2013-04-11 Nr. AB-1156-3-61-3-01715-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-789/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01715-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 21, 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus– kalėjimo, priteisti 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1–2) paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 iki 2011 metų buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame kamerų plotas buvo apie 8 kv. m., kartu su trimis kitais asmenimis. Teigė, kad šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus, nes nėra galimybės pajudėti ar pasimankštinti, kamerose trūksta oro, skauda galvą, pareiškėjui sutriko miegas, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam išsivystė bronchinė alerginė astma, kuria anksčiau jis nesirgo. Nors pats pareiškėjas nerūko, jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais kaliniais. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 40 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Kadangi Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra pataisos įstaiga, jos administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, nes į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti teisinio pagrindo nėra.

Kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų; karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis.

Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125 yra išdėstytos 8 priežiūros poste, kuriame yra karantino patalpos, t. y. laikino laikymo kameros. Tokiame priežiūros poste laikomi visi asmenys, atvykę planiniu ir neplaniniu etapu (visi asmenys - tai gali būti ir rūkantys, ir nerūkantys). Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais.

Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Suimtieji bei nuteistieji, laikomi Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, skiriami į gyvenamąsias kameras ne tik vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, bet taip pat ir atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. gegužės 20 d. pareiškėjui būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jam nebuvo nustatyta jokia bronchinė alerginė astma. Tik nuo 2012 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pareiškėjui diagnozuotas lėtinis obstrukcinis bronchitas. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime (b. l. 13-14) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė atsakovas. Papildomai nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, gavusi asmenų, laikomų kamerose, nusiskundimus dėl laikymo sąlygų, visada į juos reaguoja ir pagal galimybes nedelsdama išsprendžia kilusias problemas. Įstaiga, siekdama gerinti suimtųjų laikymo sąlygas, nuolat prižiūri kamerų būklę ir periodiškai, esant finansinėms galimybėms, atlieka kamerų remontą. Be to, pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteisė 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o kitoje dalyje skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (redakcija, galiojusi iki 2010 m. balandžio 11 d.), buvo numatyta, jog gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 kv.m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui nenurodomas, todėl pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Atsižvelgęs į šiuos teisės aktų reikalavimus, teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu (2010 m. sausio 5 d. – 2010 m. gruodžio 31 d.) nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nustatyto dydžio, t. y. iki 2010 m. balandžio 11 d. – į 5 kv.m, o nuo 2010 m. balandžio 11 d. – į 3,6 kv.m, gyvenamąjį plotą. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas kalėjo 317 dienų ir 2 vakarus. Iš pilnai kalėtų dienų – 2 dienas kalėjo sąlygomis, kai ryte arba vakare kalinamiems asmenims užteko nustatytų higienos normomis reikalavimų dėl ploto vienam asmeniui, kitas 315 dienų nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 5 kv.m. ar 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)) konstatuota, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl teismui nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Ekstremalių sveikatai situacijų centras 2012 m. liepos 9 d. raštu informavo, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2010-2012 metais Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nėra gavęs. Byloje pateiktų epikrizių duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydantis nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. gegužės 20 d., alerginė bronchinė astma nustatyta nebuvo. Lėtinis obstrukcinis bronchitas pareiškėjui nustatytas gydantis minėtoje gydymo įstaigoje laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., t. y. ne skunde nurodytu laikotarpiu. Be to, teismo manymu, aplinkybė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, patvirtina, kad atsakovas rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas bei suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 108 Lt), teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 800 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis, todėl, teismo vertinimu, priteistina suma yra adekvati padarytais pažeidimais patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kalinimo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, tačiau konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti kada ir kokiose kamerose buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis, nenurodo, o dėl patalpinimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją nesikreipė. Nustatęs, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kad buvo pažeistas draudimas rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, pareiškėjo motyvus šiuo aspektu teismas atmetė.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 56–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė duomenis apie kamerų skaičių, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių. Tačiau šių duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, kameroje pakinta keletą kartų. Dėl to negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindžiančių įrodymų. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Pareiškėjas A. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjamo ginčo atveju vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas yra pakankamas jo teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. S. kildina iš to, kad jam nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjo naudai priteisė 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o kitoje dalyje A. S. skundą atmetė.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) pagal Higienos normos HN 76:1999, kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 kv.m kameros ploto. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu (2010 m. sausio 5 d. – 2010 m. gruodžio 31 d.) nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nustatyto dydžio, t. y. iki 2010 m. balandžio 11 d. – į 5 kv.m, o nuo 2010 m. balandžio 11 d. – į 3,6 kv.m, gyvenamąjį plotą.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui 315 dienų nebuvo visiškai tinkamai užtikrinta teisė kalėti nustatyto gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų teisinį reguliavimą jam turėjo tekti ne mažesnis kaip 5 kv.m ar 3,6 kv. m kameros plotas, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, patikrinusi bylą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra ilgas, ir nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą nepagrįstai vertino kaip intensyvų ir tęstinį, nes kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį naikinti. Teisėjų kolegija atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kamerose). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Tačiau ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad pareiškėjui tenkanti ploto dalis atitinkamose kamerose ginčo laikotarpiu visiškai atitiko nustatytas normas, tokių duomenų nepateikė ir atsakovas. Pirmosios instancijos teismo priteistas 800 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra nepagrįstai didelis.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė