2021-10-27 Nr. AB-22510-3-61-3-02998-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-43-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02998-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-485-1062/2021 pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir viešajai įstaigai „Vilniaus universitetas“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8); 2) įpareigoti Administraciją parengti visus reikiamus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT); 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 49SF-1466-(14.49.104.); 4) panaikinti NŽT 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1SS-1678-(9.5.); 4) įpareigoti NŽT atkurti J. S. nuosavybės teises į 2,4985 kv. m. žemės plotą (pagal kartografinę medžiagą), kuri iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė P. I.; 5) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. 49VĮ-46-(14.49.2.); 6) pripažinti niekine ir negaliojančia 2019 m. sausio 28 d. Valstybės žemės panaudos sutartį Nr. 49SUN-4-(14.49.58.)/(1.80)34-40.

Pareiškėja paaiškino, kad 1992 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, o vėliau, 2000 m. gruodžio 14 d. tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko (tėvo) P. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-803/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. I. įsigijo nuosavybėn 7,1640 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvaro ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) kaimų paribiuose, (duomenys neskelbtini) gminoje (apylinkėje), Vilniaus – Trakų apskrityje pagal 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus – Trakų apskrities seniūno sprendimo 6 punktą, ir kurį nuosavybės teise valdė iki 1940 metų nacionalizacijos. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugpjūčio 14 d. pakartotinai atliko buvusio savininko P. I. iki nacionalizacijos turėtos žemės kartografavimą ir surašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ribų nustatymo aktą Nr. R17-298. Atlikus kartografavimo darbus nustatytos buvusios žemės ribos: žemės sklypas Nr. 1 – 4,0246 ha pateko į Vilniaus miesto teritoriją, priskirtą miestui iki 1995 m. birželio 1 d.; žemės sklypas Nr. 2 – 3,1394 ha (iš kurių 2,8742 ha pateko į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. prijungtą teritoriją ir 0,2652 ha į Vilniaus rajono teritoriją.). Šios bylos objektas – žemės sklypo Nr. 2 dalis – 2,4985 ha, kuri patenka į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

Pareiškėja nurodė, kad Žemės sklypas 2003 m. kovo 5 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. K01/2003-26740 (toliau – ir Panaudos sutartis) pagrindu buvo perduotas neatlygintinai naudotis viešajai įstaigai Vilniaus universitetui (toliau – ir VU) 15 metų terminui ir tuo pagrindu buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Panaudos sutarties pabaigos terminas buvo numatytas 2018 m. kovo 4 d., todėl pareiškėja su 2018 m. vasario 21 d. prašymu kreipėsi į NŽT, prašydama nepratęsti Panaudos sutarties tai daliai sklypo, t. y. 2,4985 kv. m, kuri iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė P. I. ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises jai, kaip teisėtai paveldėtojai. Vėliau pareiškėja pakartotinai į NŽT skyrių kreipėsi su 2018 m. gegužės 11 d. prašymu. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 49SF-1466-(14.49.104.) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, nes ginčas dėl Žemės sklypo panaudos sutarties panaikinimo dėl 2,4985 kv. m ploto dalies ir jos perdavimo panaudos teise valdyti VU išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-982-727/2013. Pareiškėja su skundu kreipėsi į NŽT, kuri pareiškėjai atsakė 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 1SS-1678-(9.5.). Administracija į NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 49SJN-967-(14.49.105.) ir pareiškėjos atstovo 2018 m. gegužės 11 d. prašymą atsakė 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8).

Pareiškėja dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 49SF-1466-(14.49.104.) ir NŽT 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 1SS-1678-(9.5.) nurodė, kad juose nepagrįstai teigiama, jog ginčas dėl Žemės sklypo grąžinimo jau yra išspręstas. Panaudos sutartis nustojo galioti, tai reiškia, kad išnyko Žemės sklypo statusas – valstybės išperkama žemė. Todėl Žemės sklypo grąžinimo natūra klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja NŽT prašė ne panaikinti Panaudos sutartį, o nesudaryti naujos Panaudos sutarties ir grąžinti Žemės sklypą natūra, tačiau šiuo klausimu joks subjektas nėra pasisakęs. Minėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas Panaudos sutarties panaikinimo klausimas, o Panaudos sutartis yra pasibaigusi. Pareiškėja yra pateikusi naujas aplinkybes patvirtinančius dokumentus – faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei NŽT skyriaus aktą, patvirtinančius, kad Žemės sklypas yra apleistas. Todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar Žemės sklypas reikalingas VU. Be to, nebuvo išspręsta dėl pareiškėjos argumentų, kad Žemės sklypą, remiantis 2004 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-376, numatoma naudoti golfo laukams. Ši aplinkybė taip pat nebuvo vertinama civilinėje byloje. Tiek NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. 49SF-1466-(14.49.104.), tiek NŽT 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. 1SS-1678-(9.5.) priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą, 8 straipsnį bei Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 35.3 punktą.

Pareiškėja dėl Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8) nurodė, kad šis sprendimas paremtas tik prielaidomis ir nepagrįstai teigiama, kad Žemės sklypas negali būti grąžintas, nes Botanikos sodo teritorijoje nėra numatytos individualios statybos ir nėra pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių statinių. Tokio reikalavimo teisės aktai apskritai nenumato.

Pareiškėja dėl NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 49VĮ-46-(14.49.) ir Panaudos sutarties nurodė, kad iš Žemės sklypo kadastrinės bylos nustatė, jog Žemės sklype esantys pastatai išsidėstę viršutinėje (šiaurinėje) žemės sklypo dalyje ir yra reikšmingai nutolę nuo Žemės klypo dalies. Byloje nėra parengto plano, kokio dydžio žemės plotas reikalingas statiniams eksploatuoti. Panaudos sutartis sudaryta jau pradėjus nagrinėti šią administracinę bylą, todėl buvo pažeistas taip pat ir gero administravimo principas.

Atsakovas NŽT, atstovaujanti ir NŽT Vilniaus miesto skyrių, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

NŽT paaiškino, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MR8) pareiškėją informavo, jog visas registre įregistruotas žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini) (plotas apie 170 ha) – (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba, yra įregistruotas Kultūros vertybių registre. Tokie sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai neperduodami. Sklypai perduodami tik tuo atveju, jei šiose vietose asmenims nuosavybės teise priklauso pastatai. Botanikos sodo teritorijoje nėra suprojektuotos individualios statybos, nėra nuosavybės teise piliečiui priklausančių pastatų, todėl nuosavybės teisių atkūrimas negalimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2-982-727/2013 išnagrinėjo Žemės sklypo nustatytų ribų ir jo perdavimo panaudos teise valdyti VU teisėtumą. Sprendime nurodyta, kad Žemės sklypas naudojamas viešiems tikslams, todėl negali būti perduotas privatiems asmenims. Kadangi teismo sprendimas įsiteisėjo, taip pat todėl, kad žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), įrašytas į Kultūros vertybių registrą, buvo priimtas įsakymas ir sudaryta Panaudos sutartis.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Administracija paaiškino, kad Žemės sklypas, į kurio dalį nuosavybės teises nori atkurti pareiškėja, ne vieną dešimtmetį buvo naudojamas VU Botanikos sodo. Ginčo žemės sklype esantys pastatai yra perduoti Botanikos sodui turto patikėjimo teise iki 2036 m. Nors pareiškėja pateikė schemą, iš kurios matyti, kad pastatai daugiau išsidėstę šiaurinėje sklypo dalyje, tačiau reikėtų atsižvelgti į sklypo naudojimo specifiką, o teisės normos neturėtų būti taikomos formaliai. Šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas. Golfo sklypas planuojamas ne toje dalyje, į kurią atkurti nuosavybės teises pageidauja pareiškėja.

Faktines aplinkybes fiksuojančiuose protokoluose užfiksuota tik tos dienos padėtis, tačiau jie nepatvirtina, kad sklypas buvo neprižiūrėtas 13 metų. Dėl pareiškėjos į bylą pateikto Vilniaus miesto valdybos Aplinkos apsaugos skyriaus 1995 m. kovo 16 d. rašto Nr. 15-48, kuris, pareiškėjos teigimu, patvirtina, kad dalis (duomenys neskelbtini) parko teritorijos buvo priskirta individualių namų teritorijai ir tai nekliudė įgyvendinti Botanikos sodo veiklos tikslų, Administracija nurodė, kad iš šio rašto turinio nėra aišku, apie kokią Žemės sklypo dalį, skirtą individualiai namų statybai, kalbama.

Botanikos sodo valdomo žemės sklypo ribos buvo patvirtintos Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 sprendimu Nr. 686V ir šių ribų teisėtumas yra pripažintas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-982-727/2013. Kadangi 1 694 955 ha teritorija, dar 1974 m. skirta VU Botanikos sodui, sudaro vientisą sklypą, kuriame stovi VU Botanikos sodo valdomi statiniai, pagal Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą tokia žemė laikytina valstybės išperkama ir natūra negrąžinama, todėl žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais.

Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą šis žemės sklypas yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdinių teritorijoje. Pareiškėjos pageidaujamas suprojektuoti sklypas yra visuomeninio naudojimo būdo žemės sklype ir nėra tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, o Administracija pagrįstai atsisakė formuoti pareiškėjos pageidaujamą grąžinti žemės sklypą.

Atsakovas viešoji įstaiga Vilniaus universitetas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

VU paaiškino, kad Panaudos sutarties termino pasibaigimas negali būti laikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe ir nepaneigia ir nepanaikina ginčo žemės sklypo išperkamos valstybės žemės statuso. Botanikos sodui priskirtas sklypas buvo naudojamas sodo kūrimui dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą, tačiau tik 2013 m. buvo nuspręsta pasirašyti panaudos sutartį. Buvo atliktos atitinkamos investicijos. Vėliau prasidėjo teisminiai ginčai, dėl to darbai buvo sustoję. Plotas visada buvo prižiūrimas, buvo auginamos eksperimentinės žemės ūkio kultūros. Šiuo metu sklype auginama žolė. VU nuomone, pareiškėjos reikalavimai nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 1992 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, o vėliau 2000 m. gruodžio 14 d. tuometės VAVA Žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko (tėvo) P. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-803/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. I. įsigijo nuosavybėn 7,1640 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvaro ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) kaimų paribiuose, (duomenys neskelbtini) gminoje (apylinkėje), Vilniaus – Trakų apskrityje pagal 1934 m. balandžio 6 d.

Vilniaus – Trakų apskrities seniūno sprendimo 6 punktą, ir kurį nuosavybės teise valdė iki 1940 metų nacionalizacijos. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugpjūčio 14 d. atliko buvusio savininko P. I. iki nacionalizacijos turėtos žemės kartografavimą ir surašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ribų nustatymo aktą Nr. R17-298. Atlikus kartografavimo darbus buvo nustatytos buvusios žemės ribos: žemės sklypas Nr. 1 – 4,0246 ha pateko į Vilniaus miesto teritoriją priskirtą miestui iki 1995 m. birželio 1 d.;

žemės sklypas Nr. 2 – 3,1394 ha (iš kurių 2,8742 ha pateko į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. prijuntą teritoriją ir 0,2652 ha į Vilniaus rajono teritoriją.). Pagal NŽT atliktą žemės sklypo kartografavimą 2,4985 ha pateko į VU Botanikos sodo naudojamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdyba dar 1997 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 686V nustatė VU Botanikos sodo (duomenys neskelbtini) 1 694 955 kv. m dydžio sklypo ribas bei nusprendė leisti išnuomoti nurodytą sklypą 15 metų. 2003 m. kovo 5 d. valstybinės žemės panaudos sutartimi Žemės sklypas buvo perduotas neatlygintinai naudotis VU 15 metų terminui.

Panaudos sutarčiai baigiantis VU su 2011 m. liepos 4 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, kuris 2011 m. spalio 17 d. raštu informavo, kad dėl panaudos sutarties termino pratęsimo bus sprendžiama pasibaigus teisminiams ginčams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-982-727/2013 buvo išnagrinėtas Žemės sklypo nustatytų ribų ir jo perdavimo panaudos teise valdyti VU teisėtumas. Pareiškėjos patikslintas ieškinys buvo atmestas. Sprendime konstatuota, kad Botanikos sodo valdomas žemės sklypas naudojamas viešiems, visuomeniniams, akademiniams ir moksliniams poreikiams, todėl negali būti perduotas privatiems asmenims, o turėtų būti išperkamas valstybės kaip išperkama žemė.

Pareiškėja su 2018 m. vasario 21 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, kuriuo prašė nepratęsti panaudos sutarties. NŽT Vilniaus miesto skyrius su 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 49SJN-967-(14.49.105.) kreipėsi į Administraciją prašydamas apsvarstyti galimybę dėl Botanikos sodui suformuoto Žemės sklypo sumažinimo ir dalies sklypo grąžinimo pretendentams, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos į buvusio žemės savininko P. I. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8) pareiškėją ir NŽT Vilniaus miesto skyrių informavo, kad formuoti naują papildomą, natūra grąžintiną žemės sklypą nėra teisinio pagrindo, nes Žemės sklype esantys statiniai patikėjimo teise perduoti VU iki 2036 metų ir jų eksploatacijai turi būti suteiktas reikalingas žemės sklypas. NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjos 2018 m. vasario 21 d. prašymą, 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 49SJN-966-(14.49.105.) kreipėsi į VU ir prašė paaiškinti bei pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog Botanikos sodui reikalingas visas Žemės sklypas, bei nurodyti, kokia veikla bus vykdoma Žemės sklypo dalyje, į kurią patenka buvusio žemės savininko P. I. turėta žemėvalda. VU 2018 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 60000-SR-433 informavo, kad dar nagrinėjant civilinę bylą yra pagrindęs ginčytino sklypo dalies reikalingumą Botanikos sodo veiklai plėtoti bei visuomenės interesams tenkinti. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. birželio 18 d. raštu Nr. 49SF-1405-(14.49.105.) kreipėsi į VU dėl statinių, esančių Žemės sklype, naudojimo. Apie atliekamus veiksmus pareiškėja buvo informuota 2018 m. birželio 18 d. raštu Nr. 49SF-1466-(14.49.104.), kuriame nurodė, kad ginčas dėl Žemės sklypo panaudos sutarties panaikinimo 24 985 kv. m. ploto dalyje ir jos perdavimo panaudos teise valdyti VU išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-982-727/2013, todėl pareiškėjos patikslintas skundas atmetamas.

Teismas nustatė, kad pareiškėja su 2018 m. liepos 18 d. skundu dėl panaudos sutarties nepratęsimo bei nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi į NŽT, kuri 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 1SS-1678-(9.5.) pareiškėjos skundo netenkino. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. A51-67126/18(2.14.2.-MP8) informavo, kad sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas ir pagal panaudos sutartį perduotas naudotis statinių, kuriems eksploatuoti ir buvo suformuotas, savininkams – VU. Taip pat nurodė, kad buvusio savininko P. I. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą grąžinimui natūra nėra teisinio pagrindo, nes Botanikos sodo teritorijoje nėra numatytos individualios statybos ir nėra nuosavybės teise piliečiui priklausančių gyvenamųjų namų ar kitų pastatų.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2019 m. sausio 25 d. priėmė įsakymą Nr. 49VĮ-46-(14.49.2.), kuriuo perdavė neatlygintinai naudotis VU 1 694 955 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą. Valstybinės žemės panaudos 2019 m. sausio 28 d. sutartimi Nr. 49SUN-4-(14.49.58.)/(1.80)SU-407 VU iki 2036 m. kovo 29 buvo perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises pageidauja atkurti pareiškėja, nuo 1974 m. priklauso Botanikos sodo teritorijai. Žemės sklype, kuris priklauso Botanikos sodui yra statiniai, kurie yra perduoti Botanikos sodui turto patikėjimo teise iki 2036 metų. Atsižvelgiant į tai, kad sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), stovi VU Botanikos sodo valdomi statiniai ir statinių savininkas turi teisę į jam priklausančių statinių eksploatavimui suprojektuotą žemės sklypą, todėl tokia žemė, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, laikytina valstybės išperkama žeme ir nuosavybės grąžinimas į šį žemės plotą negalimas.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 1061 punktą, suprojektuotas natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijoje. Tačiau pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, minėtam žemės sklypui yra nustatytas visuomeninės paskirties teritorijų naudojimo būdas. Taigi pareiškėjos pageidaujamo suprojektuoti sklypo naudojimo būdas neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodyto sklypo naudojimo būdo ir paskirties – intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinė zona.

Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai.

Teismas nurodė, kad neginčytinai nustatyta, jog visas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), į kurio dalį patenka pareiškėjos pageidaujamas natūra gauti sklypas, yra įregistruotas Kultūros vertybių registre (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)), kuriame nurodyta, kad VU Botanikos sodas įsteigtas (duomenys neskelbtini) dvaro sodyboje, o (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba ir parkas yra aukštos kultūrinės vertės ansamblis. Pareiškėja į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjai ar P. I. priklausančių gyvenamųjų ar kitų pastatų, taip pat nepateikė duomenų, kad pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus ginčo žemėje numatoma individuali statyba. Kadangi pareiškėja jokiais įrodymais nepagrindė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų išimčių, pareiškėjos norimas įsigyti sklypas nuosavybėn negali būti perduotas.

Teismas darė išvadą, kad aptarti argumentai yra esminiai, kuriais remiantis pareiškėjai negalėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko (tėvo) P. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 2,4985 ha žemės plotą, kuris pateko į VU Botanikos sodo naudojamą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) ir kuriame yra įkurtas VU Botanikos sodas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prie skundo pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog Žemės sklypas yra apleistas, taip pat prieštaravo, kad nebuvo išspręsta, ar ginčo sklypas iš viso reikalingas Botanikos sodui, nebuvo aiškiai išdėstytos aplinkybės dėl žemės sklypo ploto, kuriame numatoma įrengti golfo laukus ir pan. Teismas vertino, kad net ir tuo atveju, jei šios abejonės būtų pripažintos pagrįstomis, pareiškėja vis tiek neturėtų teisės atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko (tėvo) P. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 2,4985 ha žemės plotą, kuris pateko į VU Botanikos sodo teritoriją, nes nuosavybės teisių atkūrimas į teritorijas, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, iš esmės yra negalimas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, kurių pareiškėja, kaip egzistuojančių, neįrodė.

Teismas sprendė, kad bylos esmė – pareiškėjos teisių atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko (tėvo) P. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 2,4985 ha žemės plotą, kuris pateko į VU Botanikos sodo naudojamą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ribojimas. Pareiškėjos argumentai, kuriais ji įrodinėja, kad pasibaigus ankstesnės panaudos sutarties galiojimui atitinkamai išnyko ir Žemės sklypo statusas – išperkama valstybės žemė, o šios nagrinėjamos bylos kontekste, naujos panaudos sutarties sudarymas – nauja aplinkybė (nauji faktiniai duomenys), vertintini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas į 2,4985 ha žemės plotą, kuris pateko į VU Botanikos sodą, negalimas dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų teisinių pagrindų. Todėl pareiškėjos argumentai, kuriais ji grindžia neteisėtą naujos panaudos sutarties sudarymą, teisiškai nėra reikšmingi.

Teismas, įvertinęs Administracijos Miesto plėtros departamento, NŽT Vilniaus miesto skyriaus, NŽT sprendimų teisėtumą VAĮ 8 straipsnio reikalavimų aspektu, darė išvadą, kad institucijos, jų kompetencijos ribose, išsamiai atsakė į pareiškėjos skunduose nurodytus argumentus, skundų nagrinėjimo procedūrų nepažeidė. Sprendimuose pakankamai išsamiai ir suprantamai detalizuotos institucijų pozicijos pareiškėjos suformuluotų reikalavimų atžvilgiu, skundžiami sprendimai pagrįsti argumentais, iš sprendimų turinio suprantamos pareiškėjos prašymo nepatenkinimo priežastys. Todėl naikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8), NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 49SF-1466-(14.49.104.) ir NŽT 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1SS-1678-(9.5.) kaip neatitinkančius VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, ar kitais pagrindais, nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Administraciją parengti visus reikiamus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT laikytinas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. A51-67126/18(2.14.2.12-MP8), todėl netenkinus reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl įpareigoti atlikti veiksmus.

Teismas sprendė, kad pripažinus, jog pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės į 2,4985 kv. m žemės plotą, kuris iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė P. I., nes pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ginčo žemė laikytina valstybės išperkama ir natūra negrąžinama, reikalavimas įpareigoti NŽT atkurti J. S. nuosavybės teises į 2,4985 kv. m žemės plotą (pagal kartografinę medžiagą), kuri iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė P. I. taip pat negali būti tenkinamas.

Teismas konstatavo, kad nesant teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į 2,4985 kv. m žemės plotą, kuris pateko į Botanikos sodo teritoriją, atitinkamai nėra teisinio pagrindo panaikinti ir NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. 49VĮ-46-(14.49.2.), kuriuo NŽT VU perdavė neatlygintinai naudotis 1694955 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą bei niekine ir negaliojančia pripažinti 2019 m. sausio 28 d. Valstybės žemės panaudos sutartį Nr. 49SUN-4-(14.49.58.)/(1.80)34-40.

III. Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodė, kad įvertinus byloje esančius įrodymus matyti, kad visi VU Botanikos sodo žemės sklype esantys pastatai yra išsidėstę viršutinėje (šiaurinėje) dalyje ir yra smarkiai nutolę nuo ginčo žemės sklypo dalies ir šiems statiniams eksploatuoti pagal jų naudojimo paskirtį ginčo žemės sklypo dalies nereikia. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatų eksploatavimui reikalingas realiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011 ir kt.).

Pareiškėja pažymėjo, kad Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 (toliau – ir Taisyklės) 2.1 punktas nurodo, jog pagal šias Taisykles Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims gali būti perduodami neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypai (jų dalys), kurių reikia nuosavybės teise ar patikėjimo teise valdomiems, panaudos ar nuomos pagrindais naudojamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti. Pagal Taisyklių 7.3 punktą naudojamo valstybinės žemės sklypo plane turi būti išskirtos dalys, kurių reikia kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti, ir nustatytas šių dalių plotas. Pagal Žemės įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, valstybinė žemė šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, išskyrus tradicines religines bendruomenes ir bendrijas, perduodama neatlygintinai naudotis tik valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Jeigu perduotas naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal panaudos sutartyje nurodytas sąlygas arba panaudos gavėjas nebeatlieka funkcijų, kurioms buvo perduotas valstybinės žemės sklypas, laikoma, kad perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, ir panaudos davėjas turi nutraukti panaudos sutartį prieš terminą. Pagal Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 2.2 punktą valstybinės žemės patikėtiniai turi kontroliuoti, kaip valstybinės žemės sklypų panaudos gavėjai vykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas, o nustatę pažeidimus – reikalauti juos pašalinti arba inicijuoti sutarties. Ginčo žemės sklypo suteikimas VU grindžiamas Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kad neatlygintinai naudotis gali būti perduodami žemės sklypai, reikalingi jų naudojamiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Subjektų teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga turimų statinių eksploatavimui, pagal savo prigimtį negali būti įgyvendinama nenustačius, koks žemės sklypas (kokio dydžio ir ribų) atitinka įstatyme įtvirtintą kriterijų, t. y. būtinas naudoti užtikrinant statinio tiesioginę paskirtį. Toks planas yra neparengtas, jo byloje nėra.

Pareiškėjos nuomone, byloje nustačius faktines aplinkybes, kad žemės sandoris sudarytas pažeidus šiuos reikalavimus, teismai turi svarstyti, ar tokia šalių sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis negali būti laikoma niekine ir negaliojančia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003 ir kt.). Be to, statiniai yra naudojami ne visuomeniniams akademiniams ar moksliniams poreikiams tenkinti, o išimtinai komercinei naudai gauti – veikia restoranas, mokamas žirgynas, nuoma renginiams, pastatas „Malūnas“ išnuomotas restoranui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Byloje svarbu tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. 49VĮ-46-(14.49.2.) ir 2019 m. sausio 28 d. Valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 49SUN-4-(14.49.58.)/(1.80)34-407 sudaryti šios administracinės bylos nagrinėjimo metu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų netyrė, o tik formaliai vadovavosi teisės normomis.

Pareiškėja nurodė, kad kultūros vietovė, kaip yra nurodyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir de facto teritorija, į kurią patenka Žemės sklypas, skiriasi apsaugos prasme ir pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo reguliavimą vietovei ir jos apsaugos zonai taikomas skirtingas apsaugos režimas. Iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateiktų Registrų centro duomenų banko išrašų, matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zoną. Nustačius, kad ginčo žemės sklypas patenka į kultūros vietovių apsaugos zoną Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą nagrinėjamu atveju nėra taikomas ir nuosavybės teisės pretendentei gali būti atkurtos. Analogiškos nuostatos išaiškintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018. Pirmosios instancijos teismas apie tai buvo informuotas 2019 m. rugsėjo 16 d. rašytiniais paaiškinimais, tačiau į tai neatsižvelgė. Todėl teismo argumentai, kad nuosavybės atkūrimas ginčo atveju negalimas, yra nepagrįsti, priimti netinkamai aiškinant Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 2 straipsnio 18 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonų nustatymo taisyklių 4 ir 10 punktus bei nukrypus nuo suformuotos teismų praktikos.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnį, t. y. vertino įrodymus klaidingai, selektyviai, nepasisakė apie pareiškėjos argumentus, juos ignoruodamas. Teismo įvertinti įrodymai, atsakovo pozicija, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, į kuriuos teismas neatsižvelgė.

Atsakovas NŽT, atstovaujantis ir NŽT Vilniaus miesto skyrių, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

NŽT nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-982-727/2013 išnagrinėjo Žemės sklypo ribų ir jo perdavimo panaudos teise valdyti VU teisėtumą ir pareiškėjos patikslintą ieškinį atmetė. Minėtame teismo sprendime konstatuota, jog VU Botanikos sodo valdomas sklypas naudojamas viešiems, visuomeniniams, akademiniams ir moksliniams poreikiams, turi ryškią visuomeninę ateities viziją ir perspektyvas, todėl negali būti perduotas privatiems asmenims, o turėtų būti išperkamas valstybės kaip išperkama žemė.

Kadangi šis klausimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau buvo išnagrinėtas, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas Kultūros vertybių registre, o miestų teritorijos dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba), neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai ar kiti statiniai, tačiau Botanikos sodo teritorijoje nėra numatytos individualios statybos ir nėra pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų ar kitų statinių, vadovaujantis Žemės įstatymo 8 straipsniu, Taisyklių 2 punktu, buvo priimti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. sausio 25 d.

įsakymas Nr. 49VĮ-46-(l4.49.6.) ir Valstybinės žemės panaudos 2019 m. sausio 28 d. sutartis Nr. 49SUN-4-(14.49.58.)/(1.80)SU-407. Šie dokumentai priimti griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės perdavimą neatlygintinai naudotis, todėl pareiškėjos reikalavimas ab initio pripažinti Valstybinės žemės panaudos 2019 m. sausio 28 d. sutartį negaliojančia yra nepagrįstas ir atmestinas. NŽT negali veikti viršydama turimos kompetencijos ribų ir priimti sprendimų dėl valstybinės žemės plotų priskyrimo valstybės išperkamai žemei.

Tuo atveju, jei bus patenkintas pareiškėjos apeliacinis skundas ir pripažinta, kad ginčo teritorija nepagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei ir Administracija suformuos šioje teritorijoje žemės sklypą / sklypus nuosavybės teisių grąžinimui natūra, NŽT teritorinis padalinys galės vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko P. I. iki nacionalizacijos valdytą turtą, grąžinant žemės sklypus natūra. Kitu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros bus tęsiamos ir už iki nacionalizacijos buvusio savininko P. I. valdytą žemės plotą galės būti kompensuojama kitais Įstatyme numatytais būdais.

NŽT nuomone, byloje skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti, priimti nepažeidžiant procedūrų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti

Administracija nurodė, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kartu su jame esančiais statiniais sudaro vientisą istoriškai susiformavusį objektą – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybą, ne vieną dešimtmetį buvo naudojamas VU Botanikos sodo veiklai vykdyti. Žemės sklypo bei jame esančių statinių paskirtis bei šio komplekso susiformavimo istorinės aplinkybės lemia, jog teisės normas, aktualias nagrinėjamai situacijai pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pritaikė ne formaliai, o teisingai ir tinkamai, vadovaujantis protingumo principu ir atsižvelgiant į viešąjį interesą. Viešojo intereso egzistavimą patvirtina tiek pačios pareiškėjos į bylą teikta Botanikos sodo raidos programa, tiek ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 2-982-727/2013 konstatuotas visuomeninio poreikio ir aiškaus viešo intereso dėl Botanikos sodo valdomo žemės sklypo egzistavimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą tokia žemė laikytina valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Žemės sklypas yra ne kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kurioje pareiškėjo teigimu nuosavybės teisių atkūrimas natūra yra galimas, tačiau visa apimtimi patenka į kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) – užimamą teritoriją. Šioje (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijoje nėra numatytos individualios statybos ir nėra nuosavybės teise pareiškėjai ar jos tėvui priklausančių gyvenamųjų namų ar kitų pastatų, to pareiškėja ir neginčija. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės atkūrimas natūra ginčo žemės sklype (t. y. kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijoje) prieštarautų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai.

Atsakovas Vilniaus universitetas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

VU nurodė, kad VU Botanikos sodui panaudos teise suteiktas žemės sklypas naudojamas viešiems, visuomeniniams, akademiniams ir moksliniams poreikiams tenkinti, turi ryškią visuomeninę ateities viziją ir perspektyvas. Botanikos sodas yra didžiausias ir turtingiausias Lietuvoje augalų kolekcijomis. Sodas įsikūręs senoje dvaravietėje, išlikęs parkas su tvenkinių sistema, ūkiniai dvaro pastatai. Jame vyksta įvairūs kultūriniai ir pažintiniai renginiai, koncertai, parodos, paskaitos, kūrybinės dirbtuvės. Ginčo žemės sklype esantys statiniai perduoti VU Botanikos sodui eksploatuoti iki 2036 metų kovo 1 d. Statinių eksploatavimui reikalinga ir teisė naudotis žemės sklypu, kuriame jie stovi. Išdalinti žemės sklypo dalimis pagal naudojamus statinius nėra jokio pagrindo. Botanikos sodas sudaro vientisą kompleksą. VU, kaip viešajai įstaigai, įstatymai nedraudžia verstis komercine-ūkine veikla, pvz., valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuoma, maitinimo paslaugų, žirgyno paslaugų teikimu ir kt.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 3 d. nutartimi pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmetė (administracinė byla Nr. eA-485-1062/2021).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra dalis žemės ploto, kurį iki 1940 m. nacionalizacijos valdė nuosavybės teise pareiškėjos tėvas P. I. pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 17 d. sprendime nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą (įsigijo nuosavybėn 7,1640 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvaro ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) kaimų paribiuose, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, pagal 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus – Trakų apskrities seniūno sprendimo 6 punktą).

Teismas pažymėjo, kad nors nauja Valstybinės žemės panaudos 2019 m. sausio 28 d. sutartis Nr. 49SUN-4-(14.49.58.)/(1.80)SU-407 sudaryta jau pradėjus nagrinėti šią administracinę bylą, nėra ginčo, kad žemės sklypas, kurį susigrąžinti siekia pareiškėja, tiek pagal ankstesnius sprendimus, tiek šiuo metu patenka į VU Botanikos sodo teritoriją.

Pareiškėjos nuomone, ginčo žemės sklypo suteikimas VU grindžiamas Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį neatlygintinai naudotis gali būti perduodami žemės sklypai, reikalingi jų naudojamiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, o tam būtina nustatyti, kokio dydžio ir ribų žemės sklypas atitinka įstatyme įtvirtintą kriterijų, t. y. būtinas naudoti užtikrinant statinio tiesioginę paskirtį. Pareiškėja akcentuoja ir Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintų Taisyklių 2.1 punktą, pagal kurį, pasak pareiškėjos, Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims gali būti perduodami neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypai (jų dalys), kurių reikia nuosavybės teise ar patikėjimo teise valdomiems, panaudos ar nuomos pagrindais naudojamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti.

Teismas vertino, kad pareiškėja neteisingai aiškina Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (bylai aktuali 2014 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. XII-793 redakcija), kurioje yra nurodyti dviejų kategorijų subjektai, kuriems gali būti perduodami neatlygintinai naudotis valstybiniai žemės sklypai: „valstybinė žemė gali būti perduodama laikinai neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, ir viešosioms įstaigoms – mokykloms. Kitiems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnyje nurodytiems asmenims, kuriems valstybės turtas (statiniai ar įrenginiai) perduotas panaudos pagrindais neatlygintinai naudotis, gali būti perduodami laikinai neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypai, reikalingi šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. <…>.”

Teismas iš pacituoto teisinio reguliavimo sprendė, kad pirmai grupei (į kurią patenka ir VU) perduodami žemės sklypai laikinai neatlygintinai naudotis nėra siejami su turimų pastatų eksploatacija. Šis reguliavimas yra detalizuojamas (įvardijant dvi kategorijas subjektų) ir pareiškėjos nurodytų Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 (bylai aktuali 2015 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 62 redakcija) patvirtintų Taisyklių 2.1 ir 2.2 papunkčiuose: „2.1. valstybinės žemės sklypai (jų dalys), kurių reikia nuosavybės teise ar patikėjimo teise valdomiems, panaudos ar nuomos pagrindais naudojamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti; 2.2. valstybinės žemės sklypai, neužstatyti statiniais ar įrenginiais. Šie valstybinės žemės sklypai gali būti perduodami neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat viešosioms įstaigoms – mokykloms.“

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra taikomas ne tik apeliaciniame skunde nurodytas Taisyklių 2.1 papunktis, bet ir 2.2 papunktis, pagal kurį gali būti perduodami neatlygintinai naudotis ir valstybinės žemės sklypai, neužstatyti statiniais ar įrenginiais.

Teismas atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad ginčo žemės sklypo perdavimas neatlygintinai naudotis VU neatitinka Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-982-727/2013 išnagrinėjus ginčijamo Žemės sklypo ribų ir jo perdavimo panaudos teise valdyti VU teisėtumą, pareiškėjos ieškinys atmestas. Minėtame teismo sprendime konstatuota, jog VU Botanikos sodo valdomas sklypas naudojamas viešiems, visuomeniniams, akademiniams ir moksliniams poreikiams, turi ryškią visuomeninę ateities viziją ir perspektyvas, todėl negali būti perduotas privatiems asmenims, o turėtų būti išperkamas valstybės kaip išperkama žemė. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Teismas pabrėžė, kad iš viešai skelbiamų Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) yra įtraukta į šį registrą. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, ginčo žemės sklypas patenka ne į konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zoną, o visas vientisas sklypas (su jame esančiais pastatais), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2019 m. sausio 28 d. valstybinės žemės panaudos sutartį iki 2036 m. kovo 29 d. perduotas laikinai neatlygintinai naudoti Vilniaus universitetui (III t., b. l. 120–121). Taigi (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba yra vientisas kompleksinis kultūros paveldo objektas, todėl neskaidomas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zoną ir dėl to pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą neturi būti taikomas, atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas ribojimas, pagal kurį miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai, nagrinėjamu atveju yra taikomas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra į 2,4985 ha žemės plotą, kuris patenka į VU Botanikos sodą, negalimas ir dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų pagrindų.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos J. S. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-485-1062/2021. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pareiškėja pakartoja faktines aplinkybes, susijusias ginču ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino Taisyklių 2 punktą. Šis Taisyklių punktas numato, kad Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytai subjektų kategorijai, kuriai priskirtinas ir VU, neatlygintinai naudotis valstybinė žemė gali perduota dviem pagrindais: 1) valstybinės žemės sklypai (jų dalys), kurių reikia nuosavybės teise ar patikėjimo teise valdomiems, panaudos ar nuomos pagrindais naudojamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti ir 2) valstybinės žemės sklypai, neužstatyti statiniais ar įrenginiais. Žemės sklypas Panaudos sutartimi VU buvo neatlygintinai perduotas naudotis jam priklausantiems statiniams eksploatuoti, o tai reiškia, jog teismai turėjo vertinti ar visas Panaudos sutartimi žemės sklypo, perduoto neatlygintinai naudotis VU, plotas reikalingas Botanikos sodo statiniams eksploatuoti. Tokiu būdu teismai padarė akivaizdžius minėtų materialiosios teisės normos pažeidimus jas taikant ir šie pažeidimai yra esminiai, kurie turėjo įtakos priimti neteisėtus sprendimą ir nutartį.

Pareiškėja nurodo, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre unikaliu objekto kodu (duomenys neskelbtini) įregistruotas ne vientisas sklypas, o tik (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos kompleksą sudarantys statiniai: (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos pirmųjų rūmų liekanos (27023), (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos antrųjų rūmų liekanos (27024); (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos arklidė (27025); (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos malūnas (27026); (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos rūsys (27027); (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos vežiminė (27028); (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos kluonas (27029); (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos kumetynas (27030) bei (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos parkas (27031).

Įregistruotos tokios (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos parko vertingosios savybės: planavimo sprendiniai – peizažinio parko plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija su išlikusiu terasiniu planu (taisyklingas terasinis planas susidarė renesanso laikotarpiu kartu su tvenkinių sistema; būklė gera; įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – apskritimo plano fontano, esančio parterio V dalyje; žemės ir jos paviršiaus elementai – natūralus banguotas teritorijos reljefas terasomis kylantis P kryptimi; takai, keliai ar jų dalys, dangos – stačiakampio formos parteris apjuostas taku; pagrindinio parko kelio, vedančio per parko teritoriją V-R kryptimi, trasa; parko kelių ir takų gruntinės dangos tipas;

želdynai ir želdiniai; P-Š krypties mažalapių liepų alėja centrinėje parko dalyje; pavieniai medžiai, išskirtini: europinis maumedis centrinėje parko dalyje; upės, natūralūs vandens telkiniai ir hidrotechniniai įrenginiai – parko vandens telkinių sistema, kurią sudaro 10 tvenkinių esančių Š ir centrinėje teritorijos dalyse; išskirtinas tvenkinys su apskrita salele. Visos šios įregistruotos (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos parko vertingosios savybės išsidėsčiusios tuose (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos parko teritorijose, kurios net nesiriboja su Žemės sklypu.

Teismai, taikydami Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, privalėjo įvertinti aplinkybę, jog Žemės sklypas patenka tik į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zoną, bet ne į teritoriją, įrašytą į Kultūros vertybių registrą, todėl šioje normoje nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą neturi būti taikomas.

Pareiškėja pažymi, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį kultūros paveldo vietovė – teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų, o pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį apsaugos zonos – greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės esančios teritorijos, kurioms nustatomos žemės sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonų nustatymo taisyklių 4 punktu nustatyta, kad apsaugos zonos nustatomos: kultūros paveldo objektams (4.1 p.) ir kultūros paveldo vietovėms (4.2 p.). Pagal 10 punktą apsaugos zonos nustatomos kultūros paveldo objekto ar vietovės teritorijoms siekiant apsaugoti jas nuo fizinio poveikio ar, kad netrukdytų apžvelgti kultūros paveldo objektą ar vietovės panoramas, perspektyvas, dominantes ir siluetus.

Pareiškėjos vertinimu, tai reiškia, kad kultūros vietovė, kaip yra nurodyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir de facto teritorija, į kurią patenka Žemės sklypas, skiriasi apsaugos prasme ir pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reguliavimą vietovei ir jos apsaugos zonai taikomas skirtingas apsaugos režimas. Nustačius, kad ginčo žemės sklypas patenka į kultūros vietovių apsaugos zoną Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą nagrinėjamu atveju nėra taikomas ir nuosavybės teisės pretendentei gali būti atkurtos.

Pareiškėjos nuomone, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismai akivaizdžiai pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtiną nuostatą, kad pareiškėjos norimas įsigyti sklypas nuosavybėn negalėtų būti perduotas tik tuo atveju, jeigu: jis yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), tačiau pareiškėjos pageidaujamas natūra gauti sklypas nėra įtrauktas į žemės sklypą, kuris yra įregistruotas Kultūros vertybių registre (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

Administracija nurodo, kad Kultūros vertybių registre esantys duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba užima visą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), į kurio dalį pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446 buvo patvirtintas valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos (G349K) – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (teritorijos bei apsaugos zonų ribų planas ir paveldotvarkos projektas), kuriuo buvo nustatytos (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos bei apsaugos zonos ribos ir jų plotai, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos vertybės teritorijos plotas – 170,50 ha, kultūros vertybės ribos sutapatinamos su VU Botanikos sodo nekilnojamojo turto registre įregistruotomis sklypo ribomis (apimančiomis ne tik dvaro sodybos, parko, bet ir dvaro laukų plotus).

Todėl vadovaudamiesi šia Kultūros vertybių registre esančia informacija, bylą nagrinėję teismai visiškai teisingai konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į teritorijas, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, iš esmės yra negalimas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, tačiau jų pareiškėja, kaip egzistuojančių, neįrodė, o visas vientisas sklypas (su jame esančiais pastatais), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2019 m. sausio 28 d. valstybinės žemės panaudos sutartį iki 2036 m. kovo 29 d. perduotas laikinai neatlygintinai naudoti VU, (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba yra vientisas kompleksinis kultūros paveldo objektas, todėl neskaidomas.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, t. y. įstatymas nenustato, kad nuosavybė neatkuriama tik jeigu pats žemės sklypas kaip nekilnojamojo turto objektas įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip vertybė. Teisinio reguliavimo tikslas nagrinėjamu atveju yra užkirsti kelią nuosavybės teisių atkūrimui į teritorijas, įregistruotas Kultūros vertybių registre, kaip būtent ir yra nagrinėjamu atveju susiklostę – (duomenys neskelbtini) dvaro sodyba kaip vertybė užima visą žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotą, todėl pagrįstai ir teisingai šią bylą nagrinėjusių teismų buvo vertinta, jog faktiškai visas nurodytas žemės sklypas, įskaitant ir jo dalį, į kurią pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, yra Kultūros vertybių registre.

Taigi nuosavybės teisių atkūrimas natūra į 2,4985 ha žemės plotą, kuris patenka į VU Botanikos sodą, negalimas ir dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų pagrindų. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nepagrįsto taikymo buvo nurodyti jau pareiškėjos pirmos instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ir apeliaciniame skunde, taigi tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismas nurodytus pareiškėjos argumentus įvertino priimdami procesinius sprendimus byloje.

Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo bylos aplinkybės (duomenys) nėra vertinami iš naujo, nes proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Todėl tenkinti pareiškėjos prašymo nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VU atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

VU nurodo, kad pagal Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turi teisę į Žemės sklypo panaudą ir ji nėra siejama išimtinai su valdomų pastatų eksploatacija. Botanikos sodas įsteigtas (duomenys neskelbtini) dvaro sodyboje, o sodyba ir parkas yra aukštos kultūrinės vertės ansamblis, yra vientisas kompleksinis kultūros paveldo objektas. VU nuomone, pareiškėja iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Subjektyvus teisės normų interpretavimas negali būti siejamas su paminėtu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Pareiškėja J. S. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-485-1062/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 10 punkte nurodytas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindas – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra į 2,4985 ha žemės plotą, kuris patenka į VU Botanikos sodą, negalimas tiek dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, tiek dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų pagrindų, yra pagrįstos. Pareiškėjos teigimu, tokios išvados padarytos akivaizdžiai netinkamai taikant Atkūrimo įstatymo tiek 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, tiek 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, nemano esant pagrindą bylos procesą atnaujinti: pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Pagal Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. XII-793 redakcija), sudarant valstybinės žemės panaudos sutartis, valstybinė žemė gali būti perduodama laikinai neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, ir viešosioms įstaigoms – mokykloms. Kitiems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnyje nurodytiems asmenims, kuriems valstybės turtas (statiniai ar įrenginiai) perduotas panaudos pagrindais neatlygintinai naudotis, gali būti perduodami laikinai neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypai, reikalingi šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Tuo atveju, kai panaudos pagrindais perduodamas žemės sklypas yra reikalingas panaudos pagrindais perduotiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, žemės panaudos sutarties terminas negali būti ilgesnis už statinių ar įrenginių panaudos sutarties terminą. Valstybinė žemė perduodama neatlygintinai naudotis Vyriausybės nustatyta tvarka.

Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gruodžio 21 d.), 2.1 ir 2.2 punktai nustato, kad Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims gali būti perduodami neatlygintinai naudotis: valstybinės žemės sklypai (jų dalys), kurių reikia nuosavybės teise ar patikėjimo teise valdomiems, panaudos ar nuomos pagrindais naudojamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti (2.1 p.); valstybinės žemės sklypai, neužstatyti statiniais ar įrenginiais. Šie valstybinės žemės sklypai gali būti perduodami neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat viešosioms įstaigoms – mokykloms (2.2 p.).

Mokykla – juridinis asmuo, valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 str. 12 d.). Aukštosios mokyklos, gali būti valstybinės ir nevalstybinės, yra dviejų tipų – universitetai ir kolegijos (Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 5 str. 1 ir 2 d.). Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytą specialų statusą (Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 5 str. 9 d.).

Vilniaus universitetas yra valstybinė aukštoji mokykla, kurio teisinė forma – viešoji įstaiga, savininkė – Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vilniaus universiteto statuto 2 str. 2–4 d.), todėl jam, vadovaujantis Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bylai reikšmingais aspektais įgyvendinamomis Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių 2.1 ir 2.1 punktuose, gali būti perduodami neatlygintinai naudotis tiek valstybinės žemės sklypai (jų dalys), kurių reikia nuosavybės teise ar patikėjimo teise valdomiems, panaudos ar nuomos pagrindais naudojamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti, tiek valstybinės žemės sklypai, neužstatyti statiniais ar įrenginiais, kas ir yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-485-1062/2021, vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, ir dėl ko pareiškėjos prašyme nėra jokių pagrįstų argumentų dėl netinkamo aptartų materialiosios teisės normų taikymo. Pažymėtina, kad pareiškėjos prašyme minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 pateikti išaiškinimai nėra susiję su Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymu.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos prašyme argumentas, jog Žemės sklypas Panaudos sutartimi VU buvo neatlygintinai perduotas naudotis jam priklausantiems statiniams eksploatuoti, susijęs su vieno iš byloje pateikto įrodymo – Panaudos sutarties – vertinimu, dėl ko jis nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl bylos proceso atnaujinimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446 patvirtinto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos (G349K) – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano, registruoto teritorijų planavimo dokumentų registre, sprendinius, (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos (G349K) vertybės teritorijos plotas – 170,50 ha, o 2,4985 ha žemės plotas, dėl kurio ir kilo ginčas administracinėje byloje, patenka į tausojamo naudojimo saugojimo režimo zoną vertybės teritorijoje.

Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos yra aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, kas reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti nepagrįsti ir neteisėti.

Kaip jau minėta byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas pritarus pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra į 2,4985 ha žemės plotą, kuris patenka į VU Botanikos sodą, negalimas tiek dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto pagrindo, tiek dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto pagrindo. Taigi, nustačius, kad pareiškėjos argumentai dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo, jį taikant byloje kilusiam ginčui spręsti, nėra pagrįsti, jos prašymo argumentai, susiję su, kaip teigiama, netinkamu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymu, nebėra reikšmingi šiame procese, dėl ko dėl jų nebesisakoma: bylos procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė