jos asmens kodas), bei pagalbinėse patalpose, siekiant surasti ir paimti narkotines ar psichotropines medžiagas, jų pirmtakus, svarstykles, pakuotes, mobiliojo ryšio telefonus bei kitus daiktus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Be to, prokurorui pateikus 2014 m. kovo 5 d. prašymą dėl rašybos klaidos ištaisymo, tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. kovo 6 d. priėmė nutartį, kurioje ištaisyta klaida, nurodant leistinos kratos atlikimo vietos (buto) adresą – vietoje (duomenys neskelbtini), įrašant (duomenys neskelbtini); kitos aplinkybės, susijusios su kratos atlikimo pagrindu, ieškomais daiktais, nurodytos tos pačios. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pagalbinė patalpa (rūsio sandėliukas, pažymėtas X) buvo atrakinta iš nuteistojo R. M. paimtais raktais.

Be to, kaip nurodyta teismų nuosprendžiuose, buto (duomenys neskelbtini) savininkė A. M. (nuteistojo R. M. motina), VĮ Registrų centro Kauno filialo duomenimis, pateiktais iki kratos sankcionavimo (kai to užklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnai) pagal pirkimo–pardavimo sutartį butą buvo įsigijusi su rūsiu, tačiau neįregistravusi konkrečios rūsyje esančios patalpos (sandėliuko), o tame pačiame name esančio buto X savininkas A. G. minėtą butą įsigijo be rūsio; be to VĮ Registrų centro Kauno filialo duomenys rodo, kad daugelio name (duomenys neskelbtini) esančių butų savininkams priklausančios pagalbinės patalpos (iš jų – ir A.

M.) neidentifikuotos. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad krata atlikta esant pagrindui, t. y. ji buvo sankcionuota nustačius BPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, suteikiančias pagrindą manyti, jog patalpoje yra daiktų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir įtariamas asmuo (šiuo atveju – R. M.) gali jų turėti, ir, kaip reikalauja BPK 145 straipsnio 3 dalies nuostatos, krata buvo daroma esant motyvuotai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai, kurioje, be kita ko, buvo nurodyta, kokių objektų bus ieškoma.

Pažymėtina, kad susidariusioje situacijoje objektyvios kliūtys (pirmiau nurodytos aplinkybės dėl pagalbinių patalpų neidentifikavimo, kaip priklausančių konkretiems butų savininkams) neleido nutartyje, kuria leista atlikti kratą, tiksliai įvardyti pagalbinės patalpos numerio, tačiau tai nereiškia, kad (kaip mano kasatorius) ji atlikta neturint leidimo. Svarbu tai, kad šios procesinės prievartos priemonės atlikimo pagrindas, kaip minėta, buvo nurodytas motyvuotoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, taip pat nurodyta vieta – konkretus namas, butas ir jo savininkė, tame name esančios pagalbinės patalpos, juo labiau kad, kaip nustatyta byloje, tokių patalpų (rūsyje esančio sandėliuko X) raktais disponavo R.

M., šiais raktais ir pasinaudota kratos metu įeinant į patalpą, kuria jis naudojosi. Pažymėtina, kad BPK 145 straipsnis imperatyviai neapibrėžia, kiek tiksliai turi būti nurodyta patalpa ar kitokia vieta, kurioje gali būti daroma krata (priešingai, nei poėmio atveju – pagal BPK 147 straipsnio nuostatas šis veiksmas daromas, kai tiksliai žinoma, kur yra paimtini daiktai ar dokumentai). Taigi, kasatorius neteisus teigdamas, kad krata atlikta nesant leidimo, t. y. BPK 145 straipsnio reikalavimus atitinkančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamajame procese kratai, kaip duomenų gavimo būdui, įgyvendinti nekeliamos sąlygos, nustatytos civilinėje teisėje, t. y. CK normose, reglamentuojančiose turto valdymą, nuosavybės teises į objektą, bendrasavininkių (bendraturčių) susitarimą disponuoti objektu ir pan., apie kurias nurodoma kasaciniame skunde. BPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas pagrindas kratai suponuoja, kad ši procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma nepriklausomai nuo to, kas disponuoja, turi nuosavybės teise kokį nors objektą, kuriame bus daroma krata, taip pat kratą galima atlikti ne tik pas įtariamąjį, bet ir pas kitą asmenį.

Darant kratą, kaip nurodyta BPK 145 straipsnio 4 dalyje, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis; kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimo, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje. Nagrinėjamu atveju darant kratą pagalbinėje patalpoje dalyvavo pats R. M., taip pat ir P. Ž. – A. M. priklausančio buto (duomenys neskelbtini) nuomotojas. Šie asmenys atitinka nurodytuosius BPK 145 straipsnio 4 dalyje; kratos darymo metu buvo užtikrintas dalyvavimas tų asmenų, kurie su jos atlikimo vieta turi ryšį.

Beje, BPK 145 straipsnio 4 dalies nuostatos nereikalauja kelių asmenų dalyvavimo (pakanka vieno iš išvardytųjų), o šiuo atveju, kaip minėta, dalyvavo ir pats suinteresuotas asmuo R. M., kuris, pasirašydamas kratos protokole, pastabų dėl šio veiksmo atlikimo neturėjo (BPK 149 straipsnis). Taigi teigti apie BPK 145 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų pažeidimą nėra pagrindo. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarto ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos – atlikimo pagrindai ir tvarka, nustatyti BPK 145 straipsnyje, nepažeisti.

Vadinasi, atliekant kratą gauti duomenys atitinka esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus, nes gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu, taip pat juos galima patikrinti (ir tai buvo padaryta) BPK numatytais proceso veiksmais.

Nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, ar kratos metu gauta informacija patikima, kokia gautų duomenų įrodomoji reikšmė, ar šio įrodymo pagrindu nustatytos R. M. kaltinančios aplinkybės atitinka kitus įrodymus. Šiuos klausimus, tikrindamas apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo. Iš naujo įvertinęs visus bylos įrodymus – kiekvieną atskirai ir jų visumą – šis teismas pateikė motyvuotas išvadas apie įrodymų pakankamumą R.

M. kaltei padarius dvi nusikalstamas veikas pagrįsti, t. y. 2014 m. balandžio 15 d. neteisėtai pardavus D. M. narkotines medžiagas (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir iki 2014 m. balandžio 17 d. neteisėtai laikius labai didelį kiekį narkotinių medžiagų (BK 260 straipsnio 3 dalis), kurios buvo surastos pirmiau minėtos kratos metu namo (duomenys neskelbtini) rūsio sandėliuke, pažymėtame X. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas kratos teisėtumas, ir rėmėsi šiuo būdu gautais duomenimis.

Šio teismo nuosprendyje pateiktas ir kitų įrodymų vertinimas, iš jų – kasaciniame skunde paminėti nuteistųjų D. M., R. B. parodymai. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde kritikuojant teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl šių asmenų parodymų vertinimo ir esą nelogiškų išvadų, akcentuojami atskiri teismo teiginiai (juos sureikšminant), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka įrodymų turinį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistoji D. M., teigusi, jog dažnai pirkdavusi iš R.

M. narkotinių medžiagų, negalėjo tiksliai prisiminti visų atvejų (laiko, kiekio ir pan.), tačiau ji gerai prisiminė ir patvirtino paskutinį atvejį – narkotinių medžiagų pirkimo iš R. M. 2014 m. balandžio 15 d. faktą bei konkrečias šios veikos aplinkybes. R. M. inkriminuotos tiek 2014 m. balandžio 15 d. padarytos nusikalstamos veikos, tiek labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo iki 2014 m. balandžio 17 d. (kai jos buvo rastos) faktinės aplinkybės patvirtintos ir kitais bylos įrodymais, kurių turinys išsamiai išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat – apie juos nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Atsižvelgdamas į nuteistosios D. M. parodytas konkrečias aplinkybes ir į tai, kiek jas patvirtina iš kitų šaltinių gauta informacija (R. B. parodymai, kratos protokolas, specialistų išvados, slapto sekimo protokolas, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolas, telefoninių pokalbių suvestinė, NVI veiksmų atlikimo protokolas bei stenograma ir kt.), apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis), pakankamumą ir patikimumą, padarė išvadą, kad R.

M. kaltė padarius pirmiau nurodytas dvi veikas yra įrodyta, tačiau pripažino, kad tokių duomenų nepakanka jo kaltei pagrįsti dėl 2013 m. gruodžio mėn. veikos (51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių pardavimas D. M.), ir dėl to kilusias abejones, kurių nebuvo galima pašalinti, aiškino kaltinamo asmens naudai. Taigi šio teismo pateiktas bylos įrodymų visumos vertinimo rezultatas yra logiškas, atitinka esmines įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų nuostatas, kartu ir iš jų išplaukiančius pagrindinius reikalavimus – nekaltumo prezumpcijos principo įgyvendinimą, nuosprendžio pagrindimą ne prielaidomis, o konkrečiais faktais, kurių buvimas pagrįstas įrodymais.

Tai, kad teismas dėl vienos nusikalstamos veikos R. M. išteisino neįrodžius jo dalyvavimo, savaime nereiškia, kad ir kitų nusikalstamų veikų įrodytumas kelia abejonių. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas buvo nuoseklus, nes išteisinęs R. M. dėl narkotinių medžiagų – 54,34 g kanapių pardavimo 2013 m. gruodžio mėn. D. M., taip pat pakeitė ir pastarajai priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pašalinęs iš jo aplinkybę, jog D. M. įgijo šias narkotines medžiagas iš R. M..

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos, daryti kitokias išvadas ir bylą R. M. nutraukti, kaip to prašo kasatorius, nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – vadovaudamasis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), neperžengiant nuteistojo gynėjo kasacinio skundo ribų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė