N-575-471-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-471/2012

Teisminio proceso Nr. 4-61-3-01392-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarties S. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarimu S. M. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1241 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 200 Lt bauda dėl to, kad 2010 m. rugsėjo 16 d., apie 14 val. 25 min., vairuodamas automobilį „Audi A4“ Ukmergės gatve, jis įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui.

S. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Institucijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarimą. Paaiškino, kad jam įvažinėjant į sankryžą, galėjo įsijungti geltonas šviesoforo signalas, tačiau sustoti būtų galėjęs tik staigiai stabdydamas, todėl pagal Kelių eismo taisyklių 196 punktą, jam buvo leidžiama važiuoti toliau.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi S. M. skundo netenkino. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog S. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl ATPK 1241 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Nurodė, kad padaryto pažeidimo sudėtis įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniu pranešimu, teismo posėdyje apklaustų ir tiesiogiai įvykį mačiusių policijos pareigūnų – G. V. ir A. V. – parodymais. Pažymėjo, kad S. M. pats pripažino, jog privažiavus prie sankryžos, žalias šviesoforo signalas jau mirksėjo ir įvažiuojant į sankryžą galėjo persijungti iš žalio į geltoną šviesoforo signalą.

II. Apeliaciniu skundu S. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba grąžinti nagrinėti iš naujo. Teigia, kad Kelių eismo taisyklių nepažeidė, vadovavosi šių taisyklių 170 punktu. Tvirtina, kad su pažeidimu sutiko tik policijos pareigūnams grasinant griežtesnėmis baudomis. Nurodo, kad duodami parodymus policijos pareigūnai melavo bei kad vaizdo įrašas buvo sunaikintas specialiai. Prašo įpareigoti pareigūnus pateikti vaizdo kamerą kaip daiktinį įrodymą, kurio pagalba jis buvo verčiamas pripažinti kaltę, taip pat prašo dar kartą apklausti policijos pareigūnus bei gauto jo mobilaus telefono gautų skambučių išklotinę tam, kad būtų patvirtinta aplinkybė, jog jam skambino policijos pareigūnai ir klausė, ar jis skųs nutarimą skirti nuobaudą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo S. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 1241 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad važiavimas esant draudžiamam šviesoforo signalui arba reguliuotojo gestui užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vieno iki šešių mėnesių.

Kelių eismo taisyklių 78.7 punktas ir 78.11 punktas numato, kad geltonas šviesoforo signalas draudžia eismą ir įspėja, kad šviesoforo signalai pasikeis; raudonas signalas arba du pakaitomis mirksintys raudoni signalai draudžia eismą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto S. M. kaltės padarius ATPK 1241 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, pagrįstos ir teisėtos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pabrėžia, kad policijos pareigūnų, betarpiškai stebėjusių pažeidimą, tarnybinis pranešimas ir parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad S. M. į sankryžą įvažiavo degant draudžiamam – geltonam – šviesoforo signalui bei per sankryžą važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, yra nuoseklūs ir logiški, pagrindo jais nesiremti nėra. Apeliantas, tvirtindamas, jog policijos pareigūnai, duodami parodymus, melavo, tokio savo argumento nemotyvuoja ir nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių policijos pareigūnai būtų suinteresuoti melagingai apkaltinti apeliantą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tarnybines pareigas ėjusių policijos pareigūnų parodymais.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 256 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliantas prašo išreikalauti vaizdo įrašymo kamerą, kuria buvo filmuojamas jo automobilis, taip pat apklausti policijos pareigūnus. Toks apelianto prašymas nemotyvuotas, nenurodytos aplinkybės, kurios turėtų būti tiriamos nagrinėjant bylą viešame teismo posėdyje ir iš naujo apklausiant liudytojus. Pastebėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad S. M. dalyvavo pareigūnams teikiant parodymus, žinojo jų turinį. Be to, neišlikus vaizdo įrašui, su galimai užfiksuotu apelianto daromu pažeidimu, pati vaizdo kamera neturi jokios įrodomosios reikšmės, todėl prašymas išreikalauti vaizdo kamerą netenkinamas. Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog apeliantui galimai buvo skambinta iš policijos komisariato, nėra pakankama įrodyti apelianto teiginius, jog vaizdo įrašas buvo sunaikintas pareigūnams sužinojus, kad S. M. skųs nutarimą skirti administracinę nuobaudą, tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantas teigė skambučio metu pareigūnui nurodęs, jog nutarimo tikriausiai neskųs (b. l. 18). Todėl prašymas išreikalauti jo telefono numerio skambučių išklotinę taip pat netenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

S. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas