2025-12-03 Nr. AB-21542-3-61-3-07854-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-547-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07854-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mariba“ kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2023 m. liepos 5 d. sprendimą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo ((duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jam 2022 m. rugsėjo 29 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-220929-00101, kurio pagrindu 2022 m. rugsėjo 30 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. PNSD-00-220930-00099 nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, o 2022 m. spalio 7 d. surašytas privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-00-221007-00104 ne vėliau kaip iki 2023 m. kovo 29 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2.2. Pareiškėjas pasirinko šalinti savavališkos statybos padarinius įteisinant savavališką statybą, todėl kreipėsi į kvalifikuotą specialistą dėl projektavimo ir kitų reikiamų darbų atlikimo statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Kadangi projektavimo ir su tuo susiję darbai užtruko, pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, kuri 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. SDPN-00-230403-00018 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ (toliau – ir 2023 m. balandžio 3 d. sprendimas) pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2023 m. birželio 29 d. Šiuo sprendimu Inspekcija faktiškai pripažino, kad užsitęsę projektavimo ir su tuo susiję darbai, reikalingi savavališkai statybai įteisinti, faktiškai atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme (toliau – ir Priežiūros įstatymas) nurodytą svarbių priežasčių, kurioms pareiškėjas negali daryti įtakos, sąvoką.

2.3. Pareiškėjas, matydamas, jog iki pratęsto Privalomojo nurodymo įvykdymo termino (2023 m. birželio 29 d.) nespės pašalinti savavališkos statybos padarinius dėl analogiškų priežasčių – projektavimo ir su tuo susijusių procedūrų trukmės, 2023 m. birželio 23 d. su prašymu vėl kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo 3 mėnesiams, tačiau skundžiamu Sprendimu Inspekcija nurodė, kad pareiškėjo 2023 m. birželio 30 d. prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą netenkinamas, nes Inspekcija gali tik vieną kartą priimti administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, o dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui kreipiamasi į teismą.

2.4. Sprendimas yra neteisėtas ir iš esmės pažeidžiantis pareiškėjo teises ir interesus, be to, tokio Sprendimo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų administraciniam sprendimui.

2.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasirinko būtent Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatose nurodytą savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, t. y. įteisinti savavališką statybą, įvykdant nustatytas procedūras. Inspekcijos ar pareiškėjo interesai nenukentėtų, jei Inspekcija pakartotinai apsvarstytų pareiškėjo prašymą ir Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas. Pareiškėjas sąžiningai naudojasi savo teisėmis, vykdo procedūras savavališkos statybos įteisinimui, bendradarbiauja su Inspekcija, todėl susidarė ydinga situacija, kuomet vadovaujantis formaliu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma galimybė tinkamai ir be papildomų sunkumų įgyvendinti jam įstatymo suteiktų teisių.

2.6. Inspekcijos pareiga yra ne bausti, o padėti juridiniams ir fiziniams asmenims išspręsti tam tikras situacijas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo ir užsiima visai kita veikla, o Inspekcija jam neišaiškino pareigos kreiptis į teismą dėl papildomo prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, todėl pareiškėjas kreipėsi dėl pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo tiesiogiai į Inspekciją, o pastaroji nepakankamai bendradarbiavo su sąžiningu pareiškėju.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Inspekcijoje 2023 m. birželio 30 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. PRE-204 antrą kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau prašymas nebuvo tenkintas, nes vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies ir statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis, Inspekcija gali vieną kartą pratęsti terminą 3 mėnesiams, o dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui turi būti kreipiamasi į teismą.

3.2. Sprendimas priimtas vadovaujantis Priežiūros įstatymo ir Reglamento reikalavimais, neperžengiant Inspekcijos kompetencijos ir norminiais teisės aktais suteiktų teisių ribų. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, nedaro šio Sprendimo neteisėtu ir nesudaro pagrindo teismui šį Sprendimą panaikinti. Priešingai, Inspekcijai nesilaikant Priežiūros įstatyme nustatytų reikalavimų dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, toks Sprendimas būtų neteisėtas ir naikintinas.

3.3. Nors pareiškėjas skundžia Sprendimą dėl to, kad jis nėra motyvuotas, tačiau iš skundo nėra aišku, ko, vadovaujantis VAĮ reikalavimais, Inspekcija nėra nurodžiusi Sprendime, ir ko pritrūko, jog pareiškėjui būtų aiškūs Sprendimo atsisakyti pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą motyvai. Sprendime išsamiai nurodyta, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, Reglamento normomis Inspekcijai yra suteikta teisė pratęsti terminą tik vieną kartą, o dėl pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo turi būti kreipiamasi į teismą, nurodoma Sprendimo apskundimo tvarka ir terminas, nurodoma kita VAĮ nurodyta informacija.

3.4. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Inspekcija 2023 m. balandžio 3 d. sprendime pratęsti terminą turėjo nurodyti informaciją dėl pareiškėjo pareigos kreiptis į teismą dėl papildomo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau toks pareiškėjo argumentas nepagrįstas, nes tai nėra susiję su šioje byloje keliamais pareiškėjo reikalavimais, kadangi pareiškėjas ginčija Sprendimą, o ne Inspekcijos 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą pratęsti Privalomojo nurodymo terminą.

3.5. VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas viešojo administravimo subjektams eliminuoja diskrecijos teisę, t. y. veiksmų laisvę veikti ar spręsti kokį nors klausimą savo nuožiūra. Tai reiškia, kad Inspekcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, įgaliojimai pratęsti savavališkos statybos padarinių šalinimo terminą yra griežtai reglamentuoti įstatyme, todėl Inspekcija skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė pakartotinai pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą, nes tokios teisės nesuteikia imperatyvios teisės aktų normos. Pagal teisinį reguliavimą, pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo gali kreiptis tik vieną kartą, todėl net jeigu Sprendimas būtų panaikintas ir Inspekcija nagrinėtų pareiškėjo prašymą iš naujo, sprendimo rezultatas nepasikeistų, nes kitokia galimybė nenustatyta Priežiūros įstatyme.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Inspekcijos 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 2D-11809 teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Inspekcija 2022 m. spalio 7 d. surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriame pareiškėjui nurodė nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcija privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nustatė – 2023 m. kovo 29 d.

6.2. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė 2023 m. kovo 24 d. prašymą pratęsti 2022 m. spalio 7 d. privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, prašyme akcentavo, kad toks terminas nustatytas įstatyme. Inspekcija 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. SDPN-00-230403-00018 Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2023 m. birželio 29 d. Inspekcija sprendime paaiškino, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ji gali pratęsti vieną kartą.

6.3. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė 2023 m. birželio 23 d. prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams. Inspekcija 2023 m. liepos 5 d. priėmė ginčijamą Sprendimą. Inspekcija Sprendime paaiškino, kad ji jau buvo vieną kartą pratęsusi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, todėl antrą kartą jo pratęsti negali, o dėl Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui kreipiamasi į teismą.

7. Teismas nurodė, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka yra įtvirtinta Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Nagrinėjamu atveju Inspekcija 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2023 m. birželio 29 d., t. y. pareiškėjas pasinaudojo Priežiūros įstatyme nustatyta teise prašyti Inspekcijos pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Nepaisant to, pareiškėjas Inspekcijai antrą kartą pateikė prašymą pratęsti šį terminą trims mėnesiams, t. y. nors Priežiūros įstatyme pareiškėjui tokia teisė nenustatyta, tačiau jis siekė, jog Inspekcija antrą kartą jam pratęstų Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija neturi diskrecijos spręsti, ar pratęsti terminą, ar nepratęsti, kadangi Priežiūros įstatyme expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, jog Inspekcija turi teisę privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti tik vieną kartą.

8. Teismas padarė išvadą, kad Inspekcija, priimdama ginčijamą Sprendimą, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, o veikimas pareiškėjo nurodytu būdu reikštų veikimą ultra vires (viršijant įgaliojimus) ir pažeistų Priežiūros įstatymo nuostatas.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 3 ir 10 straipsnių reikalavimų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė VAĮ 3 ir 10 straipsnių pažeidimus, tačiau nemotyvavo, kaip konkrečiai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, kad jame yra nurodytas tiek faktinis (jog pareiškėjui buvo surašytas privalomasis nurodymas, kurio terminas vieną kartą jau buvo Inspekcijos pratęstas), tiek teisinis (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis) pagrindas, dėl kurio atsisakoma tenkinti pareiškėjo prašymą.

10. Teismas pažymėjo, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad Inspekcija privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali pratęsti vieną kartą 3 mėnesiams; dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui asmuo gali kreiptis į teismą. Priežiūros įstatymas yra paskelbtas viešai ir preziumuojama, kad jo nuostatos yra žinomos, todėl vien tai, jog konkretus asmuo nėra susipažinęs su konkrečia įstatymo nuostata, nereiškia, kad ji jam nėra ar negali būti taikoma, nesant atskiro asmeninio informavimo. Be to, Inspekcija 2023 m. balandžio 3 d. sprendime buvo pacitavusi pirmiau nurodytą įstatymo nuostatą, kad ji terminą gali pratęsti vieną kartą.

11. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, jog Inspekcija nepakankamai bendradarbiavo su sąžiningu pareiškėju. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, gavęs sprendimą, kuriame buvo nurodyta, jog Inspekcija gali terminą pratęsti vieną kartą, galėjo ir turėjo suprasti, kad antrą kartą pratęsti terminą Inspekcijai nėra suteikta teisė.

12. Teismas konstatavo, kad Inspekcijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tiek teisės aktų reikalavimus, tiek aktualią teismų praktiką, todėl jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas netinkamai ir nevisapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą bei padarė akivaizdžius VAĮ 8 straipsnio pažeidimus.

13.2. Projektavimo darbų ir su tuo susijusių darbų atlikimo terminas yra ta aplinkybė, kurios negali kontroliuoti pareiškėjas ir tai laikoma svarbia priežastimi pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą bei pašalinti savavališkos statybos padarinius.

13.3. Jokių trečiųjų asmenų, Inspekcijos ar pareiškėjo interesai nenukentėtų, jei Inspekcija pakartotinai apsvarstytų pareiškėjo prašymą ir terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti būtų pratęstas. Nagrinėjamu atveju susidarė ydinga situacija, kuomet sąžiningam pareiškėjui, vykdant reikiamas procedūras, remiantis išskirtinai formaliu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma galimybė tinkamai ir be papildomų sunkumų įgyvendinti jam įstatymo suteiktų teisių. Šių aplinkybių teismas apskritai nevertino ir dėl jų faktiškai nepasisakė.

13.4. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad Inspekcijos pareiga yra ne bausti, o padėti juridiniams ir fiziniams asmenims išspręsti tam tikras situacijas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas pats neturi teisinio išsilavinimo ir užsiima visai kita veikla. Kai pareiškėjui buvo pirmą kartą pratęstas terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, Inspekcija jam tinkamai neišaiškino jo pareigos kreiptis būtent į teismą dėl papildomo prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, taip pat nebuvo išaiškinta ir tokios pareigos vykdymo procedūrinis aspektas – kreiptis į teismą, kol nėra pasibaigęs jau pratęstas terminas.

13.5. Teismas vykdydamas teisingumą turėtų į nagrinėjamą situaciją pažiūrėti ne vien formaliai. Viena formalus įstatymo raidės taikymas ir realios situacijos nevertinimas negali apginti sąžiningo pareiškėjo teisių.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies normas yra aiškiai nurodyta, jog Inspekcija tik vieną kartą turi diskrecijos teisę spręsti dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, kurio metu turi įvertinti, ar asmuo yra kreipęsis su prašymu iki privalomojo termino pabaigos ir, ar prašymas yra motyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Mariba“ prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pagrįstumas ir teisėtumas.

17. Ginčijamu Sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, Reglamento 143 punktu, atsisakė prašymą tenkinti, kadangi nėra teisinio pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą antrą kartą.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatomis, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo, nes nustatė, kad pareiškėjas Inspekcijai antrą kartą pateikė prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, nors Priežiūros įstatyme pareiškėjui tokia teisė nenustatyta – Inspekcija turi teisę privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti tik vieną kartą.

19. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjo skundas turėjo būti patenkintas dėl skunde nurodytų aplinkybių, ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Inspekcija, 2023 m. kovo 28 d. gavusi pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymą, 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2023 m. birželio 29 d. Pareiškėjas su 2023 m. birželio 23 d. prašymu (Inspekcijoje gautas 2023 m. birželio 30 d.) kreipėsi į atsakovą, prašydamas dar kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams.

21. Priežiūros įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja savavališkos statybos padarinių šalinimą. Priežiūros įstatymo (ginčui aktuali 2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

22. Byloje neginčijamos aplinkybės, kad Inspekcija 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2023 m. birželio 29 d. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir įvertinusi šios nutarties 21 punkte nurodytą bylai aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija, nustačiusi, jog Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas jau buvo vieną kartą pratęstas, Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo įvykdymo terminą antrą kartą. Pagal minėtą Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalį, Inspekcija gali tik vieną kartą pratęsti šį terminą 3 mėnesiams, minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi. Apeliacinio skundo argumentai dėl, kaip teigiama, formalaus taikytinos materialiosios teisės normų aiškinimo ir esamos situacijos vertinimo, neturi pagrindimo.

23. Pažymėtina, kad tokios aptartų teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos buvo laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1740-789/2021). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, susijusių su privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimu / nepratęsimu, taikymo ir pagrįstai konstatavo, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas nesudarė pagrindo Inspekcijai pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą.

24. Ginčijamas Inspekcijos Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra išsamus ir motyvuotas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

25. Ginčo teisinių santykių situacijoje teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad, kaip teigia pareiškėjas, Inspekcija nepakankamai bendradarbiavo su sąžiningu pareiškėju (žr. šios nutarties 10–11 p.).

26. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys ir kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

27. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius