2019-04-03 Nr. AB-8353-3-61-3-04913-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-141-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04913-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Creddy Finance OU skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Creddy Finance OU skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Creddy Finance OU (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 241-201 „Dėl UAB Creddy Finance OU Lietuvos filialo išbraukimo iš Viešojo vartojimo kreditų davėjų sąrašo“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos banką išnagrinėti Bendrovės pateiktus dokumentus ir duomenis, įvertinti šių dokumentų ir duomenų atitikimą Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 22 straipsnio 2 dalies reikalavimams bei atitinkamai atnaujinti Viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo (toliau – Sąrašas) duomenis; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 241-29 įrašė Bendrovės Lietuvos filialą į Sąrašą ir tokiu būdu suteikė teisę teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčijamu Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Vartojimo kredito įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 40 straipsnių, trečiojo ir penktojo skirsnių pavadinimų ir 1, 2 priedų pakeitimo ir įstatymo papildymo 11 1, 141, 211, 221, 222, 231, 251 straipsniais ir penktuoju1 skirsniu įstatymo (toliau – VKĮ pakeitimo įstatymas) 41 straipsnio 6 dalį, t. y. nepateikė VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) nustatytų reikalavimų laikymąsi patvirtinančių dokumentų ir duomenų, ir šiuo pagrindu Bendrovės Lietuvos filialui pritaikė pačią griežčiausią poveikio priemonę – išbraukimą iš Sąrašo.

1.2. Nuo įrašymo į Sąrašą iki ginčijamo Sprendimo priėmimo Bendrovės Lietuvos filialas vartojimo kreditų teikimo veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdė ir vartojimo kredito sutarčių nebuvo sudaręs. Tačiau per visą šį laikotarpį Bendrovės (jos filialo) įgaliotas atstovas atsakydavo į gautus Lietuvos banko, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos ir kitų valstybės institucijų paklausimus, teikdavo joms informaciją elektroniniu paštu ir raštu. Bendrovei adresuotus oficialius raštus atsakovas taip pat siųsdavo registruotu paštu Bendrovės Lietuvos filialo buveinės adresu.

1.3. 2016 m. vasario 1 d. įsigaliojo VKĮ pakeitimai, patvirtinti VKĮ pakeitimo įstatymu. Pakeitimų esmė – VKĮ pakeitimų įstatymo įsigaliojimo dieną (2016 m. vasario 1 d.) į Sąrašą įrašyti asmenys privalėjo per 6 mėnesius nuo pakeitimų įsigaliojimo dienos (iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) pateikti Lietuvos banko Priežiūros tarnybai dokumentus ir duomenis, kurie patvirtintų, kad VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikomasi. VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad priežiūros institucija išbraukia iš Sąrašo asmenis, per nurodytą terminą neįvykdžiusius šios pareigos. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba priėmė sprendimą iki dokumentų ir duomenų pateikimo termino pabaigos informuoti elektroniniu paštu siunčiamu pranešimu visus į Sąrašą įrašytus asmenis apie VKĮ pakeitimo įstatymu nustatytą pareigą pateikti dokumentus ir duomenis. Pareiškėjui, priešingai nei kitiems į Sąrašą įrašytiems asmenims, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba pranešimo apie pareigą pateikti minėtus dokumentus ir duomenis nesiuntė. Lietuvos banko Priežiūros tarnybai buvo žinomas Bendrovės Lietuvos filialo buveinės adresas, taip pat įgalioto atstovo elektroninio pašto adresas, kuriuo su Lietuvos banko Priežiūros tarnyba buvo visą laiką komunikuojama. Paskutinė komunikacija su Lietuvos banko Priežiūros tarnyba iki dokumentų ir duomenų pateikimo termino pabaigos (2016 m. rugpjūčio 1 d.) elektroniniu paštu su pareiškėjo įgaliotu atstovu vykdyta 2016 m. gegužės 16 d. ir 2016 m. gegužės 18 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2016 m. rugpjūčio 5 d. priminė pareiškėjui apie pareigą pateikti ketvirčio ataskaitą. Todėl yra neaišku, dėl kokių priežasčių Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, teikdama pareiškėjui priminimus dėl ataskaitų teikimo, neinformavo apie pareigą pateikti kitus reikiamus dokumentus ir duomenis ir taip neužtikrino asmenų lygiateisiškumo principo laikymosi.

1.4. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba pasinaudojo diskrecijos teise ir lanksčiai vertino kitų į Sąrašą įrašytų asmenų padarytą VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatyto termino pažeidimą. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba priėmė ir įvertino dokumentus bei duomenis, pateiktus kitų vartojimo kredito davėjų praleidus minėtą įstatyme nustatytą terminą. Todėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pranešimas apie pareigą pateikti dokumentus ir duomenis kiekvienam vartojimo kredito davėjui buvo ypatingai didelės svarbos administracinis veiksmas. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. S 2016/(21.24-2102)-12-3717 bandė informuoti pareiškėją apie 2016 m. rugsėjo 26 d. vyksiantį posėdį, kurio metu bus svarstomas poveikio priemonių dėl duomenų per nustatytą terminą nepateikimo taikymo Bendrovei (jos filialui) klausimas. Šis raštas buvo išsiųstas Bendrovės Lietuvos filialo buveinės adresu, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių šis raštas Bendrovei (jos filialui) įteiktas nebuvo ir grįžo siuntėjui su žyma „neatsiėmė pašte“. Dėl šios priežasties pareiškėjui nebuvo žinoma apie vyksiantį posėdį ir jis neturėjo realios galimybės pateikti dokumentus, duomenis ir paaiškinimus.

1.5. Bendrovė, siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus, per įgaliotą atstovą kreipėsi į atsakovą dėl žodinės konsultacijos, kuri pareiškėjui buvo suteikta 2016 m. gruodžio 8 d. Žodinės konsultacijos metu buvo siekiama išsiaiškinti Bendrovės galimybes apginti savo teises ir teisėtus interesus neteismine tvarka, o būtent pateikiant atsakovui visus dokumentus ir duomenis, patvirtinančius Bendrovės atitikimą VKĮ 22 straipsnio 2 dalies nustatytiems reikalavimams. Atsakovas išdėstė poziciją, kad jam nėra suteikti įgaliojimai panaikinti ar pakeisti savo paties priimtus individualius administracinius aktus, kurių teisėtumas yra preziumuojamas ir toks aktas gali būti panaikintas tik aukštesnio viešojo administravimo subjekto arba teismo. Atsakovas taip pat nurodė, kad Bendrovė turi teisę apskųsti Sprendimą teismui.

1.6. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pritaikyta padarytam teisės pažeidimui neproporcinga ir dėl to neteisinga administracinės teisinės prigimties sankcija, griežtumu prilygstanti baudžiamajai sankcijai, nes: 1) Bendrovės padarytas pažeidimas yra išimtinai formalaus pobūdžio (dokumentų ir duomenų nepateikimas atsakovui) ir nesukėlė tokio pobūdžio grėsmės įstatymo saugomiems interesams, dėl kurios būtų tikslinga taikyti pačią griežčiausią sankciją; 2) dokumentų ir duomenų nepateikimas atsakovui nepakeičia ir negali pakeisti fakto (asmenų teistumas ir baustumas), dėl kurio įstatymų leidėjas VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatė įstatymo saugomų interesų apsaugos mechanizmą, o tik apsunkina atsakovui galimybę tuos faktus sužinoti; 3) priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas turėjo diskrecijos teisę parinkti švelnesnę VKĮ numatytą poveikio priemonę ir įstatymų saugomus interesus bei vertybes apginti nesukuriant tokios apimties neigiamų padarinių pareiškėjui, kurie nėra būtini norimiems tikslams pasiekti; 4) pritaikyta sankcija neapsiriboja vien tik Bendrovės Lietuvos filialo išbraukimu iš Sąrašo, tačiau nulemia ir tai, kad jos vadovui – fiziniam asmeniui – įsigalioja absoliutus (neribotas laike) VKĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) numatytas draudimas teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje ir (ar) būti tokių asmenų dalyviu; 5) pritaikyta sankcija paneigiama Bendrovės vadovo – fizinio asmens – nuosavybės teisė, kadangi galiojant minėtam draudimui jis būtų priverstas perleisti savo verslą (Bendrovės akcijas) kitiems asmenims.

1.7. Sprendžiant poveikio priemonės skyrimo klausimą nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į gerą viešąjį administravimą, kadangi Bendrovė (jos atstovai) nebuvo išklausyta prieš pritaikant jos atžvilgiu sankciją. Sprendimu pritaikytą sankciją pareiškėjui nulėmė būtent ta aplinkybė, kad Bendrovė dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių nedalyvavo procese ir negalėjo apsiginti. Nagrinėjamu atveju atsakovas neužtikrino lygiateisiškumo principo. Tai nulėmė, kad pareiškėjui buvo pritaikyta griežčiausia nuobauda už tokią veiką, už kurią kitiems vartojimo kredito davėjams poveikio priemonės netaikytos.

1.8. Įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus vartojimo kredito davėjo vadovams ir dalyviams (kontroliuojantiems asmenims), siekė apsaugoti konkretų teisinį interesą (vertybę) – užtikrinti, kad vartojimo kreditų teikimo paslaugos negalėtų teikti asmenys, kurie yra teisti ar kitaip bausti už atitinkamus nusižengimus. Tačiau itin svarbu įvertinti aplinkybę, kad minėtų asmenų teistumo (baustumo) faktas, kaip grėsmė įstatymo saugomiems interesams, ir formalus duomenų apie vartojimo kredito davėjų vadovų dalyvių (kontroliuojančių asmenų) reputaciją nepateikimas yra visiškai atskiros aplinkybės, kurių pavojingumas įstatymo saugomiems interesams yra iš esmės skirtingas. Vien aplinkybė, kad vartojimo kredito davėjas nepateikia Lietuvos banko Priežiūros tarnybai duomenų apie VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis, dar nereiškia, kad šie asmenys yra teisti ar bausti už atitinkamus nusižengimus ir dėl to jie negali dalyvauti vartojimo kredito davėjo veikloje. Minėtų duomenų nepateikimas yra tik formalus pažeidimas, kurio pavojingumas pasireiškia tik tuo, kad yra apsunkinamos galimybės vykdyti VKĮ laikymosi priežiūrą. Atsakovui priimant Sprendimą buvo būtina vadovautis bendruoju teisės principu in dubio pro reo (liet. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) ir visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai, parenkant švelnesnę sankciją.

2. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Bendrovė per VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., nepateikė Lietuvos bankui nustatytų reikalavimų laikymosi patvirtinančių dokumentų ir duomenų. Atsižvelgus į tai, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas išbraukti Bendrovės Lietuvos filialą iš Sąrašo. Priešingai, nei nurodė pareiškėjas, Lietuvos bankas neturėjo galimybių pats patikrinti VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos apie Bendrovės vadovą ir dalyvį (kontroliuojantį asmenį), nes šis asmuo yra Estijos Respublikos pilietis, o Lietuvos bankas turi galimybę gauti informaciją tik iš Lietuvos Respublikos registrų ar institucijų.

2.2. Nustatytas pažeidimas nėra formalus. Finansų rinkoje veikiantiems subjektams, įskaitant ir vartojimo kredito davėjams, keliami griežtesni veiklos reikalavimai (licencijavimas, nuolatinė valstybinė priežiūra, papildomų ataskaitų teikimas ir kt.). Asmenims, nepateikusiems VKĮ numatytos informacijos, negali būti leidžiama toliau užsiimti vartojimo kredito teikimo veikla, nes tokiu atveju nėra užtikrinama, kad vartojimo kreditus teiktų tik patikimi vartojimo kredito davėjai, o kartu neužtikrinama ir vartotojų interesų apsauga. Taigi poveikio priemonių už finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus taikymo tikslas susijęs su viešojo intereso – finansų sistemos stabilumo ir efektyvumo – užtikrinimu. Poveikio priemonių taikymą reglamentuojančios teisės normos, kaip ir kitos viešosios teisės normos, yra imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos bankas, kaip VKĮ priežiūrą vykdanti institucija, šiuo atveju neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl poveikio priemonės už padarytą pareiškėjo pažeidimą taikymo ar netaikymo. Jeigu pareiškėjas būtų pateikęs informaciją ar duomenis apie VKĮ 22 straipsnyje nurodytų reikalavimų laikymąsi vėliau nei numatyta VKĮ pakeitimo įstatyme, t. y. po rugpjūčio 1 d., Lietuvos bankas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, būtų vertinęs, kaip ir kitų vartojimo kredito davėjų, pateikusių informaciją vėliau nei buvo nustatyta, atvejais, ar taikyti Bendrovei poveikio priemonę. Pareiškėjui pritaikius poveikio priemonę kilusios pasekmės jos vadovui nėra neriboto laikotarpio. Lietuvos bankas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, vertina, kuriam laikotarpiui praėjus galima laikyti vadovą ar dalyvį (kontroliuojantį asmenį), neatitikusį VKĮ reikalavimų, atitinkantį šiuos reikalavimus.

2.3. Bendrovė (jos filialas) vartojimo kreditų teikimo veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdė ir vartojimo kredito sutarčių nebuvo sudariusi, todėl nesuprantami pareiškėjo nuogąstavimai dėl to, kad Bendrovės vadovui ir kartu akcininkui teks perleisti verslą, nes vartojimo kredito teikimo veikla taip ir nebuvo pradėta vykdyti. Vadovaujantis VKĮ 22 straipsnio 11 dalimi, vartojimo kredito davėjas, nevykdantis vartojimo kredito teikimo veiklos ar nepradėjęs jos vykdyti per 6 mėnesius nuo jo įrašymo į Sąrašą, turi pareigą apie tai nedelsdamas pranešti priežiūros institucijai ir pateikti prašymą išbraukti iš Sąrašo. Tokiu atveju Lietuvos bankas būtų išbraukęs Bendrovės Lietuvos filialą iš Sąrašo jo paties prašymu ir Bendrovės vadovui ir kartu akcininkui nebūtų kilę tokių pasekmių (negalėjimo ateityje būti vartojimo kredito davėjo vadovu ir pan.), kurios kilo Bendrovės Lietuvos filialą išbraukus Lietuvos banko iniciatyva. Pareiškėjui neįvykdžius pareigos informuoti Lietuvos banką apie veiklos nevykdymą, taip pat neįvykdžius pareigos pateikti duomenis apie Bendrovės vadovus, Lietuvos bankas, kaip VKĮ priežiūrą vykdanti priežiūros institucija, privalėjo priimti sprendimą išbraukti pareiškėją iš Sąrašo savo iniciatyva.

2.4. Lietuvos bankas, vadovaudamasis VKĮ 31 straipsnio 2 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.), nustatančia pareigą ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešti apie pažeidimų nagrinėjimo vietą ir laiką ir pažeidimų aplinkybes, Bendrovei (jos filialui) registruotu laišku išsiuntė 2016 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. S 2016/(21.24-2102)-12-3717, kuriame nurodyta informacija apie posėdžio laiką, vietą ir nustatyto pažeidimo aplinkybes. Minėtas raštas buvo išsiųstas registruotos buveinės adresu, todėl vertintina, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie posėdį. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba prieš tai nebuvo siuntusi Bendrovei (jos filialui) korespondencijas paštu, todėl neturėjo informacijos, kad pareiškėjo nepasiekia registruota korespondencija. Pareiškėjas, būdama atsakinga ir rūpestinga vartojimo kreditų teikimo veikla turinti teisę užsiimti Bendrovė, kurios veikla prižiūrima valstybės įgaliotos institucijos, turėjo užtikrinti sąlygas gauti skirtą korespondenciją. Todėl pasekmes dėl netinkamo informavimo apie posėdį turi prisiimti pats pareiškėjas, nesirūpinęs tinkamu korespondencijos gavimu.

2.5. Lietuvos bankas, vykdydamas vartojimo kreditų davėjų priežiūrą, vienodai visiems vartojimo kredito davėjams taikė reikalavimą iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pateikti VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją apie jų vadovus. Taip pat Lietuvos bankas vienodai vertino visus vartojimo kredito davėjus, neatvykusius į posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl poveikio priemonės taikymo už VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies pažeidimą, ir iki posėdžio dienos nepateikusiems informacijos apie vadovus, t. y. visiems šiems vartojimo kredito davėjams (jų buvo 11) pritaikė tą pačia poveikio priemonę – išbraukimą iš Sąrašo.

2.6. Atsakovas, nors ir neturėdamas tokios pareigos, ėmėsi kompleksinių veiksmų iškomunikuoti naujus vartojimo kreditų teikimo veiklos reikalavimus. Lietuvos bankas savo interneto svetainėje jau 2016 m. vasario 1 d. buvo paskelbęs dokumentą „Priežiūros tarnybos nuomonė dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su Vartojimo kredito įstatymo, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu“, kuriame pateikta informacija, susijusi su VKĮ pakeitimo nuostatomis, įskaitant tas nuostatas, kurios susijusios su informacijos pateikimu apie vartojimo kredito davėjų vadovus. Lietuvos bankas asociacijoms, jungiančioms vartojimo kredito davėjus, rengė susitikimą, kurio metu pristatė vartojimo kredito davėjų veiklos reglamentavimo pakeitimus. Vartojimo kreditų davėjams buvo siųsti ir elektroniniai laiškai siekiant priminti apie naujus reikalavimus. Tai, kad informacija kažkuriuo informavimo būdu nepasiekė Bendrovės, negali būti vertinama kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas.

3. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, kuriame nurodė, kad:

3.1. Atsakovui, vadovaujantis VKĮ 28 straipsnio 1 dalies 8 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.), parengus atitinkamą užklausą Estijos Respublikos registrui arba priežiūros institucijai, būtų gauta visa reikiama informacija. Bendrovės padaryto pažeidimo pavojingumas pasireiškė išimtinai tik tuo, kad taip buvo formaliai apsunkinta (bet jokiu būdu nepaneigta) Lietuvos banko galimybė vykdyti priežiūros funkcijas. Be to, pažeidimo padarymo metu buvo teisės normų konkurencija, nes už tą patį pažeidimą buvo numatytos skirtingos sankcijos: VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje (pati griežčiausia), VKĮ 34 straipsnio 3 dalyje (ekonominė sankcija) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1724 straipsnio 1 dalyje (piniginė sankcija) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.). Kadangi ginčo atveju sprendžiamas viešosios atsakomybės klausimas, kilus abejonėms dėl teisės normų konkurencijos, atsakovas privalėjo vadovautis bendruoju teisės principu in dubio pro reo ir tuo pagrindu visas abejones aiškinant kaltinamojo naudai skirti švelnesnę įstatymuose numatytą sankciją. Atsakovui žinoma, kad Bendrovės Lietuvos filialas vartojimo kredito veiklos nevykdė. Todėl akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis Bendrovės Lietuvos filialas negalėjo kelti jokios realios grėsmės vartotojų interesams. Tai suponuoja, kad, pritaikydamas pačią griežčiausią sankciją, atsakovas negynė ir nesiekė apginti jokio realiai egzistuojančio vartotojų intereso, todėl abejotinas ir tokios sankcijos proporcingumas ja siekiamų tikslų požiūriu.

3.2. Lietuvos bankas pats patvirtino, kad būtent diskrecijos teise jis pats pasinaudojo ir netaikė poveikio priemonių tiems vartojimo kredito davėjams, kurie iki įstatymu nustatytos datos – 2016 m. rugpjūčio 1 d. – nepateikė informacijos ir dokumentų. Akivaizdu, kad pagal VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies normos lingvistinę išraišką Lietuvos bankas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti poveikio priemonės nors vienam iš šią normą pažeidusių subjektų, t. y. privalėjo 2016 m. rugpjūčio 2 d. pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš bet kurį vartojimo kredito davėją, kuris nepateikė įstatymais reikalaujamos informacijos ir dokumentų. Todėl atsakovas pats pripažino, kad naudojosi diskrecija, taikydamas tik jam vienam žinomas ir suprantamas šios diskrecijos teisės taikymo taisykles. Toks atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, elgesys yra ir akivaizdus lygiateisiškumo principo pažeidimas, nes juo buvo iškreipta įstatymų leidėjo valia, t. y. vienodoje situacijoje esantiems vartojimo kredito davėjams nustatyti skirtingi terminai, per kuriuos jie galėjo pateikti informaciją (nors įstatymas numatė tik vieną terminą). Tai reiškia ir tai, kad atsakovas galėjo vadovautis VKĮ 34 straipsnio 6 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) ir įvertinęs pažeidimo mažareikšmiškumą neskirti pareiškėjui griežčiausios poveikio priemonės.

3.3. Lietuvos bankui visą laiką buvo žinoma, kad Bendrovė nevykdė vartojimo kreditų teikimo veiklos ir tai akivaizdžiai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tačiau Lietuvos bankas ne tik neišbraukė Bendrovės (jos filialo) iš Sąrašo, tačiau dar ir reikalavo iš Bendrovės periodiškai teikti informaciją apie tai, kad minėta veikla nėra vykdoma. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas vykdė ir šiuo metu vykdo tokią praktiką, kai veiklos nevykdantys vartojimo kredito davėjai galėjo būti Sąraše. Atitinkami tokiu būdu prižiūrimiems subjektams buvo suformuotas teisėtas lūkestis nepatirti dėl to jokių neigiamų padarinių.

3.4. Atsakovo diskriminacinio pobūdžio veiksmai nulėmė, kad dalis vartojimo kredito davėjų atsidūrė privilegijuotoje padėtyje, buvo papildomai individualiai informuoti ir su atsakovo pagalba išvengė atsakomybės už įstatymo nežinojimą. Toks viešojo administravimo subjekto elgesys turėtų būti pripažintas lygiateisiškumo principo pažeidimu, į kurį turėjo būti atsižvelgta individualizuojant Bendrovei (jos filialui) skiriamą poveikio priemonę.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta išbraukti Bendrovės Lietuvos filialą iš Sąrašo. Ginčijamas Sprendimas priimtas atsakovui vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 4 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.), VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalimi ir VKĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.). Ginčijamas Sprendimas taip pat pagrįstas faktine aplinkybe, jog pareiškėjas VKĮ pakeitimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. per 6 mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo (iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) nepateikė Lietuvos bankui VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymąsi patvirtinančių dokumentų ir duomenų.

6. Teismas pabrėžė, kad tarp proceso šalių nėra ginčo dėl faktų – pareiškėjas neginčija VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos pareigos teikti VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymąsi patvirtinančius dokumentus ir duomenis. Pareiškėjas neginčija ir faktinės aplinkybės, kad šio VKĮ pakeitimo įstatymo reikalavimo neįgyvendino. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymąsi patvirtinančių dokumentų ir duomenų ne tik, kad atsakovui nepateikė per nustatytą 6 mėnesių terminą iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., tačiau šiuos duomenis pats gavo tik 2016 m. gruodžio 22–27 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas šioje byloje ginčijamas Sprendimas ir buvo paduotas skundas teismui.

7. Teismas išaiškino, kad VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalis yra imperatyvaus pobūdžio ir nesuteikia diskrecijos teisės atsakovui spręsti, ar skirti poveikio priemonę už įstatymo pažeidimą ar ne, ir kokio pobūdžio priemonę skirti. VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad priežiūros institucija išbraukia iš Sąrašo asmenis, per nurodytą terminą neįvykdžiusius šios pareigos. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovas veikė ne pagal kompetenciją ar šią kompetenciją būtų viršijęs. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo veiksmai ir (ar) priimtas Sprendimas būtų prieštaravęs Lietuvos banko veiklos tikslams ir uždaviniams, dėl kurių ši institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

8. Teismas nustatė, kad Lietuvos bankas registruotu laišku, kaip tai įtvirtinta VKĮ 31 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.), išsiuntė pareiškėjui 2016 m. rugpjūčio 30 d. pranešimą Nr. S 2016/(21.24-2102)-12-3717, kuriame atskleidė tiriamo pažeidimo esmę ir informavo apie numatomą poveikio priemonių taikymo svarstymą 2016 m. rugsėjo 26 d. Atsakovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad pareiškėjui jo paties nurodytu korespondencijos adresu siųstas registruotas laiškas nebus įteiktas. Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad neįteiktas laiškas atsakovui buvo sugrąžintas tik 2016 m. spalio 31 d., t. y. po ginčijamo Sprendimo priėmimo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės teismui suteikė pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepažeidė gero viešojo administravimo principo, nes atliko visus privalomus veiksmus, užtikrinusius pareiškėjui galimybę būtų išklausytam. Aplinkybė, kad Bendrovė (jos filialo atstovai) neatsiėmė siuntos pašte per visą siuntos saugojimo terminą, vertintina kaip paties pareiškėjo neatsakingas veikimas (neveikimas) ir jokiu būdu neįrodo netinkamo atsakovo elgesio.

9. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad aplinkybė, jog informacija, teikta kažkuriuo informavimo būdu, nepasiekė Bendrovės (jos filialo), negali būti vertinama kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas. Joks teisės aktas neįpareigoja Lietuvos banko papildomai informuoti suinteresuotus subjektus apie jų veiklą reglamentuojančių viešai skelbiamų teisės aktų pakeitimus. VKĮ pakeitimo įstatymas buvo paskelbtas 2015 m. lapkričio 5 d., įsigaliojo tik 2016 m. vasario 1 d. Pareigai pateikti duomenis apie atitiktį VKĮ 22 straipsnio 2 dalies reikalavimams įgyvendinti suinteresuotiems subjektams buvo nustatytas net 6 mėnesių terminas. Taigi įstatymo leidėjas nustatė tinkamos trukmės laikotarpį rūpestingai savo veiklą planuojantiems ir vykdantiems subjektams įgyvendinti įstatyme nustatytas pareigas, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Atsakovas, nors ir nebūdamas teisės aktų įpareigotas, tačiau paskelbdamas aktualią informaciją apie naujus vartojimo kreditų tiekimo veiklos reglamentavimo reikalavimus savo internetinėje svetainėje ir surengdamas asociacijoms, vienijančioms vartojimo kredito davėjus, susikimus bei siųsdamas informaciją elektroniniais laiškais, lygiateisiškumo principo jokiu būdu nepažeidė. Ginčijamu Sprendimu sukeltas pasekmes pareiškėjui nulėmė jo pasyvumas rūpinantis ir domintis savo pareigomis.

10. Teismas pritarė atsakovui, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas nelaikytinas formaliu, kadangi Lietuvos bankas neturi galimybių pats patikrinti, ar Bendrovės vadovas atitinka VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes šis asmuo yra Estijos Respublikos pilietis, o Lietuvos bankas turi galimybę gauti informaciją tik iš Lietuvos Respublikos registrų ar institucijų. Teismas pabrėžė, kad negali pasisakyti dėl pareiškėjo argumento, jog kitiems subjektams už tokį patį pažeidimą tokios griežtos sankcijos nebuvo taikomos. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie atsakovo sprendimus kitų subjektų atžvilgiu, todėl teismas negalėjo vertinti faktinių aplinkybių, kurios lėmė vienokį ar kitokį atsakovo sprendimą kitų asmenų atžvilgiu. Nesant tokių duomenų, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Tai pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, sprendimą grindė išimtinai formaliu VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies normos aiškinimu, nevertino akivaizdžios teisinio reguliavimo kolizijos ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad Bendrovei (jos filialui) pritaikyta padarytam pažeidimui proporcinga poveikio priemonė. Nagrinėjamu atveju būtina suprasti, kad, priėmus Sprendimą, taikoma ir VKĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma, kuri sukelia akivaizdžiai neproporcingus padarinius tiek Bendrovei, tiek jos vadovui.

VKĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad vartojimo kredito davėjo vadovu ar dalyviu (kontroliuojančiu asmeniu) negali būti asmuo, kuris vadovavo juridiniam asmeniui arba buvo dalyvis (kontroliuojantis asmuo) juridinio asmens, kuriam buvo atimta teisė verstis finansinių paslaugų veikla. Minėta norma nenumato jokio termino, kurį šis draudimas galioja. Tai leidžia daryti išvadą, kad aptariamoje normoje nustatytas absoliutus draudimas, keliantis pagrįstų abejonių dėl šios normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Net ir praėjus VKĮ 22 straipsnio 14 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) numatytam vienerių metų ribojimo terminui, Bendrovė negalės vykdyti vartojimo kreditų teikimo veiklos, nes norint vykdyti veiklą tuo pačiu pavadinimu ir prekės ženklu, jo vadovas ir vienintelis savininkas turėtų perleisti ne mažiau kaip 80 procentų Bendrovės akcijų kitiems asmenims, nes jis negalėtų būti vartojimo kredito davėjo vadovu ar dalyviu. Todėl Bendrovė (jos filialas), kaip vartojimo kredito davėjas, Sprendimu buvo eliminuota iš Lietuvos vartojimo kredito teikimo rinkos neribotam terminui, o ne vieneriems metams, kaip numato VKĮ 22 straipsnio 14 dalies norma.

Tokia ydingai apibrėžta situacija, kai VKĮ nustatytas teisinis reguliavimas nustato terminuotus draudimus vykdyti vartojimo kredito veiklą juridiniams asmenims ir neterminuotą (absoliutų) draudimą fiziniams asmenims akivaizdžiai pažeidžia šių asmenų teisinį tikrumą ir teisėtus lūkesčius. Dėl šios priežasties atsakovas, taikydamas VKĮ numatytas sankcijas, privalėjo ne tik formaliai taikyti teisės normas, tačiau kartu vadovautis VKĮ 34 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais bei įvertinti, kokį poveikį skiriama sankcija darys fiziniams asmenims.

Visiškai nesvarbu, ar asmuo iš Sąrašo buvo išbrauktas dėl to, kad nežinojo apie pasikeitusį teisinį reguliavimą (Bendrovės atvejis), ar už šiurkščius daugkartinius VKĮ pažeidimus, VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatytas absoliutus (neterminuotas) ribojimas būti vartojimo kredito davėjo vadovu ar kontroliuojančiu asmeniu taikomas visais atvejais vienodai. Akivaizdu, kad formalus šios normos taikymas iš esmės prieštarautų bendriesiems atsakomybės taikymo principams, kai sankcijos dydis parenkamas pagal padaryto pažeidimo pavojingumą.

Būtent dėl to VKĮ 34 straipsnyje įtvirtinti poveikio priemonių skyrimo principai, kuriais atsakovas privalo vadovautis visada skirdamas poveikio priemonę individualiai. Todėl teismas turėtų išaiškinti, koks yra santykis tarp VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies, VKĮ 22 straipsnio 2 dalies ir VKĮ 22 straipsnio 14 dalies normų ir kaip šias normas reikėtų derinti tarpusavyje jų taikymo procese, kad nebūtų neproporcingai ir neribotai varžomos asmenų teisės ir laisvės.

11.2. Bendrovės padarytas pažeidimas yra išimtinai formalaus pobūdžio ir nesukėlė tokios grėsmės įstatymo saugomoms vertybėms, į kurią reikėtų reaguoti tokiomis drastiškomis priemonėmis. Vien tik aplinkybė, kad vartojimo kredito davėjas nepateikia duomenų apie VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis, dar nereiškia, kad šie asmenys yra teisti ar bausti už atitinkamus nusižengimus ir dėl to jie negali dalyvauti vartojimo kredito davėjo veikloje. Neatitikimo VKĮ 22 straipsnio 2 dalies reikalavimams pagrindu asmuo iš Sąrašo galėtų būti išbrauktas ir netekti teisės verstis šios rūšies veikla tik tada, kai jis turi teistumą ar kitokį baustumą. Todėl nesuprantama, kaip už pažeidimą, kurio esmė yra administracinės priežiūros subjekto funkcijų vykdymo apsunkinimas, asmeniui apskritai gali būti atimtas leidimas tam tikrą terminą vertis ūkine komercine veikla. Atsakovui, vadovaujantis VKĮ 28 straipsnio 1 dalies 8 punktu, parengus atitinkamą užklausą Estijos Respublikos registrui arba priežiūros institucijai, būtų gauta visa reikiama informacija apie Bendrovę (jos vadovą). Atsakovas neįrodė, kad yra priežasčių, dėl kurių jis objektyviai negalėtų gauti reikiamų duomenų ir dokumentų iš Estijos Respublikos institucijų.

11.3. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo diskreciją įvertinti pažeidimo pavojingumą ir kitas svarbias aplinkybes bei netaikyti neproporcingos poveikio priemonės, nebūtinos administracinės priežiūros tikslams pasiekti. Pažeidimo padarymo metu buvo teisės normų konkurencija, nes už tą patį (identišką) pažeidimą buvo numatytos skirtingos sankcijos: VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje (pati griežčiausia), VKĮ 34 straipsnio 3 dalyje (ekonominė sankcija) ir ATPK 1724 straipsnio 1 dalyje (piniginė sankcija). Kadangi ginčo atveju sprendžiamas viešosios atsakomybės klausimas, kilus abejonėms dėl teisės normų konkurencijos, tiek atsakovas, tiek teismas privalėjo vadovautis bendruoju teisės principu in dubio pro reo ir visas abejones aiškinant kaltinamojo naudai skirti švelnesnę įstatymuose numatytą sankciją. Atsakovas turėjo plačią diskrecijos teisę, įvertinęs pažeidimo pavojingumą ir kitas svarbias aplinkybes, parinkti poveikio priemonę, kuri padėtų pasiekti administracinės prievartos tikslus (auklėjamąją ir prevencinę funkcijas). Bylos nagrinėjimo posėdžio metu pareiškėjas prašė teismo įvertinti visas svarbias aplinkybes ir VKĮ 34 straipsnio 10 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) pagrindu taikyti pažeidimo pavojingumą atitinkančią poveikio priemonę – įspėjimą. Tačiau teismas tokį prašymą ignoravo ir dėl jo visiškai nepasisakė.

11.4. Teismas klaidingai aiškino viešojo administravimo veiklai taikytinų principų turinį ir nepagrįstai nusprendė, kad vykdydamas VKĮ pakeitimo įstatymo normų įgyvendinimo priežiūrą ir savo nuožiūra naudodamasis diskrecijos teise atsakovas nepažeidė lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų. Lygiateisiškumo principo pažeidimą nulėmė ne tai, kad informacija, teikta kažkuriuo informavimo būdu, pareiškėjo nepasiekė, o tai, kad šiuo informavimo būdu Bendrovei apskritai nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti. Pareiškėjas šia pagalba nepasinaudojo, nes jam pranešimo atsakovas nesiuntė, nors 2016 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Bendrovės (jos filialo) atstovą su prašymu pateikti ataskaitą. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu Bendrovei būtų elektroniniu paštu siųstas pranešimas ir po to jis atsakovui dokumentų bei duomenų nebūtų pateikęs, nebūtų jokio pagrindo ginčui šioje byloje. Toks viešojo administravimo subjekto elgesys, kai ūkio subjektui nėra teikiama metodinė pagalba tuo metu, kai kitiems ūkio subjektams ji yra teikiama, o kartu panašiu metu iš ūkio subjekto reikalaujama teikti ataskaitas apie vykdomą veiklą, yra nesuderinama su sąžiningumo ir pavyzdingumo principu. Būtent atsakovo diskriminacinio pobūdžio veiksmai nulėmė, kad dalis vartojimo kredito davėjų atsidūrė privilegijuotoje padėtyje, buvo papildomai individualiais pranešimais informuoti ir su atsakovo pagalba išvengė atsakomybės už įstatymo nežinojimą. Tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai turėtų būti pripažinti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimu, į kurį turėjo būti atsižvelgta individualizuojant skiriamą poveikio priemonę.

11.5. Teismo motyvai, kad negali vertinti pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kitiems vartojimo kredito davėjams už analogiškas veikas nebuvo taikytos poveikio priemonės, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Atsakovas ne tik turėjo diskrecijos teisę netaikyti griežčiausios sankcijos už nustatytų dokumentų ir duomenų nepateikimą, tačiau ir naudojosi šia teise. Atsakovas pats patvirtino, kad būtent šia diskrecijos teise jis pats pasinaudojo ir netaikė poveikio priemonių tiems vartojimo kredito davėjams, kurie iki įstatymu nustatytos datos, t. y. 2016 m. rugpjūčio 1 d., nepateikė informacijos ir dokumentų.

Atsakovas nustatė VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies taikymo „atidėjimo“ terminą pritaikydamas tik jam viena žinomas šios diskrecijos teisės taikymo taisykles (nustatydamas informacijos ir dokumentų pateikimo terminus, kurių ribose pateikus informaciją ir dokumentus sankcijos nebuvo taikomos). Atsakovas patvirtino, kad netaikė poveikio priemonių net ir tiems vartojimo kredito davėjams, kurie dokumentus ir duomenis pateikė iki pažeidimo nagrinėjimo posėdžio pradžios, t. y. atidėjo terminą dar vėlesniam laikui.

Bendrovės padarytos veikos pavojingumas nuo kitų tokią pačią veiką padariusių vartojimo kredito davėjų skyrėsi tik tuo, kad jis truko ilgesnį laiką, nei kitų. Tokia situacija susiklostė išimtinai dėl pareiškėjui nepalankių aplinkybių, į kurias, turėjo atsižvelgti teismas spręsdamas dėl paskirtos poveikio priemonės pagrįstumo. Tad atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai yra akivaizdus lygiateisiškumo principo pažeidimas, nes jais buvo iškreipta įstatymų leidėjo valia, t. y. vienodoje faktinėje situacijoje esantiems vartojimo kredito davėjams nustatyti skirtingi terminai, per kuriuos jie galėjo pateikti informaciją (nors įstatymas numatė tik vieną terminą).

Ne mažiau svarbu ir tai, atsakovas patvirtino, kad Lietuvos bankas šiuo atveju galėjo vadovautis VKĮ 34 straipsnio 6 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 14 d.) ir, įvertinęs pažeidimo mažareikšmiškumą, neskirti pareiškėjui griežčiausios poveikio priemonės. Atsakovas, naudodamasis diskrecijos teise kitų vartojimo kredito davėjų atžvilgiu, būtent ir vadovavosi šia norma. Taigi faktiškai pareiškėjui poveikio priemonė buvo pritaikyta ne dėl to, kad jis iki VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatyto termino nepateikė dokumentų ir duomenų, o dėl to, kad jis šių dokumentų ir duomenų nepateikė iki atsakovo savavališkai nustatyto termino apie kurį, priešingai nei kiti vartojimo kredito davėjai, neturėjo informacijos.

12. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą: Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

12.1. Pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju tarp ginčui aktualių normų yra teisės kolizija, yra nepagrįsta. VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje numatyta konkreti sankcija už nustatytų dokumentų ir duomenų nepateikimą, o Bendrovės nurodoma VKĮ 22 straipsnio 14 dalis reglamentuoja pasekmes, kylančias dėl vartojimo kredito davėjo išbraukimo iš Sąrašo, dėl to minėtos teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal VKĮ 22 straipsnio 2 dalį Lietuvos bankas Bendrovės filialą iš Sąrašo galėjo išbraukti tik tuo atveju, jeigu asmuo atitinka VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau šis argumentas yra nepagrįstas, nes iš Sąrašo Bendrovė buvo išbraukta vadovaujantis ne VKĮ 22 straipsnio 2 dalimi, bet Įstatymo 41 straipsnio 6 dalimi. Taip pat nėra teisinės kolizijos tarp VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies ir VKĮ 34 straipsnio. Įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje numatyta konkreti sankcija už konkretaus veiksmo neatlikimą pereinamuoju laikotarpiu, t. y. už dokumentų ir duomenų, kurie patvirtina VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymąsi, nepateikimą, o VKĮ 34 straipsnis įtvirtina atsakomybę už VKĮ pažeidimus. Tad VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalis yra specialioji teisės norma VKĮ 34 straipsnio atžvilgiu. Nėra teisinės kolizijos ir tarp Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies ir ATPK normų. VKĮ numatyta juridinių asmenų atsakomybė, o ATPK numatyta fizinių asmenų atsakomybė, todėl pastaroji atsakomybė galėtų būti taikoma kaip papildoma sankcija.

12.2. Pagal imperatyvią VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalį Lietuvos bankas neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl poveikio priemonės už padarytą Bendrovės pažeidimą taikymo ar netaikymo, taip pat negalėjo skirti kitokios, negu numatyta minėtoje normoje, poveikio priemonės. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad Lietuvos bankas, išbraukdamas Bendrovės filialą iš Sąrašo, veikė ne pagal kompetenciją arba šią kompetenciją būtų viršijęs. Bendrovei pritaikyta poveikio priemonė yra proporcinga. Įstatymo leidėjas įvertino VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir jų laikymosi kontrolės svarbą ir už tokių duomenų nepateikimą priežiūrą vykdančiai institucijai, taip apsunkinant jai pavestų kontrolės funkcijų vykdymą, įtvirtino proporcingą atsakomybę.

12.3. VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatyta būtent vartojimo kredito davėjo pareiga pateikti dokumentus ir duomenis apie vadovo ar dalyvio (kontroliuojančio asmens) atitiktį VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytiems reikalavimams, o ne nustatyta pareiga priežiūros institucijai pačiai gauti reikiamą informaciją. Ši pareiga vartojimo kredito davėjams kyla nepaisant to, kokia yra vartojimo kredito davėjo vadovo ar dalyvio (kontroliuojančiojo asmens) pilietybė. Lietuvos bankas neturėjo galimybių gauti reikiamų dokumentų tiesiogiai iš Estijos Respublikos registrų, o kreipimasis į Estijos Respublikos priežiūros instituciją prašant tarpininkauti galėtų būtų vertinamas kaip palankesnių sąlygų sudarymas užsienio valstybių piliečiams ir didesnės administracinės naštos nustatymas tiems vartojimo kredito davėjams, kurių vadovai ar dalyviai (kontroliuojantieji asmenys) yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nes Lietuvos bankas taip pat nesikreipė ir į Lietuvos Respublikos valstybinius registrus dėl duomenų apie Lietuvos Respublikoje registruotų vartojimo kredito davėjų vadovus ar dalyvius. Taigi visiems vartojimo kredito davėjams buvo sudarytos vienodos sąlygos įgyvendinti VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje numatytą pareigą. Nors Bendrovė (jos filialas) buvo tinkamai informuota apie pagal VKĮ pradėtą pažeidimo procedūrą, tai pat apie posėdį, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl poveikio priemonės taikymo, pareiškėjas jokių paaiškinimų Lietuvos bankui nepateikė ir į Lietuvos banką kreipėsi tik 2016 m. gruodžio mėn.

12.4. Dėl Bendrovei pritaikytos poveikio priemonės kilusios pasekmės jos vadovui ir vieninteliam akcininkui nėra neriboto laikotarpio. Lietuvos bankas, aiškiai suvokdamas, kad toks apribojimas negali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą, kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, vertintų, kuriam laikotarpiui praėjus galima laikyti vadovą ar dalyvį (kontroliuojantįjį asmenį), neatitikusį VKĮ reikalavimų, kaip atitinkantį šiuos reikalavimus, dėl to vertintų ir tai, kokiu pagrindu vartojimo kredito davėjui buvo panaikinta teisė verstis vartojimo kreditų teikimo veikla. Bendrovė, kaip nevykdanti kredito davėjo veiklos, bet kuriuo atveju privalėjo būti išbraukta iš Sąrašo, tačiau tik dėl pačios Bedrovės (jos filialo) aplaidumo iš šio Sąrašo Bendrovės filialas buvo išbrauktas ne jo paties prašymu.

12.5. Pagal VKĮ 31 straipsnio 2 dalį šio įstatymo pažeidimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo priežiūros institucijoje dienos registruotu laišku pranešama apie galimus šio įstatymo pažeidimus, šių pažeidimų nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, raštu pateikti paaiškinimus. Lietuvos bankas minėtoje normoje nustatytą pareigą įvykdė tinkamai. Lietuvos bankas taip pat neturėjo pagrindo manyti, kad siųstas pranešimas nepasieks adresato. Bendrovei neįteiktas laiškas Lietuvos bankui buvo sugrąžintas tik 2016 m. spalio 31 d., t. y. jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo. Todėl Lietuvos bankas nepažeidė gero viešojo administravimo principo ir atliko visus privalomus veiksmus, užtikrinančius Bendrovės teisę būti išklausytai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad Bendrovė Lietuvos banko siunčiamos korespondencijos negavo galbūt dėl to, kad pasikeitė apsaugos darbuotojas, kuris taip pat buvo atsakingas ir už pašto siuntų priėmimą. Tačiau Bendrovė (jos filialas), būdama atsakinga ir rūpestinga, privalo užtikrinti sąlygas gauti jai skirtą korespondenciją.

12.6. Net ir neturėdamas pareigos, Lietuvos bankas ėmėsi kompleksinių veiksmų, siekdamas priminti vartojimo kredito davėjams apie pasikeitusius vartojimo kreditų teikimo veiklos reikalavimus (pvz., savo interneto svetainėje jau 2016 m. vasario 1 d. buvo paskelbęs dokumentą, kuriame buvo pateikta informacija apie nuostatas, kurios susijusios su informacijos pateikimu apie vartojimo kredito davėjų vadovus; asociacijoms, jungiančioms vartojimo kredito davėjus, surengė susitikimą, kurio metu buvo pristatyti VKĮ pakeitimai; vartojimo kredito davėjams, kurie Lietuvos bankui buvo nurodę elektroninio pašto adresus, šiais adresais taip pat buvo išsiųsti priminimai pateikti informaciją apie VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymąsi). Bendrovė Lietuvos bankui nebuvo nurodžiusi savo elektroninio pašto adreso. Lietuvos banko atstovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad Bendrovės (jos filialo) 2015 m. sausio 26 d. prašyme dėl įrašymo į Sąrašą buvo nurodytas tik Bendrovės (jos filialo) įgalioto atstovo elektroninio pašto adresas. Minėto atstovo įgaliojimas galiojo iki 2016 m. sausio 20 d. Todėl Lietuvos bankas neturėjo pagrindo siųsti priminimo Bendrovės įgalioto atstovo elektroninio pašto adresu, o kito elektroninio pašto adreso Bendrovė (jos filialas) Lietuvos bankui pateikusi nebuvo.

12.7. Bendrovės argumentą dėl lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimo paneigia byloje esantys įrodymai. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 241-178 buvo pradėta pažeidimo nagrinėjimo procedūra dėl visu vartojimo kredito davėjų, nepateikusių VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nurodytų dokumentų ir duomenų. Lietuvos bankas vienodai vertino visus vartojimo kredito davėjus, neatvykusius į posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl poveikio priemonės taikymo už VKI pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalies pažeidimą, ir iki posėdžio dienos nepateikusiems informacijos apie vadovus, t. y. visiems šiems vartojimo kredito davėjams (jų buvo 11) pritaikė tą pačią poveikio priemonę – išbraukė juos iš Sąrašo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, tikrinanti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra tos nuomonės, kad VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje išdėstyta nuostata yra pakankamai aiški – VKĮ įsigaliojimo dieną į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašyti asmenys privalo per 6 mėnesius nuo VKĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2016 m. vasario 1 d.) pateikti priežiūros institucijai VKĮ pakeitimo įstatymo 20 straipsnyje išdėstyto VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymosi patvirtinimo dokumentus ir duomenis. O priežiūros institucija išbraukia iš Sąrašo asmenis, per nurodytą terminą neįvykdžiusius šios pareigos.

14. Dėl ką tik nurodytos pareigos neįvykdymo ginčo nėra. Apeliuojama, jog apie šios pareigos įvykdymą papildomai individualiai nepranešta, nevertinta akivaizdi teisinio reguliavimo kolizija, pritaikyta poveikio priemonė neadekvati padarytam teisės pažeidimui, nepaisyta lygiateisiškumo principo, kas turėtų lemti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo naikinimą, tačiau pateikti teismo sprendimo naikinimo argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti.

15. Teisės doktrinoje teisės kolizija apibūdinama kaip neatsakingos teisėkūros rezultatas, kuris gali atsirasti, pavyzdžiui, galiojančio teisės akto normų nesuderinus su vėliau priimtu įstatymu (A. Andriuškevičius, Administracinė teisė, Vilnius, 2008; 336 p.). Tačiau šiuo atveju tokios situacijos tikrai nėra, kai, pavyzdžiui, dvi teisės normos reguliuotų tuos pačius santykius. Juk VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje numatyta sankcija neįvykdžius šioje normoje numatytos pareigos. O VKĮ 22 straipsnis apskritai apibrėžia, kas gali būti vartojimo kredito davėju. Atvirkščiai, tarp šių normų yra pakankamai glaudus ir nuoseklus teisinis ryšys. Tiek VKĮ 22 straipsnis, tiek VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalis įvardija reikalavimus, neatsiejamus nuo teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla. Viešojo administravimo sistemos subjektas turi paisyti principo, kad yra leidžiama tik tai, kas numatyta įstatymų – šiuo atveju buvo tik vienintelė teisė bei pareiga, kuri ir išdėstyta Sprendime. Taigi nebuvo jokios galimybės pasinaudoti diskrecijos teise, kaip teigiama šios nutarties 11.5 punkte.

16. Tvirtinimas apie VKĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatytą absoliutų (neterminuotą) ribojimą būti vartojimo kredito davėju vadovu – ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Įstatymų leidėjo įtvirtinta poveikio priemonė taikyta Bendrovei už konkrečios pareigos neįvykdymą ir tikrinamoje byloje yra sprendžiama tik dėl numatytos poveikio priemonės pritaikymo teisėtumo bei pagrįstumo.

17. Šio baigiamojo teisės akto 11.2 punkte išdėstyta pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo argumentacija visiškai nepagrįsta – VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta pareiga buvo nukreipta ne į atsakovą.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (žr. 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

19. Be to, pabrėžtina, jog lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą).

20. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodytus argumentus pažymi, jog iš nurodytų nuostatų matyti, kad valdžios ir valdymo institucijoms įstatymas nustato bendrą pareigą įgyvendinti lygias teises. Remdamosi savo kompetencija šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įteisintos lygios asmenų teisės, nebent tokiam išskyrimui būtų objektyvus pateisinimas.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, pateiktus išaiškinimus, atmeta Bendrovės teiginį, kad ji buvo diskriminuojama lyginant su kitais asmenimis, kurie buvo tokioje pat situacijoje – nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aptariamą aplinkybę. Teismui, Bendrovei kreipiantis teisminės gynybos ir siekiant pagrįsti savo poziciją diskriminacijos plotmėje, turėjo būti pateikti aiškūs ir nedviprasmiški įrodymai, kad kitiems konkretiems asmenims taikytos kitokio poveikio priemonės arba jos netaikytos apskritai, nors jos taip pat nebuvo visiškai įvykdžiusios pareigos, numatytos VKĮ pakeitimo įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojama teisė būti traktuojamam vienodai su kitais asmenimis.

22. Dėl šios nutarties 11.4 punkte nurodomos aplinkybės pažymėtina, kad, visų pirma, įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, o, antra, Lietuvos bankas iš tikro ėmėsi veiksmų, siekdamas priminti vartojimo kredito davėjams apie pasikeitusius vartojimo kredito teikimo veiklos reikalavimus, todėl Bendrovės apeliacija ir šiuo požiūriu, nebekalbant apie pačios Bendrovės pareigą veikti atsakingai ir rūpestingai, pripažintina nepagrįsta.

23. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir likusius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertinti apygardos administracinio teismo bei nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija kitais klausimais plačiau nebepasisako. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Taigi įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė šį ginčą reglamentuojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Creddy Finance OU apeliacinį skundą atmesti .

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius