2017-11-17 Nr. AB-21588-3-61-3-03218-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-973-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03218-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.2; 43.5.3; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. skundą (pareiškimą) atsakovams Trakų rajono savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Geodeziniai matavimai“, akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, pavadintu „Pareiškimas“, prašydama:

1) sustabdyti ir panaikinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Geodeziniai matavimai“ rengtą objekto, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo performavimo ir pertvarkymo projektą ir su juo susijusius raštus: 2015 m. vasario 4 d. Nr. 1, 2015 m. vasario 10 d. Nr. 6, 2017 m. liepos 13 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. su pridedamais dokumentais; įpareigoti nuimti nuo pareiškėjos žemės sklypo geodezinius kuoliukus;

2) panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštus: 2015 m. birželio 10 d. Nr. AP3-2023, 2014 m. gruodžio 23 d. Nr. S-064 ir su juo susijusius neteisėtus brėžinius dėl objekto (duomenys neskelbtini), žemės sklypo performavimo ir pertvarkymo neteisėtai sumažinant pareiškėjos namų valdos žemės sklypą; 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. P2-1424; 2015 m. spalio 8 d. raštą Nr. AP3-3736; 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. AP3-573;

3) panaikinti atsakovo neteisėtų raštų dalis: Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P2-1128 „Dėl adresų pakeitimo“ ir lentelės „Duomenys apie numerių adresų objektų suteikimą“ 9 punktą dėl D. V. namų valdos žemės sklypo kito adreso suteikimo: (duomenys neskelbtini);

4) įpareigoti valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą ištaisyti įrašus bei panaikinti 2015 m. birželio 2 d. pareiškėjos išrašuose 1 dalyje: žemės sklypo adresą (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei atkeisti žemės paskirtį į „Namų valdos“; panaikinti namo 2015 m. birželio 2 d. išraše įrašus 10 dalyje (2.1 punktą – „išduotas pastato (jo dalies) energetinio naudingumo sertifikatas (kadastro žyma)“, „Statybos produkcijos sertifikavimo centro pranešimas, 2014 m. liepos 8 d. Nr. GV-0361-0366/0“), panaikinti VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 2 d. raštą Nr. VILN(12.5.13.)-27048;

5) įpareigoti atsakovą akcinę bendrovę (toliau – ir AB) „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) atjungti objekto: (duomenys neskelbtini), elektrą iš pareiškėjos nuosavybės teisėmis valdomos elektros dėžės, įrengtos (duomenys neskelbtini), ir iškasti iš jos namų valdos žemės sklypo objekto (duomenys neskelbtini), prijungtą elektros kabelį bei panaikinti ESO 2015 m. spalio 7 d. raštą Nr. 41030-2658;

6) priteisti atlyginti iš atsakovų solidariai pareiškėjai su tuo susijusią neteisėtais veiksmais padarytą žalą dėl procesinių dokumentų ikiteismine tvarka (4 000 Eur) ir teismine tvarka rengimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2017 m. spalio 11 d. pašalinti skundo trūkumus, nes pareiškėjos skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus.

2017 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos prašymas dėl senaties termino atnaujinimo ir atleidimo nuo žyminio mokesčio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi priėmė pareiškėjos D. V. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Trakų rajono savivaldybės administracijos ir VĮ Registrų centro, 4 000 Eur žalą, o kitą skundo dalį atsisakė priimti.

Vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis teismas sprendė, kad pareiškėjos reikalavimai, reiškiami privatiems juridiniams asmenims UAB „Geodeziniai matavimai“ ir ESO, yra neteismingi administraciniam teismui, todėl juos atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu. Teismas išaiškino, kad ginčai tarp privačių asmenų yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka.

Išanalizavęs prie pareiškėjos pradinio skundo pridėtus dokumentus ir įvertinęs pareiškėjos 2017 m. spalio 11 d. prašymo paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad apie Trakų rajono savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 10 d. raštą Nr. AP3-2023, 2014 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. S-064, 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. P2-1424, 2015 m. spalio 8 d. raštą Nr. AP3-3736 ir 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P2-1128 pareiškėjai tapo žinoma vėliausiai 2016 m. gruodžio 1 d. Tokią išvadą teismas grindė skundo, kuris buvo teikiamas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, turiniu, nes šiame skunde pareiškėja minėjo pirmiau išvardytus Trakų rajono savivaldybės administracijos raštus bei sprendimus.

Teismas nustatė, kad apie Trakų rajono savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. AP3-573 pareiškėja sužinojo tą pačią dieną – 2017 m. vasario 10 d. Šią aplinkybę, teismo įsitikinimu, patvirtina pareiškėjos pateiktas elektroninis laiškas.

Teismas atmetė ABTĮ 29 straipsnio 1 daliai prieštaraujantį pareiškėjos argumentą, kad skundo padavimo teismui terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d., kai pareiškėjai buvo įteiktas UAB „Geodeziniai matavimai“ 2017 m. rugpjūčio 22 d. raštas.

Teismas nustatė, kad termino skundui dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos aktų paduoti praleidimą pareiškėja aiškino užtrukusiu tyrimu ir įrodymų rinkimu, t. y. subjektyvaus pobūdžio priežastimis (pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu). Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjos argumentus, pabrėžė, kad protingumo principas reikalauja, jog asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Tai, kad pareiškėja, būdama profesionali teisininkė, delsė kreiptis į teismą dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos raštų ir sprendimų panaikinimo, pripažinta jos pasirinktu elgesio modeliu, sukeliančiu neigiamas pasekmes, ir ši aplinkybė negali būti laikoma svarbia priežastimi bei pagrindu praleistam terminui atnaujinti. Todėl aptariamą pareiškėjos skundo reikalavimą buvo atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnį, teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir tik centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėja, kreipdamasi į teismą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015 m. spalio 2 d. sprendimo, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo procedūra nepasinaudojo, šį ir iš jo išvestinį skundo reikalavimus atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja D. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jos skundo reikalavimus atsakovams VĮ Registrų centrui, UAB „Geodeziniai matavimai“ ir ESO, ir priimti kitą nutartį, bylą nagrinėti iš esmės ir 2017 m. rugsėjo 23 d. pareiškimo reikalavimus tenkinti; esant nusikalstamos veikos požymiams, bylą perduoti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai; esant abejonėms dėl norminių aktų (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies mėnesio termino), bylą stabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; priteisti 1 000 Eur žalą už šio atskirojo skundo parengimą.

Pareiškėja paaiškina, kad teismui jos skundo reikalavimus suskaidžius pagal atsakovus, byla neteko bendro turinio ir prasmės, nes visi atsakovai yra tarpusavyje susiję. Tai lėmė pareiškėjos konstitucinių teisių ir įstatymų pažeidimą. Pagal administracinių bylų teiseną, administraciniams teismams priskirti ir tie reikalavimai, kurie byloje kartu iškelti privačiam juridiniam asmeniui, ir yra tampriai susiję su pagrindiniu reikalavimu dėl viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Trakų rajono savivaldybės administracijos) neteisėtų veiksmų.

2017 m. rugsėjo 23 d. pareiškime ir 2017 m. spalio 11 d. papildomame prašyme išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad nuo pat įtariamo savo turtinių teisių pažeidimo 2015 m. vasario 6 d., pareiškėja operatyviai ėmėsi neteisminių gynybos priemonių.

Apie Trakų rajono savivaldybės administracijos neteisėtais veiksmais pažeistas teises pareiškėja sužinojo 2017 m. rugpjūčio 23 d. ir nedelsdama kreipėsi į kitus atsakovus. UAB „Geodeziniai matavimai“ ilgiau nei trejus metus vengė pateikti pareiškėjai reikalingus dokumentus. Po Trakų rajono savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 10 d. rašto Nr. AP3-3736 gavimo pareiškėja turėjo kitų neatidėliotinų bylų ir klientų, jos teisinio darbo užimtumas buvo labai didelis.

Dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015 m. spalio 2 d. rašto Nr. VILN(12.5.13.)-27048 panaikinimo pareiškėja 2015 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorių, o 2015 m. rugsėjo 18 d. – į VĮ Registrų centrą, tačiau šie subjektai nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą.

Kadangi ESO neteisėti veiksmai yra glaudžiai susiję su Trakų rajono savivaldybės administracijos veiksmais, vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais bei 19 straipsnio 1 dalimi visi reikalavimai priskirtini teismo kompetencijai. ESO, pareiškėjos teigimu, privalo likti byloje atsakovu ir prisiimti atsakomybę už jai padarytą žalą.

Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Trakų rajono savivaldybės administracija nurodo, kad pareiškėja kreipėsi į teismą žymiai praleidusi ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą Trakų rajono savivaldybės administracijos raštams ginčyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos D. V. pareiškimo (skundo) reikalavimus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimus: sustabdyti ir panaikinti UAB „Geodeziniai matavimai“ rengtą objekto, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo performavimo ir pertvarkymo projektą ir su juo susijusius raštus: 2015 m. vasario 4 d. Nr. 1, 2015 m. vasario 10 d. Nr. 6, 2017 m. liepos 13 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. su pridedamais dokumentais; įpareigoti nuimti nuo pareiškėjos žemės sklypo geodezinius kuoliukus; įpareigoti atsakovą AB „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi AB Lesto) atjungti objekto: (duomenys neskelbtini), elektrą iš pareiškėjos nuosavybės teisėmis valdomos elektros dėžės, įrengtos (duomenys neskelbtini), ir iškasti iš jos namų valdos žemės sklypo objekto (duomenys neskelbtini), prijungtą elektros kabelį bei panaikinti ESO 2015 m. spalio 7 d. raštą Nr. 41030-2658, nurodydamas, kad toks ginčas nėra teismingas administraciniam teismui, nes administracinis teismas sprendžia tik viešojo administravimo srities ginčus ir nesprendžia reikalavimų, pareikštų privatiems juridiniams asmenims (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškimo (skundo) reikalavimus: panaikinti atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštus: 2015 m. birželio 10 d. Nr. AP3-2023, 2014 m. gruodžio 23 d. Nr. S-064; 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. P2-1424, 2015 m. spalio 8 d. raštą Nr. AP3-3736; 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. AP3-573; 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P2-1128, atsisakyta priimti nustačius, kad pareiškėja yra praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti ir nėra faktinio bei teisinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Taip pat atsisakyta priimti pareiškimo (skundo) reikalavimą: įpareigoti VĮ Registrų centrą ištaisyti įrašus bei panaikinti 2015 m. birželio 2 d. pareiškėjos išrašuose 1 dalyje: žemės sklypo adresą (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atkeisti žemės paskirtį į „Namų valdos“; panaikinti namo 2015 m. birželio 2 d. išraše įrašus 10 dalyje (2.1 punktą – „išduotas pastato (jo dalies) energetinio naudingumo sertifikatas (kadastro žyma)“, „Statybos produkcijos sertifikavimo centro pranešimas, 2014 m. liepos 8 d. Nr. GV-0361-0366/0“), nurodant, kad pareiškėja nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir procesiniu sprendimu, akcentuodama, kad asmuo dėl jo pažeistų teisių gynimo turi teisę kreiptis į teismą ir teismas privalo ginti asmenį, kurio teisės yra pažeistos, o ne ginti nusikalstamas veikas padariusius „viešojo subjekto asmenis“. Pareiškėjos teigimu, ši byla priskirtina nagrinėti ne tik administracinių bylų teisenos, bet ir baudžiamojo proceso tvarka. Be teisėto pagrindo netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytus faktus pareiškime (skunde) ir papildomame prašyme, nepagrįstai byla buvo suskaidyta ir iš visų atsakovų paliktas tik vienas – Trakų rajono savivaldybė, nors šiuo atveju visi atsakovai yra susiję ir bylos šiems atsakovams negali būti sprendžiamos atskirai. Pareiškėjos teigimu, visų atsakovų bendrininkų tikslas – neteisėtai paimti pareiškėjo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. siekiama parduoti jos namą ir jos žemės sklype vykdyti naujas statybas. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad vieno mėnesio terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes jis netaikytinas dėl to, jog pažeidimai tęstiniai, vieno mėnesio terminas turi būti skaičiuojamas nuo paskutinio UAB „Geodeziniai matavimai“ 2017 m. rugpjūčio 23 d. gavimo dienos. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad VĮ Registrų centro įrašai gali būti atkeisti tik teismo tvarka ir sprendimu, centrinis registratorius tokios kompetencijos neturi.

Pareiškėja, vertindama skundžiamos nutarties turinį, nurodo, kad atskiruoju skundu skundžiamą nutartį priėmusi teisėja Margarita Stambrauskaitė galbūt šališkai veikia atsakovų naudai ir nepagrįstai žemina pareiškėją, nes priėmusi 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį pareiškėjai šios nutarties nesiuntė, bet įdėjo ją į elektroninę teismų sistemą per e-valdžios vartus.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat suformulavo reikalavimus – bylą išnagrinėti iš esmės ir tenkinti jos 2017 m. rugsėjo 23 d. pareiškimo (skundo) reikalavimus, atlyginti žalą už atskirojo skundo parengimą. Papildomai apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

V. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d., 13 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Tačiau Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta ir tai, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų (šiuo atveju – ABTĮ nustatytų sąlygų).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, jog teisės kreiptis į teismą pobūdis reikalauja valstybės reguliavimo, tačiau toks reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Konvencijos teisėms (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad įvairių procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo (žr. 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Z ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Pagal EŽTT jurisprudenciją, bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Sotiris ir Nikos Kouras Attee prieš Graikiją).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino, ar pareiškėjos pareiškime (skunde) suformuluoti reikalavimai gali būti priimti nagrinėti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjos pareikštų reikalavimų nenagrinėjo iš esmės ir nevertino, ar jie yra pagrįsti ir teisėti.

Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisėto pagrindo vertinti, ar pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimai yra pagrįsti ir teisėti, nes pirmiau aptarti pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimai nėra priimti. Šiuo atveju pagal ABTĮ 151–154 straipsnių reikalavimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimus, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio nuostatomis, ar dėl pareiškėjos atskirajame skunde nurodytų motyvų, kuriais yra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, turėtų būti panaikinta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nutarta, kad pareiškėjos pareiškimo (skundo) dalis reikalavimų, pareikštų atsakovams Trakų rajono savivaldybės administracijai, UAB „Geodeziniai matavimai“, AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir VĮ Registrų centrui, negali būti priimta nagrinėti.

VI. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.).

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų dėl viešojo administravimo srities ginčo išsprendimo – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (30 str. 1 d.). Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas) (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra saistoma asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; kt.).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ABTĮ nustatytas terminas skundui dėl viešojo administravimo subjekto priimto akto paduoti yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; kt.). Tai reiškia, kad taikant šį terminą, nustatant jo pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ji (pareiškėja) nepraleido vieno mėnesio termino skundui dėl viešojo administravimo subjekto atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos raštų ir įsakymų panaikinimo paduoti dėl to, jog pažeidimai buvo tęstiniai, o terminas turi būti skaičiuojamas nuo UAB „Geodeziniai matavimai“ 2017 m. rugpjūčio 23 d. rašto gavimo, nes ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jis nėra skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, paduodama 2017 m. rugsėjo 23 d. pareiškimą (skundą), prašė panaikinti atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštus: 2015 m. birželio 10 d. Nr. AP3-2023, 2014 m. gruodžio 23 d. Nr. S-064, 2015 m. spalio 8 d. Nr. AP3-3736, 2017 m. vasario 10 d. Nr. AP3-573; įsakymus: 2010 m. gruodžio 7 d. Nr. P2-1128, 2014 m. lapkričio 17 d. P2-1424. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai apie Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštus: 2015 m. birželio 10 d. Nr. AP3-2023, 2014 m. gruodžio 23 d. Nr. S-064; 2015 m. spalio 8 d. Nr. AP3-3736; įsakymus: 2010 m. gruodžio 27 d. Nr. P2-1128, 2014 m. lapkričio 17 d. P2-1424 buvo žinoma vėliausiai nuo 2016 m. gruodžio 1 d., nes skunde Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pareiškėja rėmėsi šiais raštais ir įsakymais. Taip pat buvo nustatyta, kad apie 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. AP3-573 pareiškėjai tapo žinoma tą pačią dieną (2017 m. vasario 10 d.), nes tai įrodo pačios pareiškėjos pateiktas elektroninis laiškas.

Iš pateiktos teismui medžiagos matyti, kad pareiškėjai nebuvo užkirstas kelias ginčyti minėtų viešojo administravimo subjekto Trakų rajono savivaldybės administracijos raštų ir įsakymų, laikantis ABTĮ nustatytų sąlygų ir ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusiosios ABTĮ redakcijos 33 straipsnio 1 dalis) nustatyto vieno mėnesio apskundimo termino ginčyti kiekvieną viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad vadovaujantis Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies, 100 straipsnio 2 dalimi byla turėtų būti sustabdyta ir kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl to, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra neteisingas, nes jis kelia grėsmę „Tautos turto neteisėtai nacionalizacijai“, žmogus negali žinoti, ką viešojo administravimo subjektas veikia jam už nugaros ir slapta, kai „veikia iš vien ir grupuotėmis, pasinaudodami savo pareigomis, o tikrų faktų laiku nepateikia“.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę būtent šioje byloje kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jog byla (klausimas dėl pareiškimo (skundo) reikalavimų priėmimo) būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir / ar joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Dar kartą primintina, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, t. y. suinteresuotas asmuo turi būti informuotas apie priimtą individualų teisės aktą. Be to, kaip jau minėta, vieno mėnesio terminas nėra naikinamasis terminas, jis gali būti atnaujinamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti ABTĮ 29 straipsnio 1, 2 dalių atitiktį Konstitucijai priėmimo klausimą, 2017 m. birželio 6 d. sprendimą grindė tuo, kad pareiškėja neatsižvelgė į įstatyme įtvirtintą galimybę atnaujinti parleistą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo administraciniam teismui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir sprendė klausimą, ar pareiškėja dėl svarbių ir nuo jos valios nepriklausančių priežasčių nesikreipė laiku į administracinį teismą, t. y. ar pareiškėjai turi būti atnaujintas dėl jos (pareiškėjos) nurodomų priežasčių „Prašyme dėl senaties termino atnaujinimo ir nuo žyminio mokesčio atleidimo“.

Įvertinus pareiškėjos nurodomas aplinkybes „Prašyme dėl senaties termino atnaujinimo ir nuo žyminio mokesčio atleidimo“ ir atskirajame skunde, dėl kurių ji nesikreipė į administracinį teismą ABTĮ nustatytu terminu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl subjektyvių priežasčių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartą akcentavo, kad pareiškėjas, siekdamas aktyviai ginti savo teises ir interesus, gali domėtis administracinės bylos baigtimi, kreiptis į teismą dėl tokios informacijos jam suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas.

Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012). Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Pareiškėja yra pateikusi duomenis apie susirašinėjimą su institucijomis, UAB „Geodeziniai matavimai“, tačiau tai nepateisina pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens kreipimasis į įvairias institucijas, susirašinėjimas su jomis negali pateisinti skundo padavimo termino praleidimo. Ši aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su paties asmens pasirinktu jo elgesio variantu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-10/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipiasi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gina savo teises, negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1098/2006; 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-339/2007; 2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008 ir kt.).

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat nėra nurodžiusi įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti padaryta išvada, kad pareiškėja praleido vieno mėnesio terminą ginčyti konkrečius atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos aktus dėl svarbių priežasčių, ir turėtų būtų atnaujintas terminas skundui dėl reikalavimų panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštus ir įsakymus paduoti.

VII. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti nagrinėti pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimus, pareikštus UAB „Geodeziniai matavimai“, AB „Energijos skirstymo operatorius“.

Kaip jau aptarta pirmiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė nagrinėti pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimų panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštus ir įsakymus, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teisme nebus nagrinėjami skundo reikalavimai dėl viešojo administravimo subjekto priimtų aktų, kurie galėtų būtų vertinami kaip pagrindiniai, t. y. nustatoma, kad šioje byloje vyrauja administracinis teisinis santykis (ABTĮ 22 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pareiškėja atskirajame skunde nėra nurodžiusi teisiškai pagrįstų aplinkybių, kuriomis vadovaujantis turėtų būti nustatyta, kad jos pareikštus reikalavimus ne viešojo administravimo subjektams UAB „Geodeziniai matavimai“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Kaip jau minėta, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimus, suformuluotus UAB „Geodeziniai matavimai“, AB „Energijos skirstymo operatorius“.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos akcentuojami jos nurodytų atsakovų nusikalstami veiksmai taip pat nesudaro pagrindo priimti pareiškėjos pareiškime (skunde) suformuluotų reikalavimų. Dėl pareiškėjos reikalavimo perduoti bylą Generalinei prokuratūrai, paaiškintina, kad pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Taigi administracinis teismas pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį gali apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius pranešti prokurorui, o ne perduoti bylą prokurorui nagrinėti.

Be to, reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 111 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. Pareiškėjai neužkirstas kelias pačiai kreiptis į prokurorą dėl jos nurodomų atsakovų nusikalstamų veiksmų.

VIII. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė, jog tam, kad būtų priimtas nagrinėti pareiškėjos suformuluotas reikalavimas atsakovui VĮ Registrų centrui, pareiškėja turėjo laikytis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., nutarimus).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nagrinėjamu atveju išankstinė bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų byloms yra įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje, kuris nustato, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleido šio įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su pareiškimu dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio registratoriaus sprendimas atmesti pareiškimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo gali būti apskųstas ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismų praktikoje nurodoma, kad suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu dėl klaidingai įrašytų duomenų ištaisymo, jei ginčo duomenų neatitikimas registro tvarkytojui pateiktiems dokumentams buvo akivaizdus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-492/2017), ir teritorinio registratoriaus atsisakymas tenkinti prašymą patikslinti ir ištaisyti Nekilnojamojo turto registro netikslius ir klaidingus duomenis arba papildyti neišsamius duomenis skundžiamas centriniam registratoriui Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 4 d.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo pasinaudojo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, jei išankstinio nagrinėjimo ne per teismą institucija išnagrinėjo asmens pateiktą skundą – t. y. pasisakė dėl ginčo esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Pareiškėja yra pateikusi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015 m. spalio 2 d. atsakymą Nr. VILIN(2.5.13)-27048 į pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškimą, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015 m. birželio 8 d. atsakymą Nr. VILIN(12.5.13)-16102 į pareiškėjos 2015 m. gegužės 25 d. pareiškimą. Centrinio registratoriaus sprendimas dėl pareiškėjos ginčijamų teritorinio registratoriaus atliktų registracijų (veiksmų) nėra pateiktas.

IX. Nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, kad teisėja Margarita Stambrauskaitė galbūt buvo šališka, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu.

ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs EŽTT, kuris ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nėra pateikti jokie įrodymai, kad teisėja Margarita Stambrauskaitė buvo šališka, turėjo asmeninį suinteresuotumą nepriimti pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimų nagrinėti ar išankstinį asmeninį nusistatymą prieš pareiškėją, yra tendencinga, t. y. jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmė šališka teisėja (neteisėtos sudėties teismas), ir todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas teisiškai svarbias faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su pirmosios instancijos teismo išvados nepriimti aptartų pareiškėjos pareiškimo (skundo) reikalavimų pagrįstumu ir teisėtumu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atskirojo skundo motyvai nepaneigia šios išvados pagrįstumo ir teisėtumo.

Nenustačius šioje byloje teisinių pagrindų pirmosios instancijos nutarčiai panaikinti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas bei netenkinami pareiškėjos prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė