2022-02-17 Nr. AB-3909-3-61-3-03992-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1214-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03992-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. (N. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. K. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S30972 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6K-1220 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo N. K. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas savo skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas pateikė rašytinį prašymą suteikti jam prieglobstį, tačiau atsakovas 2021 m. spalio 13 d. Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu atsakovo 2021 m. spalio 13 d. Sprendimu, jį skundė Migracijos departamento komisijai, tačiau jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

2.2. Nesutikdamas su atsakovo priimtais sprendimais, paaiškino, kad jo šeima jį verčia dirbti 24 val. per parą, be jokių išeiginių. Tai yra priverstinis darbas, nors Europoje priverstinis darbas yra draudžiamas, apie tai ne kartą yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Priverstinį darbą galima laikyti tam tikra kankinimo, prievartos forma, kurią šiuo atveju patiria pareiškėjas, – negali susirasti jokio kito darbo, nes jam tai draudžia jo šeima, be to, jų bendruomenėje be tėvų ir vyresniųjų leidimo nieko negalima daryti.

2.3. Atsakovas pateikia abstrakčią ir neaktualią informaciją apie pareiškėjo gyvenamąją vietą. Vertindamas saugumo situaciją pareiškėjo gyvenvietėje, pateikia duomenis, vos siekiančius 2020 metus.

2.4. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, kad pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Savo kilmės šalyje pareiškėjas nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Vadinasi, jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam grės, be kita ko, ir mirtis.

2.5. Sprendimai uždrausti pareiškėjui atvykti ir jį išsiųsti yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai. Pareiškėjui nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pateiktas pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, buvo nuoseklus, detalus, informatyvus, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje 2008/115/EB nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Taip pat draudimas pareiškėjui atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį. Pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjo padėtis kilmės valstybėje.

2.6. Migracijos departamento komisija (toliau – ir Komisija), nagrinėdama pareiškėjo skundą, nesuteikė galimybės jam pasisakyti ir būti išklausytam, nenurodė, jokių argumentų, kodėl neturėtų būti skirtas žodinis nagrinėjimas. Apeliacijos nagrinėjimas Komisijoje nebuvo teisingas ir išsamaus, todėl buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

2.7. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos, todėl tiek Sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra naikintini.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikė tokius pagrindinius argumentus:

3.1. Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes nustatyti pasakojimo trūkumai verčia abejoti tiek pareiškėjo istorijos tikrumu, tiek jo teiginių apie įžvelgiamą grėsmę nuoširdumu. Be to, asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu (šiuo atveju – savo šeima) savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

3.2. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės.

3.3. Pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti ir įvertinti galimo persekiotojo motyvų ir tikslų jį persekioti tiek šiuo metu, tiek ateityje, taip pat neįmanoma identifikuoti galimos grėsmės šaltinio. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 99.1.1 punkte nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjo šeimos nariai) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

3.4. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią (2020-2021 m.) bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Komisija laikė, kad buvo surinkta informacija iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Pažymėjo ir tai, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

3.5. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

3.6. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

3.7. Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui N. K. (N. K.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui N. K. (N. K.) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S30972 2 punkto galiojimą – nustoja galioti įsiteisėjus šiam teismo sprendimui.

5. Teismas visų pirma nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas į Lietuvos teritoriją pateko nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną.

6. Pareiškėjas teigė, kad jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) šeimos nariai (tėvas ir brolis) verčia jį dirbti šeimos parduotuvėje 24 valandas per parą, neduoda jam laisvo laiko, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje situacijoje pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus ir išsamus, dėl ko būtų galima daryti išvadą, kad pagrįstas asmeninio pobūdžio patirtimis. Nors pareiškėjas nurodė, kad šeima vertė jį dirbti, tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, ar buvo konkrečių grasinimų su juo susidoroti. Pareiškėjo pasakojimas, kaip nurodyta Sprendime, neleidžia identifikuoti persekiotojų motyvų. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad fiziškai jam laisvė nėra apribojama, tačiau yra kontroliuojamas. Tik teismo posėdžio metu pareiškėjo pasakojime atsirado aplinkybės apie bandymą pabėgti nuo šeimos ir persikelti į kitą miestą ((duomenys neskelbtini)), tačiau pareiškėjas detaliai neatskleidė su šiuo išvykimu susijusių aplinkybių, tik abstrakčiai nurodė, kad tai buvo 2017 m. ir 2019 m. Pareiškėjas pripažino, kad pagal kilmės šalies įstatymus giminės jam negali nurodyti, kur gyventi ar kokį darbą pasirinkti, tačiau į teisėsaugos institucijas dėl taikomos prievartos jo atžvilgiu net nesikreipė. Tokį elgesį motyvavo tuo, kad institucijos vis tiek nepadėtų.

7. Teismo vertintos ir aplinkybės, kad pareiškėjas nekliudomai paliko (duomenys neskelbtini), atvyko į (duomenys neskelbtini), joje praleido 3 mėnesius, po to (duomenys neskelbtini), tačiau joje nebuvo ir pats savo noru nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, pripažino, kad jo kelionės tikslas buvo Europa. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, rodo, kad tikrasis pareiškėjo kelionės tikslas nėra pasislėpti nuo jam kylančios grėsmės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismo posėdžio metu negalėjo įvardinti, kodėl jam kiltų grėsmė likus (duomenys neskelbtini), nurodė, kad nesidomėjo prieglobsčio galimybėmis šioje šalyje. Išreikšdamas pirminį prašymą pateikti prieglobstį, pareiškėjas nurodė, kad turi problemų su viena iš politinių partijų (įrašyta Registracijos patvirtinančiame lape), o apklausos metu jau nurodė kitokias prieglobsčio prašymo priežastis.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, duotus apklausų ir teismo posėdžio metu bei visą Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas pasakojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių, pareiškėjo persekiotojai nėra valstybiniai subjektai, nėra duomenų, kad jie galėtų daryti reikšmingą įtaką valdžios institucijoms. Pareiškėjas nepateikė atsakovui ir teismui duomenų apie kilmės valstybės negalėjimą ar nenorą apsaugoti savo pilietį (priešingai – nurodė, kad net nesikreipė į teisėsaugos institucijas). Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis nėra apsaugos nuo konvencinio persekiojimo ieškojimas.

9. Teismas laikė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Sprendime nurodyta, kokia informacija surinkta ir iš kokių šaltinių. Ši informacija, teismo vertinimu, yra visiškai aktuali nagrinėjamai bylai, tuo tarpu pats pareiškėjas nepateikė nei argumentų, nei faktų, kad informacija nustatyta neteisingai.

Taigi, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad atsakovas tyrimą dėl baimės patirti grasinimus iš esmės atliko paviršutiniškai. Byloje nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl, kaip nurodė teismas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Taigi, kaip nurodė teismas, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi naujausia EPPB pateikiama informacija, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenys gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.

10. Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 4 d.). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (laisvai išvyko iš (duomenys neskelbtini), gavęs (duomenys neskelbtini) vizą, žinodamas, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, manydamas, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugi valstybė, neteisėtai kertant (duomenys neskelbtini) sieną hibridinės atakos metu, atvykus be dokumentų ir t.t.), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, teismas padarė išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

11. Teismas apžvelgė aktualias bylai Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) nuostatas, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį ir priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

12. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nusprendė taikyti pareiškėjui penkerių metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tačiau šioje situacijoje, teismo vertinimu, penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Nagrinėjamu atveju, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje padaryta išvada, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas nusprendė, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų, todėl pareiškėjui taikė Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę ir nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateikti prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

13. Be kita ko, Sprendime taip pat nutarta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Dėl šios priežasties teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino laikotarpius iki dvejų metų.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

17. Nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė, kad jo šeima verčia dirbti 24 val. per parą, be jokių išeiginių, – toks darbas, pareiškėjo vertinimu, yra priverstinis. Pareiškėjas kito darbo susirasti negali, nes jam draudžia šeima, o jų bendruomenėje be tėvų ir vyresniųjų leidimo nieko daryti negalima. Atsakovas nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas galimai pabėgęs nuo šeimos ir atsisakęs priverstinio darbo, pažeidžia vietines normas, papročius ir už tai gali susilaukti neigiamų pasekmių. Atsakovas taip pat pateikė tik abstrakčią ir neaktualią informaciją apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, – vertindamas saugumo situaciją pareiškėjo gyvenvietėje pateikia duomenis, vos siekiančius 2020 metus. Pareiškėjo vertinimu, būtent atsakovas turėjo surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis (žr. Tvarkos aprašo 7, 92.8, 97.1 p.).

18. Pareiškėjas paaiškina, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini) miesto. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, atsakovas ir teismas neįvertino, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje yra nesaugu dėl karinio konflikto, todėl ir dėl šios priežasties negali grįžti į kilmės šalį.

19. Pareiškėjas apibendrina, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašyme ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniais atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

27. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvas – artimųjų vertimas dirbti šeimos versle be laisvadienių ir spaudimas vesti. Pareiškėjas gimė ir visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini).

29. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis EPPB pateikiama informacija, nustatė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (Duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Kita vertus, kaip nurodoma Sprendime, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) rajonuose ((duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau, „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją bei kitus šaltinius apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, nurodo, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, prieštaringas, Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nėra persekiojamas dėl jo rasės, religijos tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o Konvencija nustato apsaugos režimą būtent tokiam asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti.

31. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors grėsmė.

32. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

33. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

34. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan