2021-03-10 Nr. AB-5541-3-61-3-02113-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-213-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02113-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą, t. y. pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, kriaukle kameroje bei naudojantis dušu. Šiems savo argumentams pagrįsti pareiškėjas nurodė, kad netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas sukėlė daug nepatogumų ir pažeminimą, nes ne tik negalėjo atlikti gamtinių reikalų, tačiau negalėjo ir tenkinti lytinės aistros. Paaiškino, kad sanitarinis mazgas yra matomas iš kameros duryse esančio langelio, taip pat matoma visa kamera, todėl prausiantis kameroje jis buvo matomas pareigūnams. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu. Dušinių duryse taip pat įrengti stebėjimo langeliai, pro kuriuos buvo matomi asmenys besimaudantys duše. Dėl šių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, pareiškėjas teigė, kad patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus. Pareiškėjas prašė teismo netaikyti ieškinio senaties ir jo skundą tenkinti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d., o skundą teismui parašė 2019 m. birželio 11 d., todėl prašė teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Taip pat atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

6. Dėl dušų įrengimo Vilniaus PN nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštas yra 1,6 metro plotis – 1,2 metro. Atsakovo atstovo nuomone, tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis nebuvo grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

7. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. pateikė teismui pranešimą, kuriame nurodė, jog Vilniaus PN atsiliepime buvo neatitikimų dėl jo laikymo Lukiškių TI-K kamerose. Teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Vilniaus PN dėl informacijos pateikimo. Vilniaus PN, atsakydamas į teismo paklausimą, 2019 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 9-9416 pateikė teismui paaiškinimus dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl kamerų apskaitos tikslumo. Vilniaus PN akcentavo, kad atsiliepime pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K buvo tikslūs. Šiems savo argumentams pagrįsti atsakovo atstovas pateikė ir rašytinius įrodymus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui I. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 278 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, bet prašė jo netaikyti. Pareiškėjo nurodytas argumentas, jog tik perkėlus jį į kitą įkalinimo įstaiga jis sužinojo apie savo teisių pažeidimus, laikytas nepagrįstu. Reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma, sąrašas pateikiamas CK 1.134 straipsnyje, tarp kurių pareiškėjo minimos aplinkybės, kodėl ieškinio senatis neturi būti taikoma, nėra nurodytos.

11. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. birželio 11 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

12. Teismas sprendė galimus viešojo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d., kuomet pareiškėjas paskirtą bausmę atlikinėjo Lukiškių TI-K. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

13. Teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

14. Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl I. M. skundo“ patvirtino, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl I. M. skundo“ patvirtino, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėtų būti pažeista, jei jis kamerose būtų buvęs laikomas ne vienas, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Iš pateiktos Vilniaus PN informacijos apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu buvo matyti, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, todėl esant sanitariniam mazgui atitvertam ne tik sienele, bet ir užuolaida pareiškėjo teisė į privatumą negalėjo būti pažeista. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, apsiprausiant kriauklėje, tiek tenkinant lytinę aistrą teismo atmesti kaip nepagrįsti.

15. Pareiškėjas taip pat teigė, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose buvo įrengtos 1,6 metro pertvaros.

16. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog jo privatumas, jam dušo patalpose šluostantis arba nusirengiant buvo ribojamas pareigūnams jį stebint per duryse įrengtą stebėjimo langą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog, vadovaujantis Instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas būtų būtinas ir pateisinamas.

17. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, todėl sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtino, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka.

18. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K nesuteikė privatumo naudojantis dušu. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus buvo nepagrįsti, todėl teismo atmesti.

19. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo duše trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Teismas nurodė, kad HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, ginčo laikotarpiu privatumas duše nebuvo užtikrintas 139 kartus, todėl nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 278 Eur, kuris, teismo vertinimu, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu teisingas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo I. M. skundas tenkintas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteista 278 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Taigi pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

24. Vilniaus PN pažymi, kad EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, nuosekliai laikosi praktikos, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

25. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

26. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d., neužtikrinant jam privatumo kamerose naudojantis sanitariniais įrenginiais bei neužtikrinant privatumo naudojantis dušu, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2019 m. birželio 11 d., o neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d., sprendė, jog pareiškėjas praleido teisės aktuose nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nenustatęs priežasčių, dėl kurių praleistas terminas gali būti atnaujinamas, teismas pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K neužtikrino privatumo naudojantis dušu 139 kartus, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 278 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

29. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios valstybės civilinės (viešosios) atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų, dėl to pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrindo tenkinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

31. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ir prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu pažeidimais, nenurodo.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis dušu, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo naudojimosi dušu atitikimo teisės aktų reikalavimams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, todėl šiuo atveju yra pagrindas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad privatumas pareiškėjui naudojantis dušais Lukiškių TI-K buvo tinkamai užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ir sprendė, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu (139 kartus).

34. Taigi Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis dušu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

35. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu pažeidimas, kuris truko 139 kartus, neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, šiuo atveju privatumo naudojantis dušu, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu nepagrįsti.

38. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 278 Eur suma yra pakankama jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti, nėra per didelė ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan