2013-04-08 Nr. AB-1087-3-61-3-00300-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-510/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00300-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 75; 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. R.,

atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Dariui Giruckui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties išaiškinimo ir klaidų ištaisymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (t. I, b. l. 1-2) ir patikslintu skundu (b. l. 68-73) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VASPVT, atsakovas) direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. P1-201-(2.1.) (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti jį į valstybės tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 40 000 Lt neturtinės žalos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu (t. II, b. l. 140-146) nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti VASPVT direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. P1-201-(2.1.), grąžinti pareiškėją A. R. į vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas, taip pat priteisti pareiškėjui iš Tarnybos už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. liepos 9 d.) 13 657, 33 Lt, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 20 157,33 Lt. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas Tarnyba apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 152-156) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi (t. II, b. l. 26-43) atsakovo VASPVT apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo dalis, kuriomis panaikintas VASPVT direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. P1–201-(2.1.) ir pareiškėjas A. R. grąžintas į vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas bei A. R. priteista iš Tarnybos už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. liepos 9 d.) 13 657,33 Lt, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso priteista 20 157,33 Lt, pakeitė ir išdėstė taip: panaikinti VASPVT direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. P1–201-(2.1.) „Dėl vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) A. R. atleidimo iš pareigų“ 1 punktą, kuriuo atleistas 2011 m. gruodžio 30 d. vadovybės atstovas kokybei (direktoriaus pavaduotojas) A. R. iš užimamų pareigų, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 22 d.; nustatyti, jog A. R. vadovybės atstovas kokybei (direktoriaus pavaduotojas kokybei) iš pareigų atleistas šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti pareiškėjui iš VASPVT vidutinį darbo užmokestį (vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 220,28 Lt, neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą nuo 2011 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti pareiškėjui A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VASPVT, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą (dėl 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo) paliko nepakeistą. Priteisė pareiškėjui iš VASPVT 950 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad reorganizaciją sąlygojo objektyvios aplinkybės ir dėl to įvykę Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, o jų metu vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybė, kurią iki atleidimo iš pareigų užėmė pareiškėjas, realiai buvo panaikinta. Byloje nebuvo ginčo, kad atsakovas pareiškėjo pareigybę panaikino ir atleido jį iš užimamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų nepaisydamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. X–464 redakcija) nustatytų pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo terminų. Ginčijamu Įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 130 straipsnio 5 dalimi, atsakovas pareiškėjo atleidimo datą perkėlė į laikotarpio, kuris atitiko minėtoje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje numatytą minimalų valstybės tarnautojo informavimo apie panaikinamą pareigybę terminą, pabaigą. Pažymėta, jog atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, o tai sudarė pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012. Nagrinėjamu atveju įvertinus atsakovo veiksmus konstatuota, kad nebuvo objektyvios būtinybės, kuri galėjo sąlygoti atleidimo datos nukėlimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas apie reorganizaciją žinojo nuo Vyriausybės nutarimo priėmimo momento (2011 m. liepos 7 d.), o taip pat steigėjo nustatytą datą (2012 m. sausio 1 d.), nuo kurios pradės funkcionuoti nauja po reorganizacijos atlikimo sukurta struktūra.

Vadinasi, tiek steigėjas, tiek ir Tarnyba nustatė ir suvokė, kad nauja struktūra po reorganizacijos savo veiklą pradės nuo 2012 m. sausio 1 d., todėl turėjo paisyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo terminų. Teisėjų kolegija konstatavo, jog šis pažeidimas šiuo konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu. Jokių objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo steigėjo ir atsakovo veiksmų (valios) bei sąlygojusių būtinybę nukelti atleidimo datą, šiuo atveju nenustatyta, todėl šis pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis.

Teismas, be kita ko, nurodė, jog Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), nesant atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, taikoma ir sprendžiant ginčus dėl neteisėto valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2234/2012 ir kt.). Pažymėta, jog pareiškėjo pažeistų teisių gynimas pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) įtvirtintą modelį objektyviai (dėl Administracijos struktūrinių pakeitimų) nebegalimas – ankstesnių pareigų, kurias ėjo A.

R., faktiškai nebėra, o galimybės perkelti pareiškėją į kitas Administracijoje esančias laisvas pareigas nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be to, pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 2 d. pradėjo dirbti Sveikatos priežiūros tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad konkrečiu atveju turi būti taikoma anksčiau minėta Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas tuo atveju, kai grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl objektyvių priežasčių.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis, A. R. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis buvo 220,28 Lt, o vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 4 625,88 Lt. Pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Įvertinusi neturtinės žalos dydžiui nustatyti aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareigybė buvo naikinama dėl reorganizacijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra per didelė, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas pakeistas, priteisiant 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat pareiškėjui priteistas 950 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

II. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl teismo nutarties išaiškinimo ir klaidų ištaisymo.

Prašyme išdėsto, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartyje nurodoma, kad vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. vasario 23 d., tačiau atsakovo nuomone, atsižvelgiant į visą teismo sprendimo turinį, minėta data taisytina į „nuo 2012 m. vasario 23 d.“. Taip pat teigia, jog minėtu įsigaliojusiu teismo sprendimu atsakovas įpareigotas pareiškėjui A. R. išmokėti vidutinį darbo užmokestį, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakyta, ar atsakovas turi išmokėti vidutinį darbo užmokestį atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos dirbo Sveikatos priežiūros tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kur jo atlyginimas už vieną mėnesį buvo 3 362,65 Lt. Tokio išaiškinimo būtinumas ir aktualumas kyla atsižvelgiant į aplinkybę, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartį šioje byloje priėmė 2013 m. sausio 24 d., o nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569; 2012, Nr. 80-4138) 300 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpi, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tarnyba pažymi, kad jei teismo manymu dėl aplinkybių, kuriomis atsakovas grindžia poreikį išaiškinti teismo sprendimą, būtinas papildomas teismo sprendimas, prašo šioje byloje priimti papildomą sprendimą.

Pareiškėjas A. R. atsiliepimu į atsakovo prašymą prašo laikyti, kad atsakovui sprendimas yra suprantamas ir neaiškintinas, o rašybos klaida yra taisytina.

Pažymi, jog sutinka su atsakovo pateikta nuomone, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta rašybos klaida, nuo kada turi būti skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, todėl „2011 m. vasario 23 d.“ taisytina į „nuo 2012 m. vasario 23 d.“. Dėl pareiškėjui priteisto iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 220,28 Lt neatskaičius mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų išmokėjimo apskaičiavimo po 2012 m. balandžio 2 d. nurodo, jog teismas vadovavosi tinkama Darbo kodekso redakcija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutarties motyvuojamoje dalyje aiškiai pažymėjo, kad pareiškėjo pažeistų teisių gynimui taiko modelį, galiojusį Darbo kodekso redakcijoje iki 2013 m. sausio 1 d. Motyvuojamoje dalyje teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 2 d. dirba kitoje darbovietėje ir teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis (galiojusiomis iki 2013 m. sausio 1 d.), priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o ne darbo užmokesčio skirtumą.

Remiasi Darbo kodekso 12 straipsniu, kuriame numatyta, kad darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Pažymi, kad Darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymo (Žin. 2012, Nr. 80-4138) 3 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti nagrinėti individualūs darbo ginčai baigiami nagrinėti ir piniginiai darbuotojų reikalavimai tenkinami vadovaujantis iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusia individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir nuostatomis.

Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies nuostatos, galiojusios darbo ginčo atsiradimo laikotarpiu nenumatė pareigos teismui sumažinti darbuotojui, kuris negali būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Vadovaujantis teismų praktika dėl vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką mažinimo, vien tik aplinkybė, jog priverstinės pravaikštos laikotarpiu neteisėtai iš pareigų atleistas valstybės tarnautojas gavo pajamų kitoje darbovietėje, pati savaime (automatiškai) nelemia, kad turi būti mažinamas priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Šio ginčo metu nebuvo išskirtinių aplinkybių, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukeltų sunkių neigiamų padarinių darbdaviui. Priešingai, atsakovas ginčo metu nuolat turėjo 10-14 laisvų darbo vietų, kurioms buvo skirtos lėšos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė teismui jokių naujų aplinkybes patvirtinančių įrodymų, mano, kad nėra būtinybės priimti papildomą sprendimą.

Taip pat pareiškėjas informuoja teismą, kad atsakovas 2013 m. kovo 8 d. pats įvykdė teismo sprendimą, apie tai 2013 m. kovo 8 d. raštu Nr. D12-211-(3.29.) informavo antstolį G. B., tuo patvirtindamas, kad jam sprendimas tapo aiškus, todėl, vadovaujantis ABTĮ 94 straipsnio 3 dalimi, neliko, ką teismas turėtų išaiškinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Rašymo apsirikimas ištaisytinas, prašymas dėl teismo nutarties išaiškinimo atmestinas.

Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, nagrinėjamu atveju esant įvykdytam teismo sprendimui, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą bei teisinių santykių apibrėžtumą, įvertinus, jog rašymo apsirikimo ištaisymas teismo sprendimo įvykdymui įtakos neturės, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas taisytinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties rezoliucinės dalies penktojoje pastraipoje yra neteisingai nurodyta, jog pareiškėjui iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą nuo 2011 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Vietoje „2011 m. vasario 23 d.“ turi būti „2012 m. vasario 23 d.“.

ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 315-318 p.).

Atsakovas nutarties išaiškinimo būtinumą motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartyje neaptarė nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569; 2012, Nr. 80-4138) 300 straipsnio 4 dalyje numatytos nuostatos, jog išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dydis gali būti mažinamas, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Atsakovo teigimu, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakyta, ar atsakovas turi išmokėti vidutinį darbo užmokestį atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos dirbo Sveikatos priežiūros tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyta, jog bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcija, galiojusia iki 2013 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo argumentai, kuriais jis teigia, jog teismas nepasisakė dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydžio sumažinimo, atsižvelgiant į pareiškėjo gautas pajamas priverstinės pravaikštos metu, nesuponuoja priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimo, o lemia teismo sprendimo motyvacijos papildymą ar patikslinimą, kas nėra susiję su 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teismo sprendimo išaiškinimo institutu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pagal bylos nagrinėjimo metu aktualią teismų praktiką, ne kartą akcentuota, kad šiuo metu (iki 2013 m. sausio 1 d.) galiojančios redakcijos Darbo kodekso 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytų išmokų dydžio mažinimas nurodytu pagrindu (priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį sumažinimas, atsižvelgiant į pareiškėjo gautas pajamas priverstinės pravaikštos metu) galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Todėl vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑218/2008, 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑341/2010). Šios bendrosios kompetencijos teismų praktikos yra laikomasi ir administraciniuose teismuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1134/2009, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3614/2011, 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog atsakovas yra įvykdęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį (t. II, b. l. 60-62). Tai, kad atsakovas įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį, tai taip pat rodo, jog minėtos nutarties rezoliucinė dalis atsakovui tapo aiški. Teisėjų kolegijos manymu, tokiu atveju ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies prasme klausimų dėl priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje nebekyla, todėl atsakovo prašymas išaiškinti teismo nutartį atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašomas išaiškinti teismo procesinis sprendimas jo vykdymo požiūriu yra nedviprasmiškas ir pakankamai aiškus, be to, jau įvykdytas, todėl atsakovo prašymas išaiškinti teismo nutartį laikytinas nepagrįstu ir atmestinas, o rašymo apsirikimas ištaisytinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, 94 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A622-510/2013: šios nutarties rezoliucinės dalies penktojoje pastraipoje vietoje „2011 m. vasario 23 d.“ įrašyti „2012 m. vasario 23 d.“.

Prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė