2017-01-24 Nr. AB-1759-3-61-3-02171-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1052-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02171-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas)

ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. I. (D. I.)

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio

3 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo D. I. (D. I.)

skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl

įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. I. (D. I.) (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m.

gegužės 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu

(I t., b. l. 1-7), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities

vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK) viršininko

pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, 2016 m. balandžio 26 d. įsakymą

Nr. 10-TE-349 „Dėl vyresniojo policininko D. I. atleidimo iš vidaus tarnybos“ kaip

neteisėtą ir nepagrįstą bei grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas; 2)

priteisti pareiškėjui jam priklausantį vidutinį darbo užmokestį už visą

priverstinės pravaikštos laiką.

Nurodė, kad nesutinka su Vilniaus

apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo,

atliekančio viršininko funkcijas, 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.

10-TE-349, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu,

kaip savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą. Pareiškėjas daugiau nei

septynerius metus tinkamai vykdė savo pareigas, nėra gavęs nuobaudų, buvo

skatintas, tačiau pareiškėjo atžvilgiu 2016 m. kovo 29 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas

dėl to, kad jis naktiniame klube „Brodvėjus“ galimai grasino klubo darbuotojams

peiliu bei rodė savo tarnybinį pažymėjimą. Dėl nurodytų pareiškėjo veiksmų 2016

m. balandžio 11 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį

tyrimą, tačiau 2016 m. balandžio 13 d. surašyti administracinio teisės

pažeidimo protokolas ir nutarimas Nr. 14N-57229173-16, kuriais pareiškėjas

patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl nedidelio chuliganizmo.

Pažymėjo, jog pareigūno vardo

pažeminimui būtina konstatuoti ne tik kaltus pareiškėjo veiksmus, tačiau ir

neigiamas pasekmes vidaus tarnybos autoritetui, pasitikėjimu vidaus tarnybos

sistema, konkrečius įstaigą kompromituojančius konkretaus asmens veiksmus.

Tarnybinis patikrinimas pareiškėjui ir jo pagrindu surašyta išvada yra

neobjektyvi, rašytiniai įrodymai, kuriais paneigiama pareiškėjo atliktų veiksmų

grėsmė, neįvertinti visapusiškai. Nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį

tyrimą konstatuota, kad pareiškėjas nepadarė realių veiksmų, galėjusių sukelti

grėsmę naktinio klubo „Brodvėjus pub“ darbuotojų gyvybei arba sveikatai.

Liudytojų parodymai dėl įvykio aplinkybių yra skirtingi, klubo darbuotojų

klaidingą bendrą situacijos vertinimą galėjo lemti alkoholis. Tačiau nei vienas

iš pareigūnų nepatvirtino, kad pareiškėjas grasino klubo darbuotojams.

Pareigūno vardo pažeminimas, kaip pasekmė, galėtų būti nustatomi tada, kai

pažeidimo pobūdis, jo padarymo aplinkybės ar kitos dėl jo kilusios pasekmės

galėtų būti vertinamos kaip amoralios. Šiuo atveju, pareiškėjo elgesys nebuvo

toks šokiruojantis, kad būtų galima konstatuoti pakirstą pasitikėjimą visa

policijos sistema.

Atsakovas Vilniaus apskrities

vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b.

l. 28-35) su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo

apsvaigęs nuo alkoholio (2,71 promilės), kas lėmė, jog pareiškėjas negalėjo

įvykio aplinkybių atsiminti nuosekliai ir detaliai, o pareiškėjo nurodomu

įvykio aplinkybių interpretavimu savo naudai siekiama pridengti savo elgesį pasiteisinimu.

Įvykio aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas rankoje laikė atlenktą peilį,

turėjo dujų balionėlį, todėl tokių objektų demonstravimas viešoje vietoje

galėjo kelti pavojų aplinkiniams. Alkoholio vartojimas iki sąmonės netekimo ar

užmigimo viešoje vietoje neatitinka geros moralės standartų. Aplinkybę, kad

pareiškėjas demonstravo pareigūno pažymėjimą patvirtina liudytojų parodymai, o

vien faktas, kad liudytojai, neturėdami pakankamai žinių, pareigūno pažymėjimą

pavadino kriminalinės policijos pareigūno pažymėjimu, šios aplinkybės

nepaneigia. Pareiškėjo elgesys vertinamas kaip Etikos kodekso 14.1, 14.3

punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimas, nes pareigūnas elgėsi priešingai

visuotinai priimtinoms moralės normoms, dėl jo veiksmų nukentėjo policijos

įvaizdis, tiek jo paties, tiek kitų policijos pareigūnų reputacija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m.

spalio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 113-117) pareiškėjo skundą

atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK Vidaus

tyrimų skyrius 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjui pateikė pranešimą dėl tarnybinio

nusižengimo Nr. 10-PR1-73, kuriuo informavo, kad Vilniaus apskrities VPK

viršininko pavedimu atliekamas tarnybinis patikrinimas, nes yra duomenų, jog

pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjus“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio,

miegojo viešojo vietoje, naktinio klubo darbuotojui pažadinus, jam priešinosi,

išsitraukė peilį, rodė policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, ketino

išsitraukti dujų balionėlį, tačiau dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių

aplinkybių jo nepanaudojo. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. pateikė

paaiškinimus dėl galimo tarnybinio nusižengimo, nurodydamas, kad nesutinka su

aplinkybe dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, vien girto

asmens pasirodymas viešoje vietoje neužtraukia administracinės atsakomybės.

Paaiškino, kad elgėsi neagresyviai ir nekonfliktiškai – pareiškėjas naktinio

klubo darbuotojams negrasino, nesikeikė, nepanaudojo ir neketino panaudoti

jokių kitų fizinės prievartos veiksmų. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto

3-iojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio

tyrėja 2016 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį

tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iasis

policijos komisariatas 2016 m. balandžio 13 d. priėmė nutarimą Nr. 14N-57229173-16,

kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų

kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsniu, nutarė skirti pareiškėjui administracinę

nuobaudą 28 Eur. Vilniaus apskrities VPK 2016 m. balandžio 26 d. tarnybinio

patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS-106 konstatuota, kad pareiškėjas ne tarnybos

metu, neuniformuotas, pažeidė Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktų

reikalavimus. Tokie pareigūno veiksmai, padaryti netiesiogine tyčia, kertasi su

pagrindiniais policijos uždaviniais, žemina vidaus tarnybos autoritetą, griauna

pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, todėl pareiškėjas

laikomas pažeminusiu pareigūno vardą. Vilniaus apskrities VPK viršininko 2016

m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 10-TE-349 pareiškėjas atleistas iš vidaus

tarnybos VPK Patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 3-iojo būrio vyriausiojo

patrulio pareigų.

Remdamasis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto

Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas),

2 straipsnio 5 dalimi, 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bei Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu

Nr. 1V-308 patvirtintu Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių

nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas),

administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

bylos Nr. A11-129/2004 ir Nr. A8-489/2007), teismas

padarė išvadą, jog ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro

pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1

dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus

tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga

griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti, akivaizdų vidaus

tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga

griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinos su

visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių

visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti

nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės

formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į

tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje

galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių

visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Atsižvelgęs į Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso

14.1., 14.2., 14.3 punktų nuostatas, į tai, kad Vilniaus apskrities VPK Vidaus

tyrimų skyriuje 2016 m. kovo 29 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl

informacijos, kad pareiškėjas D. I. 2016 m. kovo 26 d. 5.20 val. pristatytas į Vilniaus

apskrities VPK Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą dėl to, kad klube

„Brodvėjus“ grasino peiliu ir rodė tarnybinį pažymėjimą, Tarnybinio patikrinimo

išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas pažeidė

Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktų reikalavimus, tokie pareiškėjo veiksmai

padaryti netiesiogine tyčia, jie kertasi su pagrindiniais policijos

uždaviniais, žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą

vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, šiuos veiksmus atlikęs pareiškėjas

pažemino pareigūno vardą, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo

policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio 2016 m.

balandžio 11 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatytos

veikos grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogų

terorizuoti nenustatyta, tačiau įžvelgiami administracinio teisės pažeidimo,

nustatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje – nedidelis

chuliganizmas, požymiai, teismas pažymėjo, jog iš veiksmų, kuriuos atliko

pareiškėjas, matyti, kad pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjaus pub“ vartojo

alkoholį, galiausiai, užmigo ant baro, baro darbuotojams paprašius atsikelti ir

išeiti, atsisakė šiuos veiksmus atlikti, išsitraukė turimą sulankstomą peilį,

laikė jį ašmenimis į apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis,

nurodyta, kad pareiškėjas demonstravo savo tarnybinį pažymėjimą, todėl, teismo

vertinimu, nurodyti pareiškėjo veiksmai yra susiję ir su akivaizdžiu vidaus

tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga

griovimu ir jos kompromitavimu. Teismas pastebėjo, kad net paprasto piliečio

elgesys, piktybiškai atsisakant išeiti iš naktinio klubo, išsitraukiant

sulankstomą peilį vertintinas neigiamai, todėl pareigūnas, kuriam nustatyti

didesni drausmės standartai, tokiais veiksmais diskredituoja visą policijos

sistemą, parodydamas, kad nesilaiko jam nustatytų elgesio taisyklių. Todėl teismas

pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis

moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš

pareigūnų. Pareiškėjo veiksmuose egzistuoja visos sąlygos, kurių pagrindu jis

pripažintas pažeminęs pareigūno vardą. Toks pareigūno elgesys naktiniame klube

sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio, todėl akivaizdu, kad vidutinio apdairumo,

protingumo ir rūpestingumo asmuo, pamatęs straipsnį apie įvykdytus pareigūno

veiksmus gali nusivilti visu policijos autoritetu, pasitikėjimas šia įstaiga

gali būti akivaizdžiai sumažintas, o įstaigos vardas pažemintas. Akivaizdu, jog

savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai

valstybės pareigūnai ne tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti

teisės aktų reikalavimų, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės

pasitikėjimą Vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina

šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą

atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje. Atsižvelgęs į

aplinkybių visetą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo elgesys atitiko

pareigūno vardo pažeminimo sampratą, todėl įsakymas atleisti pareiškėją Vidaus

tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu buvo pagrįstas.

Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, teismas

nenustatė jokių esminių tarnybinio patikrinimo procedūros pažeidimų, todėl padarė

išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas

(įsakymas) dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant

Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo

tvarkos aprašo. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant

pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų

punktus, išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai

pažemino pareigūno vardą.

Be to, teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos

statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais

atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš

vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi

teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas,

elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr.

A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A63-2220/2011). Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad atsakovas

neturėjo alternatyvių elgesio variantų, kaip tik, pripažinus, kad pareiškėjas

pažemino pareigūno vardą, atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62

straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Nesant galimybės pareiškėjui pritaikyti

alternatyvių teisinių pasekmių pažeminus pareigūno vardą, atsakovo priimtas

įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo

laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

III. Pareiškėjas D.

I. (D. I.) pateikė apeliacinį

skundą (II t., b. l. 120-129), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują

sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas

šiais argumentais:

1. Pirmosios

instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo bei tinkamo teismo

sprendimo motyvavimo taisykles. Skundžiamu sprendimu nebuvo pašalinti byloje

esantys prieštaravimai, kurie nepagrįstai vertinti kaip neesminiai, remtasi

vien tik liudytojų, dirbusių naktiniame klube parodymais, tačiau kiti byloje

esantys įrodymai vertinti vienpusiškai, tarpusavyje nelyginti byloje esantys

duomenys, nenurodyta, kodėl buvo vadovautasi vienais įrodymais, o kiti įrodymai

atmesti jų nevertinus. Sprendime lakoniškai ir abstrakčiai nurodoma „bylos medžiaga

patvirtina“ <...> tačiau apie kokią konkrečią medžiagą (įrodymus) yra

kalbama pagrindžiant vienus ar kitus skundžiamo sprendimo motyvus ir teiginius,

nenurodoma. Buvo remtasi tik neištirtais ir neobjektyviais duomenimis. Teismas

nepaisė įstatymo reikalavimo įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku

bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat draudimu remtis prielaidomis.

2. Teismas tik

formaliai, neanalizuodamas jokių duomenų nurodė, kad iš veiksmų, kuriuos atliko

pareiškėjas, matyti, kad pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjus pub“ vartojo

alkoholį, galiausiai, užmigo ant baro, baro darbuotojams paprašius atsikelti ir

išeiti, atsisakė šiuos veiksmus atlikti, išsitraukė turimą sulankstomą peilį,

laikė jį ašmenimis į apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis,

pareiškėjas demonstravo savo tarnybinį pažymėjimą. Sprendime nenurodoma, kokie

konkretūs byloje esantys duomenys tokius aukščiau aptartus tariamus pareiškėjo

veiksmus patvirtina, kai, pareiškėjo vertinimu, tokius veiksmus patvirtinančių

įrodymų nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš visų nurodytų aplinkybių,

teismo pripažįstamų kaip įrodytomis, kuriomis, grindžiamas pareiškėjo kaltumas,

neginčijamai ir pagrįstai įrodyta tik viena – pareiškėjo girtumas ir užsnūdimas

naktiniame klube, visos kitos tėra prielaidos.

3. Jau

patikrinimo išvadoje buvo nustatytos ir įvardintos prieštaringos aplinkybės,

patvirtinančios, jog realių pasekmių, kurių kilimas konstatuojant pareigūnų

vardo pažeminimą būtinas, nekilo, o būtent: patikrinimo išvadoje nurodyta (2

psl., paskutinė pastraipa), kad apklaustas apsaugos darbuotojas K. S. tyrimo metu nurodė, jog

<...> klubas dar veikė, tačiau <...> kitų asmenų nebuvo,- kas tik

patvirtina, jog pareiškėjo elgesys jokio (nei teigiamo, nei neigiamo)

visuomenės požiūrio į jį sukelti negalėjo, kadangi jokia visuomenės dalis

(neskaitant baro darbuotojų) įvykio metu ir laiku klube nebuvo, tas pats

apsaugos darbuotojas nurodė, jog <...> atvykus pareigūnams ir forminant

įvykio aplinkybes, D. I. grasino

klubo darbuotojams, sakydamas, kad turi pažinčių ir jiems (klubo darbuotojams)

pakenks, tačiau nė vienas iš atvykusių į klubą pagal iškvietimą pareigūnų

pastarųjų aplinkybių nepatvirtino. Nustačius, jog pastarųjų asmenų parodymai

tarpusavyje prieštarauja, galėjo ir turėjo būti imamasi veiksmų, siekiant

nustatyti, kurie iš jų meluoja (sako netiesą), o kartu tokiu būdu sudarant

galimybes nustatyti objektyvią tiesą. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės

tapačias aplinkybes, o būtent tai, jog tariamai atvykus pareigūnams klubo

darbuotojų atžvilgiu pareiškėjas naudojo necenzūrinius žodžius, grasino ir

atliko kitus veiksmus, taip pat nurodė ir liudytojas – klubo darbuotojas E. Č., tačiau, kaip minėta, pareigūnai,

atvykę į įvykio vietą – I. G. ir K.

B., pastarųjų

aplinkybių nepatvirtino. Tikėtina, jog objektyviai situacijai susiklosčius

taip, kaip ją apibūdino minėti asmenys, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio

vietą ir matę bei girdėjęs šiuos veiksmus ir poelgius, šias aplinkybes fiksuotų

ir bent jau pripažintų, o ne teigtų nieko nežinantys. Iš to, kas pasakyta,

manytina, jog labiau tikėtina, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti negu kad buvo.

Tiek E. F., tiek P. Č. nurodė, jog dar iki incidento jiems buvo

žinoma, jog pareiškėjas yra policijos pareigūnas, nes neva apie tai jiems buvo

sakęs klubo apsaugininkas K. S., tačiau ši aplinkybė taip pat atrodo keistai ir nepatikimai. Kyla

pagrįstų abejonių, dėl kokių priežasčių baro apsaugininkas turėtų eiti ir

visiems sakyti, jog pareiškėjas yra policijos pareigūnas, kita vertus, jeigu

toks asmens elgesys pasitvirtintų, akivaizdu, jog jais vienareikšmiškai

siekiama tik vieno – pareiškėją sukompromituoti, atkreipti kiek galima daugiau

asmenų dėmesį. Minėta ir ta, jog pranešdamas apie įvykio aplinkybes BPC, E. F. visas aplinkybes pateikė taip,

tarsi jos yra žinomos, matomos (matytos) jam pačiam. Nurodytas asmuo neminėjo,

jog kažkas yra sakęs, jog pareiškėjas yra policijos pareigūnas. Nurodytas asmuo

aiškiai įvardijo, jog pareiškėjas rodė kažkokį pažymėjimą. Vadinasi, tokiu

būdu, jis pateikė informaciją, kurios teisingumu ir realumu pats nebuvo

užtikrintas, o tokie poelgiai taip pat negali būti vertinami kaip teisėti. Savo

paaiškinimus davę policijos pareigūnai nurodė, jog atvažiavę į pareiškėją kreipėsi

vardu (kas leido suprasti kitiems asmenims, jog pareiškėjas yra policijos

pareigūnas, tokiu būdu netgi nesant pareiškėjo valios viešinti šį faktą).

Komisariate pareiškėjo turimi daiktai apžiūrėti nebuvo, dėl to aplinkybės dėl

tarnybinio pažymėjimo demonstravimo apskritai nepasitvirtino. Tokio pažymėjimo pareiškėjas

su savimi įvykio dieną neturėjo. Policijos pareigūnai, žinodami įvykio

aplinkybes, turėdami pakankamai profesinės patirties, puikiai suvokė, kokios

aplinkybės, kurias jie turi nustatyti ir patikrinti, yra reikšmingos, todėl

tokius veiksmus, vadovaudamiesi profesine patirtimi ir logika, turėjo atlikti.

Tokiu būdu, pastariesiems netinkamai atlikus savo pareigas bei nesant kitų

galimybių įvertinti ir nustatyti šiuos faktus po įvykio, šios aplinkybės turėjo

būti eliminuojamos iš pažeidimo sudėties, tačiau visos su tuo susijusios

abejonės traktuojamos pareiškėjo naudai.

4. Nėra įrodyta

ir tai, kad baro darbuotojams paprašius, pareiškėjas atsisakė išeiti iš klubo,

konfliktavo su klubo darbuotojais, kad grasino peiliu ar dujų balionėliu. Šios

aplinkybės grindžiamos tik apklaustų liudytojų – barmenų parodymais, kurie nėra

patvirtinti jokiais kitais įrodymais, be to, liudytojai įvykio aplinkybes

nupasakojo skirtingai. Neatmetama galimybė, jog barmenai įvykio vakarą taip pat

buvo vartoję alkoholinius gėrimus, kas galėjo nulemti iškreiptą ir

hiperbolizuotą aplinkybių vertinimą. Atvykę policijos pareigūnai, patikrino tik

pareiškėjo girtumą, tačiau visų kitų asmenų, kurie davė parodymus ir kvietė

pareigūnus, blaivumas patikrintas nebuvo, dėl to jų parodymus, nepatvirtintus

jokiais kitais įrodymais, privalu buvo vertinti kritiškai, kas šiuo atveju

padaryta nebuvo.

5. Vien faktas,

kad tą naktį su savimi pareiškėjas turėjo peilį ir dujų balionėlį, neįrodo, kad

juo kam nors grasino ar siekė panaudoti neteisėtiems veiksmams atlikti. Ši

aplinkybė vėlgi buvo grindžiama tik viena įrodymų rūšimi – liudytojų

parodymais. Neatkreiptas dėmesys į tai, kad vaizdo kamerų įraše nėra tai

patvirtinančios vaizdo medžiagos. Nėra aišku, kodėl nesivadovauta objektyviais

duomenimis (vaizdo įrašu), kuriame nėra užfiksuota, kad pareiškėjas peiliu ar

kokiu nors kitu daiktu grasino naktinio klubo darbuotojams, tačiau remtasi

prieštaringais liudytojų parodymais, kuriuos paneigia visi kiti byloje esantys

duomenys. Pareiškėjas ne kartą pateikė paaiškinimus apie tai, kad išeinant iš

naktinio klubo, įvertinęs situaciją, kad galėjo būti apvogtas, ėmė tikrinti

savo kišenių turinį. Vieną po kito iš kišenės išsitraukė nedidelį sulankstomą

peiliuką (kuris buvo sulenktas), dujų balionėlį, kuris iškrito ant žemės, ir

piniginę, patikrinti ar nepavogti pinigai. Šiek tiek toliau buvę klubo barmenai

neteisingai interpretavo nukritusio dujų balionėlio pakėlimą ir peiliuko

paėmimą, turbūt klaidingai įsivaizduodami, kad pareiškėjas ketina juos

panaudoti, dėl ko išsigando. Vaizdo kameros įraše taip pat nėra užfiksuota

pareiškėjo įžūlaus, agresyvaus ar kitokio pavojingo pobūdžio elgesio.

Priešingai, matyti, kad pareiškėjas elgėsi ramiai. Tokioje situacijoje, kai apie

įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas

priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių

patikimumas kelia abejonių. Teismas šiuo atveju ignoravo visas aplinkybes,

leidžiančias suabejoti liudytojų (klubo darbuotojų) parodymų patikimumu ir

visiškai nevertino kitų duomenų, kurie paneigia minėtus liudijimus. Minėtina,

jog teismo posėdžio metu nebuvo tenkintas atsakovo atstovo prašymas prijungti

vaizdo įrašus, kadangi teismas neva neturi tam techninių galimybių. Tačiau

įvertinta tai, kad šie įrašai jau buvo įvertinti priimant nutarimą dėl

atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau šiuo atveju reikėtų atkreipti

dėmesį ir į tai, kad būtent minimame nutarime pareiškėjo veiksmai įvertinti

kaip nesukėlę grėsmės. Nutarime pažymėta, jog įvertinus surinktą medžiagą

matyti, kad šiuo atveju nėra gauta pakankamai objektyvių duomenų ir įrodymų,

kad viešoje vietoje pareiškėjas būtų pademonstravęs nepagarbą aplinkiniams ar

aplinkai ir, kad būtų buvus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o

aplinkiniams žmonėms sukeltas išgąstis ar kilusi sumaištis ir kt.

6. Įvardintos

aplinkybės, neva sudarančios pagrindą taikyti griežčiausią atsakomybės formą –

atleidimą iš tarnybos, turėjo būti įrodinėjamos konkrečiais, o ne abstrakčiais

duomenimis, turėjo būti pagrįstos ne formaliais pareigūno elgesio, tarnybos

trūkumais, o konkrečiu drausmės pažeidimu, konkrečiais veiksmais ir dėl jų

padarymo kilusiomis pasekmėmis. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą,

tokie faktai įrodyti nebuvo, dėl to nebuvo ir nėra pagrindo jais remtis bei

taikyti šio pobūdžio atsakomybę. Remiantis in dubio pro reo principu,

kuris reiškia, kad visi neaiškumai ar netikslumai bei abejonės, kurių neįmanoma

pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, esant nepakankamai tokių

įrodymų, kuriais galima pagrįsti asmens kaltumą, turi būti konstatuotas asmens

nekaltumas ir netaikoma jokia atsakomybės rūšis.

7. Remiantis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, reikalavimo nustatyti

akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus

reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą įvertinimui nėra reikšminga,

ar pažeidimo faktas buvo nustatytas ir vertinamas viešai, kaip ir tai, ar tai

įvyko pareigūnui atliekant ar neatliekant tarnybines pareigas, ar tuo metu

pareigūnas turėjo ar neturėjo jo statusą atitinkančius atributus (2011 m.

sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-252/2011).

Kas yra akivaizdus pažeminimas įstatymas nedetalizuoja, ši aplinkybė yra

vertinamojo pobūdžio, tačiau tokia aplinkybė yra sietina su visuomenėje

galiojančiomis įprastinėmis moralės normomis bei elgesiu. Taigi pareigūno vardo

pažeminimas, kaip pasekmė, gali būti nustatoma tik atvejais, kai pats pažeidimo

pobūdis, asmens kaltė, pažeidimo padarymo aplinkybės ar kitos dėl jo kilusios

pasekmės plačiu visuomeniniu mastu galėtų būti vertinamos kaip amoralios

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2737/2012 ir kt.). Tačiau

priimant sprendimą atleisti pareiškėją iš tarnybos, buvo remtasi melagingais

duomenimis, faktinėmis aplinkybėmis, kurios objektyviai net neegzistavo. Jokių

pavojingų amoralių veiksmų, kurie įstatymo būtų uždrausti ir kuriais būtų

pažemintas pareigūno vardas, pareiškėjas neatliko ir jų atlikimas nebuvo

įrodytas neginčijamais duomenimis. Nenustačius ir neištyrus faktinių aplinkybių

bei kitų atleidimo pagrindą sudarančių veikos sudėtinių elementų, t. y. nesant

materialinio teisinio pagrindo taikyti Statute nustatytas pareigūno vardo

pažeminimo pasekmes, sprendimas atleisti pareigūną iš tarnybos negali būti

pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus

bei šalių išsakytus argumentus posėdžio metu, neginčijami įrodymai byloje, kad

pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą ir sumenkino visą

policijos, kaip institucijos, autoritetą visuomenės akyse, nebuvo pateikti, o

kitų aplinkybių visuma neįrodo, kad tarnybinė nuobauda buvo skirta pagrįstai,

nes pareigūno vardas objektyviai nebuvo pažemintas. Teismas pareigūno vardo

pažeminimą siejo su aplinkybėmis (necenzūrinių žodžių vartojimas, grasinimas

peiliu, agresyvus elgesys), kurios objektyviai nebuvo įrodytos. Nagrinėjamu

atveju, teismas sprendime nurodė, kad toks pareiškėjo elgesys (kuris netgi

nebuvo įrodytas), gali lemti asmenų nusivylimą policijos autoritetu. Tačiau tai

nėra kategoriška išvada, jau vien žodis „gali“ pats savaime yra vertinamasis,

paneigiantis akivaizdumą. Tačiau, taikant tarnybinę nuobaudą, reikalaujama

akivaizdaus pasitikėjimo griovimo ir kompromitavimo. Girtumas ir užmigimas

naktiniame klube, kurio kaip minėta pareiškėjas neneigia, dėl kurio nuoširdžiai

gailisi, neabejotinai savo pobūdžiu yra neetiška veika, tačiau jokiu būdu

neatitinka tokio pavojingumo ir reikšmingumo, kad vien jų pagrindu būtų galima

konstatuoti esant pareigūno vardo pažeminimą ir tuo pačiu pagrindu taikyti

griežčiausią tarnybinę nuobaudą — atleidimą iš pareigų. Tą naktį pareiškėjas

buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo girtumas buvo nustatytas ir policijos

pareigūnams jį sulaikius. Buvo psichologiškai palūžęs. Pareiškėjo psichologinę

būseną tiesiogiai lėmė griūvanti šeima, neseniai pasibaigęs skyrybų su žmona

procesas. Labai išgyveno dėl to, kad savo vaiką galės matyti rečiau nei iki

šiol, ilgėjosi buvusios žmonos. Tai lėmė, jog tą vakarą padaugino alkoholinių

gėrimų ir nuo bendro nuovargio užsnūdo naktiniame klube. Dėl tokio elgesio,

nors ir nesąmoningo bei netyčinio pareiškėjui nuoširdžiai gėda ir gaila, tačiau

alkoholio vartojimas pats savaime nėra draudžiama veika net ir valstybės

tarnautojams, todėl vien tas faktas, kad pareiškėjas buvo apsvaigęs nuo

alkoholio ne darbo metu ne darbo vietoje, negali būti pakankamu pagrindu

taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę. Pareiškėjas darė viską, kas įmanoma,

tam, kad užkirstų kelią panašaus pobūdžio veiksmų pasikartojimui ateityje, nes

ir pats nepateisina ir smerkia per didelio alkoholio kiekio suvartojimą. Savo

iniciatyva kreipėsi ir dalyvavo Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus

psichologų poskyrio vyriausiosios specialistės (psichologės) J. S. konsultacijose, siekiant

išanalizuoti pareiškėjo netinkamo elgesio priežastis, taip pat užtikrinti, kad

tokių situacijų nepasikartotų ateityje, tačiau teismas to nevertino, netenkino

ir pareiškėjo atstovės prašymo prijungti šias aplinkybes patvirtinančią pažymą

prie bylos.

8. Pavojingumo

nebuvimą pareiškėjo veiksmuose patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys,

kuriais pirmosios instancijos teismas taip pat, neaišku kodėl, nesirėmė. Būtent

2016 m. balandžio 11 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3-ojo

Policijos komisariato tyrėjos T. G. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodant, kad

įvertinus surinktą medžiagą matyti, kad nėra gauta pakankamai objektyvių

duomenų ir įrodymų, kad viešoje vietoje adresu Mėsinių g. 4, įžūliu elgesiu,

grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais būtų demonstruota nepagarba

aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, duomenų,

kad aplinkiniams žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, ar

kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala,

sutrikdyta normali įmonių ir įstaigų veikla, negauta. Taip pat nebuvo padaryta

jokių realių veiksmų, galėjusių sukelti grėsmę naktinio klubo „Brodvėjus pub“

darbuotojų gyvybei arba sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas

atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galutinis, nes per nurodytą terminą

nebuvo apskųstas ir panaikintas, teismas juo, kaip reikšmingas aplinkybes

patvirtinančiu įrodymu, privalėjo vadovautis ir nagrinėdamas šią administracinę

bylą. Be to, atsakovo atstovo pastarasis dokumentas (nutarimas), priimtas

tyrime (dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo/atsisakymo jį pradėti), byloje buvo

vertintas ne kaip paneigiantis pareiškėjo kaltę, tačiau, kaip patvirtinantis

kaltės įrodymų trūkumą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktika, vertinant pareigūnų veiksmų teisėtumą sprendžiant administracinių

teisės pažeidimų bylas, pažymima, jog įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo

vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pageidimo bylą, veiksmų

kaip neteisėtų, todėl ir šiuo atveju neaišku, kodėl pareigūnų ir kitų asmenų

veiksmų vertinimui turėtų būti taikomi kitokie standartai ir pažeidžiamas

bendrasis lygiateisiškumo principas. Vadovaujantis tokia praktika, nesant

pakankamų duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų panaudojęs su savimi turėtą

peilį (netgi, kad būtų jį išsiėmęs), pastaroji aplinkybė turėjo būti

eliminuojama ir vertinama kaip nepasitvirtinusi ir nepatvirtinusi tokių pareiškėjo

tariamai neteisėtų veiksmų.

9. Jeigu teismo

nurodytas pasekmes, t. y. tai, kad pareigūno elgesys naktiniame klube sulaukė

ir žiniasklaidos dėmesio, todėl akivaizdu, kad vidutinio apdairumo, protingumo

ir rūpestingumo asmuo, pamatęs straipsnį apie tokius pareigūno įvykdytus

veiksmus gali nusivilti visu policijos autoritetu, pasitikėjimas šia įstaiga

gali būti akivaizdžiai sumažintas, o įstaigos vardas pažemintas, pareiškėjo

veiksmai ir būtų sukėlę, tai nebūtų pareiškėjo kaltė. Tai, kad žurnalistinis

straipsnis apie įvykį pasirodė žiniasklaidoje, nulėmė ne pareiškėjo veiksmai.

Informacija apie įvykį paviešinta ne pareiškėjo iniciatyva, o pareigūnų, kurie

manė esą tikslinga apie tai informuoti visuomenę. Pažymėtina ir tai, kad

straipsnis parašytas ir paskelbtas viešai dar net nesibaigus procesui dėl

tarnybinės nuobaudos paskyrimo, dėl to dar net neįrodžius ir pareiškėjo

kaltumo. Tačiau vien pati straipsnio antraštė pažeidė pareiškėjo, kaip asmens,

nekaltumo prezumpciją ir tai yra bendra informaciją paviešinusių ir ją

visuomenei pateikusių asmenų kaltė bei siekis dirbtinai formuoti neigiamą

visuomenės požiūrį, jų nusivylimą sistema, t. y. bet kokia kaina siekti reitingų.

Manytina, kad perteikus įvykius taip, kaip jie objektyviai susiklostė,

straipsnis viešoje erdvėje arba iš viso nebūtų pasirodęs arba nebūtų sulaukęs

jokio visuomenės dėmesio. Kata vertus, jokie patikimi įrodymai, iš kurių būtų

galima nuspręsti, kokį konkrečiai visuomenės požiūrį šis straipsnis ar

straipsniai dėl įvykio suformavo, ar kaip tai galimai paveikė visuomenės

pasitikėjimą policijos institucija, pateikti nebuvo. Iš į bylą pateiktų

komentarų ištraukų (kurie yra labai skirtingi) jokios vienareikšmiškos nuomonės

susidaryti nebuvo galima.

10. Pirmosios

instancijos teismas nurodė tik pareiškėją kaltinančius, atsakomybę sunkinančius

duomenis, kurių teisingumo, priimdamas sprendimą, neanalizavo. Nebuvo

atsižvelgta į tai, kad tarnybą policijoje pareiškėjas atliko ilgą laiką (8 m.),

visada buvo vertinamas kaip labai gerai atliekantis savo pareigas, turintis

puikias charakteristikas, ne kartą buvo skatintas, tarnybinių nuobaudų iki tol

niekada neturėjo. Šios jo asmens ir profesinės savybės nevertintos, dėl jų

nepasisakyta.

Atsakovas Vilniaus apskrities

vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą

(II t., b. l. 145-148) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo

sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Apeliaciniame

skunde itin daug skiriama, pareiškėjo nuomone, nepakankamam sprendimo

motyvuotumui, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacinė dalis

yra adekvati faktinėms aplinkybėms, bei argumentuota ir pagrįsta. Pagal teismų

praktiką yra keliamas reikalavimas sprendimo pagrįstumui, reiškiantis, kad

sprendimo revoliucinėje dalyje konstatuotos išvados atitiktų sprendimo turinį,

būtų susietos su tirtomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįstos motyvais. Šiuo

atveju sprendimas atitinka keliamus reikalavimus teismo sprendimui bei

pareiškėjo nurodytą teismų praktiką. Pareiškėjo nurodytoje teismų praktikoje

išaiškinti reikalavimai teismo sprendimui nereiškia teismo pareigos atsakyti į

visus pareiškėjo iškeltus teiginius.

2. Pareiškėjas

kelia abejones dėl surinktų įrodymų pakankamumo ir apeliaciniame skunde bando

paneigti nustatyta tvarka ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojais asmenų

parodymus, remdamasis prielaidomis, jog „barmenai taip pat galėjo būti

neblaivūs; siekė D.

I. sukompromituoti

ir pan.“. Tokie teiginiai, pagrįsti išvedžiojimais ir prielaidomis, nelaikytini

pagrįstais ir motyvuotais, o tik teorijomis, kuriomis siekiama sukelti abejonę,

kad būtų galima pateisinti paties pareiškėjo neteisėtus veiksmus. Be to, kai

kurie argumentai tiesiog prieštarauja logikai, kaip, pavyzdžiui, teiginių seka,

jog „kadangi komisariate mano daiktai apžiūrėti nebuvo, aš policijos pažymėjimo

su savimi neturėjau“. Tokių logikos neatitinkančių išvadų iš esmės negalima

laikyti motyvais, kvestionuojančiais įrodymus, užfiksuotus procesiniuose

dokumentuose, be to, tokie motyvai nesukuria būtinumo motyvuotai juos įvertinti

teismo sprendime.

3. Visiškai

nepagrįsti motyvai dėl peilio eliminavimo (8 lapo 4 pastraipa ir 9 lapo 1 pastraipa).

Nutarimo teiginys, jog nebuvo padaryta realių veiksmų, galėjusių sukelti pavojų

gyvybei ar sveikatai, susiejamas su faktinės aplinkybės, peilio turėjimu,

eliminavimu. Svarbu tai, kad nors D. I. dėl savo apsvaigimo nesugebėjo realiai ko nors sužaloti ar

nužudyti, ir todėl nuspręsta, kad jis nepadarė nusikaltimo, tačiau tai

nereiškia, kad jis, turėdamas peilį ir jį demonstruodamas bei grasindamas

peiliu, nepadarė kitų neteisėtų veiksmų ir nepažemino pareigūno vardo. Tuo

labiau, kad D.

I. atžvilgiu yra

įsiteisėjęs sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.

14N-57229173-16, kur pareiškėjas pripažintas padaręs ATPK 174 straipsnyje

numatytą pažeidimą, apie ką sąmoningai pats nutyli.

4. Labai daug

skiriama dėmesio pareigūnų parodymų, jog nieko neprisimena ar nežino,

priešpastatymui kitų liudytojų parodymams, visiškai neįvertinant Nutarime (3

lapo 2 pastraipa) užfiksuoto fakto, jog net kolegė pareigūnė I. G. ramino pareiškėją ar kolega, todėl

jie negali būti laikomi itin nešališkais ir nesuinteresuotais asmenimis, juo

labiau, kad pareigūnų parodymai, jog negirdėjo ar neprisimena, nepaneigia

nustatytų faktų.

5. Apeliaciniame

skunde pareiškėjas kelia abejones dėl vaizdo įrašo neprijungimo ir, jo nuomone,

dėl to nevisapusiško įrodymų ištyrimo. Pažymėtina, kad posėdžio metu pareiškėjo

atstovė (posėdžio garso įrašo 7,14 min.) pareiškia, kad prašymas prijungti

vaizdo įrašą „yra perteklinis, o tiek BPC duomenys, tiek vaizdo įrašai yra

pilnutinai apipavidalinti rašytiniais įrodymais, o būtent pranešimo turinys

užfiksuotas pateiktame išraše iš BPC, o vaizdo įrašai yra įvertinti pateiktame

teisinę galią turinčiame dokumente būtent ikiteisminiame tyrime.“. Be to, šiuo

argumentu pareiškėjas siekia paneigti visą vaizdo įrašo aprašymą ikiteisminiame

tyrime, kuriame aprašyta veiksmų seka, pagal kurią galima patvirtinti liudytojų

parodymų atitikimą faktinėms aplinkybėms, o pareiškėjas, tiesiog

susikoncentruodamas ties viena ikiteisminio tyrimo nutarimo fraze, išimta iš konteksto

kelias prielaidas, o ne kompleksiškai vertina visą įrodomąją medžiagą.

6. Vertinant

peilio naudojimą, pažymėtina, kad tai sulenkiamas peilis, tačiau jis buvo

atlenktas ir laikomas rankoje. Todėl akivaizdu, kad tokio objekto, keliančio

grėsmę asmens gyvybei ir sveikatai, demonstravimas viešoje vietoje apsvaigusio

ir todėl neprognozuojamo asmens, savaime kelia pavojų ir nesaugumo jausmą.

Pareiškėjas Nutarimu remiasi kaip itin svariu įrodymų šaltiniu, tačiau visiškai

ignoruoja Nutarime užfiksuotus faktinius duomenis: a) E. F. nurodė, kad nakties metu prie jo kelis

kartus buvo priėjęs neblaivus vyriškis, kuris rodė policijos pareigūno

pažymėjimą; b) K.

S. nurodė, kad

staiga pamatė, kad minėto vyriškio dešinėje rankoje yra peilis (pilkos spalvos,

atlenktas), kurį prie klubo laikė, užsimojimo pozicijoje; c) P. Č. nurodė, kad minėto vyriškio

dešinėje rankoje yra peilis (tamsios spalvos, tamsi geležtė). Visa tai pamatęs,

garsiai K. S. pasakė, kad minėto vyriškio

dešinėje rankoje yra peilis, kad saugotųsi. Minėtas vyriškis grasino

susidorojimu, kad visus pasodins, vartojo necenzūrinius žodžius; d) D. A. nurodė, kad P. Č. griebė už vyriškio dešinės rankos,

kurioje buvo peilis, tada su P. Č. vyriškį išstūmė iš klubo patalpų. Tuo tarpu jie vyriškiui paėmė už

rankos, kurioje buvo peilis, taip pat paėmė už pečių, jį apsuko ir atrėmė prie

klubo įėjimo į šalia esantį stendą. P. Č. vyriškio ranką 2-3 kartus trenkė į esantį stendą ir tik tada jam

iš dešinės rankos ant žemės nukrito peilis. Vyriškis pasakė „ką jūs (necenzūrinis

žodis) darot, visi sėsit“; e) A. B. nurodė, kad pamatė kaip iš klubo išėjo vyriškis, kuris dešinėje

rankoje laikė peilį. Paskui ėjo du barmenai, kurie bandė išmesti iš jo rankų

minėtą peilį. Vyriškis pasakė „visus jus susodinsiu, kad visiems bus (necenzūrinis

žodis)“. Taigi, pareiškėjas, kaip policijos pareigūnas, ypač gerai turėjo

suvokti tokio elgesio įtaką aplinkiniams, ką patvirtina ir liudytojų

paaiškinimai. Be to, tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, pamatęs analogišką

elgesį (neblaivų asmenį viešoje vietoje laikantį peilį) imtųsi tokius

neteisėtus veiksmus nedelsiant nutraukti, tačiau šiuo atveju pats elgėsi

aptariamu neteisėtu ir diskredituojančiu būdu. Dujų balionėlis Policijos

veiklos įstatymo prasme laikytinas specialiąja priemone, ir kai tokią priemonę

nešiojasi asmuo, kuris vartojo alkoholinius gėrimus, šią priemonę demonstruoja,

neigiamai veikia aplinkinius asmenis ir jų saugumą. Pirmosios instancijos

teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad

pareiškėjas naktiniame klube „Brodvėjus pub“ vartojo alkoholį, galiausiai

užmigo ant baro, darbuotojams paprašius atsikelti ir išeiti, atsisakė šiuos

veiksmus atlikti, ištraukė turimą sulankstomą peilį, laikė jį ašmenimis į

apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis, pareiškėjas demonstravo

tarnybinį pažymėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo

nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir

ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr.

XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų

nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje

instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl

apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos

įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas,

patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą,

remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės

instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo

patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas

netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios

instancijos teismo padarytomis išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas tik atsako

į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas

nesutikimu dėl įrodymų vertinimo, kas, jo manymu, nulėmė neteisingą bylos

išsprendimą.

Dėl įrodymų vertinimo kaip

procesinės teisės normos pažeidimo įtakos priimto teismo sprendimo kontrolei

pažymėtina, kad procesinės normos pažeidimas arba netinkamas jos pritaikymas

yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo

galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Todėl kiekvienu

atveju nesutikimas su teismo atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu turi būti

pagrįstas duomenimis apie neteisingai išspręstą bylą.

Administracinių teismų praktikoje

pripažįstama, jog įrodymų vertinimas yra vienas sudėtingiausių įrodinėjimo

etapų. Tai baigiamasis etapas, kurio metu teismas, remdamasis bylos nagrinėjimo

iš esmės metu ištirtais įrodymais ir vadovaudamasis vidiniu savo įsitikinimu,

pateikia išvadas dėl konkrečių įrodymų leistinumo, sąsajumo, jų įrodomosios

vertės, ryšio su kitais įrodymais, o tuo pačiu – ar konkrečiais įrodymais

grindžiamos faktinės aplinkybės yra nustatytos ar nenustatytos. ABTĮ įtvirtina

laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui

neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį

savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos

išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo

kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų

interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A438-95/2012).

Administraciniame procese pareiga

nurodyti bei pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų

susiklosčiusių materialinių teisinių santykių specifiką, tačiau tai neatima iš

teismo bendro pobūdžio teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4

d.). Remiantis šiomis nuostatomis, šaliai, nesutinkančiai su įrodymų vertinimu,

tenka pareiga paneigti teismo atliktą įrodymų vertinimą, teikiant naujus

įrodymus ar nurodant jų buvimo vietą. Nepaneigus pirmosios instancijos teismo išvadų,

apeliacinės instancijos teismas tik patikrina įrodymų pakankamumą, kadangi,

vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar jų pakanka reikšmingoms bylos

aplinkybėms nustatyti.

Byloje nustatyta, kad atsakovas

šioje byloje ginčijamą įsakymą priėmė remdamasis Vilniaus apskrities VPK 2016 m. balandžio

26 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS-106, kurioje konstatuota, kad

pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas, pažeidė Etikos kodekso 14.1,

14.3 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ir

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato Viešosios

policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos 2016 m. balandžio 11 d.

nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų bei

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato 2016 m.

balandžio 13 d. nutarimu Nr. 14N-57229173-16, kuriuo pareiškėjui dėl šioje

byloje ginčijamų veiksmų buvo paskirta 28 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos

administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas

vertina, kad nurodyti įrodymai yra patikimi ir leistini administracinėje

byloje, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi ir pripažino,

kad jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, taip pat patvirtinti,

jog pareiškėjas 2016 m. kovo 26 d. naktiniame klube „Brodvėjus pub“ vartojo

alkoholį, užmigo ant baro, darbuotojams paprašius atsikelti ir išeiti, atsisakė

šiuos veiksmus atlikti, ištraukė turimą sulankstomą peilį, laikė jį ašmenimis į

apačią, iš pareiškėjo kišenės iškrito dujų balionėlis, pareiškėjas demonstravo

tarnybinį pažymėjimą. Nesant pagrįstų abejonių dėl įrodymų pakankamumo, teismas

neturėjo pareigos juos tikrinti pareiškėjo nurodyta apimtimi, apklausiant

liudytojus ar savo iniciatyva rinkti kitus įrodymus.

Pareiškėjas, būdamas policijos

pareigūnu, privalėjo savo elgesiu būti nepriekaištingas ir pavyzdžiu kitiems

asmenims (Policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1 p.). Pirmosios instancijos

teismo konstatuotos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai

atitinka Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija,

galiojusi nuo 2016 m.

sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.) numatytą pareigūno vardo pažeminimo

sąvoką, kadangi toks elgesys akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos

autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoją. Todėl pareiškėjui inkriminuotas

tarnybinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas kaip poelgis, žeminantis

pareigūno vardą, ir pritaikyta atsakomybė – atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus

tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, yra teisėta bei pagrįsta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi

apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai

įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų

pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei

pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios

instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. I. (D. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo

2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas