2019-10-02 Nr. AB-18582-3-64-3-01515-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-586-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01515-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. liepos 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V. V., Z. V. ir V. (V.) V. (V.) (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytas žemes pateikti.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. liepos 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo T. Š. pareiškimą ir grąžino jam sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, kadangi, net ir tenkinus pareiškėjo reikalavimą, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų beprasmis. Pastebėta, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su prašymu pripažinti, jog jis nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujinti, tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu netenkino šio prašymo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog pareiškėjas nėra laiku pateikęs nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bei terminas jiems pateikti nebuvo atnaujintas, net ir pareiškėjo pareiškimo tenkinimo atveju jis negalėtų tęsti nuosavybės teisių atkūrimo proceso.

III. Pareiškėjas T. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 9 d. nutartį ir suteikti galimybę pareiškėjui įgyvendinti teisę kreiptis teisminės gynybos ir apginti savo pažeistas teises.

Pareiškėjas, remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimais, tvirtina, kad reikalavimas dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti atnaujinimo yra teismingas būtent administraciniam teismui, ir tik išsprendus šį klausimą gali būti kreipiamasi į teismą dėl termino pateikti nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, vėliau – dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Toliau pareiškėjas paaiškina aplinkybes, susijusias su minėtų terminų praleidimu, t. y. kad jis dar 1999 m. vasario 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tetos Z. V. (V.), kurios palikimą priėmė, iki nacionalizacijos valdytą žemę, o prašymo atkurti nuosavybės teises į tetos tėvų V. ir Z. V. bei jos brolio V. (V.) V. (V.) turėtą žemę nepateikė, nes taip nurodė žemėtvarkos skyriaus specialistė, teigusi, jog klausimas dėl nuosavybės teisių į V. ir Z. V. bei V. V. turėtą žemę atkūrimo bus sprendžiamas vėliau, ir jam grąžinusi pateiktus dokumentus, patvirtinančius, jog Z.

V. paveldėjo savo tėvų ir brolio turėtą žemę. Pareiškėjas, nesulaukęs daugiau pagalbos iš žemėtvarkos skyriaus specialistų, dokumentus, pagrindžiančius V. ir Z. V. bei V. V. nuosavybės teises į žemę, pateikė savarankiškai 2003 m. gruodžio 2 d., t. y. iki sueinant terminui. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis neturi teisinio išsilavinimo, o terminų praleidimą lėmė išimtinai valstybės institucijų veiksmai, nesuteikiant jam reikiamos pagalbos. Pareiškėjas teigia, kad jis Šiaulių apygardos administraciniam teismui nebuvo pateikęs prašymo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti ir toks jo reikalavimas nebuvo išnagrinėtas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu.

Be to, teismui pateiktas ankstesnis (2011 m. gruodžio 30 d.) prašymas buvo grindžiamas kitomis aplinkybėmis: pareiškėjo sūnaus neįgalumu, sunkia materialine padėtimi ir priverstine emigracija, ieškant pragyvenimo šaltinio sau ir savo šeimai, o 2019 m. liepos 1 d. prašymas grindžiamas minėtais netinkamais valstybės institucijų veiksmais. Anksčiau pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavo advokatė, kuri tai darė aplaidžiai ir nekompetentingai, o pats pareiškėjas nesuprato, kokiais būdais turėtų ginti savo teises.

Laikotarpiu nuo 2012 metų pareiškėjas buvo aktyvus, skaitė archyvinius dokumentus, kreipėsi pagalbos į kitus asmenis ir valstybės institucijas, ir tik po šešerių metų išsiaiškino, jog advokatės pradėtas procesas vyko dėl dokumentų, kurie buvo pateikti dar 2003 metais, nepraleidžiant nustatyto termino, ir prijungti prie Z. V. žemės grąžinimo bylos. Pareiškėjo vertinimu, susidariusi situacija nesuderinama su teisinės valstybės principu, taip pat konstituciniais principais, kad valstybės institucijos tarnauja žmonėms ir kad teisingumas turi būti įgyvendinamas ne formaliai, o realiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Pagrindai, kuriems esant administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), yra įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, tarp jų – kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (1 p.) arba kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį (4 p.).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti, priėjęs prie išvados, kad pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nes, tenkinus pareiškėjo reikalavimą, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų beprasmis. Teismas tokią savo poziciją motyvavo tuo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo pripažinti, jog jis nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareiškimo reikalavimus ir argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, net jei pareiškėjo reikalavimas būtų patenkintas, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Pabrėžtina, kad, jei terminas pareiškėjui pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į V. ir Z. V. bei V. (V.) V. (V.) iki nacionalizacijos turėtą žemę būtų tenkintas, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 10 straipsnio 1 dalyje, būtų sukurtos teisinės prielaidos pareiškėjui kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos su prašymu atkurti nuosavybės teises į V. ir Z. V. bei V. V. turėtą žemę, o minėta įstaiga negalėtų atsisakyti priimti minėtą prašymą tuo pagrindu, jog yra praleistas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas. Pastebėtina ir tai, jog pareiškėjas pareiškime tvirtino jau pateikęs dokumentus, pagrindžiančius Z. V. tėvų ir brolio nuosavybės teises į žemę. Taigi konstatuotina, kad, tenkinus pateiktą pareiškimą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis pasikeistų, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo pareiškimą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu atsisakymo priimti skundą (prašymą, pareiškimą) pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl anksčiau priimto įsiteisėjusio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo labiau sietini su Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu atsisakymo priimti skundą (prašymą, pareiškimą) pagrindu. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtajam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-578-492/2017).

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 30 d. teismui pateikė prašymą pripažinti, kad jis nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujinti. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-141-84/2012 atmetė šį pareiškėjo prašymą, konstatavęs, kad pareiškėjas iki šios dienos nėra padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises į V. V. ir V. V. nuosavybės teise turėtus žemės sklypus, yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą tokiam prašymui pateikti ir neprašo jo atnaujinti, o pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys (sūnaus sveikatos būklė, išvykimas iš Lietuvos 2000 metais) nėra objektyvios, trukdžiusios laiku ir tinkamai pasirūpinti žemės grąžinimo klausimais, juolab kad ir dabar, pareiškėjui negyvenant Lietuvoje, jo teisėms atstovauja advokatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2420/2014 šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pastebėtina, jog iš Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje vartojamų formuluočių susidaro įspūdis, jog teismai vertino pagrindą atnaujinti pareiškėjui galbūt ne tik terminą paduoti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas prašymo priėmimo klausimą ir vadovaudamasis anksčiau išdėstytomis taisyklėmis, turėtų patikrinti, ar jau anksčiau nebuvo įvertinta galimybė atnaujinti pareiškėjui terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V. V., Z. V. ir V. (V.) V. (V.) (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytas žemes pateikti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, klausimą dėl skundo priėmimo perduodant pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl skundo priėmimo pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius