2022-03-09 Nr. AB-5808-3-61-3-04243-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1428-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04243-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 21S33523 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1376 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad priklausė (duomenys neskelbtini), kuri (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo aktyvus (duomenys neskelbtini) partijos narys, visuose mitinguose reiškė nepasitenkinimą valdžia, palaikė (duomenys neskelbtini) skelbiamą politiką. Tokiu elgesiu pareiškėjas užsitraukė valdančiųjų priešiškumą, jo draugai ir pažįstami buvo suimti. Pareiškėjo vertinimu, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso, jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl jo nurodytų aplinkybių kyla grėsmė jo gyvybei. Be to, pareiškėjo teigimu, jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus, kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia jam potencialios grėsmės. Faktai turi būti patikrinti gauta kilmės šalies oficialia informacija.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas sprendimo nagrinėjimo procedūrą turi organizuoti taip, jog būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Atsakovas nenurodė argumentų, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Be to, Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo, kad sprendimai yra teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumą, surinko kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, jog opozicionieriai nesusiduria su diskriminacija ar pavojumi dėl to, kad yra valdančiosios partijos priešininkai. Pareiškėjas tyrimo metu nurodė, kad jam asmeniškai niekas negrasino, pasakojimas, kuriuo pareiškėjas grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, buvo abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje pareiškėjui galėtų kilti reali rimta žala gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nurodė, kad Sprendime pagrįstai prieita prie išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo sąlygų.

6. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą, – šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Be to, ši aplinkybių visuma leido atsakovui pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Taigi, atsakovas apibendrino, kad šiuo atveju yra tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

7. Atsakovas pažymėjo, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju, atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, – tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

8. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas legaliai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, o nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Šie pareiškėjo veiksmai, Migracijos departamento vertinimu, neapibūdina pareiškėjo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę

9. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad kilmės šalyje įvyko valdžios perėmimas, kurį įvykdė kariškiai (panašus įvykis buvo 2010 metais). Kilmės šalyje liko pareiškėjo mama ir sesuo, tačiau tikslios jų buvimo vietos nežino. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad fotonuotraukos patvirtina jo aktyvų dalyvavimą politinėje veikloje kilmės šalyje.

10. Teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai akcentavo, kad nei pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdžio metu, nei papildomai apžiūrėtos fotonuotraukos nepatvirtina, jog pareiškėjas patyrė ar patirs persekiojimą kilmės šalyje dėl dalyvavimo politinėje veikloje.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas sprendime vadovavosi bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) bei Europos prieglobsčio paramos biuro gairėmis.

13. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

13.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnai sulaikė neteisėtai sieną kirtusį pareiškėją. Užsienietis su savimi neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų.

13.2. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 19 d. atliko užsieniečio apklausą. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini) partijai, kuri (duomenys neskelbtini) yra opozicinė valdančiajai partijai. Minėtos partijos nariai aktyviai dalyvaudavo mitinguose, demonstracijose, eitynėse prieš esamą šalies valdžią. Partijos bičiuliai buvo priešiškai bei kategoriškai nusiteikę prieš valdančiuosius, jų priimamus įstatymus ir skleidžiamą ideologiją. Užsienietis buvo aktyvus partijos narys, jis visuose mitinguose energingai reiškė nepasitenkinimą valdžios atžvilgiu, stipriai palaikė (duomenys neskelbtini) skelbiamą politiką. Taigi, tokiu elgesiu užsitraukė valdančiųjų priešiškumą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo draugai ir pažįstami dėl tokio demonstratyvaus elgesio buvo suimti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų, tačiau pareiškėjui pavyko pabėgti.

13.3. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) universitete studijavo politikos ir teisės mokslus. Turėjo nuosavą verslą, gimtojoje šalyje finansinių sunkumų neturėjo. Sutaupęs pinigų ir išsigandęs opozicinės partijos narių persekiojimo, užsienietis nusprendė išvykti iš kilmės šalies į kaimynystėje esančią (duomenys neskelbtini) bei ten gyveno keturis mėnesius. Sužinojęs apie galimybę per (duomenys neskelbtini) atvykti į Europos Sąjungą, nusprendė pasinaudoti šia galimybe. Kelionę organizavo užsieniečiui nežinomi asmenys.

13.4. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13.5. Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatė pagrindo prielaidai, kad pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Migracijos departamentas, be kita ko, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Taigi, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteikė pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

13.6. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Komisiją dėl Migracijos departamento sprendimo teisėtumo. Komisija pareiškėjo skundo netenkino.

13.7. Nesutikdamas su Sprendimu ir Komisijos sprendimu pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas – gimtojoje šalyje negalėjo jaustis saugus, nes buvo tikimybė, jog pareiškėją gali persekioti (duomenys neskelbtini) valdančioji partija dėl to, kad jis teigia esantis opozicinės partijos narys.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, akcentavo, kad iš Sprendimo matyti, jog atsakovas prieglobsčio prašytojo pasakojimą pripažino detaliu, tačiau nustatė, kad jo pasakojimas neatitinka patikimumo vertinimo kriterijaus (šią išvadą atsakovas padarė išanalizavęs internetines publikacijas apie padėtį (duomenys neskelbtini)). Taip pat, įvertinęs Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) opozicinei partijai priklausantys nariai nėra persekiojami valdančiosios partijos narių, o beatodairiškas smurtas šalyje nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

16. Išanalizavęs prieglobsčio prašytojo bylos medžiagą ir įvertinęs paties pareiškėjo duotus paaiškinimus teismo posėdyje, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, jog savo kilmės šalyje jis buvo ar bus persekiojamas dėl jo politinių įsitikinimų. Teismas įvertino, kad nėra įtikinamų paaiškinimų dėl to, jog užsieniečiui gimtojoje šalyje būtų atlikti valstybės persekiojimo veiksmai, pavyzdžiui, iškelta baudžiamoji byla, kuri būtų susijusi su užsieniečio politiniais įsitikinimais, ar jam grėstų neteisėtas turto areštas dėl užsieniečio politinių įsitikinimų. Užsieniečio pateiktos fotonuotraukos, kaip nurodė teismas, tik patvirtino galimą jo dalyvavimą politinėje, pilietinėje veikloje, tačiau ne galimo persekiojimo kilmės šalyje faktą.

17. Įvertinęs pareiškėjo Migracijos departamente, apklausos metu, duotus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį argumentai laikytini daugiau bendro pobūdžio ir apibūdinantys tik bendrą situaciją kilmės šalyje, o vien tik abstrakčių argumentų, susijusių su galimu diskriminacinio pobūdžio persekiojimu, nurodymas nepakankamas individualiai grėsmei įrodyti. Kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo asmeniui kilusią realią grėsmę dėl to, kad jis priklauso opozicinei partijai, pareiškėjas nepateikė.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Taigi, teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad priežastys, kurios sąlygoja pareiškėjo nenorą grįžti į kilmės šalį, neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių. Pareiškėjas nei apklausos metu, nei teismo posėdžio metu neįrodė, kad kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas turi galimybę saugiai gyventi kilmės šalyje.

19. Teismas taip pat pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad (duomenys neskelbtini) jo žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kils pavojus. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

20. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad, Komisijai nesurengus žodinio posėdžio, jo teisė į gynybą buvo suvaržyta. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Taigi, teismas apibendrino, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė ne vieną kartą, iš jų vieną kartą teismui. Taigi, kaip nurodė teismas, pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) užtikrinta.

21. Teismas įvertino, kad nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų, nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų manyti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi, teismas pareiškėjo situacijai taikė Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę: pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

22. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki dvejų metų, teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. teismas nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Taigi, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismo įsitikinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino minėtus laikotarpius iki dvejų metų, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento Sprendimas ir Komisijos sprendimas priimti neišklausius pareiškėjo, neįvertinus jo paaiškinimų, todėl buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

26. Pareiškėjas tvirtina, kad apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

27. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė pagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, tačiau pateikti faktai buvo neteisingai įvertinti. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad iš kilmės šalies išvyko į (duomenys neskelbtini), o pagrindinė to priežastis – politinis persekiojimas. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, o aplinkybė, kad negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, nepaneigia potencialios grėsmės.

28. Atsakovo surinkta informacija iš internete surinktų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko šalies valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

29. Pareiškėjas apibendrina apeliacinio skundo argumentus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Migracijos departamento pažeistas proceso teisės normas, kurios numato žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, o atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją ir jo padėtį kilmės šalyje. Taip pat, pareiškėjo teigimu, nebuvo parengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę, o atsakovo surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjo padėtį.

30. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovas teigia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

35. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.).

37. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

38. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje ir jo pasakojime nurodytas aplinkybes. Tačiau šiuo atveju teismas tokių išvadų iš esmės neargumentavo ir nenagrinėjo pareiškėjo padėties (duomenys neskelbtini), taip iš esmės nepasisakydamas dėl vienos iš esminių bylos aplinkybių, kurios nustatymas yra itin svarbus vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintais papildomos apsaugos kriterijais, tačiau šios išvados nepagrindė jokiais argumentais. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo ištirtos, taip pat nebuvo patikrintas Migracijos departamento atliktas jų kvalifikavimas, todėl toks vertinimas negali būti laikomas pagrįstu.

39. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei į tai, jog pirmosios instancijos teismas vertino tas pačias aplinkybes, spręsdamas tiek dėl prieglobsčio, tiek dėl papildomos apsaugos suteikimo, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu. Taigi, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.).

40. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo pareiškėjui neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis, bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą, todėl yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė