2023-06-07 Nr. AB-11687-3-61-3-00870-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-720-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00870-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2021 m. vasario 19 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 10-IS3-9 (toliau – ir Išvada); 2) įpareigoti Vilniaus AVPK pripažinti pareiškėjo susižalojimą nelaimingu atsitikimu pakeliui į tarnybą.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini). 2021 m. vasario 8 d. vakare pareiškėjas informavo savo tiesioginį vadovą, kad prieš tarnybą vyks į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrą (toliau – ir Medicinos centras), pas (duomenys neskelbtini). Viršininkas leido pavėluoti į darbą dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas 2021 m. vasario 9 d. apie 8.30 val. iš savo namų nuvyko į Medicinos centrą. Po vizito pas gydytoją, apie 9.10 val., eidamas link savo automobilio šaligatviu, paslydo, nugriuvo ir patyrė kojos traumą, greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo pristatytas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (toliau – ir RVUL). Vilniaus AVPK sudaryta nuolatinė nelaimingų atsitikimų tyrimo komisija atliko nelaimingo atsitikimo tyrimą ir 2021 m. vasario 19 d. surašė Išvadą, kuria nusprendė nepripažinti 2021 m. vasario 9 d. įvykio nelaimingu atsitikimu tarnyboje ir nelaimingu atsitikimu pakeliui į tarnybą. Išvadoje konstatuota, kad pareigūnas rūpinosi asmeninio pobūdžio reikalais, kurie nebuvo susiję su tarnybinių funkcijų vykdymu, buvimu tarnybos vietoje ar įstaigos teritorijoje, taip pat ginčo atvejis nėra betarpiškas vykimas iš gyvenamosios vietos į darbo vietą.

2.2. Pareiškėjas su Išvada nesutiko, teigė, kad patirta trauma turėtų būti laikoma nelaimingu atsitikimu pakeliui į tarnybą. Pareiškėjo tiesioginis vadovas žinojo, kad prieš tarnybos pradžią pareiškėjas pakeliui iš namų į darbovietę užsuks į Medicinos centrą, taip pat leido pavėluoti į darbą. Nors pareiškėjas tuo metu nevykdė jokių tarnybinių funkcijų, tačiau nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į tarnybą.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Byloje nekvestionuojamas pareiškėjo viršininko leidimas pareiškėjui laiku neatvykti į darbą – šis faktas nustatytas ir nurodytas Išvadoje.

4.2. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 11 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada įvykis pakeliui į darbą (tarnybą) laikomas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą, jame jokių išimčių nenumatyta. Išvadoje nustatyta, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas patyrė traumą, neapima minėtų atvejų, kadangi trauma patirta vykstant iš gydymo įstaigos. Tai nėra betarpiškas vykimas iš gyvenamosios vietos į darbo vietą (iš pareiškėjo namų, į darbovietę). Trauma vyko pakeliui iš medicinos įstaigos, pareiškėjui einant link automobilio, siekiant vykti į tarnybą, o ne kelyje iš gyvenamosios vietos.

4.3. Pagal Darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-277 (toliau – ir Aprašas), darbo laiku laikomas tik tas laikotarpis, kai pareigūnas tiesiogiai įgyvendina jam pavestas funkcijas, o šiuo atveju, pareiškėjui neatliekant jokių tarnybos funkcijų, jo vykimas tarnybos laiku iš gydymo įstaigos nepriskirtas nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) kategorijai.

4.4. Nors pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 2 punktu, tačiau ši nuostata galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei įvykis būtų pripažintas nelaimingu atsitikimu pakeliui į tarnybą, t. y. atitiktų Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nustatytas sąlygas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2021 m. vasario 22 d. VSDFV Vilniaus skyriuje gauta Vilniaus AVPK nelaimingo atsitikimo tyrimo Išvada. Kadangi minėta Išvada pareiškėjui 2021 m. vasario 9 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas nebuvo pripažintas nelaimingu atsitikimu tarnyboje ar nelaimingu atsitikimui pakeliui į tarnybą, VSDFV Vilniaus skyriuje pareiškėjui 2021 m. vasario 9 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju įvykiu klausimas nebuvo sprendžiamas ir ligos išmoka buvo paskirta remiantis ne Įstatymu, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, be kita ko, nustatė, kad:

7.1. Pareiškėjas užima (duomenys neskelbtini) pareigas.

7.2. 2021 m. vasario 8 d. pareiškėjas informavo tiesioginį vadovą – (duomenys neskelbtini) viršininką, kad prieš tarnybą vyks į Medicinos centrą pas odontologą. Byloje nėra ginčo, kad viršininkas leido jam pavėluoti į tarnybą dėl objektyvių priežasčių.

7.3. 2021 m. vasario 9 d. pareiškėjas iš savo namų apie 8.30 val. nuvyko į Medicinos centrą. Po vizito pas gydytoją, apie 9.10 val., eidamas link savo automobilio šaligatviu, pareiškėjas paslydo, nugriuvo ir patyrė kojos traumą, greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į RVUL.

7.4. Vilniaus AVPK sudaryta nuolatinė nelaimingų atsitikimų tyrimo komisija atliko nelaimingo atsitikimo tyrimą ir 2021 m. vasario 19 d. surašė Išvadą, kuria nusprendė nepripažinti 2021 m. vasario 9 d. įvykio nelaimingu atsitikimu tarnyboje ir nelaimingu atsitikimu pakeliui į tarnybą. Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjui įvykio metu, kai jis paslydo ant šaligatvio, lūžo dešinė išorinė kulkšnis, tačiau šis pakenkimas sveikatai nepriskiriamas prie sunkių. 2021 m. vasario 10 d. apie 12.55 val. apžiūrėjus įvykio vietą, nustatyta, kad šaligatvio danga lygi, nuvalyta, matomos šaligatvio plytelės be akivaizdžių defektų, vietomis padengtos sniegu. Išvadoje konstatuota, kad pareigūnas rūpinosi asmeninio pobūdžio reikalais, kurie nebuvo susiję su tarnybinių funkcijų vykdymu, buvimu tarnybos vietoje ar įstaigos teritorijoje, taip pat tai nėra betarpiškas vykimas iš gyvenamosios vietos į darbo vietą.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo 3, 6–7 straipsnių, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, pažymėjo, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vidaus tarnybos statutas darbo laiko sąvokos nepateikia, todėl nagrinėjamu atveju aktualus panašius santykius reguliuojantis įstatymas – Darbo kodeksas, kurio 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai: 1) pasirengimas darbui darbo vietoje; 2) fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos; 3) kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; 4) budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka; 5) kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; 6) privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas; 7) prastovos laikas; 8) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; 9) kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai.

10. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nurodytas sąrašas, nustatantis, kada įvykis gali būti laikomas nelaimingu atsitikimu, įvykusiu pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos), yra baigtinis. Šiame sąraše nenustatyta išimčių, kai galima būtų laikyti įvykį įvykusiu pakeliui į darbą (tarnybą). Sąraše nurodyti du esminiai kriterijai – laiko, t. y. darbo diena, ir vietos, t. y. tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos, arba ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis, arba vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ar pavalgyti metu, arba kitos darbovietės.

11. Įstatymo 3 straipsnio 11 dalis ir 6 straipsnio 5 dalis nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) apibrėžia, be kita ko, kaip įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Remiantis šiuo reguliavimu nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą (tarnybą) pripažįstamas įvykis, jeigu yra nustatoma, kad darbuotojas vyko į darbą iš savo gyvenamosios vietos, taigi darbuotojas turėjo būti išvykęs iš savo gyvenamosios vietos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo išvykęs iš savo gyvenamosios vietos. Tačiau atvejis, kai darbuotojas, nors ir ketina vykti į tarnybą, dar vyksta į kitą vietą ir tik iš kitos vietos, neapibrėžtos Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (ginčo atveju – iš gydymo įstaigos), patenka į įvykį, kurio metu patiria žalą sveikatai bei netenka darbingumo, nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu Įstatymo prasme, nes darbuotojas vyko į darbą kitu maršrutu, t. y. ne iš savo gyvenamosios vietos ar kitos vietos, kaip tai yra apibrėžta Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje.

12. Įvertinęs išdėstytą teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjui nutikęs įvykis, kai jis susižalojo koją, nelaikytinas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą ar darbe Įstatymo 3 straipsnio 10–11 dalių prasme, kadangi vykimas darbo (tarnybos) laiku iš gydymo įstaigos, kai tai nebuvo privalomas sveikatos patikrinimas, nebuvo atliekamos jokios tarnybos funkcijos, nesietinas su tarnyba ir nepriskirtinas nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) kategorijai. Nustačius, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos / ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis / vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ar pavalgyti metu / ne kitos darbovietės, konstatuota, kad atsakovas Išvadoje pagrįstai nustatė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko vykstant ne iš pareiškėjo gyvenamosios vietos ar kitų Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nurodytų vietų, o kelyje iš medicinos įstaigos, todėl pagrįstai įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino nedraudžiamuoju įvykiu.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai vertino faktą, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas leido jam pavėluoti į tarnybą dėl vykimo į gydymo įstaigą, t. y. teismas nepagrįstai nurodė, kad tai nebuvo privalomas sveikatos patikrinimas darbo metu, nes teismo vertinimu, darbo laikas prasideda pagal darbo grafiką nepaisant to, ar darbuotojas faktiškai yra atvykęs į darbo vietą ar kitą vietą, kurioje yra atliekamos darbo funkcijos. Pareiškėjas nesiekė įrodyti, kad jo nelaimingas atsitikimas įvyko darbo metu.

14.2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tam, kad įvykis būtų pripažintas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą, darbuotojas turi važiuoti iš gyvenamosios vietos (plačiąja prasme) į darbo vietą tiesiausiu įmanomu keliu be sustojimų. Tokia teismo pozicija prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Nelaimingų atsitikimų socialinis draudimas yra socialinė garantija, kuri taikoma visiems dirbantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas daliai darbuotojų užkerta kelia naudotis nelaimingų atsitikimų socialiniu draudimu, paneigia vaikus auginančių darbuotojų teisę į nelaimingų atsitikimų socialinį draudimą. Auginantys vaikus darbuotojai, norėdami turėti nelaimingų atsitikimų socialinį draudimą, negalėtų savo vaikų vežti vaikų į ugdymo įstaigą prieš darbą, nes kelyje tarp vaiko ugdymo įstaigos ir darbo vietos patirtas nelaimingas atsitikimas nebūtų laikomas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą. Taip pat darbuotojas į darbą dažnai vyksta ne pačiu tiesiausiu keliu, pvz. dėl kelių remonto, dėl susidariusios spūsties ir pan. Tokių objektyvių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, o šių aplinkybių buvimas negali būti kliūtimi turėti nelaimingų atsitikimų socialinį draudimą vykstant į darbą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat į gydymo įstaigą vyko būtinosios medicininės pagalbos, be to, iš tiesioginio vadovo gavo leidimą vėluoti į darbą dėl vykimo į Medicinos centrą, t. y. su darbdaviu buvo suderintas pareiškėjo vykimo į darbą maršrutas.

15. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

16. Tarnyba pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas vadovo leidimą pareiškėjui pavėluoti į darbą dėl objektyvių priežasčių nepagrįstai vertina kaip leidimą vykti kitu, nei įstatymo suteikta garantija, maršrutu ir pagrindu gauti išmoką.

16.2. Tačiau Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nustatytas sąrašas yra baigtinis, šis sąrašas nenustato išimčių. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo nurodomos alternatyvios hipotetinės priežastys neatitinka jo situacijos, todėl dėl šių situacijų vertinimo atsakovas nepasisako.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir pažymi, kad teismas išsamiai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Išvados teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai aiškino bei taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą Išvadą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės taikymu bei aiškinimu, teigia, jog dėl nurodytų pažeidimų skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, proceso ekonomiškumo principu, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) sąvoka apibrėžta Įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje, kurioje nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe (tarnyboje) – įvykis darbe (tarnyboje), įskaitant eismo įvykį, atliekant darbo (tarnybos) funkcijas ar būnant darbo vietoje (papildomų, specialių pertraukų ar pertraukų pailsėti ir pavalgyti metu, kai darbuotojas yra darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje), dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ir netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl kurio darbuotojas miršta, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe. Nelaimingu atsitikimu darbe taip pat pripažįstamas su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas.

22.1. Nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) – įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir: 1) gyvenamosios vietos; 2) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis; 3) vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ar pavalgyti metu; 4) kitos darbovietės (Įstatymo 3 straipsnio 11 dalis).

22.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gyvenamąją vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei gyvena keliose vietose. Duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre ir yra išreiškiami per šios vietos adresą.

22.3. Įstatymo 6 straipsnis nustato nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais sąlygas. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

23. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad 2021 m. vasario 9 d. pareiškėjas, turėdamas savo viršininko leidimą, iš savo namų apie 8.30 val. pirmiausiai nuvyko į Medicinos centrą, pas odontologą. Po vizito pas gydytoją, apie 9.10 val., eidamas link savo automobilio šaligatviu, pareiškėjas paslydo, nugriuvo ir patyrė kojos traumą, todėl greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į RVUL. Vilniaus AVPK sudaryta nuolatinė nelaimingų atsitikimų tyrimo komisija atliko nelaimingo atsitikimo tyrimą ir 2021 m. vasario 19 d. surašė Išvadą, kuria nusprendė nepripažinti 2021 m. vasario 9 d. įvykio nelaimingu atsitikimu tarnyboje ir nelaimingu atsitikimu pakeliui į tarnybą. Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjui įvykio metu, kai jis paslydo ant šaligatvio, lūžo dešinė išorinė kulkšnis, tačiau šis pakenkimas sveikatai nepriskiriamas prie sunkių. 2021 m. vasario 10 d. apie 12.55 val. apžiūrėjus įvykio vietą, nustatyta, kad šaligatvio danga lygi, nuvalyta, matomos šaligatvio plytelės be akivaizdžių defektų, vietomis padengtos sniegu. Išvadoje konstatuota, kad pareigūnas rūpinosi asmeninio pobūdžio reikalais, kurie nebuvo susiję su tarnybinių funkcijų vykdymu, buvimu tarnybos vietoje ar įstaigos teritorijoje, taip pat tai nėra betarpiškas vykimas iš gyvenamosios vietos į darbo vietą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau pateiktu aktualiu šiam ginčui teisiniu reguliavimu, pabrėžia, kad tam, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) būtų pripažintas draudiminiu, jis turi įvykti darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos.

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas į darbą vyko ne iš savo gyvenamosios vietos, o iš gydymo įstaigos, kurioje lankėsi asmeniniais tikslais, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nutikęs įvykis, kai jis susižalojo koją, nelaikytinas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą ar darbe Įstatymo 3 straipsnio 10–11 dalių prasme, kadangi vykimas darbo (tarnybos) laiku iš gydymo įstaigos, kai tai nebuvo privalomas sveikatos patikrinimas, nebuvo atliekamos jokios tarnybos funkcijos, nesietinas su tarnyba ir nepriskirtinas nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) kategorijai. Nustačius, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos / ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis / vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ar pavalgyti metu / ne kitos darbovietės, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai Išvadoje nustatė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko vykstant ne iš pareiškėjo gyvenamosios vietos ar kitų Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nurodytų vietų, o kelyje iš medicinos įstaigos, todėl pagrįstai įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino nedraudžiamuoju įvykiu.

26. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra abstraktūs ir nesusiję su nagrinėjama ginčo situacija (pvz., kad darbuotojas turi važiuoti iš gyvenamosios vietos (plačiąja prasme) į darbo vietą tiesiausiu įmanomu keliu be sustojimų ar kad auginantys vaikus darbuotojai, norėdami turėti nelaimingų atsitikimų socialinį draudimą, negalėtų savo vaikų vežti vaikų į ugdymo įstaigą prieš darbą, nes kelyje tarp vaiko ugdymo įstaigos ir darbo vietos patirtas nelaimingas atsitikimas nebūtų laikomas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą), todėl nenagrinėjami kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo išsprendimui.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ernestas Spruogis

Milda Vainienė