2013-05-09 Nr. AB-1685-3-61-3-01221-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-316/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01221-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos ir Vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. balandžio 30 d. (pagal gavimo datą) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2554(11); 2) įpareigoti VRM ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją; 3) priteisti iš VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, neturtinę žalą 2 500 Lt; 5) priteisti iš VRM palūkanas, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 str. ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Skunde nurodė, jog nesutinka su jam nuo 2010 m. sumažintos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžiu – 1255,37 Lt. Pažymėjo, kad jam nuo 2009 m. buvo mokama 1544,50 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Teigė, jog pensija sumažinta neteisėtai, taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 priedo formulę. Manė, jog minėtu teisiniu reguliavimu jis yra diskriminuojamas kaip vienos pensijų rūšies gavėjas ir negali laisvai dirbti, nes tuomet pensija būtų dar labiau sumažinta. Pareiškėjas abejojo ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimo pratęsimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atitiktimi Konstitucijai, kadangi pagal šio įstatymo nuostatas paskirtų valstybinių pensijų sumažinimas, nenumatant patirtų praradimų kompensavimo, diskriminuoja dirbančius pensininkus.

Išdėstė, jog 2009 m. priimtame Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, kad teisinis reguliavimas taikomas laikinai, vėliau buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai nurodo, kad ribinio pensijų dydžio neviršijančios valstybinės ir socialinio draudimo pensijos negali būti mažinamos net ir susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, tačiau įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas tik vienai pensijų rūšies gavėjų grupei. Manė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 daliai tiek, kiek ji apima šio įstatymo nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui. Tikina, jog buvo priverstas rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir gauti valstybinę pensiją, kuri mokama ir kitiems nedirbantiems šių pensijų gavėjams. Seimas, priimdamas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, nesirėmė lygiateisiškumo principu, dėl ko pareiškėjas buvo diskriminuojamas ir patyrė žalą. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d.) prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, atitinkamai išlieka prieštaravimas ir 2010 m. vasario 11 d. redakcijoje. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek nėra siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui. Pažymėjo, jog šis nutarimas įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d., taigi nuo šio laiko minėtas teisinis reguliavimas panaikintas ir negali būti taikomas, tačiau vis tiek buvo taikomas pareiškėjui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu. Manė, jog pratęsiant Laikinojo įstatymo nuostatas dar vieneriems metams, buvo pažeisti tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su socialinėmis žmogaus teisėmis.

Nurodė, jog siekia ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, nes mano, jog yra Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ir jo pratęsimo galiojimo, dvasiškai išgyveno. Teigė, kad valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs. Manė, kad valstybė, keisdama teisės aktus ir atidėdama negautos pensijų dalies grąžinimą, netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, kaskart paneigia jo teisėtus lūkesčius, tokie veiksmai sukuria teisinį netikrumą ir nesaugumą. Neturtinę žalą grindė tuo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo sumažinta senatvės pensijos dalis ir tai daroma kiekvieną mėnesį.

Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas VRM atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl mano, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 1D-2554-(11) yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi bei pažymėjo, jog konkrečiu atveju Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, todėl teismui abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo normų konstitucingumo nekyla ir pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrindo tenkinti nėra.

Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: pareiškėjas iš tarnybos atleistas (duomenys neskelbtini) 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 142TE nuo 1998 m. sausio 1 d. Nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija (1544,50 Lt) perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Remiantis 2012 m. spalio 3 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma Nr. 11 D(P)-4420 pareiškėjui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 40 171,84 Lt, nors turėjo būti išmokėta 49 424 Lt. 2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į atsakovą VRM prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį ir mokėti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 1D-2554 (11) paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką, pažymėdama, kad neturi teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti 1544,50 Lt dydžio pensiją.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8128), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino nuo 1544,50 iki 1255,37 Lt (1544,50 Lt × 0,8128). Apžvelgė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėjo ir tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Konstitucinis Teismas šiame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pažymėjo, kad konstatavus, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos.

Akcentavo, jog Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Remiantis tuo, konstatavo, jog atsakovas teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pridūrė, jog netenkinus pareiškėjo pagrindinių reikalavimų, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinių reikalavimų dėl neturtinės žalos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84 – 106), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde iš dalies išdėsto aplinkybes, jau nurodytas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Taip pat akcentuoja, jog turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apgintos pažeistos jo teisės, tačiau pirmosios instancijos teismas šią jo teisę nepagrįstai riboja. Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. priimtų nutarimų pagrindu VRM turėjo perskaičiuoti jam nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki dabar mokamos ir pagal Laikinąjį įstatymą ribojamos pensijos dydį, nes panaikinus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies teisinę galią atsakovas VRM privalėjo jam mokėti visą paskirtą ir atitinkamai indeksuotą pareigūnų ir karių pensiją.

Būtent – jam turėjo būti mokama 1544,50 Lt pareigūnų ir karių pensija. Pažymi, jog jo skundas liko neištirtas ir neįvertintas, nes kreipimosi į teismą metu keitėsi teisės aktai bei Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas. Nurodo, jog ginčijamame sprendime išnyko jo reikalavimas dėl jo pensijos bylos dokumentų išreikalavimo. Taip pat pažymi negalėjęs gauti iš atsakovo VRM tinkamo atsakymo dėl 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. ir 2010 m. birželio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimų ir sprendimų vykdymo.

Priduria, jog pirmosios instancijos teismas savo ruožtu nusišalino nuo pareigos šiuos rašytinius įrodymus išreikalauti, be to, nemotyvavo, kodėl konkrečiu atveju iš VRM nėra priteistinos palūkanos dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kuris nebuvo apskųstas Konstituciniam Teismui. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jam nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio konstitucingumo.

Mano, jog teismas neįsigilino į situaciją, nepaisant to, kad jis teismui nurodė, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimas yra diskriminacinis, nes šis pratęsimas taikytas tik vienai pensijų gavėjų grupei – nedirbantiems pensininkams. Be to, nebuvo įvestas joks šių pensijų atlyginimo mechanizmas. Teigia, jog tokiu būdu iš jo yra atimama nuosavybė, saugoma Konstitucijos 23 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio. Be to, teisė į pensijas ir kitas socialines apsaugos sistemos teikiamas išmokas saugotina ir pagal Europos socialinės chartijos 12 straipsnį.

Taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė su prašymu į Konstitucinį Teismą, nors jis to prašė. Pažymi ir tai, jog jis skundė institucijų neveikimą, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų nevykdymą, nes nebuvo perskaičiuota jo pareigūnų ir karių pensiją (ABTĮ 90 str.). Mano, jog teismas neįsigilino į Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą formuluotę „valstybė laiduoja“, suponuojančią, jog įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus ir sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų.

Tikina, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo nukrypta ir nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnio, užtikrinančio, jog visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Nurodo ir tai, jog pagrįstai teismui reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (2 500 Lt), nes, negaudamas pensijos dalies, buvo priverstas skolintis lėšų pragyvenimui, patyrė gilius išgyvenimus, emocinę depresiją, paūmėjo ligos. Mano, jog VRM, Vyriausybė ir Seimas žinojo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimo pratęsimas dar vieneriems metams ir Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimai, nevykdant Konstitucinio Teismo nutarimų, šiurkščiai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, todėl konkrečiu atveju turėtų kilti viešoji atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

Atsakovas VRM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113 – 114) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo argumentais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems asmenims galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinė pensija apeliantui nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, ministerijos skundžiamas 2012 m. balandžio 11 d. atsakymas Nr. 1D-2554 (11) yra teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui E. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 142TE nuo 1998 m. sausio 1 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820) (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (1544,50 Lt) buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir sumažinta iki 1255,37 Lt. Manydamas, jog minėtas pensijos perskaičiavimas pažeidžia jo teises, pareiškėjas su 2012 m. kovo 16 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 1D-2554-(11) (b. l. 19 – 20) atsisakė išmokėti pareiškėjo prašomą nepriemoką ir paaiškino jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą apskaičiavimo metodiką.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, su skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtąjį VRM raštą, įpareigoti VRM ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją, priteisti iš VRM jam neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, neturtinę žalą 2 500 Lt, priteisti iš VRM palūkanas, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo bylą, pareiškėjo skundą atmetė, savo sprendimą iš esmės grįsdamas tuo, jog atsakovas teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi teismas nenustatė pagrindo, remiantis kuriuo būtų galima panaikinti atsakovo sprendimą, priteisti pareiškėjui jo nurodytą neišmokėtos pensijos dalį ir įpareigoti atsakovą mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Netenkinęs pagrindinių pareiškėjo reikalavimų, teismas taip pat netenkino ir pareiškėjo išvestinių reikalavimų dėl neturtinės žalos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, taip pat nepriteisė pareiškėjui, kaip bylą pralaimėjusiai šaliai, jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su jo byloje priimtu apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka, argumentuodamas iš esmės tuo, jog Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. priimtų nutarimų pagrindu VRM turėjo perskaičiuoti jam nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki dabar mokamos ir pagal Laikinąjį įstatymą ribojamos pensijos dydį, nes panaikinus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies teisinę galią atsakovas VRM privalėjo jam mokėti visą paskirtą ir atitinkamai indeksuotą pareigūnų ir karių pensiją. Pareiškėjas taip pat teigia, jog sumažinus jam mokamą pensiją yra pažeidžiama jo teisė į nuosavybę, saugoma tiek Konstitucijos, tiek tarptautinių teisės aktų. Be to, pareiškėjo tikinimu, teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nesikreipė su prašymu į Konstitucinį Teismą, nors jis to prašė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog apygardos administracinis teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, todėl naikinti jo priimto sprendimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (1544,5 Lt * 0,8128) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skunde keltus reikalavimus priteisti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį bei įpareigoti atsakovą mokėti jam konkretaus dydžio pensiją. Be to, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą siekė teisėto tikslo ir paisė iš teisinės valstybės kylančio proporcingumo principo reikalavimų, Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, asmens patirtą dėl minėtos teisės normos įgyvendinimo. Analogiškai pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai netenkino ir pareiškėjo išvestinių reikalavimų dėl palūkanų ir delspinigių mokėjimo pareiškėjui bei jam, kaip pralaimėjusiai bylos šaliai, nepriteisė bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylą bei nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto konstitucingumą. Pastaruoju aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nurodė, jog Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, todėl teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo normų konstitucingumo. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-678/2013).

Todėl teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą, tokiu būdu išpildydamas ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat pakako rašytinių įrodymų, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas (ABTĮ 57 str. 1 d.), todėl pareiškėjas taipogi nepagrįstai teigia, jog teismas nusišalino nuo pareigos išreikalauti trūkstamus duomenis.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius