2022-04-06 Nr. AB-8440-3-61-3-03672-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-395-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03672-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą ir trečiųjų suinteresuotų asmenų K. Ž. ir V. P. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – J. J., V. P., K. Ž.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. P.su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (1.18E) 7R-6265 „Dėl Jūsų prašymų“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą (toliau – ir teisingumo ministras) pašalinti padarytus pažeidimus ir per teismo nustatytą terminą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus, kurių pagrindu priimtas Sprendimas.

2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1. Sprendime nurodyti teiginiai prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

2.2. 2020 m. gegužės 5 d. pareiškėja pateikė Lietuvos advokatūros advokatų tarybai (toliau – ir Taryba) skundą, kuriame nurodė, kad advokatas J. J. (toliau – ir Advokatas), Tarybai pateikdamas paaiškiną, galimai apšmeižė pareiškėją, jos dukrą V. P. ir advokatę K. Ž. Advokatas melavo Tarybai apie savo ir pareiškėjos elgesį, paskleidė apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią informaciją. Dėl tokių Advokato veiksmų pareiškėjos dukrai V. P. atsirado sveikatos problemų.

2.3. Advokatas apšmeižė advokatę K. Ž., naudojo prieš ją psichologinį smurtą, prieš teismo posėdį nufotografavo advokatę ir, sakydamas baigiamąją kalbą, jos atvaizdą rodė viešai. Taryba klausimui dėl Advokato drausmės bylos iškėlimo nagrinėti yra šališka, nes iki šiol neiškėlė Advokatui drausmės bylos.

2.4. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Pareiškėja nebuvo apklausta teisės aktų nustatyta tvarka, Sprendimas priimtas neįsigilinus ir nesupratus ginčijamo klausimo esmės ir su šiuo klausimu susijusių aplinkybių. Nors Sprendime teigiama, kad nėra pagrindo Advokatui iškelti drausmės bylą, nes teismo nuosprendžiais jis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau pareiškėja pastebėjo, kad nuosprendis buvo priimtas dėl M. M. (ginamas Advokato), o paties Advokato veiksmai baudžiamojo įstatymo prasme nebuvo vertinti, nes prokuroras kaltinamojo akto jo atžvilgiu nepateikė.

2.5. Aplinkybė, kad Advokato atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nereiškia, jog jis nepadarė drausmės pažeidimų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-318-468/2020 konstatuoti Advokato neteisėti veiksmai pareiškėjos dukros V. P. atžvilgiu. Taip pat Advokatas neteisėtais veiksmais sukėlė žalą pareiškėjai ir advokatei K. Ž.

2.6. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad Taryba dar 2019 m. spalio 16 d. sprendimu „Dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui J. J.“ (toliau – ir 2019 m. spalio 16 d. sprendimas) išsprendė klausimą dėl atsisakymo iškelti Advokatui drausmės bylą. Taryba priėmė nagrinėti naujus V. P. ir K. Ž. 2020 m. gegužės 5 d. skundus dėl drausmės bylos iškėlimo Advokatui, tačiau pareiškėja 2020 m. rugsėjo 7 d. Tarybai pareiškė nušalinimą. Argumentas, kad Taryba tuo pačiu klausimu pasisakė 2019 m. spalio 16 d. sprendimu, nepagrįstas ir tuo aspektu, jog drausmės bylos iškėlimo stadijoje negali būti sprendžiama dėl skundo esmės, sprendimą dėl skundo esmės priima tik Advokatų garbės teismas. Be to, pareiškėja, nesutikdama su Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimu, apskundė jį teismui, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-393-943/2020 pasisakė, kad toks sprendimas pareiškėjos teisėms ir pareigoms neturi įtakos, nors tokia aplinkybė savaime nereiškia, jog, priimant Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, pažeidimų nebuvo, teismas skundo nenagrinėjo, todėl dėl procedūrinių minėto sprendimo pažeidimų nepasisakė.

2.7. Nors Sprendime nurodoma, kad teisingumo ministras neturi teisės nušalinti Tarybą nuo drausmės bylos Advokatui iškėlimo, tačiau, pareiškėjos vertinimu, Taryba yra šališka ir negali pati svarstyti klausimo dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo. Pareiškėja sutinka, kad, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, negalima apskųsti administraciniam teismui Advokatų tarybos sprendimo nenusišalinti. Taryba pati privalo nusišalinti, o pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti teisingumo ministrui. Pareiškėja teigė, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi galima ir būtina remtis pagal analogiją, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Be to, V. P. 2020 m. rugsėjo 10 d. su skundu tiesiogiai kreipėsi į teisingumo ministrą, tačiau Sprendime nepateikta jokių argumentų, kodėl buvo atsisakyta nagrinėti jos skundą. Sprendime taip pat nepateikta motyvų dėl K. Ž. skundo argumentų.

3. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo panaikinti Sprendimą, kuriuo atsisakyta nušalinti Tarybą nuo drausmės bylos Advokatui iškėlimo svarstymo pagal pareiškėjos skundą ir atsisakyta Advokatui iškelti drausmės bylą. Drausmės bylos iškėlimas Advokatui gali turėti įtakos būtent jo teisėms ir pareigoms, tačiau ne pareiškėjos interesams. Drausmės bylos iškėlimas Advokatui nėra susijęs su pareiškėjos materialiosiomis teisėmis ar pareigomis, todėl pareiškėja neturi teisės teikti teismui skundo dėl Sprendimo panaikinimo.

5. Taryba nagrinėjo klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo Advokatui ir 2019 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą drausmės bylos neiškelti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos advokatūros sprendimas neužkerta kelio Teisingumo ministerijai savo iniciatyva iškelti drausmės bylą, tačiau šiuo atveju Teisingumo ministerija pagrindo iškelti drausmės bylą nenustatė, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. sprendimais pareiškėjos nurodomi Advokato veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais. Pareiškėja šiuo atveju realizavo savo teisę informuoti Teisingumo ministeriją apie, jos manymu, netinkamą Advokato elgesį ir gauti atsakymą.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad, prieš priimant Sprendimą, pareiškėja turėjo būti apklausta, nes pagal Viešojo administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį asmenys gali būti apklausiami, tačiau tokie veiksmai nėra privalomi. Viešojo administravimo įstatymas nenumato pareigos kiekvieną kartą, nagrinėjant asmens prašymą, papildomai apklausti asmenį, be to, skunde pareiškėja itin plačiai apibūdino nagrinėjamos situacijos aplinkybes.

7. Advokatūros įstatymas suteikia įgaliojimus Tarybai patvirtinti advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką. Tuo tarpu Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai taikomi, kai skundas nagrinėjamas pagal šį įstatymą. Pareiškėjos nurodoma Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, nagrinėjant skundus dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo, netaikoma, o Advokatūros įstatymas nesuteikia įgaliojimų teisingumo ministrui nušalinti Tarybą ir duoti privalomą nurodymą perduoti pareiškėjos teiktus skundus nagrinėti Teisingumo ministerijai.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Ž. atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu sutinka, prašė teismo jį patenkinti.

9. Paaiškino, kad Sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad Taryba jau sprendė klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo Advokatui. Taryba 2019 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą drausmės bylos neiškelti, tačiau teisės Tarybai priimti tokį sprendimą Advokatūros įstatymas nesuteikia. Priimti sprendimą neiškelti drausmės bylos, t. y. nutraukti drausmės bylą gali tik Advokatų garbės teismas, ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus. Taryba nevertino Advokato patraukimo drausminėn atsakomybėn pagrindų, nurodytų pareiškėjos skunde, nenagrinėjo neteisėtų Advokato veiksmų, kuriuos Advokatas atliko pareiškėjos ir jos artimųjų atžvilgiu. Advokatai savo veikloje turi laikytis teisės aktų reikalavimų, patys ginti teisingumo idealus, jiems taikomi griežtesni atidumo, rūpestingumo standartai.

10. Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. ir J. J. atsiliepimų į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad:

12.1. Teisingumo ministerija 2020 m. sausio 20 d. raštu persiuntė V. P. ir V. P. 2020 m. sausio 8 d. prašymus (iškelti Advokatui drausmės bylą dėl galimai neteisėtų jo veiksmų) Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos advokatūrai.

12.2. Taryba 2020 m. vasario 27 d. raštu atsisakė priimti V. P. ir V. P. skundą dėl Advokato veiksmų, paaiškino, kad Taryba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2019 m. birželio 17 d. skundą, vadovaudamasi Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2019 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą nekelti drausmės bylos Advokatui. Šio rašto kopiją išsiuntė Teisingumo ministerijai.

12.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 29 d. nutartimi atmetė nukentėjusios V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. M., jo gynėjo Advokato, policijos pareigūno L. K. atžvilgiu, pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje, 231 straipsnio 2 dalyje, 234 straipsnyje, 228 straipsnyje ir 300 straipsnyje. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 29 d. nutartimi atmetė nukentėjusios V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. nutartį.

12.4. Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 7 d. pareiškime nurodė, kad Taryba, nagrinėdama pareiškėjos 2020 m. gegužės 5 d. skundą dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo, yra šališka ir neobjektyvi, todėl pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu nušalinti Tarybą nuo drausmės bylos Advokatui iškėlimo klausimo svarstymo pagal pareiškėjos 2020 m. gegužės 5 d. skundą ir išspręsti klausimą iš esmės. Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Tarybą ir teisingumo ministrą, prašydama paneigti Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimu paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jos garbę ir orumą.

12.5. Teisingumo ministerija 2020 m. spalio 8 d. atsakė pareiškėjai į jos 2020 m. rugsėjo 7 d., 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymus, taip pat į advokatės K. Ž. ir V. P. prašymus. Sprendime paaiškinta, kad pareiškėjų keliami klausimai yra iš esmės tapatūs bei kylantys iš tų pačių santykių, jiems teikiamas bendras atsakymas į jų prašymus. Paaiškino, kad teisės aktai nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai spręsti dėl Lietuvos advokatūros ir Tarybos veiksmų teisėtumo. Dėl prašymo iškelti drausmės bylą Advokatui paaiškinta, kad Taryba jau sprendė klausimą dėl Advokato profesinės veiklos ir (ar) etikos pažeidimų (psichinio smurto ir neteisėto poveikio naudojimo siekiant paveikti nukentėjusiąją V. P., jos artimuosius, kad nukentėjusioji prieš jos valią susitaikytų su kaltininku) ir priėmė 2019 m. spalio 16 d. sprendimą dėl šių veiksmų nekelti drausmės bylos, o pareiškėjų 2020 m. balandžio 29 d. skundas dėl kitų Advokato veiksmų (psichinio smurto naudojimo prieš pareiškėją, siekiant sutrukdyti atlikti advokatės pareigas ir eliminuoti iš teisinio proceso, šmeižimą ir tikrovės neatitinkančios, niekinančios ir žeminančios informacijos nukentėjusios, jos artimųjų ir pareiškėjos atžvilgiu paskleidimą), nagrinėjami Lietuvos advokatūroje; atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. sprendimais pareiškėjų skundžiami Advokato veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima Advokato veiksmus pripažinti neteisėtais, teisingumo ministrui nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl drausmės bylos iškėlimo, o pakartotinis to paties klausimo sprendimo inicijavimas būtų nepagrįstas.

12.6. Dėl prašymo nušalinti Tarybą nuo 2020 m. gegužės 5 d. skundo nagrinėjimo, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalimi ir Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, Sprendime paaiškinta, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, nagrinėjant skundus dėl drausminės bylos advokatui iškėlimo, netaikoma, o Advokatūros įstatymas nesuteikia įgaliojimų teisingumo ministrui nušalinti Tarybą ir duoti privalomą nurodymą Tarybai perduoti pareiškėjų skundus nagrinėti Teisingumo ministerijai. Dėl prašymo paneigti Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimo teiginius Teisingumo ministerija Sprendime paaiškino, kad ji neturi įgaliojimų vertinti Tarybos sprendimų.

13. Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėja siekė iškelti drausmės bylą Advokatui, tačiau Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino, taip pat netenkino pareiškėjos prašymo nušalinti Tarybą nuo pareiškėjos 2020 m. gegužės 5 d. skundo nagrinėjimo. Teisingumo ministerija dėl pareiškėjos prašymo paneigti Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendime nurodytus duomenis nepasisakė, nurodydama, kad vertinti Tarybos sprendimų ji neturi įgaliojimų.

14. Vadovaujantis Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Teisingumo ministro 2020 m. spalio 5 d. įsakymu patvirtintu Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 ir 64 punktais, teismas pažymėjo, kad pagal minėtas teisės aktų nuostatas du atskiri subjektai, t. y. teisingumo ministras ir Lietuvos advokatūra turi teisę priimti sprendimus dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo, tačiau ši nuostata nereiškia, kad vieno iš šių subjektų kompetencija dėl tokių sprendimų priėmimo yra ribojama kito subjekto. Todėl, teismo vertinimu, tiek teisingumo ministras, tiek ir Lietuvos advokatūra šiuos sprendimus priima individualiai ir savarankiškai. Taigi, teismas apibendrino, kad teisingumo ministras Sprendime, vertindamas pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymą paneigti Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimu paskleistus duomenis, galimai žeminančius pareiškėjos garbę ir orumą, pagrįstai nurodė, jog Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti Tarybos priimtų sprendimų.

15. Teismo vertinimu, Teisingumo ministerija Sprendime pagrįstai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo.

16. Vertindamas pareiškėjos prašymą iškelti Advokatui drausmės bylą ir Teisingumo ministerijos Sprendimą dėl atsisakymo tenkinti šį pareiškėjos prašymą, teismas pažymėjo, kad pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalį sprendimą iškelti advokatui drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Taryba 2019 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo Advokatui pagal pareiškėjos gautą skundą ir šiuo sprendimu nutarė drausmės bylos Advokatui nekelti. Taigi, pareiškėja, pakartotinai teisingumo ministro prašydama iškelti drausmės bylą ir nurodydama nesutikimo su Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimu teiginius, kaip nurodė teismas, iš esmės siekia minėto sprendimo patikros Teisingumo ministerijoje, tačiau teisingumo ministras nevertina Lietuvos advokatūros veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teismas taip pat pažymėjo, kad Teisingumo ministerija, nagrinėdama tokį pareiškėjos prašymą, įvertino ir faktines aplinkybes, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 29 d. nutartimi atmetė nukentėjusios V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. M., jo gynėjo Advokato, policijos pareigūno L. K. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje, 231 straipsnio 2 dalyje, 234 straipsnyje, 228 straipsnyje ir 300 straipsnyje, o Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 29 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. nutartį. Šios faktinės aplinkybės reiškia, kad neteisėtų Advokato veiksmų pagal minėtus V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundus nenustatyta. Nors pareiškėja teigė, kad Advokato veiksmų neteisėtumas nebuvo vertintas, o vertinti tik jo atstovaujamojo M. M. veiksmai, teismas su tokiais argumentais nesutiko, nes iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. nutarties turinio nustatė, kad Advokato veiksmai buvo nagrinėti.

18. Vertindama pareiškėjos prašymą nušalinti Tarybą nuo pareiškėjos 2020 m. gegužės 5 d. skundo nagrinėjimo, Teisingumo ministerija Sprendime nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, nagrinėjant skundus dėl drausmės bylos iškėlimo, nėra taikoma, o teisės aktai nesuteikia įgaliojimų teisingumo ministrui nušalinti Tarybą. Teismas su tokiu atsakovo Sprendime pateiktu vertinimu sutiko.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tiek Teisingumo ministerija, tiek Lietuvos advokatūra sprendė klausimą ne dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų, o dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo, o šio klausimo nagrinėjimo procedūrą reglamentuoja Advokatūros įstatymas ir Aprašo nuostatos. Todėl pareiškėjos nurodomos Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatos netaikomos nagrinėjant skundus dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo. Teismas apibendrino, kad Sprendimu teisingumo ministras pagrįstai pareiškėjos nurodytų nuostatų netaikė, atmesdamas jos prašymą dėl Tarybos nušalinimo nuo jos skundo dėl Advokato veiksmų nagrinėjimo.

20. Teismas nenustatė, kad Teisingumo ministerija būtų veikusi ne savo kompetencijos ribose, Sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis (Advokato neteisėtų veiksmų teisingumo ministras neįžvelgė, kaip ir Lietuvos advokatūra, Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymas, Advokatūros įstatymas ir kt. teisės aktai), taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Tai, kad pareiškėja subjektyviai kitaip vertina faktines aplinkybes, teismo vertinimu, savaime nedaro Sprendimo nemotyvuoto ar neteisėto.

21. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio Sprendimo nei pareiškėjos nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturėjo pagrindo. Pripažinus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismui nebuvo pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti teisingumo ministrą iš naujo išnagrinėti prašymus.

III. 22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

23. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminius materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus, todėl byla išspręsta neteisingai. Byla iš esmės neišnagrinėta, sprendimas yra be motyvų, o priimtos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Teismas taip pat neteisingai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.

24. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Neteisėta ir nepagrįsta teismo išvada, kad Taryba jau sprendė klausimą dėl Advokato profesinės veiklos ir (ar) etikos pažeidimų (psichinio smurto ir neteisėto poveikio naudojimo, siekiant paveikti pareiškėją, jos artimuosius) ir 2019 m. spalio 16 d. sprendimu atsisakė kelti drausmės bylą dėl šių veiksmų.

25. Teisingumo ministras, priimdamas Sprendimą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 2, 10, 22, 26 ir 27 straipsnių. Sprendime nepagrįstai teigiama, jog Taryba 2019 m. spalio 16 d. sprendimu išsprendė tą patį klausimą dėl atsisakymo iškelti drausmės bylą Advokatui. Taryba priėmė nagrinėti naujus V. P. ir K. Ž. 2020 m. gegužės 5 d. skundus dėl drausmės bylos iškėlimo Advokatui, tačiau pareiškėja 2020 m. rugsėjo 7 d. Tarybai pareiškė nušalinimą nuo drausmės bylos Advokatui iškėlimo klausimo svarstymo. Argumentas, kad Taryba tuo pačiu klausimu pasisakė 2019 m. spalio 16 d. sprendime, nepagrįstas ir tuo aspektu, jog drausmės bylos iškėlimo stadijoje negali būti sprendžiama dėl skundo esmės, sprendimą dėl skundo esmės priima tik Advokatų garbės teismas. Be to, pareiškėja, nesutikdama su Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimu, apskundė jį teismui, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-393-943/2020 pasisakė, kad toks sprendimas pareiškėjos teisėms ir pareigoms neturi įtakos, nors tokia aplinkybė savaime nereiškia, jog, priimant Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, pažeidimų nebuvo, teismas skundo nenagrinėjo, todėl dėl procedūrinių minėto sprendimo pažeidimų nepasisakė.

26. Sprendime nurodoma, kad teisingumo ministras neturi teisės nušalinti Tarybą nuo drausmės bylos Advokatui iškėlimo, tačiau, pareiškėjos vertinimu, Taryba yra šališka ir negali svarstyti klausimo dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo. Pareiškėja sutinka, kad, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, negalima apskųsti administraciniam teismui Advokatų tarybos sprendimo nenusišalinti. Taryba pati privalo nusišalinti, o pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti teisingumo ministrui. Pareiškėja teigia, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi galima ir būtina remtis pagal analogiją, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Be to, V. P. 2020 m. rugsėjo 10 d. su skundu kreipėsi tiesiogiai į teisingumo ministrą, tačiau Sprendime nepateikta jokių argumentų, kodėl buvo atsisakyta nagrinėti jos skundą. Sprendime taip pat nepateikta motyvų dėl K. Ž. skundo argumentų.

27. Pareiškėja akcentuoja, kad Taryba 2019 m. spalio 16 d. sprendimu paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jos garbę ir orumą, nagrinėjo aplinkybes, nors drausmės byla iškelta nebuvo.

28. Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. ir K. Ž. pateikė prisidėjimus prie apeliacinio skundo.

29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas teigia, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti Lietuvos advokatūros ar jos organų, įskaitant Tarybos, veiksmų, priimtų dėl sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, duoti jiems privalomus nurodymus dėl drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo procedūrų vykdymo. Be to, Lietuvos advokatūra jau buvo priėmusi sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo Advokatui (esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms), todėl pakartotinis to paties klausimo sprendimo inicijavimas iš esmės būtų nepagrįstas veiksmas, prieštaraujantis gero administravimo principui.

31. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisingumo ministerija veikė savo kompetencijos ribose, priimtas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir susietos su taikomomis teisės normomis.

32. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Tarybos priimtas 2019 m. spalio 16 d. sprendimas neužkerta kelio teisingumo ministrui savo iniciatyva iškelti drausmės bylą, tačiau, vadovaujantis viešojo administravimo principais, protingumo reikalavimais bei savo diskrecija, atsižvelgęs į konkrečias aplinkybes, gali atsisakyti inicijuoti drausmės bylą.

33. Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatas, tačiau atsakovas nurodo, kad tiek Teisingumo ministerija, tiek Lietuvos advokatūra sprendė klausimą ne dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų, o dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo, o šio klausimo nagrinėjimo procedūrą reglamentuoja Advokatūros įstatymas ir Aprašas. Šiuo atveju, nagrinėjant skundus dėl drausmės bylos iškėlimo Advokatui, Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatos netaikomos.

34. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 7 d., 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymų pagrindu priimtas procedūrinis Sprendimas, priklausomai nuo jo rezultato, galėtų turėti įtakos tik Advokato, kurios drausminės atsakomybės klausimas keliamas, teisėms ir pareigoms, bet neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjos teisėms ar pareigoms. Teisingumo ministerijos Sprendimas neriboja pareiškėjos galimybės ginti, jos manymu, Advokato veiksmais pažeistas jos teises įstatymo nustatyta tvarka ir būdais (pavyzdžiui, reikalauti atlyginti galimai Advokato veiksmais padarytą žalą, paduodant teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo). Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas dėl atsisakymo iškelti drausmės bylą Advokatui materialinių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, jis negalėtų būti ir ginčo dalyku administracinėje byloje.

35. Atsakovas apibendrina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą, teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. rugsėjo 7 d. pareiškime, skirtame Tarybai, paaiškino, kad: Taryba, nagrinėdama pareiškėjos 2020 m. gegužės 5 d. skundą dėl drausmės bylos Advokatui iškėlimo, yra šališka ir neobjektyvi; pareiškėja kreipėsi į teisingumą ministrą ir prašė nušalinti Tarybą nuo drausmės bylos Advokatui iškėlimo klausimo svarstymo pagal pareiškėjos 2020 m. gegužės 5 d. skundą ir klausimą išspręsti iš esmės (I t., b. l. 19). Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymu kreipėsi į Tarybą ir teisingumo ministrą, prašydama paneigti Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimu paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jos garbę ir orumą (I t., b. l. 21-27). Teisingumo ministerija Sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymus, V. P. 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymą ir advokatės K. Ž. 2020 m. rugsėjo 2 d., 2020 m. rugsėjo 3 d., 2020 m. rugsėjo 14 d. prašymus.

39. Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad advokatui gali būti keliama drausmės byla už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad drausmės byla advokatui gali būti iškelta už veiklos ir etikos reikalavimų nesilaikymą. Jokių kitų atvejų, kuriais advokatui galėtų kilti drausminė profesinė atsakomybė, teisės aktai nenustato (žr., pvz., 2019 m. kovo 20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2019, 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-19-438/2022).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad Lietuvos advokatūra yra Lietuvos advokatų, kaip nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos dalies, savivaldos institucija, turinti specifinę teisinę padėtį Lietuvos teisinėje sistemoje. Lietuvos advokatūra negali būti prilyginta viešojo administravimo subjektui, o jos vykdoma veikla nelaikytina viešuoju administravimu. Atsižvelgiant į tai, viešuoju administravimu nelaikytinas ir Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje numatytos Lietuvos advokatūros teisės iškelti drausmės bylą advokatui realizavimas, nes ši funkcija yra susijusi su advokatų savivaldos įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-382/2012, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1214-552/2015). Todėl nors kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl drausmės bylos iškėlimo, tačiau, Lietuvos advokatūros sprendimas nekelti drausmės bylos nėra skundžiamas teisingumo ministrui, o gali būti apskųstas bendrosios kompetencijos teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2019, 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-19-438/2022). Ginčų dėl Lietuvos advokatūros priimtų sprendimų teismingumą bendrosios kompetencijos teismams patvirtina ir tai, kad Advokatūros įstatyme tam tikrais atvejais netgi konkrečiai yra numatytas atitinkamų Lietuvos advokatūros sprendimų, veiksmų ar neveikimo apskundimas Vilniaus apygardos teismui, kuris yra bendrosios kompetencijos teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1214-552/2015).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartą teisinį reguliavimą ir formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 39-40 p.), pritaria Sprendime išdėstytiems argumentams, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti Tarybos priimtų sprendimų dėl atsisakymo iškelti drausmės bylą.

42. Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą iškelti advokatui drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Kaip jau minėta, Lietuvos advokatūros sprendimai skundžiami ne Teisingumo ministerijai, tačiau bendrosios kompetencijos teismui. Lietuvos advokatūros priimtas sprendimas neužkerta kelio teisingumo ministrui savo iniciatyva iškelti drausmės bylą, tačiau teisingumo ministras, vadovaudamasis viešojo administravimo principais, protingumo reikalavimais bei savo diskrecija, atsižvelgęs į konkrečias aplinkybes gali atsisakyti inicijuoti drausmės bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-19-438/2022). Nagrinėjamu atveju teisingumo ministras nusprendė, kad nėra pagrindo inicijuoti Advokatui drausmės bylos atsižvelgęs ne tik į Tarybos 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, tačiau ir į kitas aplinkybes (be kita ko, į tai, kad bendrosios kompetencijos teismai Advokato veiksmų nepripažino neteisėtais). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, pakartotinai teisingumo ministro prašydama iškelti drausmės bylą, siekia 2019 m. spalio 16 d. sprendimo patikros Teisingumo ministerijoje.

43. Atsižvelgiant į tai, kad Advokatūros įstatymas nesuteikia teisingumo ministrui įgaliojimų nušalinti Tarybą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog teisingumo ministras turėjo nušalinti Tarybą nuo 2020 m. gegužės 5 d. skundo nagrinėjimo. Taip pat papildomai pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos nagrinėjant skundus dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo.

44. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, išnagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes, nurodytas prašymuose, bei priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (aktuali ginčui 2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) teisėtumo reikalavimus atitinkantį individualų administracinį aktą, todėl jo naikinti pagrindo nėra.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Pastebėtina, kad pareiškėja, savo ruožtu, apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių naujų aplinkybių ar įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas aiškias aplinkybių vertinimo ar teisės taikymo klaidas, o tik rėmėsi aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą ir trečiųjų suinteresuotų asmenų K. Ž. ir V. P. prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė