2020-12-02 Nr. AB-22956-3-61-3-00967-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1824-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00967-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), neturtinės žalos atlyginimą – 500 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos ir tvirtino, kad buvo apgyvendintas kamerose, kuriose gyvenamojoje patalpoje įrengtas sanitarinis mazgas ir kuris nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas 1,5 m sienele bei užuolaida. Pareiškėjo teigimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina privatumo, nes užuolaida pilnai neužsitraukia, o atidarius kameros duris jis buvo matomas tiek prižiūrėtojų, tiek su juo kalinčio asmens. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad ne tik sanitarinio mazgo įrengimas kameroje neužtikrino privatumo, tačiau ir privatumas nebuvo užtikrinamas prausiantis duše. Pažymėjo, jog nepaisant to, kad dušuose yra įrengtos 1,6 m pertvaros, tačiau jos užtikrino tik dalinį privatumą. Einant pasiimti šampūno, muilo, nusirengiant ar šluostantis jis buvo matomas ir stebimas pareigūnų. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, bei nurodė, kad dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė neturinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, orumo pažeminimą, todėl jam priteistinas prašomas neturtinės žalos atlyginimas – 500 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais laisvės atėmimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.2 punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovo atstovas dėl neturtinės žalos nurodė, kad viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, pareiškėjas tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Taigi, šiuo atveju nebuvo būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies, ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d., o kitą jo skundo dalį atmetė.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl pažeistos jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kuris atskirtas tik sienele su užuolaida, pažymėjo, kad HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę, net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Be to, teismas pažymėjo, kad į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose.

8. Teismas nustatė, kad į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl R. M. skundo“, kuriame nurodoma, kad kai kuriose Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo, esą, pilnai uždengė matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kameroje Nr. 88 buvo laikomas ne vienas, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas tik užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

9. Teismo vertinimu, Lietuvos valstybės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 14 parų.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog jo privatumas, jam dušo patalpose šluostantis arba nusirengiant, buvo ribojamas pareigūnams jį stebint per duryse įrengtą stebėjimo langą, teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas būtų būtinas ir pateisinamas.

11. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai, todėl sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtino, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka. Kita vertus, teismas vertino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K tik šešis kartus buvo vedamas į dušus (į tai teismas atsižvelgė, vertindamas padarytos neturtinės žalos dydį).

12. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakako pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažino, kad privatumo sanitariniuose mazguose trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdamas į CK 6.250 str. bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas įvertinimo, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį – 70 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu buvo adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu buvo teisingas.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo teigimu, teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

15. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

16. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinį skundą vertina, kaip Vilniaus PN bandymą išvengti atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra patenkinama ir su ja sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d., atlyginimo.

19. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 70 Eur neturtinės žalos už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K (dėl privatumo sanitariniame mazge trūkumo).

20. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinę žalą pinigine išraiška, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

23. Pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto Lukiškių TI-K pranešimo „Dėl R. M. skundo“ (b. l. 20–21), nustatė, kad kai kuriose Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo atstovo, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Teismo vertinimu, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kameroje Nr. 88 buvo laikomas ne vienas (b. l. 15), be to, Lietuvos valstybės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 14 parų (b. l. 13, 22–23). Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas šį pažeidimą pripažino kaip konstatuotiną dėl aplinkybės, kad atsakovo atstovas nepaneigė šio pareiškėjo nusiskundimo, ir teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir šį pažeidimą bei jo trukmę. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pažeidimų buvimo ir nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo išvadas ir leistų spręsti, kad nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).

25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

27. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

28. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 70 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

29. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius