2019-09-25 Nr. AB-18159-3-62-3-02164-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1857-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02164-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 17-IL-20-02338-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, padarius išvadą, kad pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas buvo priimtas nesilaikant imperatyvaus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimo nurodyti atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus, taip pat netinkamai pritaikytas Įstatymo 18 straipsnis, nepakankamai įvertinta esama faktinė, pasikeitusi padėtis, teigiami pokyčiai, todėl Sprendimas yra neobjektyvus, nepagrįstas, taip pat pažeidžiantis lygiateisiškumo principą ir nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime nėra nuorodos į konkretų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies punktą, tik bendrai pažymėta, jog Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose įtvirtintos nuostatos rodo, kad asmenų, norinčių įsigyti ginklų ir šaudmenų, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, yra nepagrįsta.

4. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad siekiant nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui gali būti neišduodamas, atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, jog pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimu nubaustas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymą, t. y. pareiškėjas, būdamas girtas, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų. Be to, 2013 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui paskirta 200 Lt bauda už ATPK 194 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pareiškėjas apie 0.45 val. atėjo į restoraną, būdamas neblaivus (nustatytas 2,50 promilės girtumas), turėdamas šaunamąjį ginklą. Kauno AVPK gavus šią informaciją, Kauno AVPK 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas. Be to, Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2001 metų iki 2017 metų administracine tvarka baustas dar 17 kartų, iš jų – 3 kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį turto sugadinimą, 2 kartus – už transporto priemonės palikimą stovėti ant pėsčiųjų tako ar šaligatvio, vieną kartą – už savavališką transporto priemonių važiuoklės užblokavimo įtaiso nuėmimą, 8 kartus – už greičio viršijimą.

6. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose įtvirtintos nuostatos rodo, jog asmenų, norinčių įsigyti ginklų ir šaudmenų, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įvertinus pareiškėjo veiksmus, kurie neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, jo elgesio pobūdį, darytina pagrįsta išvada, kad jis, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas įvertino Sprendimo turinį, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjui galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir vertinant pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus.

9. Išanalizavęs pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, darydamas pažeidimus, rizikuoja ne tik savo, bet ir kitų asmenų sveikata ar net gyvybe, kelia grėsmę visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, be to, suprasdamas savo elgesio neteisėtumą, kadangi praeityje jau yra baustas už tokius pažeidimus, pareiškėjas sąmoningai juos kartoja. Byloje surinkti įrodymai apie tai, kad pareiškėjas, būdamas neblaivus, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, pažeisdamas teisės aktų nuostatas, neblaivus viešoje vietoje nešiojosi ginklą, vairuodamas automobilį sistemingai daro pažeidimus, kurie sukelia nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulemia turto sugadinimą, sistemingai viršija greitį, charakterizuoja pareiškėją kaip už savo veiksmus neatsakingą asmenį, linkusį kelti grėsmę savo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte.

III. 10. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą.

11. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

11.2. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo teisėtumo, iš esmės vertino aplinkybes, kurios buvo pagrindas panaikinti anksčiau pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklą. Leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo ir šio leidimo išdavimo sąlygos nėra tapačios, o tų pačių aplinkybių vertinimas iš esmės lemia tai, kad pagal teismo pateiktą išaiškinimą pareiškėjas apskritai niekada neturėtų galimybės įgyti teisės laikyti (nešiotis) ginklą, nors Įstatymo nuostatos neterminuoto draudimo nenustato. Teismas privalėjo vertinti, ar prašymo pateikimo atsakovui metu egzistavo atisakymo išduoti leidimą sąlygos, o ne nagrinėti aplinkybes, kurios buvo leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo pagrindas. Prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą pateikimo metu pareiškėjas jau buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Sprendžiant dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytos sąlygos egzistavimo, turi būti vertinami tik tuo metu galiojantys pareiškėjo padaryti pažeidimai.

11.3. Po leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjas yra padaręs tik keletą administracinių nusižengimų, kurie nėra savo esme pavojingi kitiems asmenims, jų turtui ar visuomenės saugumui. 2018 metais pareiškėjas apskritai nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, o 2017 metais padarytas vienintelis pažeidimas – transporto priemonės vairavimas pasibaigus prekybinių numerio ženklų galiojimui. Pareiškėjas savo elgesiu jau įrodė, kad jokie Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ribojimai laikyti ginklą neegzistuoja.

11.4. Pareiškėjas niekada nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų ir niekada jo atžvilgiu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Aplinkybės dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo 2011–2016 metais ar vieno administracinio nusižengimo padarymo 2017 metais nereiškia, kad pareiškėjas yra atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus. Vien administracinių nusižengimų, kurių dauguma susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, padarymas negali būti pagrindas spręsti apie asmens keliamą grėsmę, kaip tą nustato Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas.

11.5. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytos teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2046-662/2015 ir 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-923-502/2016, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1834-583/2015, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3060-644/2015) vertinimo.

11.6. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, patvirtinančių, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui yra būtinas norint užtikrinti jo saugumą, savigynai.

12. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

13. Atsakovas, be atsiliepime į skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų, nurodo, kad, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto normos aiškinimo, matyti, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra linkęs reguliariai pažeidinėti teisės aktus, ir tai įrodo jo elgesio grėsmę bei charakterizuoja jį kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams, todėl pagrįstai kyla įtarimų, kad neprognozuojamas teisės aktus pažeidinėjančio pareiškėjo elgesys gali kartotis, ir tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas kelia (gali kelti) grėsmę savo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 17-IL-20-02338-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pareiškėjui M. M. teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo keliamą pavojų kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju atsakovas, išanalizavęs turimus duomenis, aiškiai ir detaliai nurodė atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018).

19. Ginčijamu Kauno AVPK Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių III skyriaus 16–19 punktais, tačiau pareiškėjas akcentuoja, kad po leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimo 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjas yra padaręs tik keletą administracinių nusižengimų, kurie nėra savo esme pavojingi kitiems asmenims, jų turtui ar visuomenės saugumui. 2018 metais pareiškėjas apskritai nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, o 2017 metais padarytas vienintelis pažeidimas – transporto priemonės vairavimas pasibaigus prekybinių numerio ženklų galiojimui. Pareiškėjo teigimu, jis savo elgesiu jau įrodė, kad jokie Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ribojimai laikyti ginklą neegzistuoja.

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimu nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. pareiškėjas, būdamas girtas, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų. Be to, 2013 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui paskirta 200 Lt bauda už ATPK 194 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pareiškėjas apie 0.45 val. atėjo į restoraną „Legenda“ būdamas neblaivus (nustatytas 2,50 promilės girtumas), turėdamas šaunamąjį ginklą. Bauda sumokėta. 2014 m. vasario 7 d. Kauno AVPK gavus šią informaciją, Kauno AVPK 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikintas. Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2001 metų iki 2017 metų administracine tvarka baustas dar 17 kartų, iš jų 3 kartus – už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį turto sugadinimą, 2 kartus – už transporto priemonės palikimą stovėti ant pėsčiųjų tako ar šaligatvio, vieną kartą – už savavališką transporto priemonių važiuoklės užblokavimo įtaiso nuėmimą, 8 kartus – už greičio viršijimą.

21. Akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai šiuo konkrečiu atveju priešingos išvados, nei padarė atsakovas Sprendime ir pirmosios instancijos teismas, prieš tai nustatytų aplinkybių kontekste nesuponuoja.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo padaryti pažeidimai sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui, o analizuojant juos atsiradimo laike aspektu, pažymėtina, jog negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme, nes nuo tokių pažeidimų, kaip pareigūno teisėto reikalavimo ar nurodymo nevykdymas būnant apsvaigus nuo alkoholio bei ginklo nešiojimas, kai tai daro neblaivus asmuo, kuriam nustatomas vidutinis neblaivumo (girtumo) laipsnis, padarymo dar nėra praėję 10 metų. Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros ir jo naikinti nėra pagrindo. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal jau aptartus „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

24. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė