2018-05-23 Nr. AB-10359-3-61-3-02283-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1096-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02283-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimams. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus, be to, plotą užėmė ir baldai. Pareiškėjas teigė, kad rūkantieji asmenys yra laikomi kartu su nerūkančiais, dėl to tarp nuteistųjų kyla konfliktai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nuolat jaučia baimę ir apatiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti bei iš pareiškėjo priteisti 2,46 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Atsakovas nurodė konkrečius duomenis, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, bei paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atsakovas paaiškino, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio važiavo per Lukiškių TI-K tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais teiginiais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 Eur neturtinei žalai atlyginti; netenkino Lukiškių TI-K prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nustatė, kad iš 19 dienų, pareiškėjo praleistų Lukiškių TI-K, 2 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiką buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į nustatytą kameros plotą, pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat pažymėjo, jog teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 110, 112, 116, 120, 398, 400. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu išmatuota santykinė oro drėgmė ir temperatūra kamerose Nr. 110, 112, 116, 120, 398, 400 atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 26 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto reikalavimus. Iš Centro patikrinimo aktų duomenų nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose santykinės oro drėgmės ir temperatūros reikalavimai nebuvo pažeisti.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, teismas nurodė, kad Centro operatyviųjų patikrinimų metu nustatyta, jog kamerose Nr. 110, 112, 116 ir 400 apšvietimas atitiko higienos normų reikalavimus. Byloje nepateikti duomenys apie Lukiškių TI-K kamerose Nr. 116 ir 398 atliktus Centro matavimus. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų netinkamas kalinimo sąlygas šiuo aspektu.

9. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. rugsėjo 13 d., toliau – ir Instrukcija) 152–154 punktų nuostatomis, nurodė, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, buvo abstraktūs, pareiškėjas jų nedetalizavo, nenurodė, kuriuo metu tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus Lukiškių TI-K dėl antisanitarinių sąlygų atliekant kratą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, kratos buvo atliekamos pažeidžiant tvarką.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, teismas nurodė, jog Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustato Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Iš Tvarkos aprašo 13 punkto nuostatos nustatyta, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir prašė jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, byloje taip pat nebuvo jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgta į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Įvertinęs pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 20 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma suma 1 000 Eur nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

12. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė teismui, vykdydamas nutartį. Kadangi įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas nebuvo tenkinamas.

III. 13. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo prašo iš naujo peržiūrėti bylą ir nuspręsti teisingai dėl žalos atlyginimo.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris nustatė pažeidimą tik 3 dienas, nors jų buvo daugiau.

15. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K teismui pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės: 2015 m. rugpjūčio 28 d. kameroje Nr. 116 (7,49 kv. m) buvo 3 asmenys; 2015 m. rugpjūčio 29 d. kameroje Nr. 400 buvo mažiausiai 12 žmonių ir patalpos buvo nevėdinamos, yra tik vienas nedidelis langas, prie kurio neįmanoma prieiti ir atidaryti; kamera Nr. 400 visada buvo pilna, tik 2 dienas asmenų skaičius buvo sumažėjęs iki 8; kameroje Nr. 398 (32,33 kv. m) 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo 8 asmenys; kamerose Nr. 112, 116, 110 (7,28 kv. m) buvo laikomi 3–4 asmenys.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

18. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nustatyta, kad pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį (1 000 Eur) už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, nesiekia 3,6 kv. m, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nepakako oro, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, be to, atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų duomenų (b. l. 15–16) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.

22. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atstovo Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2 dienas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo, o kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų (dėl kamerų drėgmės, temperatūros, apšvietimo, asmens ir daiktų apžiūros sąlygų, rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais) nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 20 Eur.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta pažeidimo trukme, kadangi, pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K teismui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie asmenų, buvusių kamerose, skaičių.

24. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl kamerų perpildymo, teisėjų kolegija pažymi, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

25. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso 2 dienas buvo kalinamas neužtikrinant jo teisės į minimalų teisės aktuose nurodytą gyvenamąjį plotą, vadovaudamasis Lukiškių TI-K pateiktasis duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šie Lukiškių TI-K pateikti duomenys yra klaidingi, tačiau nepateikia konkrečių argumentų, patvirtinančių, kad kamerose iš tiesų buvo laikoma daugiau asmenų. Pavyzdžiui, pareiškėjas nenurodo asmenų, kurie buvo kalinami kartu su pareiškėju vardų ar pavardžių ir pan. Pasisakydamas dėl kameros Nr. 400 (kurioje jis buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d., nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d., 2015 m. lapkričio 10 d., nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.), aiškiai įvardija tik 1 dieną – 2015 m. rugpjūčio 29 d., tačiau nenurodo, kurias konkrečiai dienas, jo teigimu, šioje kameroje buvo 12 asmenų, kurias – 8. Taip pat pareiškėjas apibendrintai nurodo, jog kamerose Nr. 112, 116, 110 buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, neišskirdamas, kiek būtent asmenų buvo, kokią konkrečią dieną, kiekvienoje iš šių kamerų atskirai. Pareiškėjui pakankamai nedetalizavus savo teiginių dėl didesnio kamerose laikytų asmenų skaičiaus, šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis. Vadovaujantis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2 dienas (2015 m. rugsėjo 19–20 d., kai pareiškėjui teko 3,36 kv. m ploto) pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo ploto, nei nustato teisės aktai.

27. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad kamera Nr. 400 buvo nevėdinama, šį jo teiginį paneigia į bylą pateikti Centro patikrinimo aktai: 2015 m. liepos 15 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1734 (b. l. 26–27), 2015 m. birželio 1 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1348 (b. l. 34–35), 2015 m. spalio 1 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2205 (b. l. 48–49) nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, jog kameroje Nr. 400 vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus.

28. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

29. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

30. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (2 dienas buvo pažeista gyvenamojo ploto norma), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį nustatytiems pažeidimams.

33. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų dėl prašymo atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo, o byla nagrinėjama pagal pareiškėjo apeliacinio skundo ribas.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė