Legislator Case Law & Legislation
12984c61-d741-4556-a04b-e140de1208c2 AI generated

12984c61-d741-4556-a04b-e140de1208c2 · Panevėžio apygardos teismas

Case Number 12984c61-d741-4556-a04b-e140de1208c2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Pranešėjas Ričardas Gilys             Baudžiamoji byla Nr. 1A-517-491/2013             Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00570-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9. (S) Pranešėjas Valdas Petras MeidusTeisėjas Audrius Sadauskas PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 12 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Artūro Ridiko,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant :prokurorei Linai Šimonienei, nuteistajam D.

Legislator headnote

AI generated

12984c61-d741-4556-a04b-e140de1208c2 · Panevėžio apygardos teismas: Finland).BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra iÅ¡imtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimÄ , kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju iÅ¡imtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Pranešėjas Ričardas Gilys             Baudžiamoji byla Nr. 1A-517-491/2013             Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00570-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9. (S) Pranešėjas Valdas Petras MeidusTeisėjas Audrius Sadauskas PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 12 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Artūro Ridiko,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant :prokurorei Linai Šimonienei, nuteistajam D.

M.,jo gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu : - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams; - pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams. Pagal BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., Å¡ios bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., 67 str. 2 d. 5 p., 70 str., Å¡ios bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistÄ jį neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 60 valandų nemokamus darbus sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant Å¡iuos darbus atlikti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.IÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ kolegijaN U S T A T Ė :D.

M. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 18 d., apie 15 val., vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini) kieme, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai – panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį R. B. – sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarkÄ ir nesunkiai sutrikdė R. B. sveikatÄ .Nuteistasis D. M. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti. Jis cituoja nuosprendį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimÄ , Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d., dėsto BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. taikymo teorijÄ bei praktikÄ ir mano, kad Å¡is nuosprendis nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir padarė proceso pažeidimus.

Apeliantas nurodo, kad teismai privalo tinkamai taikyti įstatymus ir tai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. prasme, gali būti įgyvendinta tada, kai po pagal įstatymus vykusio proceso kaltininkui paskiriama jo veikos pavojingumo laipsnį ir kaltę atitinkanti bausmė. Nė vienas nekaltas asmuo neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam neturi būti taikomos procesinės prievartos priemonės, tokiam asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliantas dėsto tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų G. B. ir D. M. parodymus ir teigia, kad Å¡ie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo įspėti už melagingų parodymų davimÄ , teismo posėdyje jie prisiekė, todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti Å¡ių liudytojų parodymais apie tai, kad jis smÅ«gių nukentėjusiajam nesudavė ir vertinti juos kaip siekį suÅ¡velninti jo atsakomybę. Taip pat liudytoja V. D. parodė, jog nukentėjusysis į namus grįžo po pusvalandžio ar net vėliau nuo to laiko, kai ji matė R.

B. įvykio vietoje. Tokio laiko tarpo pakanka tam, kad kas nors kitas bÅ«tų sumušęs nukentėjusįjį. Todėl nesant byloje neginčijamų įrodymų, kad jis sudavė nukentėjusiajam kokius nors smÅ«gius, o tiesiogiai įvykį mačiusiems liudytojams teigiant, kad jis nukentėjusiajam smÅ«gių nesudavė, teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , jog R. B. su kitais asmenimis daugiau konfliktų neturėjo. Visas abejones teismas turėjo vertinti jo naudai, o to nepadaręs jis pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Taip pat apeliantas mano, kad Å¡ioje byloje teismas neteisingai vadovavosi analogija nužudymo bylose. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis bÅ«tų sutrikdęs visuomenės rimtį, kad rimties sutrikdymas buvo realus. Jo veiksmai prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo asmeninio pobÅ«džio, nes pastarasis pavadino jį visuomenėje gerai žinomu žeminančiu žodžiu – gaidžiu. Todėl, apelianto nuomone, apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo jo veikÄ . Pripažinus, jog nuteistas jis nepagrįstai, turėtų bÅ«ti atmesti ir civiliniai ieÅ¡kiniai.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti.

Prokurorė prašė skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas.Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skunde apeliantas visiÅ¡kai teisingai teigia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus iÅ¡samiai iÅ¡tirti Å¡alių pateiktus paaiÅ¡kinimus, argumentus ir įrodymus be iÅ¡ankstinio vertinimo, ar jie svarbÅ«s sprendimo priėmimui. Å i nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų bÅ«ti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti.

Sprendimo argumentavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v.

Finland).BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra iÅ¡imtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimÄ , kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju iÅ¡imtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris vieÅ¡oje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . Å ioje teisės normoje nurodyti įžūlÅ«s veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandaliÅ¡ki veiksmai pasireikÅ¡ti vieÅ¡ojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai).

Fizinio smurto panaudojimo vieÅ¡ojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebÅ«tina, kad kiltų kitos pasekmės – aplinkiniams žmonėms bÅ«tų sukeltas iÅ¡gÄ stis ar kiltų sumaiÅ¡tis, aplinkiniai pasijustų Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, bÅ«tų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, bÅ«tų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan. – jau pats fizinio smurto panaudojimas vieÅ¡ojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarkÄ .

Pagal BK 138 str. 1 d. 8 p. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris nesunkiai sužalojo (susargdino) žmogų dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. Pagal susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal Å¡iÄ teisės normÄ kvalifikuojamas, kai jis padaromas dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiÅ«rį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mę dingstį.

Jei kaltininkas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatÄ asmeniui, be to, tuo pačiu metu panaudodamas fizinį smurtÄ sutrikdė Å¡io arba kitų asmenų visuomenės rimtį ar tvarkÄ , jo veika kvalifikuojama ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir pagal BK 284 str. 1 d.Å ioje byloje iÅ¡nagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamÄ teismo nuosprendį bei baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas ir priėmė teisingÄ , motyvuotÄ ir bylos duomenimis pagrįstÄ procesinį sprendimÄ .

IÅ¡ bylos matyti, kad nukentėjusysis R. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad jį sumušė bÅ«tent jo pažįstamas D. M., nurodė kokiu bÅ«du ir kokiais veiksmais jis tai padarė (1 t., 11, 21–24 b.l., 87–104, 124, 125 b.l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis taip pat laikėsi savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kategoriÅ¡kai tvirtindamas, jog tai padarė ne kas kitas, o apeliantas (2 t., 85, 86 b.l.). TokiÄ nukentėjusiojo pozicijÄ iÅ¡ esmės patvirtino ir policijos pareigÅ«nai, bendravę su nukentėjusiuoju iÅ¡ karto po įvykio bei šį įvykį tyrę (1 t., 19, 20 b.l.; 2 t., 101, 102 b.l.).

Liudytojos V. D. parodymai taip pat iÅ¡ dalies atitinka nukentėjusiojo versijÄ , t.y. Å¡i liudytoja patvirtino mačiusi R. B. bare, jis nebuvo sužalotas, o maždaug po pusvalandžio Å¡is atėjo pas jÄ Ä¯ namus jau sumuÅ¡tas ir pasakė, kad jį sumušė bÅ«tent D. M.. Ji matė R. B. sužalojimus kakle. Pats D. M. jai taip pat papasakojo apie konfliktÄ su R. B. (1 t., 60–63 b.l.; 2 t., 119 b.l.). Vertinant Å¡ių proceso dalyvių parodymus pažymėtina, kad iki įvykio jie, iÅ¡skyrus policijos pareigÅ«nus, pažinojo nuteistÄ jį.

R. B. su D. M. buvo pažįstami, o liudytoja V. D. yra nuteistojo sugyventinė. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad R. B., V. D. ir policijos pareigÅ«nai iki įvykio bÅ«tų buvę susipykę su nuteistuoju ir bÅ«tų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti apeliantÄ ir kaltinti jį nebÅ«tais nusikaltimais. Paminėtų proceso dalyvių parodymai iÅ¡ esmės yra nuoseklÅ«s, tarpusavyje neprieÅ¡tarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais nukentėjusiojo R.

B., liudytojos V. D. ir policijos pareigūnų parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.Pažymėtina, kad ir pats D. M. neneigė, jog įvykio metu konfliktavo su nukentėjusiuoju. Tiesa, jis nepripažino sudavęs jam smūgius ir jį sužalojęs teigdamas, kad tik palaikė R. B. už kaklo (2 t., 13, 14, 18, 19, 84, 85 b.l.). Savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu D. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 107–117 b.l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas visų pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes D.

M. nebuvo nuoseklus. Antai, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad jis priėjo bare buvusių žmonių pasisveikinti, tada kilo konfliktas su nukentėjusiuoju, po konflikto R. B. vėl atsisėdo prie stalo, o jis pats (D. M.). nusipirko alaus sau ir R. B.. R. B. iÅ¡gėrė jo nupirktÄ alų ir nuėjo į barÄ (2 t., 13, 14, 18, 19 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu D. M. parodė, kad jis pirma nusipirko alaus, tada išėjo į pavėsinę, po to kilo konfliktas su R. B.. Taip pat posėdžio metu apeliantas nurodė, kad po konflikto R.

B. ne atsisėdo prie stalo, o nuėjo į barÄ . Po konflikto D. M. teigė vėl nusipirkęs sau alaus. Apie tai, kad bÅ«tų pirkęs alų R. B., teisiamojo posėdžio metu D. M. neminėjo. Vertinant nuteistojo pozicijÄ negalima nepastebėti to, kad ikiteisminio tyrimo metu akistatoje su nukentėjusiuoju jis dalyvauti atsisakė (1 t., 124, 125 b.l.). Nuteistojo pozicijÄ iÅ¡ dalies patvirtino jo apeliaciniame skunde paminėti liudytojai G. B. bei D. M. (1 t., 68, 69, 70–73 b.l.; 2 t., 86, 127 b.l.). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G.

B. nurodė, kad apklausos metu nuo įvykio buvo praėję nemažai laiko ir daugelio detalių ji neprisiminė (1 t., 70–73 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad tikrai nematė tik to, kad D. M. smÅ«giuotų R. B. po to, kai Å¡is buvo pakeltas nuo žemės, t. y. po to, kai pagal įvykio aplinkybes smÅ«giai nukentėjusiajam jau buvo suduoti ir R. B. daugiau niekas nebemušė (2 t., 86 b.l.). Liudytojas D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktÄ tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo matė tik per langÄ , tačiau kol išėjo į kiemÄ , R.

B. jau buvo alaus baro viduje (1 t., 68, 69 b.l.). Tokius savo parodymus šis liudytojas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (2 t., 127 b.l.). Taigi matyti, jog liudytojai G. B. ir D. M. betarpiškai nematė ar neprisimena pačios konflikto eigos. Taip pat būtina įvertinti ir tai, jog G. B. bei D. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog D. M. nėra agresyvus (2 t., 86, 127 b.l.). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu tas pats D. M. davė parodymus, kad įvykio metu D. M. buvo susinervinęs (1 t., 68, 69 b.l.).

Liudytoja V. D. pasakojo, kad grįžęs iÅ¡ alaus baro D. M. elgėsi agresyviai, todėl ji iÅ¡kvietė jam policijÄ (1 t., 60–63 b.l.; 2 t., 119 b.l.). Beje, tai, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nuteistasis, nurodęs, kad vėliau jis ketino su R. B. pakalbėti „ūkiÅ¡kai“ (2 t., 84, 85 b.l.). Vertindamas liudytojo D. M., o taip pat ir liudytojos G. B. parodymų objektyvumÄ ir patikimumÄ apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į teisiamojo posėdžio metu liudytojo B.

K. duotus parodymus apie tai, jog liudytojas D. M. labiau bendravo su nuteistuoju, nei su nukentėjusiuoju (2 t., 102 b.l.). Apibendrinant galima tvirtinti, kad apelianto ir liudytojų G. B. bei D. M. parodymai nėra visiÅ¡kai nuoseklÅ«s, prieÅ¡tarauja tarpusavyje, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai teisingai iÅ¡ esmės juos įvertino kaip Å¡ių proceso dalyvių pasirinktÄ pozicijÄ ir norÄ palengvinti nuteistojo teisinę padėtį.

Tikėti šiais proceso dalyviais ir remtis jų parodymais iš esmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme apeliantas teigė, jog nepagrįstai kaltindamas jį nukentėjusysis siekė materialinės naudos – gauti pinigų. Tačiau tai sunkiai tikėtina, nes iš bylos matyti, jog apeliantas niekur oficialiai nedirba, net neturi patikimos pastovios gyvenamosios vietos, todėl jo materialinė padėtis neturėtų būti tokia, kuri leistų jį gerai pažįstančiam nukentėjusiajam tikėtis garantuoto materialinio atlyginimo.  Kaip jau buvo paminėta pirmiau, nukentėjusysis R.

B. su nuteistuoju D. M. iki įvykio pažinojo vienas kitÄ , tačiau jokių konfliktų tarp jų nebuvo. D. M. nurodė, kad nukentėjusįjį sumušė dėl galimai pastarojo pasakytų, jo supratimu, įžeidžiančių žodžių – jis buvo pavadintas „gaidžiu“. Tai rodo, jog apeliantas nukentėjusįjį sumušė kaip pretekstÄ savo veiksmams panaudodamas iÅ¡ esmės mažareikÅ¡mę dingstį. Nukentėjusysis buvo sužalotas vieÅ¡ojoje vietoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį konflikto, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį, matė dar du liudytojai – G.

B. bei D. M., todėl fizinio smurto panaudojimas prieÅ¡ nukentėjusįjį vieÅ¡ojoje vietoje matant paÅ¡aliniam asmeniui neginčijamai demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ . Taigi, nuteistasis, vieÅ¡ojoje vietoje panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, neabejotinai įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ , todėl jo veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai patvirtino, kad R. B. sveikatÄ nuteistasis nesunkiai sutrikdė vedamas tų pačių, jau pirmiau iÅ¡vardytų paskatų. Dėl Å¡ios D. M. nusikalstamos veikos apylinkės teismas pakankamai iÅ¡samiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje (2 t., 138 b.l.). SkundÄ nagrinėjantis teismas nenustatė aplinkybių, keliančių abejones dėl minėtos D. M. veikos vertinimo. Apeliantas savo skunde tokių aplinkybių taip pat nenurodė.

Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis apima tik nežymų sveikatos sutrikdymÄ , todėl D. M. veika, kuomet jis, savo veiksmams panaudodamas mažareikÅ¡mę dingstį, nesunkiai sužalojo R. B. sveikatÄ , visiÅ¡kai teisingai papildomai buvo kvalifikuota ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines teisingam bausmės individualizavimui reikÅ¡mės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino D.

M. asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir, esant tik jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybes, paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmes, ne didesnes BK 138 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytam tokios bausmės vidurkiui. Skirdamas Å¡ias jas ir jas subendrindamas, apylinkės teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė.Atsižvelgdamas į visas Å¡ias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, priimtas sprendimas atitinka suformuotÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bei panaÅ¡iose bylose.

Savo argumentus, kurie paneigė tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡sakytÄ , tiek apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytÄ nuteistojo D. M. pozicijÄ , pirmosios instancijos teismas aiÅ¡kiai ir iÅ¡samiai iÅ¡dėstė skundžiamame nuosprendyje. Todėl naikinti šį nuosprendį apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais kolegija nemato jokio pagrindo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas N U T A R Ė :Nuteistojo D. M. apeliacinį skundÄ atmesti.Kolegijos pirmininkas             Valdas Petras Meidus Teisėjai              Ričardas Gilys             ArtÅ«ras Ridikas