12984c61-d741-4556-a04b-e140de1208c2 · PanevÄžio apygardos teismas
Legislator summary
AI generatedPraneÅ¡Äjas RiÄardas Gilys             Baudžiamoji byla Nr. 1A-517-491/2013             Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00570-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9. (S) PraneÅ¡Äjas Valdas Petras MeidusTeisÄjas Audrius Sadauskas PANEVÄŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 12 d. PanevÄžys PanevÄžio apygardos teismo teisÄjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisÄjų RiÄardo Gilio ir ArtÅ«ro Ridiko,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant :prokurorei Linai Å imonienei, nuteistajam D.
Legislator headnote
AI generated12984c61-d741-4556-a04b-e140de1208c2 · PanevÄžio apygardos teismas: Finland).BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisÄjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. TeisÄjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinÄjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra iÅ¡imtinÄ teismo teisÄ ir pareiga, todÄl klausimÄ , kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju iÅ¡imtinai sprendžia tik teismas (teisÄjas), kurio žinioje yra byla.
Full text
PraneÅ¡Äjas RiÄardas Gilys             Baudžiamoji byla Nr. 1A-517-491/2013             Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00570-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9. (S) PraneÅ¡Äjas Valdas Petras MeidusTeisÄjas Audrius Sadauskas PANEVÄŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 12 d. PanevÄžys PanevÄžio apygardos teismo teisÄjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisÄjų RiÄardo Gilio ir ArtÅ«ro Ridiko,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant :prokurorei Linai Å imonienei, nuteistajam D.
M.,jo gynÄjui advokatui Arvydui Peneliui,teismo posÄdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinÄjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundÄ dÄl PanevÄžio miesto apylinkÄs teismo 2013 m. gegužÄs 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu : - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau â BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir nubaustas laisvÄs atÄmimu 2 metams 3 mÄnesiams; - pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvÄs atÄmimu 1 metams. Pagal BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., Å¡ios bausmÄs subendrintos apÄmimo bÅ«du ir jam paskirta galutinÄ subendrinta bausmÄ â laisvÄs atÄmimas 2 metams 3 mÄnesiams.
Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., 67 str. 2 d. 5 p., 70 str., Å¡ios bausmÄs vykdymas atidÄtas 2 metams, įpareigojant nuteistÄ jį neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiÅ«rÄ vykdanÄios institucijos leidimo ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonÄ â 60 valandų nemokamus darbus sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos ar kitose valstybinÄse ar nevalstybinÄse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant Å¡iuos darbus atlikti per 3 mÄnesius nuo nuosprendžio įsiteisÄjimo dienos.IÅ¡nagrinÄjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ kolegijaN U S T A T Ä :D.
M. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 18 d., apie 15 val., vieÅ¡oje vietoje â (duomenys neskelbtini) kieme, bÅ«damas apsvaigÄs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai â panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentÄjusįjį R. B. â sutrikdÄ visuomenÄs rimtį bei tvarkÄ ir nesunkiai sutrikdÄ R. B. sveikatÄ .Nuteistasis D. M. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti. Jis cituoja nuosprendį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimÄ , Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau â BPK) 20 str. 5 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d., dÄsto BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. taikymo teorijÄ bei praktikÄ ir mano, kad Å¡is nuosprendis nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ ir padarÄ proceso pažeidimus.
Apeliantas nurodo, kad teismai privalo tinkamai taikyti įstatymus ir tai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. prasme, gali bÅ«ti įgyvendinta tada, kai po pagal įstatymus vykusio proceso kaltininkui paskiriama jo veikos pavojingumo laipsnį ir kaltÄ atitinkanti bausmÄ. NÄ vienas nekaltas asmuo neturi bÅ«ti traukiamas baudžiamojon atsakomybÄn, jam neturi bÅ«ti taikomos procesinÄs prievartos priemonÄs, tokiam asmeniui negali bÅ«ti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliantas dÄsto tiesiogiai įvykį maÄiusių liudytojų G. B. ir D. M. parodymus ir teigia, kad Å¡ie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo įspÄti už melagingų parodymų davimÄ , teismo posÄdyje jie prisiekÄ, todÄl teismas neturÄjo pagrindo netikÄti Å¡ių liudytojų parodymais apie tai, kad jis smÅ«gių nukentÄjusiajam nesudavÄ ir vertinti juos kaip siekį suÅ¡velninti jo atsakomybÄ. Taip pat liudytoja V. D. parodÄ, jog nukentÄjusysis į namus grįžo po pusvalandžio ar net vÄliau nuo to laiko, kai ji matÄ R.
B. įvykio vietoje. Tokio laiko tarpo pakanka tam, kad kas nors kitas bÅ«tų sumuÅ¡Äs nukentÄjusįjį. TodÄl nesant byloje neginÄijamų įrodymų, kad jis sudavÄ nukentÄjusiajam kokius nors smÅ«gius, o tiesiogiai įvykį maÄiusiems liudytojams teigiant, kad jis nukentÄjusiajam smÅ«gių nesudavÄ, teismas nepagrįstai padarÄ iÅ¡vadÄ , jog R. B. su kitais asmenimis daugiau konfliktų neturÄjo. Visas abejones teismas turÄjo vertinti jo naudai, o to nepadarÄs jis pažeidÄ BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.
Taip pat apeliantas mano, kad Å¡ioje byloje teismas neteisingai vadovavosi analogija nužudymo bylose. Byloje nÄra jokių duomenų apie tai, kad jis bÅ«tų sutrikdÄs visuomenÄs rimtį, kad rimties sutrikdymas buvo realus. Jo veiksmai prieÅ¡ nukentÄjusįjį buvo asmeninio pobÅ«džio, nes pastarasis pavadino jį visuomenÄje gerai žinomu žeminanÄiu žodžiu â gaidžiu. TodÄl, apelianto nuomone, apylinkÄs teismas netinkamai kvalifikavo jo veikÄ . Pripažinus, jog nuteistas jis nepagrįstai, turÄtų bÅ«ti atmesti ir civiliniai ieÅ¡kiniai.Teismo posÄdyje nuteistasis ir jo gynÄjas praÅ¡Ä apeliacinį skundÄ patenkinti.
ProkurorÄ praÅ¡Ä skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas.Visų pirmiausia apeliacinÄs instancijos teismas pažymi, kad skunde apeliantas visiÅ¡kai teisingai teigia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau â EŽTT) praktikoje yra nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus iÅ¡samiai iÅ¡tirti Å¡alių pateiktus paaiÅ¡kinimus, argumentus ir įrodymus be iÅ¡ankstinio vertinimo, ar jie svarbÅ«s sprendimo priÄmimui. Å i nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu â teismų sprendimuose turÄtų bÅ«ti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti.
Sprendimo argumentavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturÄtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinÄs instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnÄs instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v.
Finland).BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisÄjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. TeisÄjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinÄjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra iÅ¡imtinÄ teismo teisÄ ir pareiga, todÄl klausimÄ , kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju iÅ¡imtinai sprendžia tik teismas (teisÄjas), kurio žinioje yra byla.
BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybÄ asmeniui, kuris vieÅ¡oje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyÄiomis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdÄ visuomenÄs rimtį ar tvarkÄ . Å ioje teisÄs normoje nurodyti įžūlÅ«s veiksmai, grasinimai, patyÄios arba vandaliÅ¡ki veiksmai pasireikÅ¡ti vieÅ¡ojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nÄra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai).
Fizinio smurto panaudojimo vieÅ¡ojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebÅ«tina, kad kiltų kitos pasekmÄs â aplinkiniams žmonÄms bÅ«tų sukeltas iÅ¡gÄ stis ar kiltų sumaiÅ¡tis, aplinkiniai pasijustų Å¡iurkÅ¡Äiai pažeminti ar Å¡okiruoti, bÅ«tų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, bÅ«tų padaryta žymi materialinÄ Å¾ala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan. â jau pats fizinio smurto panaudojimas vieÅ¡ojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime sutrikdo visuomenÄs rimtį ir tvarkÄ .
Pagal BK 138 str. 1 d. 8 p. baudžiamojon atsakomybÄn traukiamas asmuo, kuris nesunkiai sužalojo (susargdino) žmogų dÄl chuliganiÅ¡kų paskatų. Pagal susiklosÄiusiÄ teismų praktikÄ nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal Å¡iÄ teisÄs normÄ kvalifikuojamas, kai jis padaromas dÄl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenÄs negerbimo, elementarių moralÄs bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiÅ«rį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mÄ dingstį.
Jei kaltininkas dÄl chuliganiÅ¡kų paskatų nesunkiai sutrikdÄ sveikatÄ asmeniui, be to, tuo paÄiu metu panaudodamas fizinį smurtÄ sutrikdÄ Å¡io arba kitų asmenų visuomenÄs rimtį ar tvarkÄ , jo veika kvalifikuojama ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir pagal BK 284 str. 1 d.Å ioje byloje iÅ¡nagrinÄjÄs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamÄ teismo nuosprendį bei baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacinÄs instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrÄ bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarÄ faktines bylos aplinkybes atitinkanÄias iÅ¡vadas ir priÄmÄ teisingÄ , motyvuotÄ ir bylos duomenimis pagrįstÄ procesinį sprendimÄ .
IÅ¡ bylos matyti, kad nukentÄjusysis R. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad jį sumuÅ¡Ä bÅ«tent jo pažįstamas D. M., nurodÄ kokiu bÅ«du ir kokiais veiksmais jis tai padarÄ (1 t., 11, 21â24 b.l., 87â104, 124, 125 b.l.). Teisiamajame posÄdyje nukentÄjusysis taip pat laikÄsi savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kategoriÅ¡kai tvirtindamas, jog tai padarÄ ne kas kitas, o apeliantas (2 t., 85, 86 b.l.). TokiÄ nukentÄjusiojo pozicijÄ iÅ¡ esmÄs patvirtino ir policijos pareigÅ«nai, bendravÄ su nukentÄjusiuoju iÅ¡ karto po įvykio bei šį įvykį tyrÄ (1 t., 19, 20 b.l.; 2 t., 101, 102 b.l.).
Liudytojos V. D. parodymai taip pat iÅ¡ dalies atitinka nukentÄjusiojo versijÄ , t.y. Å¡i liudytoja patvirtino maÄiusi R. B. bare, jis nebuvo sužalotas, o maždaug po pusvalandžio Å¡is atÄjo pas jÄ Ä¯ namus jau sumuÅ¡tas ir pasakÄ, kad jį sumuÅ¡Ä bÅ«tent D. M.. Ji matÄ R. B. sužalojimus kakle. Pats D. M. jai taip pat papasakojo apie konfliktÄ su R. B. (1 t., 60â63 b.l.; 2 t., 119 b.l.). Vertinant Å¡ių proceso dalyvių parodymus pažymÄtina, kad iki įvykio jie, iÅ¡skyrus policijos pareigÅ«nus, pažinojo nuteistÄ jį.
R. B. su D. M. buvo pažįstami, o liudytoja V. D. yra nuteistojo sugyventinÄ. Byloje nÄra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikÄ jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad R. B., V. D. ir policijos pareigÅ«nai iki įvykio bÅ«tų buvÄ susipykÄ su nuteistuoju ir bÅ«tų suinteresuoti nepagrįstai apkalbÄti apeliantÄ ir kaltinti jį nebÅ«tais nusikaltimais. PaminÄtų proceso dalyvių parodymai iÅ¡ esmÄs yra nuoseklÅ«s, tarpusavyje neprieÅ¡tarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todÄl netikÄti tokiais nukentÄjusiojo R.
B., liudytojos V. D. ir policijos pareigÅ«nų parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.PažymÄtina, kad ir pats D. M. neneigÄ, jog įvykio metu konfliktavo su nukentÄjusiuoju. Tiesa, jis nepripažino sudavÄs jam smÅ«gius ir jį sužalojÄs teigdamas, kad tik palaikÄ R. B. už kaklo (2 t., 13, 14, 18, 19, 84, 85 b.l.). Savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu D. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 107â117 b.l.). TaÄiau apeliacinÄs instancijos teismas visų pirmiausia atkreipia dÄmesį į tai, kad duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes D.
M. nebuvo nuoseklus. Antai, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodÄ, kad jis priÄjo bare buvusių žmonių pasisveikinti, tada kilo konfliktas su nukentÄjusiuoju, po konflikto R. B. vÄl atsisÄdo prie stalo, o jis pats (D. M.). nusipirko alaus sau ir R. B.. R. B. iÅ¡gÄrÄ jo nupirktÄ alų ir nuÄjo į barÄ (2 t., 13, 14, 18, 19 b.l.). Teisiamojo posÄdžio metu D. M. parodÄ, kad jis pirma nusipirko alaus, tada iÅ¡Äjo į pavÄsinÄ, po to kilo konfliktas su R. B.. Taip pat posÄdžio metu apeliantas nurodÄ, kad po konflikto R.
B. ne atsisÄdo prie stalo, o nuÄjo į barÄ . Po konflikto D. M. teigÄ vÄl nusipirkÄs sau alaus. Apie tai, kad bÅ«tų pirkÄs alų R. B., teisiamojo posÄdžio metu D. M. neminÄjo. Vertinant nuteistojo pozicijÄ negalima nepastebÄti to, kad ikiteisminio tyrimo metu akistatoje su nukentÄjusiuoju jis dalyvauti atsisakÄ (1 t., 124, 125 b.l.). Nuteistojo pozicijÄ iÅ¡ dalies patvirtino jo apeliaciniame skunde paminÄti liudytojai G. B. bei D. M. (1 t., 68, 69, 70â73 b.l.; 2 t., 86, 127 b.l.). TaÄiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G.
B. nurodÄ, kad apklausos metu nuo įvykio buvo praÄjÄ nemažai laiko ir daugelio detalių ji neprisiminÄ (1 t., 70â73 b.l.). Teisiamojo posÄdžio metu ji nurodÄ, kad tikrai nematÄ tik to, kad D. M. smÅ«giuotų R. B. po to, kai Å¡is buvo pakeltas nuo žemÄs, t. y. po to, kai pagal įvykio aplinkybes smÅ«giai nukentÄjusiajam jau buvo suduoti ir R. B. daugiau niekas nebemuÅ¡Ä (2 t., 86 b.l.). Liudytojas D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodÄ, kad konfliktÄ tarp nuteistojo ir nukentÄjusiojo matÄ tik per langÄ , taÄiau kol iÅ¡Äjo į kiemÄ , R.
B. jau buvo alaus baro viduje (1 t., 68, 69 b.l.). Tokius savo parodymus Å¡is liudytojas patvirtino ir teisiamojo posÄdžio metu (2 t., 127 b.l.). Taigi matyti, jog liudytojai G. B. ir D. M. betarpiÅ¡kai nematÄ ar neprisimena paÄios konflikto eigos. Taip pat bÅ«tina įvertinti ir tai, jog G. B. bei D. M. teisiamojo posÄdžio metu nurodÄ, jog D. M. nÄra agresyvus (2 t., 86, 127 b.l.). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu tas pats D. M. davÄ parodymus, kad įvykio metu D. M. buvo susinervinÄs (1 t., 68, 69 b.l.).
Liudytoja V. D. pasakojo, kad grįžÄs iÅ¡ alaus baro D. M. elgÄsi agresyviai, todÄl ji iÅ¡kvietÄ jam policijÄ (1 t., 60â63 b.l.; 2 t., 119 b.l.). Beje, tai, kad jis buvo agresyviai nusiteikÄs, teisiamojo posÄdžio metu patvirtino ir pats nuteistasis, nurodÄs, kad vÄliau jis ketino su R. B. pakalbÄti âÅ«kiÅ¡kaiâ (2 t., 84, 85 b.l.). Vertindamas liudytojo D. M., o taip pat ir liudytojos G. B. parodymų objektyvumÄ ir patikimumÄ apeliacinÄs instancijos teismas atkreipia dÄmesį į teisiamojo posÄdžio metu liudytojo B.
K. duotus parodymus apie tai, jog liudytojas D. M. labiau bendravo su nuteistuoju, nei su nukentÄjusiuoju (2 t., 102 b.l.). Apibendrinant galima tvirtinti, kad apelianto ir liudytojų G. B. bei D. M. parodymai nÄra visiÅ¡kai nuoseklÅ«s, prieÅ¡tarauja tarpusavyje, byloje nustatytoms faktinÄms aplinkybÄms bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posÄdžio metu patikrintiems įrodymams. TodÄl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai teisingai iÅ¡ esmÄs juos įvertino kaip Å¡ių proceso dalyvių pasirinktÄ pozicijÄ ir norÄ palengvinti nuteistojo teisinÄ padÄtį.
TikÄti Å¡iais proceso dalyviais ir remtis jų parodymais iÅ¡ esmÄs nÄra pagrindo. PažymÄtina, kad apeliacinÄs instancijos teisme apeliantas teigÄ, jog nepagrįstai kaltindamas jį nukentÄjusysis siekÄ materialinÄs naudos â gauti pinigų. TaÄiau tai sunkiai tikÄtina, nes iÅ¡ bylos matyti, jog apeliantas niekur oficialiai nedirba, net neturi patikimos pastovios gyvenamosios vietos, todÄl jo materialinÄ padÄtis neturÄtų bÅ«ti tokia, kuri leistų jį gerai pažįstanÄiam nukentÄjusiajam tikÄtis garantuoto materialinio atlyginimo.  Kaip jau buvo paminÄta pirmiau, nukentÄjusysis R.
B. su nuteistuoju D. M. iki įvykio pažinojo vienas kitÄ , taÄiau jokių konfliktų tarp jų nebuvo. D. M. nurodÄ, kad nukentÄjusįjį sumuÅ¡Ä dÄl galimai pastarojo pasakytų, jo supratimu, įžeidžianÄių žodžių â jis buvo pavadintas âgaidžiuâ. Tai rodo, jog apeliantas nukentÄjusįjį sumuÅ¡Ä kaip pretekstÄ savo veiksmams panaudodamas iÅ¡ esmÄs mažareikÅ¡mÄ dingstį. NukentÄjusysis buvo sužalotas vieÅ¡ojoje vietoje. NagrinÄjamu atveju nustatyta, kad dalį konflikto, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas prieÅ¡ nukentÄjusįjį, matÄ dar du liudytojai â G.
B. bei D. M., todÄl fizinio smurto panaudojimas prieÅ¡ nukentÄjusįjį vieÅ¡ojoje vietoje matant paÅ¡aliniam asmeniui neginÄijamai demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdÄ visuomenÄs rimtį ir tvarkÄ . Taigi, nuteistasis, vieÅ¡ojoje vietoje panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentÄjusįjį, neabejotinai įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdÄ visuomenÄs rimtį ir tvarkÄ , todÄl jo veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.
Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posÄdžio metu patikrinti įrodymai patvirtino, kad R. B. sveikatÄ nuteistasis nesunkiai sutrikdÄ vedamas tų paÄių, jau pirmiau iÅ¡vardytų paskatų. DÄl Å¡ios D. M. nusikalstamos veikos apylinkÄs teismas pakankamai iÅ¡samiai pasisakÄ skundžiamame nuosprendyje (2 t., 138 b.l.). SkundÄ nagrinÄjantis teismas nenustatÄ aplinkybių, kelianÄių abejones dÄl minÄtos D. M. veikos vertinimo. Apeliantas savo skunde tokių aplinkybių taip pat nenurodÄ.
PažymÄtina, kad pagal susiklosÄiusiÄ teismų praktikÄ BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudÄtis apima tik nežymų sveikatos sutrikdymÄ , todÄl D. M. veika, kuomet jis, savo veiksmams panaudodamas mažareikÅ¡mÄ dingstį, nesunkiai sužalojo R. B. sveikatÄ , visiÅ¡kai teisingai papildomai buvo kvalifikuota ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgÄ Ä¯ visas byloje nustatytas esmines teisingam bausmÄs individualizavimui reikÅ¡mÄs turinÄias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino D.
M. asmenybÄ, kitas svarbias aplinkybes ir, esant tik jo atsakomybÄ sunkinanÄiai aplinkybes, paskyrÄ apeliantui laisvÄs atÄmimo bausmes, ne didesnes BK 138 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytam tokios bausmÄs vidurkiui. Skirdamas Å¡ias jas ir jas subendrindamas, apylinkÄs teismas įstatymo reikalavimų nepažeidÄ.Atsižvelgdamas į visas Å¡ias aplinkybes apeliacinÄs instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisÄs taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tyrÄ bylos įrodymus, tinkamai taikÄ teisÄs aktus, priimtas sprendimas atitinka suformuotÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bei panaÅ¡iose bylose.
Savo argumentus, kurie paneigÄ tiek pirmosios instancijos teisiamojo posÄdžio metu iÅ¡sakytÄ , tiek apeliaciniame skunde iÅ¡dÄstytÄ nuteistojo D. M. pozicijÄ , pirmosios instancijos teismas aiÅ¡kiai ir iÅ¡samiai iÅ¡dÄstÄ skundžiamame nuosprendyje. TodÄl naikinti šį nuosprendį apeliaciniame skunde iÅ¡dÄstytais motyvais kolegija nemato jokio pagrindo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas N U T A R Ä :Nuteistojo D. M. apeliacinį skundÄ atmesti.Kolegijos pirmininkas             Valdas Petras Meidus TeisÄjai              RiÄardas Gilys             ArtÅ«ras Ridikas