129a3d8a-bc0d-4780-b071-ddac775e3407 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr         Baudžiamoji byla Nr. 1A-74/2010         Procesinio sprendimo kategorijos:                1.2.3.1; 1.1.8.1.1; 2.1.7.4                                                                                                                                                                                                                                                              LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS   N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU      2010 m. sausio 28 d.   Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),teisėjų:

Albino Bielskio, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Dainorai MiliÅ«tei, gynėjai Eleonorai Adai Unčiurienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. Å . apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. Å . pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

R. Å . pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 24 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu sugriebė nukentėjusįjį M. L. (M. L.) už rankos, padarydamas intraodines kraujosruvas kairio dilbio priekiniame pavirÅ¡iuje, pagriebęs nuo stalo peilį tyčia sudavė                 M. L. ne mažiau kaip septynis smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas, padarydamas įdrėskimÄ kairio dilbio nugariniame pavirÅ¡iuje, dvi pavirÅ¡ines pjautines žaizdas deÅ¡inio dilbio nugariniame pavirÅ¡iuje, pavirÅ¡inę pjautinę žaizdÄ kairio dilbio iÅ¡oriniame pavirÅ¡iuje, pavirÅ¡inę pjautinę žaizdÄ kairiame rieÅ¡e, aklÄ durtinę-pjautinę žaizdÄ kairio dilbio iÅ¡oriniame pavirÅ¡iuje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; aklinÄ durtinį-pjautinį kairės Å¡launies sužalojimÄ , perėjusį į kanalÄ raumenyse su Å¡launies giliosios arterijos visiÅ¡ku nutraukimu, t. y. sužalojimÄ , vertinamÄ kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; dėl to įvykus Å«miam iÅ¡oriniam nukraujavimui nukentėjusysis mirė.

Taip     R. Å . tyčia nužudė M. L.Nuteistasis R. Å . apeliaciniu skundu praÅ¡o nuosprendį pakeisti: paskirti Å¡velnesnę bausmės rūšį, nei numatyta straipsnio sankcijoje už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ .Nurodo, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Teismas, nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œÂ 1 straipsnio 1.1 punkto nurodymų, neatskleidė įrodymų tarpusavio ryÅ¡io ir visumos, vadovavosi tik tam tikrų įrodymų fragmentais, palankiais kaltinimui faktais, pažeisdamas objektyvumÄ atmetė kitus įrodymus arba juos neteisingai traktavo.IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad M.

L. buvo labai agresyvi, piktnaudžiaujanti alkoholiu asmenybė, kuriai daug kartų taikytos įvairios administracinio poveikio priemonės. Ä®vykio vakarÄ M. L. bÅ«damas girtas sukėlė triukÅ¡mÄ , po to nugriuvo su darbiniais batais į lovÄ . Apeliantas jam liepė nusimauti avalynę, dėl to M. L. įpyko, kilo triukÅ¡mas. Å ioje situacijoje praÅ¡ymas net ir griežtesniu balsu nusimauti batus gulant į lovÄ negali bÅ«ti traktuojamas kaip konfliktas. Ä®siutusiam nukentėjusiajam griebus metalinius karnizus ir pradėjus jais Å¡vaistytis, apeliantui nukrito akiniai, be jų jo regėjimas yra 0,02.

Apeliantas pajuto akivaizdų pavojų. Jis nesvarstydamas čiupo tai, kas pasitaikė po ranka, o konkrečiu atveju – peilį ir juo ėmė mojuoti į visas puses, nors nelabai kÄ galėjo įžiÅ«rėti. Teisme gydytoja O. K. parodė, jog esant tokiai situacijai apeliantas galėjo matyti per 1 m atstumÄ savo pirÅ¡tus, o iÅ¡ arčiau – dar geriau. Taip galėjo bÅ«ti, jeigu jie su nukentėjusiuoju bÅ«tų ramiai stovėję vienas prieÅ¡ kitÄ , tačiau viskas vyko greitai, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, blaÅ¡kėsi po patalpÄ , buvo neprognozuojamas, ir apeliantas nežinojo, iÅ¡ kur gaus smÅ«gį karnizu.

Teismas pasielgė formaliai nuosprendyje tvirtindamas, kad apeliantas turi ,,pakankamai gerÄ â€œ regėjimÄ ir net galįs vairuoti automobilį. ,,GerÄ regėjimÄ â€œ teismas motyvavo tuo, jog po įvykio apeliantas be akinių galėjo ne tik savarankiÅ¡kai vaikščioti, bet ir duryse įrengti kabliukÄ . Padarydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į byloje esantį 2008-12-10 iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad trumparegiai iÅ¡ arti mato gerai ir darbams iÅ¡ arti dauguma atvejų akinių neužsideda.

Teismui turėjo bÅ«ti aiÅ¡ku, jog apeliantas tvarkė durų kabliukÄ , norėdamas apsisaugoti nuo įtūžusio M. L.. Jie su motina užsidarė iÅ¡ baimės ir jausdami pavojų.                          Teismas nepagrįstai suabejojo apelianto teiginiu, esÄ nukentėjusysis pats pradėjo konfliktÄ , trenkdamas jam į nugarÄ metaliniu karnizu. Å iuo atveju negalėdamas paÅ¡alinti abejonių teismas jas turėjo aiÅ¡kinti apelianto naudai, tačiau pasielgė prieÅ¡ingai.

Teismas nuosprendį motyvavo apelianto motinos L. J. parodymais, kuriuos ji ne kartÄ keitė, esÄ apeliantas M. L. iÅ¡tempė iÅ¡ lovos ir pradėjo muÅ¡ti. Nuo tokių parodymų liudytoja teisme atsiribojo, tačiau teismas visiÅ¡kai ignoravo jos 2009-04-03 duotus parodymus, kad bÅ«dama kitame kambaryje girdėjo trenksmus, metalo skambesį, o tai patvirtina karnizų panaudojimÄ . Be to, teismas rėmėsi apelianto kÅ«no apžiÅ«ros duomenimis, jog nerasta jokių sužalojimų, ir tai sustiprino teismo abejonę, ar nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktÄ .

Apeliantas neabejoja eksperto iÅ¡vada, bet neprisimena, koks buvo smÅ«gis, ir tai neįrodo, kad prieÅ¡ jį nebuvo panaudotos metalinės karnizo lazdos. BÅ«damas susijaudinęs jis galėjo neatsiminti, į kuriÄ vietÄ M. L. sudavė, tačiau padaryti kÅ«no sužalojimai apraÅ¡yti 2008-07-25 specialisto iÅ¡vadoje, jog odos įdrėskimai kairiajame dilbyje padaryti kietu buku daiktu, turinčiu ribotÄ pavirÅ¡ių ar įrankio galÄ . Niekas nepaneigė, kad tai galėjo bÅ«ti karnizas. Nuosprendyje nurodoma, jog nukentėjusysis mirė nuo kairės Å¡launies sužalojimo, kurio kanalo ilgis net 14 cm, ir tai leidžia teigti kaltinamÄ jį pakankamai stipriai, pavartojant fizinę jėgÄ , mojavus bei sudavus smÅ«gius peiliu M.

L. Apelianto nuomone, bÅ«tent Å¡is nuosprendžio teiginys įrodo apeliantÄ neturėjus tyčios nužudyti M. L. Jis mojavo peiliu ir pataikė ne į gyvybiÅ¡kai svarbų centrÄ , bet į Å¡launį, kur buvo perkirsta kraujagyslė.Skirdamas bausmę teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė, kad veikai padaryti turėjo įtakos nukentėjusiojo elgesys. BÅ«tent M. L. nuolatinis rizikingas elgesys, motinos ir apelianto terorizavimas paskatino pastarÄ jį nuo jo gintis.

GalbÅ«t gynyba buvo neadekvati atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis buvo labai girtas, tačiau girtumas niekada nebuvo laikomas lengvinančia aplinkybe.Net jeigu ir buvo peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos, teismas, atsižvelgdamas į apelianto gerai charakterizuojamÄ asmenybę, nukentėjusiojo elgesį, paskyrė aiÅ¡kiai prieÅ¡taraujančiÄ teisingumo principui bausmę.Teismo posėdyje nuteistojo gynėja praÅ¡o nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė praÅ¡o skundÄ atmesti.Nuteistojo R.

Å . apeliacinis skundas atmetamas.Teisėjų kolegijos nuomone, R. Å . kaltė padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ Ä¯rodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, paskyrė tinkamÄ bausmę.Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.             Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotÄ iÅ¡vadÄ , kad R.

Å . tarpusavio konflikto metu tyčia nužudė M. L., ir jo veikÄ kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių R. Å . apeliaciniame skunde neginčija. Jis neneigia dÅ«ręs peiliu M. L., t. y. pripažįsta padaręs sužalojimÄ , turintį tiesioginį priežastinį ryšį su jo mirtimi.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto iÅ¡vada Nr. M 1412/08 (01), nustatė, jog M. L. mirė nuo aklino durtinio-pjautinio kairės Å¡launies sužalojimo su Å¡launies giliosios arterijos visiÅ¡ku nutraukimu, įvykus Å«miam iÅ¡oriniam nukraujavimui.

Mirties priežastis buvo vienas durtinis-pjautinis sužalojimas kairėje Å¡launyje (t. 1, b. l. 53-58).Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia, kad M. L. nužudė ne tyčia, bet gindamasis nuo jo smurto.Pagal baudžiamosios teisės teorijÄ , įtvirtintÄ BK 28 straipsnio nuostatose, bÅ«tinÄ ja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatÄ , nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos.Vertinant, ar konkretaus įvykio, Å¡iuo atveju nužudymo, metu egzistavo bÅ«tinosios ginties situacija, bÅ«tina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininkÄ ; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentÄ ; smÅ«gių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentÄ ; nuteistojo kaltės formÄ ir rūšį.

Tik įvertinus Å¡ias aplinkybes galima spręsti, ar iÅ¡ tiesų egzistavo bÅ«tinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobÅ«džio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobÅ«dį.Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo parodymais iÅ¡ esmės pats paneigė buvus bÅ«tinosios ginties situacijÄ : pirmÄ kartÄ apklaustas R. Å . teigė nežinantis, dėl kokių priežasčių M. L. mirė (t. 1, b. l. 92-93); apklaustas tÄ pačiÄ dienÄ vėliau R. Å . parodė, kad, papriekaiÅ¡tavus nukentėjusiajam dėl miegojimo lovoje su batais, Å¡is griebė karnizÄ ir trenkė į nugarÄ ; tada nuteistasis pagriebė nuo stalo peilį, gerai nesuvokdamas, jog tai peilis, ir, norėdamas pagÄ sdinti, ėjo juo mojuodamas link nukentėjusiojo, du kartus tyčia sudavė prieÅ¡ jį stovinčiam M.

L., tačiau nežino, ar pataikė (t. 1, b. l. 146-149); Å¡iuos parodymus nuteistasis patvirtino įvykio vietoje (t. 1, b. l. 154-155); vėliau apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos jis teigė, jog M. L. sužalojo tuo metu, kai mojavo prieÅ¡ jį peiliu, tačiau smÅ«gių nesudavė (t. 1, b. l. 167-169); pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė mojavęs peiliu, norėdamas tik apsiginti, kad M. L. daugiau nelįstų, nes Å¡is artinosi link jo ir jis bijojo.Taigi pagal iÅ¡dėstytus nuteistojo R. Å . parodymus nukentėjusiajam neva pradėjus konfliktÄ , t. y. sudavus jam karnizu į nugarÄ , susidarė bÅ«tinosios ginties situacija, dėl to jis pagriebė peilį ir, juo mojuodamas prieÅ¡ nukentėjusįjį, taip bandė gintis nuo pastarojo galimo smurto.TokiÄ nuteistojo įvykių versijÄ paneigia įvykio pradžiÄ mačiusi liudytoja L.

J.Liudytoja L. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 96-98) parodė, jog ji su iÅ¡ darbo grįžusiu neblaiviu nukentėjusiuoju girtavo, gėrė alų. Å iam vėliau atsigulus į lovÄ su batais, ji pati ir sÅ«nus ėmė jį tempti iÅ¡ lovos, sÅ«nus paėmė už pakarpos, iÅ¡tempė iÅ¡ lovos bei pradėjo muÅ¡ti. Nukentėjusysis jam sakė: ,,KÄ tu, ,,benkartai“, duosi man“, o sÅ«nus atsakė jam parodysiÄ s. Tuo metu liudytoja iÅ¡bėgo į kiemÄ ir žiÅ«rėdama pro langÄ matė, kaip jie abu susikibę stumdėsi.

Apklausta po aÅ¡tuonių mėnesių (t. 1, b. l. 99-100) liudytoja L. J. teigė pirmiausia abipusį konfliktÄ kilus tarp jos ir M. L.. Pastarasis jos sÅ«nų iÅ¡vadino ,,benkartu“ (,,podkydiš“). Vėliau nukentėjusiajam užmigus lovoje su batais, kartu su sÅ«numi pradėjo jį žadinti, kad nusimautų batus. Pastarasis prabudo ir iÅ¡ karto susikibo su sÅ«numi, o liudytoja iÅ¡bėgo į savo kambarį. Girdėjo trenksmus, metalo skambesį ir suprato, jog jie muÅ¡asi, bet nematė, kas tarp jų įvyko.Pirmosios instancijos teisme liudytoja L.

J. pakeitė parodymus teigdama, kad sūnus nukentėjusiojo netempė iš lovos. Jai ir sūnui pradėjus žadinti, kad šis nusimautų batus,                 M. L. prabudo, ėmė triukšmauti, buvo labai agresyvus. Liudytoja galvojo, jog jis gali užmušti. Nukentėjusysis ėmė bartis su sūnumi, vadino jį ,,benkartu“. Tai išgirdęs sūnus supyko, tarp jų prasidėjo muštynės. Matė, kaip abu stumdėsi.             Liudytoja L.

J. teisme negalėjo motyvuotai paaiÅ¡kinti savo parodymų keitimo priežasties, todėl pirmosios instancijos teismas juos vertindamas pagrįstai rėmėsi ne teisiamajame posėdyje, bet ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetÄ .Be liudytojos L. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nuteistojo R. Å . versijÄ dėl konflikto pradžios, t. y. dėl prieÅ¡ jį pavartoto smurto, paneigia objektyvÅ«s įrodymai.IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. G 5058/08 (01) duomenų (t. 1, b. l. 151-152) matyti, kad kitÄ dienÄ po įvykio specialistas apžiÅ«rėjo R.

Å . ir jo nugaroje nerado jokių iÅ¡orinių sužalojimų žymių. Jam nustatytas tik odos įdrėskimas kairiame dilbyje ir žaizda kairėje plaÅ¡takoje.Beje, iÅ¡ specialisto iÅ¡vados turinio matyti, jog prieÅ¡ apžiÅ«rÄ R. Å . paaiÅ¡kino jokių muÅ¡tynių nebuvus, o jis susižalojo krisdamas nuo dviračio.Tiesa, nuteistasis apeliaciniame skunde iÅ¡kėlė naujÄ versijÄ , kad nukentėjusysis jam galėjo karnizu suduoti į rankos dilbį, o ne į nugarÄ .Teisėjų kolegija Å¡iÄ nuteistojo versijÄ atmeta kaip nepagrįstÄ , nes ji prieÅ¡tarauja paties nuteistojo parodymams, ir konstatuoja, jog tokia versija atsirado, jÄ derinant prie minėtos specialisto iÅ¡vados.IÅ¡dėstyti įrodymai paneigia nuteistojo versijÄ , kad nukentėjusysis pirmas puolė ir jį sužalojo.IÅ¡ liudytojos L.

J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir paties nuteistojo parodymų matyti, jog, apeliantui papriekaiÅ¡tavus dėl gulėjimo lovoje su batais, nukentėjusysis jį pavadino ,,benkartu“. BÅ«tent tai apeliantÄ supykdė, ir jis nutarė nukentėjusįjį ,,pamokyti“. Tai ir buvo pretekstas pradėti muÅ¡tynes.Kita vertus, net ir konstatavus, kad muÅ¡tynės buvo, tai nereiÅ¡kia, jog R. Å . turėjo pagrindo gintis peiliu.Jau minėtos specialisto iÅ¡vados Nr. M 1412/08 (01) duomenys įrodo, kad nukentėjusiajam, be vienu dÅ«riu padaryto mirtino sužalojimo Å¡launyje, dar padaryti sužalojimai rankose peiliu bei muÅ¡tiniai sužalojimai smÅ«giuojant kumščiu.

Pirmosios instancijos teisme medicinos ekspertas R. B. (R. B.) paaiškino, jog sužalojimai rankose rodo nukentėjusįjį gynusis.Pačiam nuteistajam konstatuoti tik du sužalojimai – kairės rankos dilbyje ir kairėje plaštakoje.Taigi kaltininko ir aukos patirti sužalojimai yra neadekvatūs savo sunkumu. Tai rodo, kad      M. L. kėsinimasis nebuvo pavojingas, todėl nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, jog tai buvo dviejų asmenų abipusės muštynės, kilusios dėl žuvusiojo netinkamo elgesio.Kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Be to, jis turi būti akivaizdus, o būtent, pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms ir pan.Šioje nutartyje išdėstyti paties nuteistojo parodymai kartu su jau aptartais įrodymais neginčijamai įrodo, kad R. Š. nebuvo reikalo gintis peiliu. Jis smogė peiliu, nukentėjusiajam nieko neturint rankose, neatliekant prieš jį jokių aktyvių veiksmų ir apeliantui tik galvojant, jog šis gali atlikti smurto veiksmus.Be to, nustatyta, kad M. L. kraujyje rasta 2,38 promilės etilo alkoholio, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį.

Būdamas tokio girtumo, M. L. negalėjo veikti labai aktyviai, kaip teigia nuteistasis. Taigi ir dėl šios priežasties jis negalėjo kelti R. Š. realios grėsmės.Vertinant nuteistojo R. Š. ir nukentėjusiojo M. L. tarpusavio santykius iki nusikaltimo padarymo matyti, jog šie asmenys ir anksčiau konfliktuodavo.Liudytojas R. Š. teisme parodė iš kitų darbuotojų girdėjęs, kad R. Š. ir anksčiau yra sumušęs M. L., šis dėl to net negalėjo dirbti.Beje, nuteistasis teisme pripažino anksčiau taip pat buvus konfliktų su M.

L., kai jis norėjo pastarÄ jį ,,pamokyti“ ir sumušė.Dėl to neįtikėtina, jog R. Å . bijojo M. L. PrieÅ¡ingai, nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti nuteistojo, nes neretai konfliktai tarp jų baigdavosi M. L. sumuÅ¡imu.Dėl iÅ¡dėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Å . suduodant smÅ«gį peiliu nukentėjusiajam (o ne juo mojuojant, kÄ paneigia sužalojimo kanalo ilgis), nebuvo susidariusi bÅ«tinosios ginties situacija.Nesant bÅ«tinosios ginties situacijos, negali bÅ«ti ir jos ribų peržengimo.Apeliantas skunde daug dėmesio skiria savo regėjimui, taip bandydamas įtikinti teismÄ , jog nukritus ir sudužus akiniams nežinojo, kÄ turi rankose ir kur smÅ«giuoja.Apeliacinio skundo teiginius dėl apelianto prasto regėjimo paneigia gydytojos okulistės                    R.

O. K. parodymai. Gydytoja teisme patvirtino, kad R. Å . regėjimas be akinių yra 0,02, tačiau paaiÅ¡kino, jog dėl tokio regėjimo R. Å . gali matyti savo pirÅ¡tus per rankos atstumÄ .IÅ¡ nuotraukų, pridėtų prie nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo, matyti, kad konflikto metu M. L. ir R. Å . stovėjo vienas prieÅ¡ kitÄ per ne didesnį kaip iÅ¡tiestos rankos atstumÄ (t. 1, b. l. 160-161).Apeliantas sutinka su gydytojos paaiÅ¡kinimais, jog be akinių jis gali matyti savo pirÅ¡tus per 1 m atstumÄ , tačiau, pagal jį, tai įmanoma nukentėjusiajam ramiai prieÅ¡ jį stovint, o aptariamoje situacijoje M.

L. blaÅ¡kėsi po patalpÄ .Tokį nuteistojo apeliacinio skundo argumentÄ paneigia jau minėtos nuotraukos, iÅ¡ kurių matyti, jog kambaryje, kuriame sužalotas M. L., gana mažai vietos, todėl nukentėjusysis negalėjo blaÅ¡kytis. BÅ«tent vietos trÅ«kumu paaiÅ¡kinama, kad konflikto metu galėjo nukristi karnizas, kurio kritimo garsÄ girdėjo liudytoja L. J. Taigi iÅ¡dėstyti įrodymai paneigia R. Å . tvirtinimÄ , jog dėl prasto regėjimo jis nematė, kur ir kuo smÅ«giuoja.Galima sutikti su apeliantu, kad jis nesvarstydamas čiupo tai, kas pasitaikė po ranka, tačiau neįtikina jo skundo teiginys nesupratus, jog rankoje laikė peilį.R.

Å . ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 146-149) pats parodė peilį buvus 20 cm ilgio, balta rankena.Dėl to apelianto versija dėl savo nesupratimo nereali. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu R. Å . neneigė paėmęs peilį, norėdamas pagÄ sdinti nukentėjusįjį.Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. Å . regėjimo sutrikimas neturėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.Apeliantas skunde teigia neturėjęs tyčios nužudyti M. L.Pirmosios instancijos teismas to ir netvirtino nustatęs, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Tai reiÅ¡kia, jog muÅ¡tynių metu bÅ«damas Å¡alia nukentėjusiojo ir mojuodamas bei stipriai smogdamas peiliu R. Å . suvokė pavojingÄ savo nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti. Aplinkybė, jog smogė ne į krÅ«tinę, bet į kojÄ , nepaneigia veikus netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai motyvavos bausmės skyrimÄ .Teismas įvertino, kad R.

Å . padarė labai sunkų nusikaltimÄ (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, ir atsižvelgė į kaltės formÄ . Teismas tinkamai įvertino kaltininko asmenybę – jis teisiamas pirmÄ kartÄ , yra jauno amžiaus, gerai charakterizuojamas (t. 1, b. l. 188), tačiau nesimokė ir niekur nedirbo.Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia teismÄ neatsižvelgus, jog veikai padaryti įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, ir praÅ¡o Å¡iÄ aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia.Teisėjų kolegija nemato priežasčių tenkinti Å¡io nuteistojo praÅ¡ymo.             Sprendžiant, ar veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininkÄ nusikalsti.IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad įvykio metu M.

L. neatliko jokių veiksmų, kurie bÅ«tų iÅ¡provokavę nuteistÄ jį R. Å . jį nužudyti. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusysis nuolat girtavo ir jį su motina terorizavo. Tačiau toks nukentėjusiojo elgesys nelaikytinas provokuojančiu ar rizikingu. IÅ¡ tiesų byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis girtaudavo ir ne kartÄ yra pavartojęs smurtÄ prieÅ¡ nuteistojo motinÄ . Tačiau niekas nepatvirtina, jog nukentėjusysis bÅ«tų vartojęs smurtÄ prieÅ¡ apeliantÄ .

PrieÅ¡ingai, pats apeliantas pripažino anksčiau vartojęs smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį. Tai reiÅ¡kia, kad pastarojo girtavimas ir agresyvus elgesys nuteistajam nebuvo netikėtas, todėl negalėjo iÅ¡vesti iÅ¡ pusiausvyros ar iÅ¡provokuoti. Dėl iÅ¡dėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo                R. Å . atsakomybę lengvinančių aplinkybių.Kita vertus, skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, jog konflikto metu nukentėjusysis buvo girtas, ne kartÄ baustas administracinėmis nuobaudomis, buvo konfliktinė asmenybė.

Tačiau tuo negali bÅ«ti pateisintas nuteistojo elgesys, tai nėra pakankama priežastis nustatyti kaltininko atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę.Tiesa, teismas nenustatė ir apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių.IÅ¡dėstyti motyvai nulėmė, kad už nužudymÄ be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, pirmosios instancijos teismas R. Å . paskyrė minimaliÄ â€“ 7 metų – laisvės atėmimo bausmę.Teisėjų kolegijos nuomone, R.

Å . paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.Apeliantas skunde teigia, jog paskirta bausmė prieÅ¡tarauja teisingumo principui, ir praÅ¡o paskirti Å¡velnesnę bausmės rūšį, nei numatyta straipsnio sankcijoje už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ .Toks praÅ¡ymas negali bÅ«ti patenkintas.Teismas, remdamasis BK 62 straipsniu, gali paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tik nustatęs, kad byloje yra visos bÅ«tinos sÄ lygos, numatytos BK 62 straipsnio 1, 2 ar        4 dalyse.Å ioje byloje tokių sÄ lygų nėra:

R. Å . pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie savo nusikalstamÄ veikÄ , nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog, net nustačius nurodytas sÄ lygas, BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui. Apeliantas nenurodė jokių iÅ¡imtinių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, kad paskirta  7 metų laisvės atėmimo bausmė aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų Å¡iam principui.Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies            1 punktu, n u t a r i a :

Nuteistojo R. Å . apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                            Violeta Ražinskaitė Teisėjai                                                                         Albinas Bielskis         Jonas Algimantas Venckus