2019-12-11 Nr. AB-23629-3-64-3-00321-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2184-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00321-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2017 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. vasario 8 d., pažeidžiant kalinimo sąlygas, kamerose trūko ploto, oro, privatumo, nebuvo ventiliacijos, tamsu, neremontuota, nesandarūs langai, drėgna, šalta. Netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – nebuvo unitazo, tvyrojo nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos, tokiomis sąlygomis teko valgyti, miegoti, skaityti. Nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai, pareigūnus tekdavo šauktis daužant į metalines grotas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose kiekvienam asmeniui priklauso 3 kv. m. pasivaikščiojimo ploto, tačiau tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kiekvienas asmuo turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliuose netvarkomos šiukšlės, dvokia šlapimu, žiemą nenukasamas sniegas, stogeliai neapsaugo nuo lietaus, konstrukcijoje yra asbesto. Kamerose buvo blakių. Gydytojai skiria netinkamus vaistus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y., nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, trūko privatumo, pablogėjo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimą Šiaulių TI grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. vasario 8 d. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu pareiškėjui nurodytu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas teko nuo 3,67 kv. m. iki 22,34 kv. m., t. y. visas pareiškėjo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

4.2. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės aukštis yra nuo 1,67 cm iki 2,30 cm, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą.

4.3. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN134:2015) 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir HN134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie HN134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus.

5. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliko kamerų Nr. 106 ir 16 patikrinimus, kurių metu užfiksuota, jog kameroje Nr. 106 dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, tačiau lempos be apsauginių gaubtų, šis pažeidimas pašalintas, pelėsis nenustatytas, galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta. Kameroje Nr. 16 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko HN134:2015, tačiau lempos be apsauginių gaubtų, šis pažeidimas pašalintas, pelėsis neužfiksuotas, galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais neužfiksuota. Kameroje Nr. 106 2017 m. gegužės mėn. buvo nuvalytos ir perdažytos lubos ir sienos, užteptas hermetikas. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas.

6. Pareiškėjo argumentai, jog pasivaikščiojimo trukmė per trumpa, neturi jokio teisinio pagrindo, nes pasivaikščiojimo trukmė atitinka teisės aktų reikalavimus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrinimo metu konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi nustatyta tvarka. Pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, kiemeliai barstomi smėliu, tvarkomi kiekvieną dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, o tik nurodė asbesto tariamą buvimą pastato konstrukcijoje ir tai, jog stogas šiferinis, todėl vien tokių aplinkybių nurodymas neturėtų būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai ar jų neveikimas. Nei viename patikrinimo akte nėra nustatyta, kad Šiaulių TI konstrukcijoje yra asbesto.

7. Šiaulių TI valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą, be to, nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Patalpų deratizacija ir dezinsekcija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo jiems nustatytų pareigų, susijusių su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

8. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. vasario 8 d., neturtinę žalą iš esmės grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

11. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. vasario 8 d., viso 170 dienų, kamerose Nr. 46, 16, 106, 66 ir 64.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kamerose Nr. 46, 66 ir 64 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis HN 134:2015 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę, oro temperatūrą ir oro judėjimo greitį, 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, ir 17 punkto, numatančio, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, reikalavimų, o tai, CK 6.271 straipsnio prasme, yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, teismas nustatė, kad sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje nurodyta, iš kokios medžiagos pagaminta sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija ir jos aukštis, tačiau nesimato, kokiu būdu sanitarinio mazgo zona izoliuota nuo likusios kameros erdvės. Šiaulių TI pateikė ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukas, iš kurių matosi, kad sanitariniai mazgai atitverti iš plokštės sukonstruotomis atitvaromis, kamerose Nr. 46 ir 16 įrengtos durys, o kamerose Nr. 106, 64 ir 66 įėjimas į sanitarinį mazgą uždengtas užuolaida. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo didelės, kamerose buvo laikoma ir po 5–6 asmenis, lovos sustatytos šalia sanitarinio mazgo, teismas pripažino, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino reikiamo privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, todėl pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė.

15. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį (laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus (146 dienos), neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas), kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Eur.

III. 16. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad judėjimą kameroje ribojo baldai, trūko privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, dėl atviro sanitarinio mazgo kamerose nuolat tvyrojo nemalonūs kvapai, pasivaikščiojimams buvo skirta tik 1 valanda, nors pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijas turėtų būti suteikiama ne mažiau, nei 8 valandos. Pareiškėjo įsitikinimu, priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams ir neatitinka EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose.

18. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti

19. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

19.2. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata.

19.3. Pareiškėjo argumentas dėl kamerų neatitikimo higienos normoms atmestinas, kadangi pirmosios instancijos teismas aplinkybes, kurios atsakovo atstovo nepaneigtos, vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad kalinimo sąlygos neatitiko HN134:2015, t. y. pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo argumentą pripažino pagrįstu.

19.4. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo (pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjui M. S. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. vasario 8 d.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 146 paras buvo laikomas kamerose, pažeidžiant higienos normas (netinkama patalpų santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir oro judėjimo greitis, netinkama dirbtinė patalpų apšvieta, nesudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas), taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pažeidimo laikotarpį, taip pat į kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 500 Eur suma, ir šią sumą priteisė pareiškėjui. Kiti pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis nebuvo pripažinti pagrįstais ir įrodytais.

22. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su kameros plotu, higienos normų pažeidimu ir teisės į privatumą pažeidimu. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

25. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

26. Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjui tenkantį plotą, nes neatsižvelgė į baldų užimama plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat anksčiau nurodytą teismų praktiką ir vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Šiaulių TI nebuvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.

27. Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su higienos normų pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas pažeidžiant HN134:2015 nuostatas, todėl papildomai dėl to nepasisako. Dėl tų pačių argumentų teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimu.

28. Dėl pasivaikščiojimo laiko teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija šiuo aspektu pažeidė teisės aktų reikalavimus, be to, pats pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteiktas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis neadekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams, teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

30. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (146 dienas pareiškėjas buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, 146 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas), atsižvelgusi į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vertina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 500 Eur – yra pakankamas pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui priteista 500 Eur suma yra nepakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

31. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė