2025-05-28 Nr. AB-9284-3-64-3-00577-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-543-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00577-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. pareiškimą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) 2024 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. R8-4063 (toliau – ir 2024 m. lapkričio 27 d. raštas) ir pašalinant padarytą pažeidimą įpareigoti atsakovą vykdyti Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje IV skyriaus nuostatas – iš naujo, reglamentuota tvarka, atlikti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 11 d. kreipimosi ištyrimą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu. Pareiškime pareiškėjas taip pat prašė pripažinti, kad pareiškimo padavimo terminas yra nepraleistas ir čia yra force majeure atvejis bei atnaujinti dėl force majeure aplinkybių praleistą 2024 m. lapkričio 27 d. rašto Nr. R8-4063 apskundimo terminą. Pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo kontroliuoti, išvengti ar pašalinti bei protingai numatyti tokių teismo veiksmų.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. balandžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. pareiškimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas kai jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. yra įsiteisėjęs Regionų administracinio teismo sprendimas (Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eI3-7362-362/2025; teisminio proceso Nr. 3-64-3-00004-2025-9), priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo pareiškimas atsisakytinas priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eAS-378-492/2025, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl administracinėje byloje Nr. eI3-7362-362/2025 priimtos Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 3 d. nutarties, kuria teismas termino pareiškimui paduoti neatnaujino ir pareiškėjo pareiškimą bei patikslintą pareiškimą atsisakė priimti, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 1 d. nutartį ir pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti Regionų administraciniam teismui iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi.

Pareiškėjas pabrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas; jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkintos jos įgyvendinimas; negali būti daroma išvada, kad skundas nepriimtinas ir jo pagrindu negali būti pradėtas teismo procesas, nes tokiu būdu nepagrįstai būtų suvaržyta asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeistas teisminės gynybos prieinamumo principas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neteisingai vertina faktus / įrodymus ir prieina teisingumo ir protingumo kriterijams bei kitiems principams prieštaraujančių išvadų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad ne jis, o atsakovas neteisėtais veiksmais, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, pakeitė buvusius darbinius santykius.

Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pažeidžiama pareiškėjo konstitucinė teisė į teisminę gynybą.

Pareiškėjas 2025 m. gegužės 10 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriame prašo „Idant teismui / teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį teismą (ABTĮ 4 str.). LVAT kolegijų: 2025-03-19 nutarties (eAS-251-520/2025), 2025-04-09 nutarties (eAS-397-968/ 2025) ir 2025-05-07 nutarties (byla Nr. eAS-538-492/2025) pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą (pagaliau gi, laikas suaugti), absurdiškai tuščią maratoną (05-14 yra paskirti aštuoni, 05-21 – devyni, 05-28 – šeši kolegijų posėdžiai ir, deja, pabaigos [kai – ABTĮ 5 str. 3 d. – „Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą.“] tam, dar nesimato ...), priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo P. V. pareiškimą, nustačius, kad tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra priimtas įsiteisėjęs sprendimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas kai, jau yra įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eI3-7362-362/2025 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00004-2025-9) dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutiko, prašė ją panaikinti, nurodė, kad pažeidžiamos pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pažymi, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas atskirajame skunde išreiškia pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo atskirąjį skundą teisingai išspręsti yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikantis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

Sprendžiant byloje iškilusį procesinį klausimą ginčui aktualus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktas, kuris nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį, bei to pačio straipsnio 2 dalies 6 punktas, kuris nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, nustatęs ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindą, t. y. yra įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-7362-362/2025 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00004-2025-9).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sąvoką „įsiteisėjęs teismo sprendimas“, juo turėtų būti suprantamas sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusia Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 3 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad skundas atsisakytinas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Kita vertus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-10434-595/2025 (senas administracinės bylos Nr. eI3-19896-595/2024, teisminio proceso Nr. 3-64-3-02162-2024-5) pareiškėjas, šalindamas teismo nutartimi nustatytus skundo trūkumus, pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „patikslintas pareiškimas“ atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, prašydamas: „patenkinti pareiškimą, panaikinti atsakovės 2024-11-27 raštą Nr. R8-4063 ir pašalinant padarytą pažeidimą įpareigoti atsakovę vykdyti Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje IV skyriaus nuostatas – iš naujo, reglamentuota tvarka, atlikti pareiškėjo 2024-11-11 kreipimosi ištyrimą“. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi minėtoje byloje pareiškėjo skundą (pareiškimą) laikė nepaduotu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl šios nutarties, 2025 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025 Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo P. V. skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo Regionų administraciniam teismui. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10434-595/2025 priėmė pareiškėjo skundą (pareiškimą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes, bylos medžiagą, konstatuoja, kad abiejose bylose ginčas keliamas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pareiškėjo formuluojami skundo (pareiškimo) reikalavimai abiejose bylose visiškai sutampa, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas atsisakyti priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, nes teismo žinioje (administracinėje byloje Nr. eI3-10434-595/2025 (senas administracinės bylos Nr. eI3-19896-595/2024, teisminio proceso Nr. 3-64-3-02162-2024-5) byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo (teisėjos) šališkumu, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Šioje byloje nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo (skundo (pareiškimą) priėmimo klausimą nagrinėjusios teisėjos) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ir / ar teisėja buvo šališki.

Atsakydama į pareiškėjo prašymą priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde bei 2025 m. gegužės 10 d. prašyme apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo prašyme išsakyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybės teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo galutinė išvada, kad pareiškėjo pareiškimas atsisakytas priimti, yra pagrįsta, tačiau keistinas atsisakymo priimti skundą pagrindas iš ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto į ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė