2025-02-05 Nr. AB-2183-3-61-3-07553-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-291-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07553-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo C. P. C. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. P. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas C. P. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 24S58406 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 21 d. iki 2027 m. vasario 20 d. ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) nuo 2024 m. vasario 21 d. iki 2027 m. vasario 20 d. Pareiškėjas apie priimtą Sprendimą buvo informuotas 2024 m. vasario 22 d. pranešimu Nr. 24SD3250 (toliau – ir Pranešimas), tačiau iki šiol negavo pilnos apimties Departamento Sprendimo. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis nepraleido termino skundui paduoti, nes Sprendimas jam iki šiol nėra įteiktas, tačiau, jeigu teismas vertintų kitaip, prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, kadangi terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, kad Departamentas neatsiuntė iki šiol pareiškėjui Sprendimo, pranešime dėl priimto sprendimo nurodyta klaidinga Sprendimo apskundimo tvarka, nurodant, kad Sprendimas turi būti skundžiamas nuo Sprendimo, o ne pranešimo apie priimtą sprendimą, gavimo dienos. Departamentas pranešime dėl priimto sprendimo neįspėjo pareiškėjo, jog pats Sprendimas jam siunčiamas nebus ir neišaiškino kreipimosi į Departamentą tvarkos dėl tokio akto gavimo. Pareiškėjui iš Pranešimo nėra aiškus Sprendimo turinys, todėl šiuo atveju negalima daryti išvados, kad pareiškėjas apie skundžiamą Sprendimą buvo informuotas tinkamai.

II. Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2024 m. gruodžio 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas grąžino pareiškėjo atstovei sumokėtą 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreiptis į teismą dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo galėjo iki 2024 m. kovo 6 d., tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą 2024 m. gruodžio 20 d., praleidęs terminą skundui paduoti. Teismas iš pareiškėjo prie skundo pridėto Migracijos departamento Pranešimo nustatė, jog pareiškėjas buvo informuotas el. paštu (duomenys neskelbtini), jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyrius 2024 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. 24S58406, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 21 d. iki 2027 m. vasario 20 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo 2024 m. vasario 21 d. iki 2027 m. vasario 20 d. Departamentas šiame rašte taip pat nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjui nėra įteiktas Sprendimas, nesutrukdė jam pateikti skundą teismui bei nurodyti nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus. Teismas vertino, jog Pranešime buvo nurodyti Sprendimo rekvizitai, rezoliucinė dalis, teisinis pagrindas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl išsamaus Sprendimo gavimo, arba, kad Sprendimo turinys nurodytas Pranešime nėra pakankamas. Teismas sprendė, jog skunde taip pat nenurodomos jokios objektyvios priežastys, pateisinančios, kodėl pareiškėjas nebuvo aktyvus ir negynė savo galbūt pažeistų teisių Pranešime nurodytu terminu. Teismas vertino, jog pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl neatnaujino praleisto termino skundui paduoti ir atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl Departamento Sprendimo paduoti.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog Pranešime nurodoma, kad pareiškėjas galės skųsti Sprendimą per 14 dienų nuo šio Sprendimo įteikimo dienos. Tai reiškia, kad Sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo Sprendimo, kuriuo nustatytas draudimas, įteikimo dienos. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas jam iki šiol nėra įteiktas, todėl akivaizdu, kad Departamentas dviprasmiškai nurodo, jog Sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo jo įteikimo, tačiau paties Sprendimo taip ir nesiunčia, tokiu būdu užkirsdamas kelią pareiškėjui realizuoti savo teises (teisę į gynybą ir kt.). Pirmosios instancijos teismas vertina, kad atsakovui užtenka atsiųsti pareiškėjui pranešimą apie tokio sprendimo priėmimą (kuris ypatingai riboja pareiškėjo teises), tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, tokių išvadų darymas paneigia pareiškėjo teises bei atsakovo pareigas. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai traktuoja atsakovo Sprendime nurodomą apskundimo tvarką, nes atsakovas nurodė, kad yra skundžiamas ne Pranešimas, bet pats Sprendimas per 14 dienų nuo jo gavimo dienos. Kadangi Sprendimas iki šiol pareiškėjui nėra įteiktas, todėl pareiškėjas net nėra praleidęs termino skundui paduoti.

Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Departamentui pateikė ne pats tiesiogiai, o per savo darbdavį, kuris ir sukūrė jam elektroninį paštą, kuriuo buvo išsiųstas Pranešimas, ir kuriuo pareiškėjas nesinaudoja, dėl to pareiškėjas neturėjo jokių galimybių laiku paduoti skundo dėl Sprendimo panaikinimo.

Pareiškėjui nėra aišku, kodėl jis turėtų atlikti Departamento darbą ir kreiptis dėl Sprendimo pateikimo į pastarąjį siekdamas greičiau gauti Sprendimą. Departamentas tik formaliai informavo pareiškėją apie Sprendimą, o tai, kad pačiame informaciniame pranešime yra klaidinančiai nurodoma apskundimo tvarka, galima teigti, jog atsakovo veiksmai buvo nesuderinami su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktu, kuriame įtvirtintas įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas neturėjo pareigos siųsti pareiškėjui Sprendimo, kuriuo jam buvo nustatytas draudimas. Departamentas priėmė Sprendimą, kuris yra susijęs su pareiškėju, pats Sprendimas pareiškėjui nebuvo siųstas, nebuvo viešai paskelbtas ar kitokiu būdu įteiktas, įstatymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos informuoti apie priimamus sprendimus pareiškėją ir siųsti jam pačius sprendimus bei tinkamai, neklaidinančiai nurodyti apskundimo tvarką. Be to, Departamentas Pranešime nenurodė, kad Sprendimas pareiškėjui siunčiamas nebus ir neišaiškino tvarkos kreiptis į Departamentą dėl Sprendimo gavimo, todėl suklaidino pareiškėją.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju Departamentas savo pareigų tinkamai neįvykdė, todėl negalima atsakovui tenkančios atsakomybės perkelti pareiškėjui ir teigti, kad pareiškėjas pats turėjo kreiptis į atsakovą dėl Sprendimo pateikimo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino teisės normas, kuriomis nustatyta apie atsakovo priimamus sprendimus informavimo tvarka, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Pranešimas, kuriame nurodyta apskundimo tvarka, yra klaidinantis.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodo, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias skųsti Sprendimo, tačiau, pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo žinomas Sprendimo turinys, t. y. net ir šiuo metu teikiant skundą dėl Sprendimo buvo neįmanoma tinkamai suformuoti skundo, kadangi nėra žinomi nei faktiniai, nei teisiniai Sprendimo motyvai, o pranešime nėra išdėstomi motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir tik dėl savo kaltės praleido terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginčyti Sprendimą, nes jis buvo tinkamai informuotas Departamento Pranešimu apie skundžiamo Sprendimo priėmimą, jo turinį, apskundimo tvarką ir terminus. Teismas, įvertinęs, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas pakankamai ilgą laiko tarpą, pareiškėjas nepateikė jokių svarbių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais dėl objektyvių ir ne nuo jo valios priklausančių priežasčių jis negalėjo įgyvendinti savo teisės pateikti skundo teismui dėl Sprendimo panaikinimo nustatytu terminu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė jį priimti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Departamento Pranešime nurodytą apskundimo tvarką, nes Departamentas nurodė, kad yra skundžiamas ne Pranešimas, bet pats Sprendimas per 14 dienų nuo jo gavimo dienos, o kadangi Sprendimas iki šiol pareiškėjui nėra įteiktas, todėl jis net nėra praleidęs termino skundui paduoti. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo žinomas Sprendimo turinys, o Pranešime nėra išdėstomi motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir tik dėl savo kaltės praleido terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

ABTĮ straipsnio 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada administracinį aktą priėmė, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 ir kt.).

Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama.

Vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 9 dalimis, Vyriausybė 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtino Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisykles. Pagal Taisyklių 20 punktą, jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atšaukti Šengeno vizą, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Sprendimas priimtas 2024 m. vasario 21 d., o apie priimtą Sprendimą pareiškėjas lietuvių ir anglų kalbomis buvo informuotas 2024 m. vasario 22 d. elektroniniu laišku, prie kurio buvo pridėtas Pranešimas. Pranešime nurodyta, kad „Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyrius 2024-02-21 priėmė sprendimą Nr. 24S58406, kuriuo nuspręsta uždrausti Jums atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-02-21 iki 2027-02-20 vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Jums atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024-02-21 iki 2027-02-20.“ Pranešime taip pat nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka (vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka). Kartu su šiuo Pranešimu Sprendimo nuorašas pareiškėjui nebuvo siųstas.

Taigi, byloje nustatyta, kad Sprendimas, t. y. visos apimties individualus administracinis aktas, pareiškėjui nebuvo įteiktas, pareiškėjui buvo išsiųstas tik Pranešimas apie priimtą Sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gavęs Pranešimą, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Sprendimo pateikimo ir Migracijos departamentas pareiškėjui siuntė / įteikė Sprendimą. Todėl, įvertinusi nustatytas aplinkybes, minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai procesinio termino eigos pradžią siejo su Pranešimo pareiškėjui pateikimo data. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi ir aktualioje LVAT praktikoje šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024, 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-95-821/2024, 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-569-662/2024, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-898-602/2024, 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-205-556/2025 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad visos apimties Sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas, 2024 m. gruodžio 20 d. kreipdamasis į teismą, praleido Įstatyme nustatytą terminą skundui dėl šio Sprendimo paduoti.

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo C. P. C. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo C. P. C. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas