2017-02-14 Nr. AB-3817-3-64-3-02047-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-341-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02047-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–5) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje su pertraukomis nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio mėn., kamerose, kuriose buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų, kur nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimų, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymo kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamai įrengta, nėra tualeto reikmenų lentynėlės, todėl jis patyrė neturtinę žalą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nes nuolat dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo stebimas tiek Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų, tiek kitų nuteistųjų, dažnai būdavo atidaromos kameros durys, kitų kalinčių asmenų buvo nuolat trikdomas, įžeidinėjamas ir žeminamas, šios aplinkybės buvo sukėlusios norą žudytis, teko gulėti Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 45–52) prašė taikyti senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. liepos 22 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. birželio 21 d. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 67 ir Nr. 23 su dar 2–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,3 iki 7,67 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir tam tikrą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras.

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki šių teisės aktų įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini, ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina paminėtus teisės aktų reikalavimus. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą galinčios sąlygoti aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 132–137) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo laikomas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012.

Teismas, pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomai atlyginti žalai atsirasti, pirmiausia atsižvelgė į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti trejų metų senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. birželio 21 d., o į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 7 d. (pagal spaudą ant voko), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. liepos 6 d. teismas taikė ieškinio senatį, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo buvo ginama nuo 2012 m. liepos 7 d. iki 2013 m. birželio 21 d.

Teismas, remdamasis 2015 m. liepos 22 d. pažyma Nr. 60/09-24292, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. liepos 7 d. iki 2013 m. birželio 21 d., iš viso 277 dienas, kamerose Nr. 67, 23 ir PK-4.

Teismas pažymėjo, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1812-394/2014 pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2014 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 21 d. Teismas sprendime pasisakė dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų, kameros Nr. 69, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. liepos 2 d., atitikimo higienos normų reikalavimams, dėl pasivaikščiojimo trukmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2015 m. vasario 11 d., išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, jam priteistą neturtinę žalą padidino iki 2 000 Eur. Skundu, kuris nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas praktiškai už tą patį laikotarpį, tik neturtinę žalą kildina dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose buvo laikomas, ir privatumo pažeidimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2, 21 punktais, Taisyklių 14.5 punktu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Teismas nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 22 d. pažymoje Nr. 62/08-747 nurodyta, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje kameroje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato.

Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose yra ir tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vnt. patalpai). Teismas, remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, tikrindamas, kaip Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010, vertino ir sanitarinių mazgų įrengimą kamerose. 2011 m. birželio 15 d. patikrinimo metu (2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-242) užfiksuota, kad visose tikrintose kamerose yra sanitariniai mazgai, veidrodžiai, tualeto reikmenų lentynėlės, šalto vandens tiekimo sistema.

Kameros Nr. 67, 23 ir PK-4, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrintos. Išanalizavęs kitus byloje esančius Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus, teismas nustatė, kad ir kitų patikrinimų metu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimai Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose nebuvo konstatuoti. Atsakovas į bylą pateikė kamerose Nr. 23 ir 67 įrengtų sanitarinių mazgų fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti pertvaromis arba sienelėmis ir užuolaidomis.

Kitų duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas būtų įrengtas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte ir Taisyklėse numatytus reikalavimus, byloje nebuvo. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus sanitariniame mazge, būtų buvęs stebimas pareigūnų ar kitų kalinčių asmenų, kad būtų dėl to įžeidinėjamas ir žeminamas, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose būtų pažeistas pareiškėjo privatumas.

Teismas, išanalizavęs nurodytas teisės normas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog valdžios institucijos darbuotojai – Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai – neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, o įvertinus jo asmens sveikatos istorijoje padarytus įrašus ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyta, kad būtent dėl galbūt netinkamai įrengto sanitarinio mazgo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje ar konsultuotas psichiatro. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs nei neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 141–142) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė senaties terminą Konvencijos pažeidimams. Pažymi, jog iki šiol nėra klozetų, lentynėlių ar pertvarų. Nėra privatumo atliekant gamtinius reikalus. Patyrė orumo pažeminimą, nepilnavertiškumo pojūtį. Net dušai bendri, be pertvarų, neįmanoma reguliuoti vandens srovės, temperatūros. Tai, kad Šiaulių tardymo izoliatorius iki šiol yra sename pastate, nėra pateisinama priežastis, o valstybės apsileidimas, nuteistųjų, suimtųjų kankinimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147–148) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad apeliantas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliantas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais, laike apibrėžtais, galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vertindamas, ar elgesys yra žeminantis orumą pagal Konvencijos 3 straipsnio prasmę, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Pažymi, jog Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio 21 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio 21 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 7 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. liepos 6 d.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis nuo 2012 m. liepos 7 d. iki 2013 m. birželio 21 d.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovaujamos valstybės 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia tik nuorodomis į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Todėl yra būtina aptarti šios teisės normos taikymo ypatumus ir jos taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pagal pirmiau aptartu nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, tardymo izoliatoriaus patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šios teisės normos reikalavimų ypatumas yra aptartas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte, kuriame nurodyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastato būklę (tai, jog pastatas nėra kapitaliai remontuojamas ar rekonstruojamas), konstatuotina, kad pareiškėjo kalinimo (bylai reikšmingu laikotarpiu) sąlygoms gali būti taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 22 d. pažymos Nr. 62/08-747 duomenimis, nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje kameroje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose yra ir tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vnt. patalpai). Vertindamas šiuos duomenis (ABTĮ taikymo prasme – įrodymus administracinėje byloje) kartu su kitais teismo aptartais įrodymais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimo. Tačiau kolegija, iš dalies sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu paminėtų įrodymų įvertinimu, įžvelgia šio punkto pažeidimą ta apimtimi, kad kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti unitazai, kurių įrengimui objektyviai nėra būtina atlikti šios normos 2 punkte aptartus kapitalinius remontus arba rekonstrukciją. Dėl to, kolegijos manymu, pareiškėjas galėjo turėti tam tikrus nepatogumus, kurie galėjo būti pripažinti reikšmingais neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymo prasme, t. y. CK 6.250 straipsnio taikymo prasme.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, pažymi, kad pagal šio straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Taikydama nurodytus kriterijus byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų tampriai yra siejamas su iš esmės tokiu pačiu jo reikalavimu kitoje administracinėje byloje, kuri buvo išnagrinėta Šiaulių apygardos administracinio teismo, priėmus 2014 m. liepos 22 d. sprendimą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015) buvo pakeistas, padidinant pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimui sumą iki 2 000 Eur. Nurodytoje administracinėje byloje reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas, kaip ir šioje administracinėje byloje, siejo su netinkamomis jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis (tarp jų ir antisanitarinėmis sąlygomis) iš esmės tuo pačiu, kaip ir šioje administracinėje byloje, laikotarpiu (nuo 2008-01-01 iki 2013-10-01). Tačiau administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015, skirtingai nuo šios administracinės bylos, pareiškėjas atskirai neišskyrė tariamai padarytų pažeidimų, siejamų su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto taikymu.

Vienos iš būtinųjų nustatyti valstybės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų – neturtinės žalos patyrimo – įrodinėjimo šioje administracinėje byloje požiūriu tai galėtų reikšti, kad, pareikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015, pareiškėjas nelaikė, kad patyrė pinigine išraiška atlygintinus dvasinius išgyvenimus dėl šioje (kolegijos nagrinėjamoje) administracinėje byloje jo nurodytų priežasčių. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme yra reikšmingi asmens patirtos nuoskaudos ir išgyvenimai būtent neteisėtų veiksmų (neveikimo) egzistavimo metu. Pažymėtina ir tai, kad skundas šioje administracinėje byloje pareiškėjo teismui paduotas praėjus daugiau, negu dvejiems metams po jo nurodyto žalos patyrimo laikotarpio pasibaigimo (2013-06-21), ir po to, kai buvo priimtas galutinis teismo sprendimas paminėtoje administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015. Išvardytos aplinkybės, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo šioje byloje paminėti išgyvenimai yra nurodyti tik formaliai. Savo ruožtu, tai leidžia daryti, kolegijos manymu, pagrįstą išvadą, kad viena iš valstybės deliktinei atsakomybei taikyti sąlygų – žalos padarymas – negali būti pripažinta įrodyta.

Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė