2017-04-05 Nr. AB-7851-3-61-3-05601-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1167-502/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05601-2015-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 5 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio

(kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvimo laikotarpiu buvo laikomas avarinės būklės kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Be to, kamerose nebuvo spintų, prie stalo galėjo atsisėsti tik 2 asmenys. Kamerose buvo pilna tarakonų.

Tualetas atskirtas tik 1,35 m sienele, juo naudojantis nebuvo užtikrintas privatumas, todėl patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas apšvietimas. Maistas netinkamas vartoti, jį gamina nekvalifikuoti virėjai, neužtikrinama jo energetinė vertė. Lukiškių TI-K buvo apriboti socialiniai ryšiai (pasimatymai, skambučiai). Pareiškėjas dėl tokių nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė išgyvenimus, baimę, nerimą, depresiją, sutriko miegas, todėl prašė priteisti iš atsakovo neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsilipime nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius, paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius, skirtas kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodamas į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria sanitarinį mazgą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Atsakovas pažymėjo, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, kuriuose nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į KD prie TM nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo, apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio

13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K. Taip pat teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. Teismas pažymėjo, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjo teigimu, pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo buvimo Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 29 d., tačiau skundą teismui jis išsiuntė tik 2015 m. lapkričio 23 d. Pareiškėjas jokių objektyvių ir jo delsimą kreiptis į teismą pateisinančių priežasčių nenurodė, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo pareiškėjui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl esant atsakovo prašymui, pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį ir skundą atmetė motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu.

III.

Pareiškėjas G. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai pritaikė senaties terminą, nes pareiškėjas tik praėjus trejiems metams sužinojo apie jo teisių pažeidimą kalint Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad net praėjus trejiems metams, padariniai dėl netinkamų sąlygų neišnyko – psichologinius padarinius pareiškėjas jaučia iki šiol. Su skundu į teismą kreipėsi kai tik sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose buvo pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu. Tačiau asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų asmeniui tenkantį plotą atitinkamą dieną. Paaiškina, jog Lukiškių TI-K kalinčių asmenų skaičius nuolat viršija maksimalų leistiną skaičių, todėl sunku užtikrinti minimalų teisės aktuose nustatytą plotą vienam asmeniui.

Tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Trečiasis suinteresuotas asmuo KD prie TM pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir jo skundą atmetė. Pareiškėjas svarbių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, nenurodė, o argumentas, kad apie tai, jog buvo pažeistos jo teisės kalinant, sužinojo praėjus trejiems metams, laikytinas nepagrįstu, kadangi pats pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo reikalavimu taikė ieškinio senatį ir skundą atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo

reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą,

nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir prašo bylą nagrinėti iš esmės, kadangi neigiamas kalinimo pasekmes jaučia iki šiol. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę.

Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, higienos normos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. lapkričio 23 d. (b. l. 5). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. lapkričio 23 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., tačiau iki skundo padavimo teismui nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2015 m. lapkričio 23 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio

7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė