2015-11-17 Nr. AB-22638-2-56-3-00699-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-966-261/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00699-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.4.2; 11.5.1; 11.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir V. U.-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „JB investicijos“, uždarajai akcinei bendrovei „Domus firma“, uždarajai akcinei bendrovei „Brastos valda“, A. K., A. M., V. B., M. M. L. (M. M. L.), O. B. Y. (O. B. Y.), Z. S., A. P. ir R. P. dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra (toliau – ir pareiškėjas, Prokuratūra, Prokuroras), gindama viešąjį interesą, 2012 m. vasario 24 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (I t., 142–154):

1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 02-01-12520 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 6201, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 21,6002 ha, grąžinant natūra: 0,1776 ha, esančius (duomenys neskelbtini), 4,9618 ha, esančius (duomenys neskelbtini), 16,0274 ha, esančius (duomenys neskelbtini), 0,4334 ha, esančius (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 02-01-32-77 bei tos pačios dienos sprendimą Nr. 6501, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 6,6146 ha, grąžinant natūra 1,7007 ha, 0,20 ha perduodant neatlygintinai ir 0,2079 ha perduodant neatlygintinai lygiavertę dalį bendro ploto 2,1086 ha naudojamame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 02-01-11829 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 6941, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 3,2516 ha, grąžinant natūra 3,2516 ha, esančius (duomenys neskelbtini);

4) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 02-1-8205 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 8995, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 0,1139 ha, grąžinant natūra 0,1139 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

5) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 02-01-902 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 9317, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 0,9426 ha, grąžinant natūra 0,9426 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

6) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 02-01-4589 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 9658, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 1,8243 ha, grąžinant natūra 1,8243 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

7) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. 02-01-7473 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 9854, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 0,2280 ha, grąžinant natūra 0,2280 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

8) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. 02-01-7472 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 9853, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 0,0976 ha, grąžinant natūra 0,0976 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

9) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 02-01-8573 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 9920, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 0,8460 ha, grąžinant natūra 0,8460 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

10) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2010 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 02-01-6103 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 19-10419, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 57,4639 ha žemės sklypo dalį – 0,4424 ha, grąžinant natūra 0,4424 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

11) panaikinti Marijampolės apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. S-48-19511-19611 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. ŽM-484, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. K. mieste, Vilijampolėje nuosavybės teisėmis valdyto turto dalį – 2,6758 ha žemės, viso perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam – 231,29 ha žemės sklypą, 19,86 ha miško sklypą, perduodant nuosavybėn: žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 7,65 ha, iš jų – 0,15 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 6,00 ha, iš jų – 0,07 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 18,00 ha, iš jų – 1,26 ha miško ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 44,00 ha, iš jų – 1,00 ha miško ir 1,54 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 72,00 ha, iš jų – 5,7 ha miško ir 4,05 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 14,00 ha, iš jų 0,48 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 10,50 ha, iš jų – 0,45 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 40,00 ha, iš jų – 7,10 ha miško ir 1,17 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 39,00 ha, iš jų – 4,80 ha miško ir 0,90 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini));

12) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, Tarnyba) Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S3-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. Kauno mieste, Vilijampolėje nuosavybės teisėmis valdyto turto dalį – 3,2109 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam – 60,23 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);

13) panaikinti NŽT Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-417 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo Alytaus rajone“, kuriuo nuspręsta atkurti O. B. (mirusi) nuosavybės teises į 0,3856 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus: žemės sklypą Nr. 899, 0,1800 ha ploto, iš jo – 0,1800 ha žemės ūkio naudmenų, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą Nr. 899-1, 2,400 ha ploto, iš jo – 1,60 ha žemės ūkio naudmenų, 0,8 ha kitos žemės, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą Nr. 899-2, 3,4 ha ploto, iš jo – 3,1 ha žemės ūkio naudmenų, 0,3 ha kitos žemės, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą Nr. 899-3, 0,3 ha ploto, iš jo: 0,22 žemės ūkio naudmenų, 0,08 ha kitos žemės, esantį (duomenys neskelbtini);

14) panaikinti NŽT Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 2S-67 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises O. B. (mirusi) į V. S. Kauno mieste, Vilijampolėje nuosavybės teisėmis valdyto turto dalį – 0,3856 ha (iš 3,8593 ha dalies) žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 6,2800 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir kuriuo O. B. nuosavybėn buvo perduoti žemės sklypai: (duomenys neskelbtini), 0,3 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), 2,4 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini);

15) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2010 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 52/24699 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ ir tos pačios dienos įsakymą Nr. 02-05-1721, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 2,6758 ha žemės sklypo dalį – 0,5594 ha, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 5,6 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir kuriais O. B. nuosavybėn buvo perduoti sklypai: žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 2,60 ha bendro ploto ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 3,00 ha bendro ploto ((duomenys neskelbtini));

16) panaikinti 2010 m. rugsėjo 30 d. NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo sprendimą Nr. S7-38 ir tos pačios dienos įsakymą Nr. Ž7-641, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (mirusi) į V. S. nuosavybės teise Vilijampolėje, Kaune, turėto 2,6758 ha žemės sklypo dalį – 1,5167 ha, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 23,1917 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir kuriais O. B. nuosavybėn perduoti sklypai: žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 8,9917 ha bendro ploto ((duomenys neskelbtini).); žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 6,40 ha bendro ploto, iš jų – 0,02 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 2,10 ha bendro ploto, iš jų – 0,04 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), 4,70 ha bendro ploto, iš jų – 0,07 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini).);

17) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 20 d. įsakymą Nr. 02-01-12864, kuriuo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo padalintas į žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), adresas šiam sklypui nėra suteiktas;

18) panaikinti 2008 m. rugsėjo 9 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-10423, kuriuo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo padalintas į žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), adresas šiam sklypui nėra suteiktas;

19) pripažinti negaliojančia Kauno apskrities viršininko 2007 m. birželio 20 d. išvadą Nr. 1413, pagal kurią O. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,6758 ha žemės perduodant neatlygintinai lygiaverčiu sklypu Kauno rajone;

20) pripažinti negaliojančia Kauno apskrities viršininko 2007 m. birželio 26 d. išvadą Nr. 1429, pagal kurią O. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,6758 ha žemės perduodant neatlygintinai lygiaverčiu sklypu Kalvarijos savivaldybėje;

21) pripažinti negaliojančia Kauno apskrities viršininko 2007 m. birželio 26 d. išvadą Nr. 1430, pagal kurią O. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,2109 ha žemės perduodant neatlygintinai lygiaverčiu sklypu Alytaus rajone;

22) pripažinti negaliojančia Kauno apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 6 d. išvadą Nr. 1479, pagal kurią O. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,8596 ha žemės perduodant neatlygintinai lygiaverčiu sklypu Kėdainių rajone.

Prokuroras prašyme nurodė, kad visi ginčijami administraciniai teisės aktai (apskričių viršininkų, NŽT sprendimai, įsakymai, išvados, kuriais atkurtos nuosavybės teises O. B.), prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) normoms, todėl yra naikintini.

Pareiškėjas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad vadovaujantis šia nuostata, pateikti prašymus dėl V. S. nuosavybės teise valdytos žemės turėjo teisę O. B., kaip testamentinio paveldėtojo A. B. sutuoktinė (jeigu nebūtų sudariusi santuokos su A. L.), ir jos anūkė A. K., nes jos motina L. P. (A. ir O. B. dukra) mirė 1996 m. Teigė, jog A. K. nepateikus prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, buvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.13 straipsnyje numatytas imperatyvas, kad palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą kartu su palikėjo vaikais arba vaikaičiais. Pareiškėjo manymu, A. K. prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikimas yra pilnai paaiškinamas tuo, kad ji viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu apie tokią turimą subjektinę teisę nieko nežinojo, nuo jos tai buvo akivaizdžiai slepiama.

Prokuratūra akcentavo, jog byloje nėra O. B. prašymo atkurti nuosavybės teises į V. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę, nes jos prašyme nurodytas A. B., kuris tik 1947 m. tapo testamentiniu žemės paveldėtoju, o priimtuose administraciniuose aktuose visur minima, kad O. B. yra atkuriama nuosavybės teisės į V. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis aiškiai apibrėžia ratą asmenų, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tarp šių asmenų atkurti nuosavybės teises turi ir mirusio asmens sutuoktinis. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Tvarka) ir Atkūrimo įstatymu pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus, nes minėtuose įstatymuose asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausiai įvardijamas būtent savininkas, o kitų asmenų, numatytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės, jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs. Pažymėjo, jog O. B., sudariusi kitą santuoką su A. L., neteko A. B. sutuoktinės statuso (CK 3.49 str.), tuo pačiu prarasdama reikalavimo teisę atkurti nuosavybės teises. Grįsdamas savo argumentus, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotomis analogiškomis pozicijomis bei tuo, kad 1999 m. balandžio 28 d. O. B. paduodant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojusios Tvarkos redakcijos 3 punktas numatė, kad turto savininko sutuoktiniui nuosavybės teisės atkuriamos, jeigu jis nesudarė naujos santuokos. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei Tvarkos 3 punkto nuostatomis, teigė, jog O. B. prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią testamentu jos buvusiam vyrui A. B. paliko V. S., negalėjo būti tenkinamas ir jai nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos, dėl to visi prašyme išvardinti administraciniai teisės aktai (sprendimai, įsakymai bei išvados), kuriais O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. S. iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą, yra nepagrįsti, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl turi būti panaikinti. Pareiškėjo teigimu, O. B., Kauno apskrities viršininko administracijai pateikdama 1999 m. balandžio 28 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, nuslėpė po A. B. mirties dar dviejų santuokų sudarymo faktus.

Prokuratūra pabrėžė ir tai, kad O. B. sklypai perduoti neatlygintinai už valstybės išperkamą žemę turėtą Kauno mieste, todėl perduodant jai 19,86 ha miško ir 7,66 ha vandens telkinių buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos. Prokuratūros nuomone, iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos gauti duomenys patvirtina, kad žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), dalis – 0,04 ha – patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, todėl nuosavybės teisių O. B. atkūrimo į šį žemės sklypą neteisėtumą lemia dar ir tai, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės mišką, o tai yra imperatyviai draudžiama įstatymų.

Nuosavybės teisių O. B. atkūrimo proceso neteisėtumą, prokuroro teigimu, taip pat lemia ir vėlesni pažeidimai. A. M. nesutinkant su Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 11-M-236p dėl V. S. nuosavybės teise valdyto žemės ploto dydžio, ginčas nebuvo sprendžiamas administraciniame teisme. Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-216/2004 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. S. iki žemės nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teisėmis valdė 57,4639 ha žemės sklypą, buvusį Vilijampolėje, Kauno mieste.

Tačiau, A. M. įgaliojimai atstovauti O. B. interesus tvarkant žemės grąžinimo reikalus, nustojo galioti 2003 m. sausio 25 d., todėl A. M. neturėjo pagrindo kreiptis į teismą. Kauno miesto apylinkės teismas, nustatęs juridinį faktą, kad V. S. iki žemės nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teisėmis valdė 57,4639 ha žemės sklypą, buvusį Vilijampolėje, Kauno mieste, nepaisė nuostatos, kad paveldėtojas (A. M. ir V. B.) negali turėti daugiau teisių, nei jų būtų turėjusi testatorė (O. B.), neteisingai nustatė, kad V.

S. savo turtą paliko O. B., nors šis pagal testamentą buvo paliktas jos vyrui A. B., be to, neatsižvelgdamas į V. S. 1939–1940 metų žemės pardavimus, sudarė sąlygas dubliuoti susigrąžinamos žemės plotus V. S. testamentiniams paveldėtojams ir jos žemių pirkėjų palikuonims. Taip pat prokuroras manė, kad prašomų panaikinti administracinių aktų, kuriais O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, neteisėtumą lemia ir tai, kad A. M. ir V. B. 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. 1-14894, parduodant paveldėjimo teises, t. y. teises atkurti nuosavybės teises, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Domus Firma“, buvo pažeistas sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos (2004 m. kovo 23 d.) Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad nuosavybės teises turintys teisę atkurti asmenys, teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y.

UAB „Domus firma“ nėra tas subjektas, kuriam galėjo būti sutartimi perleistos tokios teisės, be to sutartis buvo sudaryta kur kas vėliau negu 2001 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas, nurodydamas, kad visi administraciniai aktai, kuriais O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, teigė esant viešojo intereso pažeidimą. Pažymėjo, jog Kauno apskrities ir Marijampolės apskrities viršininkų bei Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono, Varėnos ir Alytaus žemėtvarkos skyrių vedėjai, priimdami prašyme nurodytus, imperatyviems teisės aktams prieštaraujančius įsakymus, sprendimus bei išvadas, kuriais O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, akivaizdžiai netinkamai atliko savo pareigines funkcijas, tokiu būdu diskreditavo valstybės institucijas, sumenkino piliečių pasitikėjimą jomis. Administracinius aktus priėmę pareigūnai privalėjo patikrinti faktą, ar po A. B. mirties (1951 m. rugpjūčio 18 d.), O. B. nebuvo sudariusi kitos santuokos, kadangi toks faktas turėjo esminę reikšmę atkuriant jai nuosavybės teises į žemę. Minėtosios aplinkybės ne tik suteikia teisę, bet ir įpareigoja pareiškėją kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, siekiant panaikinti neteisėtus bei nepagrįstus administracinius aktus. Nurodė, kad įstatyme numatyto termino prašymui paduoti nepraleido ir paaiškino, jog informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gavo 2011 m. balandžio 21 d., tuomet buvo aktyviai renkama medžiaga šiam faktui patvirtinti, o gavus pakankamai duomenų apie padarytus pažeidimus, į Kauno apygardos teismą buvo kreiptasi 2011 m. gegužės 20 d.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu (I t., b. l. 157–162) prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.

Atsakovas manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas gina viešąjį interesą ir turi teisę reikšti prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo teisėtumo, iš dalies sutiko su jo prašymu. Tarnyba palaikė pareiškėjo argumentą, kad O. B., sudariusi kitą santuoką (su A. L.), neteko A. B. sutuoktinės statuso ir tuo pačiu prarado reikalavimo teisę atkurti nuosavybės teises į V. S. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Tačiau vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymu, manė, kad pareiškėjas nepagrįstai detaliai nagrinėja įsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo 2004 m birželio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-216/2004 bei šios bylos metu nagrinėtas ir nustatytas aplinkybes. Teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdžiusios institucijos neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes apie naujai sudarytą santuoką su A. L. jų neinformavo pati O. B.. Nesutiko, kad A. K. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvimas yra pagrindas naikinti ginčijamus aktus, kadangi asmenims nėra numatytos imperatyvios pareigos teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nors ir nesutiko su prokuroro, grindžiant savo reikalavimus, pateiktais argumentais, Nacionalinė žemės tarnyba prašė pareikėjo prašymą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domus firma“ atsiliepimu (I t., b. l. 166–182) prašė pareiškėjo prašymą atmesti bei priteisti UAB „Domus firma“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad prokuroras šioje byloje gina ne viešą, bet privatų A. K. interesą, nes A. K., laiku nepateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises, tokios teisės nebeturi. Nesutiko, kad buvo pažeistas CK 5.13 straipsnyje numatytas imperatyvas, kadangi paveldėjimo santykiams pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas atsirasti reikalingi tam tikri aktyvūs subjekto veiksmai, kurių, kaip minėta, A. K. neatliko.

Pažymėjo, kad prokuroras nepagrįstai tvirtina, jog O. B. prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią testamentu jos buvusiam vyrui paliko V. S., negalėjo būti tenkinamas ir jai nuosavybės teisės nebegalėjo būti atkurtos, kadangi O. B. nėra tinkamas subjektas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme. Pabrėžia, kad ginčo atveju turto savininkė buvo V. S., ji testamentu savo turtą paliko ne vyrui, bet A. B., kuris nėra turto savininkės sutuoktinis. Taigi A. B. tapo turto paveldėtoju, jis taip pat negali būti pripažįstamas ir turto savininku. Testamentiniam įpėdiniui A. B. mirus, paveldėjimo teisės normų pagrindu įstatymine paveldėtoja tapo jo sutuoktinė O. B.. Teigia, kad O. B. patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte apibrėžtų subjektų ratą, kaip įstatyminė A. B. įpėdinė ir aplinkybė, kad O. B. vėliau sudarė naują santuoką nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės neturi. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai rėmėsi aukštesnės instancijos teismų suformuota praktika, aiškinant turto savininko sutuoktinio sąvoką, kadangi jo minimų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Taip pat UAB „Domus firma“ pažymėjo, kad Tvarkos 3 punkto nuostata, numačiusi, kad „kai santuoka baigėsi dėl turto savininko mirties, turto savininko vaiko (įvaikio) mirties, sutuoktiniui nuosavybės teisės į turtą atkuriamos, jeigu jis nesudarė naujos santuokos. Kai santuoka buvo nutraukta, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistravo santuokos nutraukimą įstatymų nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į mirusiajam savininkui ar jo mirusiam vaikui (įvaikiui) priklausantį turtą buvusiam sutuoktiniui neatkuriamos“ neteko galios nuo 1999 m. lapkričio 11 d., taigi 2005 m. ir vėlesniais metais, atkuriant nuosavybės teises į V. S. žemę, negalėjo būti taikoma.

Teigė, jog prokuroras, nurodydamas, kad buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos, neįvykdė savo pareigos pagrįsti ir įrodyti savo reikalavimus, todėl šie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, perduotų sklypų pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso O. B. neteisėtumą lemia ir tolimesni pažeidimai, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Prokuroras neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusį Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-216/2004, todėl su tuo susiję Prokuratūros argumentai yra nepagrįsti bei atmestini. Pažymėjo, kad pasibaigus įgaliojimams, A. M. jau kurį laiką veikė ne kaip O. B. įgaliotinis, o kaip jos turto paveldėtojas, veikiantis pagal O. B. testamentą.

Nurodė, kad UAB „Domus firma“ teisėtai įgijo paveldėjimo teisę iš A. M. ir V. B., nes paveldėjimo teisių perleidimo jokie teisės aktai nedraudė ir nedraudžia. Pažymėjo, kad nors jokių neteisėtų veiksmų neatliko, priešpriešinant UAB „Domus firma“ teisėtus interesus ir viešąjį interesą, tenkinus pareiškėjo skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo patirtų didelius nuostolius. Teigė, kad prokuroro pasirinktos viešo intereso gynimo priemonės pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus nuosavybės neliečiamumo, taip pat fundamentalius teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio stabilumo principus, todėl jau vien tai yra pagrindas prašymui atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. B. ir A. M. atsiliepimu (II t., b. l. 2–11) prašė pareiškėjo prašymą palikti nenagrinėtą kaip paduotą praleidus įstatyme įtvirtintą terminą, o administracinę bylą nutraukti arba, nustačius, kad terminas prašymui paduoti nebuvo praleistas, pareiškėjo prašymą atmesti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Akcentavo, kad Prokuroras į teismą kreipėsi praleisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje ir Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą skundui paduoti, neprašydamas jo atnaujinti. Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą gavo iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos 2011 m. balandžio 21 d. Šių trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, Prokuroras apie aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu O. B., žinojo dar 2010 m. gegužės pabaigoje ir tai patvirtina iš Kauno apygardos prokuratūros išreikalauta medžiaga, kurioje liudytoju yra apklaustas A. M..

Pažymėjo, kad Prokuratūra šiuo atveju gina ne viešąjį, bet privatų, labai konkretaus žmogaus – A. K., kuri, beje, net nėra pateikusi prašymo nuosavybės teisėms atkurti, interesą. Manė, jog šioje byloje tokio viešojo intereso nėra ir jis negali būti ginamas teisminiu būdu. Pažymėjo, jog nėra nuginčyti jokie civiliniai teisiniai sandoriai (nei 1947 m. sausio 31 d. V. S. sudarytas testamentas, nei 2000 m. vasario 2 d. O. B. testamentas, nei 2004 m. rugsėjo 2 d. palikimo priėmimo liudijimas, nei paveldėjimo teisių pirkimo pardavimo sutartis), kurių pagrindu nuosavybė atiteko šiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir buvo jų perleista UAB „Domus firma“, taigi jie nėra neteisėti. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai nesutinka su įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 7 d. sprendimu. Teigė, jog CK 5.13 straipsnis negaliojo ginčijamų civilinių teisinių sandorių, kurių pagrindu išleisti pareiškėjo ginčijami administraciniai teisės aktai, metu, tad Prokuratūra nepagrįstai teigia, kad jo nuostatos buvo pažeistos. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nurodė, jog Kauno apygardos prokuratūros prieštaringa pozicija nagrinėjamoje byloje ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje panašioje byloje, esant toms pačioms aplinkybėms, susijusiomis su O. B., sudariusios naują santuoką, pripažinimu tinkamu subjektu, patvirtina, jog taip akivaizdžiai pažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas. Akcentavo, kad byloje Prokuratūra gina ne viešąjį, o privatų A. K. interesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 26–31), kuriame pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimas nėra priskirtas Aplinkos ministerijos kompetencijai ir teisių ir pasekmių jai nesukels, taip pat, kad sutinka su pareiškėjo prašyme išdėstytais motyvais bei prašymais, susijusiais su valstybinės reikmės miško perleidimo privačion nuosavybėn panaikinimu ir valstybinės reikšmės miško grąžinimo valstybės nuosavybei (11 pareiškėjo prašymo reikalavimu), todėl prašė šioje dalyje prašymą tenkinti, o likusioje –sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Remdamasi Valstybinės miškų tarnybos pateiktais duomenimis, Aplinkos ministerija nurodė, kad Marijampolės apskrities viršininkas 2008 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. S-48-19511-19611 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. ŽM-484, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, neteisėtai atkūrė nuosavybės teises O. B. į 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nes minėtas miškas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Brastos valda“ atsiliepime (II t., b. l. 32–35) prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Brastos valda“ atsiliepime pasisakė dėl 1 ir 18 pareiškėjo reikalavimų. Nesutikdamas su 1 pareiškėjo reikalavimu, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad jį tenkinus būtų pažeistos UAB „Brastos valda“, kaip sąžiningo įgijėjo, teisės, teisėti interesai, teisėti lūkesčių bei teisinio stabilumo principai. Pažymėjo, kad reikalavime minimą žemę įgijo teisėtai, todėl yra sąžiningas įgijėjas ir pagal CK 4.96 straipsnį nekilnojamasis daiktas negali būti iš jo išreikalautas. Taip pat UAB „Brastos valda“ nurodė, kad Prokuratūros 18 reikalavimo tenkinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių, todėl jis atmestinas. Atkreipė dėmesį, kad jame skundžiamu administraciniu aktu buvo tiesiog nustatyti žemės sklypų ribų kadastro duomenys, o pats sklypo padalijimas buvo atliktas kitais, Prokuroro neginčijamais, administraciniais aktais.

2014 m. rugsėjo 17 d. raštu pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 20 d. įsakymą Nr. 02-01-12864, kuriuo žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), adresas šiam sklypui nesuteiktas (17 Prokuratūros prašymo reikalavimas), nurodė, kad atsisakymo pasekmės yra žinomos, ir prašė šią bylos dalį nutraukti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendimu (IV t., b. l. 2–21) Prokuratūros prašymą tenkino iš dalies: panaikino Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. S-48-19511-196 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 „Dėl nuosavybės teisų į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems, žemės sklypus Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse“ dalis, kuriose O. B. perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 19,86 ha miško sklypas (vertė 6 235 Lt), esantis (duomenys neskelbtini) (18,60 ha) ir (duomenys neskelbtini) (1,26 ha); nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 02-01-12864, kuriuo žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), adresas šiam sklypui nesuteiktas, panaikinimo; kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato ribotą teisių atkūrimą tiek nuosavybės objektams (ne viso turto grąžinimą natūra, žemės ploto apribojimus ir kt.), tiek ir subjektams (asmenis, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės).

Susipažinęs su teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, jog Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. I-480-343/2013 pagal ieškovo Kauno apygardos prokuroro ieškinį atsakovams A. M., V. B., A. P., UAB „Domus firma“, UAB „Brastos valda“, UAB „JB investicijos“, tretiesiems asmenims ieškovo pusėje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai, A. K., tretiesiems asmenims atsakovo pusėje notarams: B. G., D. G., D. K., J. R., P. O., Z.

S., M. M. L., O. B. Y., R. P., Z. S. dėl sandorių ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir prokuroro ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 (toliau – ir Nutartis) pakeitė minėto Kauno apygardos teismo sprendimo dalį, kurioje atmesti Kauno apygardos prokuroro patikslinto ieškinio reikalavimai dėl sandorių, kuriais perleistos nuosavybės teisės į valstybinį mišką, pripažinimo negaliojančiais ir šioje dalyje: pripažino negaliojančia 2008 m. lapkričio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 10016 dalį, kuria UAB „Domus firma“ paveldėjo iš O.

B. 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką, (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 72,00 ha, iš jų 5,7 ha miško ir 4,05 ha vandens telkinys ((duomenys neskelbtini)); pripažino negaliojančiomis 2009 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2780, 2010 m. gegužės 21 d. susitarimo pakeisti sutarties (2009 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2780) Nr. 1930 ir 2009 m. birželio 30 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 2781 dalis, kuriomis UAB „JB investicijos“ iš UAB „Domus firma“ įsigijo minėtą 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką; pripažino negaliojančia 2012 m. liepos 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-2577 dalį, kuria A.

P. iš UAB „JB investicijos“ įsigijo minėtą 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką; taikė restituciją ir natūra grąžino valstybei 0,04 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį A. P. priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini)., įpareigojant UAB „JB investicija“ grąžinti A. P. proporcingą grąžintinai žemės sklypo daliai sumą – 19,58 Lt (iš viso už žemės sklypą buvo sumokėta 35 250 Lt), o UAB „Domus firma“ įpareigojant grąžinti UAB „JB investicija“ proporcingą grąžintinai žemės sklypo daliai sumą – 6,71 Lt (iš viso už žemės sklypą buvo sumokėta 12 077 Lt), taip pat patikslino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o likusią Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į teismų praktikoje suformuotą viešojo intereso sampratą, nesutiko su trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicija, jog nagrinėjamu atveju Prokuroras gynė ne viešąjį, o privataus asmens (A. K.), interesą. Spręsdamas kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą termino ir termino prašymui paduoti klausimus, teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl termino prokuroro prašymui ginant viešąjį interesą paduoti eigos pradžios. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2011 m. balandžio 21 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos raštas Nr. 4-07-540 „Dėl sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę panaikinimo ginant viešąjį interesą“ ir sprendė, jog tokio pobūdžio informacija savo apimtimi ir pobūdžiu negali būti pakankama, kad būtų galima objektyviai bei patikimai nuspręsti dėl viešojo intereso pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki kreipimosi į teismą dienos pareiškėjas nustatinėjo, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą, todėl spręsti apie nerūpestingumo, aplaidumo, delsimo požymius prokuroro veiksmuose renkant bei vertinant su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku susijusius duomenis, nėra pagrindo. Pažymėjo, kad ginčo situacija yra sudėtinga, prokurorui teko analizuoti didelį kiekį duomenų, ieškinyje (taip pat prašyme) suformuluota daug reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad prokuroras, teisingai įvertinęs viešąjį interesą, jo pažeidimų esmę, inicijuodamas procesą civilinio proceso tvarka ir, 2011 m. gegužės 23 d. paduodamas ieškinį Kauno apygardos teismui, į teismą kreipėsi operatyviai, nepraleisdamas įstatyme nustatyto termino. Taip pat nurodė, jog baudžiamosios bylos medžiaga bei aplinkybė, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, šį procesą inicijavo per bendrosios kompetencijos teismą, o bylos dalis į administracinį teismą buvo persiųstą pagal Specialiosios teisėjų kolegijos nutartį, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skaičiavimui įtakos neturi.

Pasisakydamas dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, teismas pažymėjo, jog tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčydamas administracinius aktus, tiek ir bendrosios kompetencijos teismuose jau išnagrinėtoje civilinėje byloje (teismo sprendimas įsiteisėjęs), ginčijant paveldėjimo teisės liudijimus, sandorius, pirkimo-pardavimo sutartis, susitarimus pakeisti pirkimo-pardavimo sutartis, perdavimo-priėmimo aktus, akcininkų sprendimus, Prokuroras iš esmės rėmėsi ne tiek sandorių negaliojimo normomis, kiek Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos atitinkamomis nuostatomis bei jų pažeidimu.

Pagrindinis viešąjį interesą ginančio Prokuroro argumentas, kuriuo jis grindė tiek administracinio, tiek ir civilinio pobūdžio reikalavimus, buvo siejamas su teisės aktuose įtvirtintu draudimu atkurti nuosavybės teises turto savininko sutuoktiniui, sudariusiam naują santuoką. Prokuroro įsitikinimu, O. B., kuriai atkurtos nuosavybės teisės, nepatenka nei į vieną Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų subjektų grupę, todėl ginčijamais administraciniais aktais jai negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės. Atsižvelgęs į bendrosios kompetencijos teismų priimtus procesinius sprendimus, teismas nurodė, jog sprendžiant dėl ginčijamų nekilnojamo turto perleidimo sandorių teisėtumo taip pat buvo išsamiai vertinama bei nustatinėjama, ar nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo grindžiamas akivaizdžiai niekiniais administraciniais aktais ar taikytinos jų negaliojimo pasekmės civilinėje byloje, ar O.

B. – tinkamas subjektas Atkūrimo įstatymo prasme. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, teismas pažymėjo, jog esant įsiteisėjusiam bendrosios kompetencijos teismo procesiniam sprendimui civilinėje byloje, kurioje reikšmingos aplinkybės tapačios, spręstina dėl šiame procesiniame dokumente nustatytų faktų bei pateikto teisės aiškinimo reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai ir, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei tuo, kad bendrosios kompetencijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose įrodinėjimo dalyko dalis buvo fakto, itin reikšmingo bei aktualaus ir nagrinėjamoje byloje, nustatymas bei konstatavimas – ar O.

B. patenka į Atkūrimo įstatymo subjektų ratą taip pat atitinkamai ir teisės aktų, reglamentuojančių šiuos teisinius santykius, aiškinimas, nutarė vadovautis bendrosios kompetencijos teismų nustatytais faktais, kaip turinčiais prejudicinę reikšmę šioje byloje.

Nurodė, jog bendrosios kompetencijos teismai, pasisakydami dėl Tvarkos 3 punkto galiojimo laike ir šios nuostatos taikymo nuosavybės teisių atkūrimo momentu, pabrėždami, kad ši nuostata numačiusi apribojimus atkurti nuosavybės teises turto savininko sutuoktiniui, sudariusiam antrąją santuoką, neteko galios nuo 1999 m. lapkričio 11 d., ne tik konstatavo, kad vėliau atkuriant nuosavybės teises į V. S. žemę šis nutarimas nebegaliojo, negalėjo būti taikomas ir pagrįstai nebuvo taikytas, bet ir tai, kad O. B. pretendentės statusą įgijo ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas realiai prasidėjo ne 1999 m. balandžio 28 d. pateikus jai prašymą (taip nurodė Prokuratūra), bet 2000 m. kovo 8 d., kai Kauno apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija sprendimu pripažino esant pakankamai dokumentų O. B. atkurti nuosavybės teises į 58 ha žemės sklypą. Atsižvelgdami į tai, jog nuosavybės teisės O. B. buvo pradėtos atkurti 2005 m., teismai laikė, kad atkūrimo momentu turėjo būti taikomas tuo metu galiojusios Tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 2.2. punktas, numatęs, kad „prašymus atkurti nuosavybės teises turi teisę pateikti asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nors testamente ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) ar šių asmenų sutuoktiniai bei vaikai“ ir šiuo pagrindu pripažino, kad prašymus turėjo teisę pateikti ir nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos asmeniui (A. B.), kuriam miręs turto savininkas (V. S.) testamentu paliko savo turtą, o mirus A. B. – jo sutuoktinei O. B.. Su tokiais bendrosios kompetencijos teismo teisiniais vertinimais sutiko ir Kauno apygardos administracinis teismas.

Teismas nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismas, analizuodamas pareiškėjo argumentus dėl to, jog O. B. dėl antros santuokos su A. L. prarado A. B. sutuoktinės statusą, todėl tuo pačiu prarado ir reikalavimo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tad jai, kaip nepatenkančiai į nė vieną iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų grupių, nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos ir toks atkūrimas yra niekinis, konstatavo, jog taip Prokuroras susiaurino asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ratą ir apsiribojo vien tik Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų interpretavimu, kuris yra klaidingas.

Vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu (originali 1997 m. liepos 9 d. redakcija) ir 3 punktu, 2 straipsnio 2 dalimi ir nustatęs, kad miręs turto savininkas (V. S.) testamentu paliko savo turtą A. B., kaip testamentiniam įpėdiniui, konstatavo, kad ginčo atveju taikytina Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, o tolesni teisiniai santykiai klostėsi paveldėjimo teisės normų pagrindu, t. y. mirus testamentiniam įpėdiniui, jo įstatymine paveldėtoja tapo sutuoktinė O. B., kuri ir pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į paveldėtą savo vyro A.

B. turtą, tarp jo – ir į V. S. testamentu paliktą turtą. Pažymėjo, jog bendrosios kompetencijos teismas, aptardamas Prokuratūros nurodytą, šiuo atveju neva taikytiną, teismų praktiką, pabrėžė, kad faktinės aplinkybės nagrinėjamoje ir nurodytose bylose iš esmės skiriasi, Prokuroro pateikti turto savininko sutuoktinio sąvokos ir turinio aiškinimai nėra aktualūs, nes turto savininkė turtą testamentu paliko ne sutuoktiniui, o testamentiniam įpėdiniui A. B., be to, O. B. teisę atkurti nuosavybės teises įgijo ne Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto, o Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaudamasis teismų praktika bendrosios kompetencijos teismas taip pat nustatė, jog A. B., kuris nepaliko testamento, valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie yra numatyti įstatymo, o įstatymas nustatė ir nustato pergyvenusio sutuoktinio (O. B.) teisę į mirusio sutuoktinio palikimą, taip pat atkreipė dėmesį į tą teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad teisės normos, apribojančios civilines teises pretenduoti į palikimą, yra imperatyvios ir negali būti aiškinamos plečiamai bei pažymėjo, jog teismas neturi diskrecijos iš pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisę atimti kitu, įstatyme tiesiogiai nenustatytu, pagrindu.

Sistemiškai aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektų ratą, bendrosios kompetencijos teismas padarė galutinę išvadą, kad O. B. atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip įstatyminė A. B., kurio palikimą sudarė V. S. testamentu palikta turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, įpėdinė.

Kauno apygardos administracinis teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad tiek bendrosios, tiek ir administracinės kompetencijos teismai savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad sutuoktinis praranda teisę atkurti nuosavybės teises į turtą, į kurį teisę atkurti nuosavybės teises būtų turėjęs miręs sutuoktinis, jeigu po sutuoktinio mirties sudaro naują santuoką, nurodė, jog Prokuroro nurodytos bylos ir nagrinėjama byla nėra analogiškos ar tuo labiau tapačios, jų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl pareiškėjo nurodyta turto savininko sutuoktinio turinio bei sąvokos samprata nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, kad buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos, ginčo atveju nėra aktuali ir reikšminga.

Apibendrindamas visą tai, pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su įsiteisėjusiu 2014 m. gegužės 26 d. teismo sprendimu padaryta prejudicinę galią turinčia išvada bei ja remdamasi, darė išvadą, kad O. B., būdama ne turto savininko (V. S.), bet turto savininkės testamentinio įpėdinio A. B. sutuoktinė ir jo įstatyminė įpėdinė, pagal savo teisinį statusą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme turėjo subjektinę reikalavimo teisę atkurti nuosavybės teises į V. S. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl konstatavo, jog naikinti prokuroro prašyme nurodytus administracinius aktus tik dėl to, kad O. B. nebuvo tinkamas subjektas nuosavybės teisių atkūrimo procese, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Prokuroro argumentus dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatų pažeidimo, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 9 dalies 1 ir 9 punktais, vertino šiuo aspektu ginčijamus Marijampolės apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. S-48-19511-19611 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. ŽM-484 ir iš dalies pagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad šie ginčijami administraciniai aktai, kuriais O. B. perduoti neatlygintinai už valstybės išperkamą žemę, turėtą Kauno mieste, 19,86 ha miško ir 7,66 ha vandens telkinių, priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo tvirtinimu šiais aktais O. B. už valstybei išperkamą žemę neatlygintinai buvo perduotas ne tik miško sklypas, bet ir 7,66 ha vandens telkinių, tačiau nei ginčijamame sprendime, nei įsakyme, nei kituose dokumentuose nėra nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį, todėl pareiškėjo argumentus, siejamus su ginčijamais administraciniais aktais tariamų lygiaverčių vandens telkinių plotų perdavimu O. B., laikė neįrodytais, nepagrįstais ir atmestinais.

Pažymėjęs, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi būti įgyvendinamas vadovaujantis lygiavertiškumo principu, taip pat, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog buvusiai savininkei V. S. nuosavybės teise miesto teritorijoje buvusioje žemėje (Kauno m., Vilijampolėje) priklausė miškas, Kauno apygardos administracinis teismas darė išvadą, kad ginčijamais aktais atkuriant nuosavybės teises ir perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam 19,86 ha miško sklypą (vertė 6 235 Lt), esantį (duomenys neskelbtini), buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ginčijamų 2008 m. vasario 27 d. Marijampolės apskrities viršininko sprendimo Nr. S-48-19511-19611 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 dalys (sprendimo 1.2 punktas, įsakymo priedo 2 p.), kuriomis perduota neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems 19,86 ha ploto miško sklypai (vertė 6 235 Lt), yra neteisėtos ir naikintinos kaip nepagrįstos.

Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. S-48-19511-196 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. ŽM-484 yra naikinti ir dėl to, kad žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), dalis – 0,04 ha, patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. ir 2008 m. birželio 5 d. nutarimais, teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės šalys neginčija ir ją pripažįsta. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, Kauno apygardos administracinis teismas darė išvadą, jog žemės sklype, (duomenys neskelbtini), yra valstybinės reikšmės miško, išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybei ir į kurį negali būti atkuriamos nuosavybės teisės, todėl, pažeidus imperatyvias įstatymų nuostatas, ginčijamų administracinių aktų – Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. S-48-19511-196 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 dalys, kuriomis O. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha valstybinio miško, naikintinos, kaip prieštaraujančios įstatymui. Pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas pripažino negaliojančiomis tiek paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, tiek ir vėlesnių sandorių dalis dėl aptariamo 0,04 ha valstybinės reikšmės miško ir taikė restituciją.

Teismas pažymėjo, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 7 d. sprendimas, kuriame nustatytas aplinkybes analizuoja pareiškėjas, yra įsiteisėjęs, todėl pagal ABTĮ 14 straipsnio ir Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, šis teismo procesinis sprendimas turi privalomąją galią ir negali būti kvestionuojamas.

Taip pat teismas nesutiko ir su tuo, kad buvo pažeistos CK 5.13 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusiojo nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, bet tik į tuos, kurie įstatyme nustatytais terminais ir tinkamai yra išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikdami įgaliotai institucijai nustatytos formos prašymą, kurio pateikimas kartu su kitais Įstatyme nustatytais pilietybę, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais yra būtina sąlyga nuosavybės teisių atkūrimo procesui pradėti. Taigi, A. K. Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jai suteiktomis teisėmis nepasinaudojus, t. y. nepateikus prašymo atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę bei giminystės ryšį, nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių ji nesikreipė su prašymu į įgaliotą instituciją, ji negalėjo pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog terminai prašymams ir dokumentams pateikti yra pasibaigę, todėl netgi ir tuo atveju, jei pareiškėjo prašymas būtų patenkintas, A. K. savaime netaptų, kaip klaidingai nurodo Prokuroras, potencialia pretendente į visą V. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Be to, šiuo aspektu teismas sutiko su trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentais, kad akcentuodamas A. K. teisių pažeidimą, prokuroras gina ne viešąjį, bet konkretų privataus fizinio asmens interesą.

Įvertinęs Prokuroro pateiktą atsisakymą nuo reikalavimo, vadovaudamasis ABTĮ 52 straipsniu, jį tenkino ir bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2008 m. lapkričio 20 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-12864, kuriuo žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), adresas šiam sklypui nesuteiktas.

III. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 30–40), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl administracinių teisės aktų panaikinimo kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl administracinių teisės aktų panaikinimo patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai beatodairiškai rėmėsi vien Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 padarytomis išvadomis. Mano, jog tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus Prokuratūros atskirąjį skundą dėl bylos sustabdymo padarytoms išvadoms, kad civilinėje byloje nustatyti faktai neturi įtakos nagrinėjamai administracinei bylai, o sprendimas civilinėje byloje (priešingai, nei konstatavo Kauno apygardos administracinis teismas) nėra sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje pagrindas. Prokuroro teigimu, civilinėje byloje nustatyti faktai gali tik palengvinti įrodinėjimą, bet negali būti esminiu teismo sprendimo administracinėje byloje pagrindu.

2. Bendrosios kompetencijos teismai aiškiai nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo O. B. proceso teisėtumo jie nevertino ir negalėjo to atlikti, nes tai yra ne civilinės, o administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, rėmėsi bendrosios kompetencijos teismų sprendimais kaip esminiu pagrindu, nors juose net nebuvo atliekamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo vertinimas, kuris, Prokuroro teigimu, yra esminis klausimas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

3. Bendrosios kompetencijos teismų padarytomis išvadomis nebuvo galima remtis dar ir dėl to, kad šie teismai, nagrinėdami civilinę bylą, neturėjo realios galimybės atlikti nuosavybės teisių atkūrimo O. B. proceso teisėtumo vertinimo.

4. Nors Nutartis yra įsiteisėjusi, NŽT ją apskundė kasacine tvarka, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi NŽT kasacinį skundą priėmė nagrinėti bei sustabdė Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo ir Nutarties vykdymą iki kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi minėtuose procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis kaip neįrodinėtais faktais. Prokuroras pažymi, jog jei kasacinis skundas būtų tenkintas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas nebūtų panaikintas, susiklostytų teisiškai paradoksali situacija, kuomet yra konstatuojama, kad ginčo žemės perleidimo sandoriai yra neteisėti, tačiau pirminiai nuosavybės teisių į ją įgijimo pagrindai, t. y. administraciniai aktai, yra teisėti ir pagrįsti.

5. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, civilinėje ir administracinėje bylose esant skirtingiems atsakovams (nesutampant vienam iš trijų bylos elementų), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be bylos šalių, civilinėje ir administracinėje bylose skyrėsi ir bylų nagrinėjimo dalykas, todėl laikytina, jog Kauno apygardos administracinis teismas, remdamasis Nutartyje, priimtoje visiškai kitokios teisinės prigimties civilinėje byloje, nustatytais faktais ir pateiktu teisės aiškinimu ir taikymu, aiškino ir taikė teisę a priori.

6. Sisteminė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų analizė leidžia teigti, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki šių dienų antrosios santuokos sudarymas buvo ir yra imperatyvi kliūtis atkurti nuosavybės teises. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su šiuo pareiškėjo argumentu. Atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas asmenų, turinčių teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, iki 1999 m. lapkričio 11 d.

Tvarkoje buvusi nuostata, tiesiogiai nurodanti draudimą atkurti nuosavybės teise, jeigu sutuoktinis sudarė naują santuoką, vertintina viso labo kaip perteklinė norma, kurios įstatymų leidėjas netrukus atsisakė, kadangi ir be minėtojo draudimo yra pakankamai aišku, kad tiek pagal Atkūrimo įstatymą, tiek pagal Tvarkos nuostatas sutuoktinis, sudaręs naują santuoką, įgyti teisę į mirusio buvusio sutuoktinio teises atkurti nuosavybės teises negali, kadangi pasikeičia jo teisinis statusas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsižvelgiant į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tikslą, bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos.

Mano, kad teismai nepagrįstai Tvarkos nuostatas aiškino tik lingvistine prasme, neanalizuodami jų sistemiškai su Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų išplėstas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų taikymas, t. y. būtų išplėstas specialiai įstatymo sureguliuotas subjektų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ratas. Be kita ko, pareiškėjo teigimu, O. B. pretendentės statusą įgijo gerokai anksčiau nei buvo priimtas Kauno apskrities viršininko administracijos sudarytos komisijos sprendimas, t. y. dar tada, kai galiojo Tvarkos 3 punkte įtvirtintas imperatyvus draudimas asmeniui atkurti nuosavybės teises, jei jis sudarė antrą santuoką.

Teigia, kad vien nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios neteisėtumas daro visą tolimesnį procesą ir ypač priimamus galutinius sprendimus neteisėtais. Remdamasis visu tuo, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas ir teisėtas, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis, kadangi teismas pats neatliko O. B. nuosavybės teisių atkūrimo proceso atitikties imperatyvioms teisės aktų nuostatoms vertinimo ir beatodairiškai rėmėsi vien Nutarties, kurioje buvo sprendžiami kitokios – civilinės – teisinės prigimties klausimai, argumentais ir motyvais.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus jos turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir yra paveldima bendra tvarka. Mano, kad ši teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra taikytina nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės, be to, kaip jau minėta, bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, ginčo situacijoje nėra taikytinos. Pažymi, jog priešingai nei teismo nurodytoje praktikoje, nagrinėjamu atveju A. B. nustatytu laiku prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė, o O. B. prašymo pateikimo metu turėjo A. L., o ne A. B. sutuoktinės statusą.

8. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl nukrypimo nuo suformuotos teisminės praktikos, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nurodyta teisminė praktiką nėra taikytina, kadangi nagrinėjamos ir pareiškėjo nurodytų bylų aplinkybės nėra analogiškos ar tapačios. Mano, jog teismas nepagrįstai nesirėmė minėta teismų praktika, kadangi nurodytų bylų aplinkybės, kiek jos susijusios su draudimu atkurti nuosavybės teises asmeniui, kuris po pirmojo sutuoktinio mirties sudarė naują santuoką, yra iš esmės panašios, o kai kurios – ir analogiškos, todėl jose pateiktais išaiškinimais buvo privalu vadovautis ir nagrinėjamoje byloje. Be to, teismas, nors ir lakoniškai, tačiau pasisakė tik dėl dviejų pareiškėjo nurodytų teismų sprendimų, o dėl likusios gausios bendrosios ir administracinės kompetencijos teismų praktikos, kuria Prokuratūra grindė savo pareiškimą, teismas apskritai nepasisakė ir nevertino, ar joje pateikti išaiškinimai yra taikytini ginčo situacijai.

9. Nors sutiktina su teismo padaryta išvada, kad Prokuratūros nurodytuose Marijampolės apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. sprendime Nr. S-4819511-19611 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakyme Ne. ŽM-484 bei Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. S3-2 vandens telkiniai nėra tiesiogiai minimi, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administracinių aktų teisėtumo vertinimas neturi būti vien tik formalus, o turi būti vertinama, kokias teisines pasekmes jie sukėlė. Teigia, jog iš valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad žemės sklypuose, į kuriuos O. B. minėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra vandens telkiniai. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, apsiribodamas vien formaliu ginčijamų administracinių aktų vertinimu bei neatsižvelgdamas į realias teisines pasekmes, kokias šie aktai sukūrė, Prokuratūros pareiškimo dalį dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkto pažeidimo atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą, taip pažeisdamas imperatyvias įstatymo nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. P. pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 42–47), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. S-48-19511-196 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 „Dėl nuosavybės teisų į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems, žemės sklypus Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse“ dalis, kuriose O. B. perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 19,86 ha miško sklypas (vertė 6 235 Lt), esantis (duomenys neskelbtini) (18,60 ha) ir (duomenys neskelbtini) (1,26 ha), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 punkto 1 dalį valstybė turi teisę už valstybės išperkamą žemę atlyginti mišku. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka, jog pareiškėjo skundžiamų Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo priėmimo metu tokia galimybė nebuvo numatyta, bet mano, jog esminės reikšmės šiuo atveju turi minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos pakeitimas. Pažymi, jog nors formaliai skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalis galėtų būti laikoma teisėta, ji yra akivaizdžiai neteisinga A. P. atžvilgiu, kadangi pagal šį sprendimą A. P. nuosavybės teise valdomas miškas turės būti grąžintas valstybei, kuri, pagal šiuo metu jau galiojantį teisinį reguliavimą šį mišką jau gali perduoti už valstybės išperkamą žemę. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl nuosavybės teisių atkūrimo, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis jo atžvilgiu yra ne tik neteisinga, bet ir neproporcinga. Jis, nors ir nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, privalo grąžinti valstybei 18,60 ha miško, nors pagal dabartinį teisinį reguliavimą valstybė galėtų jį perleisti. Be to, panaikinus sprendime nurodytas Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo dalis Prokuratūros byloje ginamas viešasis interesas iš esmės nebus apgintas, kadangi, kaip jau minėta, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. valstybė galės (turės) šį mišką perduoti pretendentams už valstybės išperkamą žemę. Tuo tarpu privataus asmens interesai ir jo teisės į nuosavybę bus pažeistos.

2. A. P. – sąžiningas įgijėjas. Žemės sklypus, kuriuose yra 18,60 ha miško, (duomenys neskelbtini), pareiškėjas 2012 m. liepos 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-2577 jis įsigijo iš UAB „JB investicijos“, kuri šį pirko iš UAB „Domus firma“. Pareiškėjo sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino notaras, taigi ji yra teisėta. Paaiškina, kad iš to matyti, jog pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrime nedalyvavo, žemės sklypus įsigijo praėjus 4 metams nuo nuosavybės teisių atkūrimo, juos įsigijo tik iš antro savininko, taigi jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pažymėjo, kad tai, jog jis yra sąžiningas įgijėjas ir iš jo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, 2013 m. birželio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2014 pažymėjo ir Kauno apygardos teismas. Atkreipė dėmesį, jog palikus nepakeistą skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, atsirastų pagrindas iš jo išreikalauti įsigytus žemės sklypus, nors, kaip jau minėta, iš sąžiningo įgijėjo to daryti negalima.

3. Taip pat, palikus skundžiamą teismo sprendimo dalį nepakeistą būtų pažeistas trečiojo suinteresuoto asmens A. P. teisėtų lūkesčių ir teisinio stabilumo principai bei viešojo ir privataus intereso pusiausvyra. Šį savo argumentą pareiškėjas grindžia teismų praktika.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniame skunde (IV t., b. l. 52–57) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas bei nutraukta administracinės bylos dalis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – Prokuratūros prašymą tenkinti.

Atsakovas apeliaciniame skunde išdėsto poziciją, iš esmės atitinkančia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytąją bei nurodo iš esmės tapačius argumentus šiai pozicijai pagrįsti.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus (IV t., b. l. 62–65) prašo A. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o NŽT apeliacinio skundo dalį, kuria prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl administracinių teisės aktų panaikinimo, tenkinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjo prašymą tenkinti pilnai.

Pareiškėjas, sutikdamas su NŽT apeliaciniu skundu pažymi, jog nepritaria tik atsakovo reikalavimui panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria administracinės bylos dalis nutraukta (kadangi ji buvo nutraukta pareiškėjui atsisakius reikalavimo).

Nesutikdamas su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu pareiškėjas nurodo, jog teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 dalių prieštaravimą įstatymo 19 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatoms. Mano, jog priešingas teismo sprendimas (jei būtų atsižvelgta į tai, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nebenumatytas imperatyvus draudimas už miesto teritorijoje esančią žemę atlyginti mišku) būtų prieštaravęs konstituciniam principui lex retro non agit. Teigia, kad pareiškėjo argumentai, jog toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir neproporcingas jo atžvilgiu yra nepagrįsti, be to, išeinantys iš administracinės bylos nagrinėjimo ribų, nes teises į žemę pareiškėjas įgijo sandorių, kurių teisėtumas vertinamas civilinėje byloje, pagrindu. Prokuroras pažymi, jog valstybėje esanti nustatyta padidinta miškų teisinė apsauga suponuoja būtinybę panaikinti administracinius aktus, prieštaraujančius imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.

Atsiliepime į apeliacinius skundus (IV t., b. l. 66–77) tretieji suinteresuoti asmenys V. B. ir A. M. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią skundžia pareiškėjas ir atsakovas palikti nepakeistą, Prokuratūros ir Tarnybos apeliacinius skundus atmesti, o A. P. apeliacinį skundą tenkinti, kitoje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepdami į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, tretieji suinteresuoti asmenys:

1. Nesutinka su apeliacinių skundu argumentais, jog Nutarčiai esant apskųstai kasacine tvarka, jei bus priimtas sprendimas ją panaikinti, o Kauno apygardos administracinis sprendimas nebus panaikintas, susiklostytų teisiškai paradoksali situacija. Teigia, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnis reglamentuoja, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėjo, kad įstatymas šiuo klausimu nedaro jokių išlygų, todėl abu apeliantai privalo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį) civilinėje byloje. Taip pat pažymėjo, kad nė vienas iš apeliantų neprašė sustabdyti administracinę bylą tuo pagrindu, jog vyksta civilinės bylos nagrinėjimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

2. Nesutinka ir su teiginiu, jog Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymi, kad bylos išskyrimas į dvi (administracinę ir civilinę bylas) kilo ne dėl to, kad buvo sujungtos kelios vienarūšės bylos tam pačiam atsakovui ar dėl to paties atsakovo to paties administracinio akto (ABTĮ 69 str. 2 d.), o dėl to, jog procesinį 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą priėmė Specialioji teismingumo kolegija. Prokuroras, veikdamas kaip ieškovas (pareiškėjas) kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, nurodydamas tas pačias proceso šalis (bylos dalyvius), todėl tokios bylos dalyvių procesinis statusas ir procesinė pozicija (bent jau tiek, kiek tai liečia V. B. ir A. M.) nesikeitė, nepriklausomai nuo to, ar byla nagrinėjama bendrosios kompetencijos, ar administracinės kompetencijos teisme. Mano, jog kadangi tiek šalys, tiek ir kiti bylos dalyviai civilinėje byloje (kurioje priimtas procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs) ir administracinėje byloje (kurioje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantai skundžia) yra tie patys, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodo manantys, kad šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos administracinis teismas rėmėsi civilinės teisės institutais tik tiek, kiek tai buvo būtina prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymui patikrinti ginčijamų administracinių teisės aktų teisėtumą ir tik tiek, kiek tai buvo būtina; tą darydamas, pirmosios instancijos administracinis teismas negalėjo padaryti ir nepadarė priešingų išvadų, kurios jau yra padarytos įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu byloje, išnagrinėtoje civiline tvarka. Teigia, jog apeliacinių skundų motyvai, pagrįsti prielaidomis, jog išnagrinėjus civilinę bylą kasacine tvarka, aukščiau minėti procesiniai sprendimai galėtų pasikeisti, tėra prielaidos, nesudarančios jokio pagrindo kitaip aiškinti įsiteisėjusius bendrosios kompetencijos teismų procesinius sprendimus. Apeliaciniuose skunduose neteisingai aiškinama prejudicinių faktų samprata.

3. Sutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, tretieji suinteresuoti asmens pažymi, kad tiek Tarnybos, tiek Prokuratūros apeliaciniuose skunduose ginčijamas teisės aiškinimas (sutuoktinio sąvokos, paveldėjimo teisės normų taikymo), kuris arba jau yra pateiktas įsiteisėjusiuose bendrosios kompetencijos teismų procesiniuose sprendimuose ir gali būti ginčijamas ne kitaip, kaip instancine tvarka bendrosios kompetencijos teismuose (šiuo atveju – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme), arba nėra aktualus tai bylos daliai, kuri yra nagrinėjama ir šiuo metu yra išnagrinėta pirmosios instancijos administracinės kompetencijos teisme. Teigia, jog jų manymu, nagrinėjamu atveju čia aktualiausia yra tai, kad vertintina civilinių sandorių sudarymo chronologija ir administracinius aktus priėmusių institucijų veikimas tokių civilinių sandorių teisėtumo kontekste. Pažymi, kad prokuroras ir civilinėje byloje neginčijo testamento, kuriuo O. B. paliko turtą V. B. ir A. M., o jie, kaip civilinių teisinių santykių dalyviai, visą laiką buvo sąžiningi.

4. Pasirinkta Prokuroro pozicija neginčyti testamento, kuriuo tretieji suinteresuoti asmenys yra įgiję paveldėjimo teises, turi reikšmės ir administracinių teismų praktikos požiūriu, kadangi neginčijant testamento (kaip minėta, prokuroras to nedaro ir civilinėje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas, nepalankus prokurorui, yra įsiteisėjęs), jų, kaip testamentinių įpėdinių, teisės negali būti ribojamos jokiu kitu pagrindu. Mano, kad toks pasirinktas Prokuroro veikimo būdas yra netinkamas ir be pagrindo varžantis jų, kaip sąžiningų civilinių teisinių santykių dalyvių, teises. Pažymi, jog bendrosios kompetencijos teismai visus atsakovus, t. y. ir šį atsiliepimą teikiančius asmenis, pripažino sąžiningais teisinių santykių dalyviais.

5. Teigia, jog Kauno apygardos prokuratūra, kontroliuojanti jos teritorijoje veikiančias apylinkių prokuratūras, kiek tai susiję su sutuoktinio statusu ir jo aiškinimu administraciniuose teisiniuose santykiuose, laikėsi absoliučiai priešingos pozicijos, kadangi organizuodama ir kontroliuodama ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 65-2-00044-07, kurioje buvo sprendžiami savo esme panašūs nuosavybės atkūrimo klausimai, Kauno rajono apylinkės prokuratūra ne tik nutraukė ikiteisminį tyrimą, bet ir skundė Kauno apygardos teismui Kauno rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, kuria ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-2-00044-07 buvo atnaujintas. Be to, šiame ikiteisminiame tyrime nukentėjusysis kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, prašydamas ginti viešąjį interesą, tačiau prokuratūros pozicija buvo vienareikšmiška, jog jokio viešojo intereso tokioje byloje, kurioje keliami nuosavybės teisių grąžinimo klausimai, nėra. Mano, kad tokia Kauno apygardos prokuratūros pozicija pažeidžia piliečių lygybės prieš įstatymą principą. Akcentuoja, jog iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad joje Kauno apygardos prokuratūros procesinei kontrolei pavaldaus prokuroro pozicija yra visiškai priešinga, nei Prokuroro pozicija, nagrinėjant bylą administracinės kompetencijos teisme bei apeliaciniame skunde. Mano, kad šios aplinkybės taip pat yra teisiškai reikšmingos ir prašo jomis remtis, vertinant apeliantų skundus kaip nepagrįstus.

6. Apibendrindami pažymi, kad Prokuratūros ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir juose dėstomi motyvai negali būti pagrindu naikinti teisėtą, teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pasisakydami dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinio skundo, tretieji suinteresuoti asmenys V. B. ir A. M. pažymi, kad kaip ir jie, A. P. yra sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis, kurio teises gina tiek sąžiningo įgijėjo institutas, tiek CK 4.96 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinis reguliavimas. Teigia, jog nei A. P., nei jie patys, sąžiningai dalyvavę civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra atsakingi dėl valstybės institucijų klaidos, net jei tokia būtų buvusi padaryta. Mano, kad A. P. apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos ginamų apelianto teisėtų interesų, teisėtų lūkesčių bei teisinių santykių stabilumo principų yra pagrįsti. Pritaria, jog teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų bei kad neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus (IV t., b. l. 80–88) prašo A. P. apeliacinį skundą atmesti, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Sutikdama su pareiškėjo apeliaciniu skundu Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodo argumentus, iš esmės tapačius nurodytiesiems jos ir pareiškėjo apeliaciniuose skunduose.

Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinio skundo argumentų, Tarnyba, kaip ir pareiškėjas, mano, kad A. P. argumentai, jog sprendžiant Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 48-19511-19611 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 dalių teisėtumą turėjo būti atsižvelgiamą į pasikeitusią įstatymo leidėjo poziciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai mišką, yra visiškai nepagrįsti, nes ginčijami sprendimai buvo priimti 2008 m., o Atkūrimo įstatymo pakeitimas įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Pažymi, jog ši teisės norma atgal negalioja bei mano, kad A. P. neturi įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domus firma“ atsiliepimu į pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus (IV t., b. l. 92–115) prašo A. P. apeliacinį skundą patenkinti, o Kauno apygardos prokuratūros ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus atmesti.

Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinio skundo, UAB „Domus firma“ nurodo, kad sutinka su visais A. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, mano, kad jie yra pagrįsti, o pats apeliacinis skundas turėtų būti patenkintas.

Pasisakydama dėl Prokuratūros apeliacinio skundo argumentų, UAB „Domus firma“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Nutartimi, be to, teismas savarankiškai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą. Pažymi, kad šioje byloje Prokuroras pirminį ieškinį pateikė Kauno apygardos teismui, o 2011 m. lapkričio 24 d. Specialiosios teismingumo kolegijos nutartimi buvo nurodyta, jog dalis jame pateiktų reikalavimų yra teismingi bendrosios, o kita dalis – administracinės kompetencijos teismams ir tik po šios nutarties dalis Prokuratūros reikalavimų buvo perduota nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui. Mano, kad tai patvirtina, jog civilinė byla, kurioje buvo priimta Nutartis, yra betarpiškai susijusi su šia administracine byla, o tai lemia ir Kauno apygardos administracinio teismo pareigą remtis civilinėje byloje priimta ir įsiteisėjusia Nutartimi. Taigi, teismas pagrįstai vadovavosi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria apeliaciniame skunde remiasi pareiškėjas, teismas tiesiog nurodė, kad šios civilinė ir administracinė bylos gali būti nagrinėjamos kartu (lygiagrečiai), tačiau ja nebuvo apribota ar paneigta teismo teisė (ir pareiga) vadovautis įsiteisėjusia teismo nutartimi. Teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė ne Nutarties pagrindu, o savarankiškai įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą, tačiau remdamasis jau išnagrinėtoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo motyvus dėl teisės normų aiškinimo.

Kadangi Prokuroras tiek administracinio, tiek civilinio pobūdžio reikalavimus grindžia su teisės aktuose, jo manymu, įtvirtintu draudimu atkurti nuosavybės teises turto savininko sutuoktiniui, sudariusiam naują santuoką, atsižvelgus į tai, kad civilinėje byloje Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatų pagrindu buvo ginčyti paveldėjimo teisės liudijimai, sandoriai ir kt., Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo nepasisakyti dėl Atkūrimo įstatymo nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, tačiau tai nereiškia, kad bendrosios kompetencijos teismai tiesiogiai vertino nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą, nes jį įvertino būtent Kauno apygardos administracinis teismas.

Bendrosios kompetencijos teismai tiesiogiai nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo nevertino, nes tai nebuvo civilinės bylos ginčo dalykas, tačiau pasisakė dėl civilinėje byloje reikšmingų faktų ir Atkūrimo įstatymo bei jį detalizuojančių poįstatyminių teisės normų, kuriomis buvo grindžiamas Prokuroro ieškinys, aiškinimo ir taikymo. Be to, nors prokuroras teigia, kad nuosavybės teisių atkūrimo O. B. bylos vertinti bendrosios kompetencijos teismai negalėjo, pažymėtina, kad dar iki bylų išskyrimo jie turėjo galimybę susipažinti su visa būtina medžiaga. Dėl šios aplinkybės Nutartyje išsamiai pasisakė ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Nutarties vykdymo sustabdymas priėmus nagrinėti kasacinį skundą neturi jokios įtakos šios nutarties galiojimui ir jos res judicata galiai.

Teismas, nagrinėjamu atveju, turėjo pagrindą taikyti ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, kadangi Prokuroras pats pirma teikė vieną ieškinį dėl tiek civilinėje, tiek šioje administracinėje byloje nagrinėtų reikalavimų, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartyje pažymėjo, kad kitoje byloje nustatyti faktai gali palengvinti įrodinėjimo procesą administracinėje byloje. Pažymi, kad ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies taikymas yra pagrįstas gausia teismų praktika. Tai, kad skiriasi asmenų procesinė padėtis išnagrinėtoje civilinėje byloje ir šioje administracinėje byloje įtakos prejudicijos taikymui neturi. Skirtingi ginčo dalykai taip pat nėra kliūtis civilinėje byloje nustatytus faktus laikyti prejudiciniais nagrinėjamai bylai.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad O. B. – tinkamas subjektas, kuriam galėjo (gali) būti atkurtos nuosavybės teisės, be to, pagrįstai rėmėsi teismų praktika, kurioje teigiama, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus jos turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir yra paveldima bendra tvarka. Nurodo, jog nei vienoje iš pareiškėjo nurodytų civilinių ar administracinių bylų nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, kai turto savininkas palieka testamentą testamentiniam įpėdiniui, kuriam mirus įstatyminis paveldėtojas, nors ir sudaręs naują santuoką, paveldi iš savo buvusio sutuoktinio turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Mano, kad apeliaciniame skunde yra ignoruojamas esminis šioje byloje faktas, kad A. B. nebuvo turto savininkas, todėl daro klaidingas išvadas, jog O. B., sudariusi kitą santuoką, negalėjo paveldėti jo turėtos turtinės teisės į testamentu paliktą turtinę teisę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurioje nurodyta, kad ši teisė yra turtinė teisė, kuri, mirus jos turėtojui, tampa palikimo dalimi ir gali būti paveldima. Teigia, jog tai patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo poziciją, jog O. B. nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos, tuo tarpu pareiškėjas, nurodydamas ginčo teisiniams santykiams netaikytiną teismų praktiką iš esmės siekia eliminuoti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto subjekto (testamentinio įpėdinio) teises pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ir įstatyminio įpėdinio teises paveldėti turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nors to visai nedraudžia nei teisės aktai, nei teismų praktika. Akcentuoja, jog civilinėje byloje Prokuroras V. S. testamento A. B. neginčijo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamoje byloje turto savininko sutuoktinio sąvoka ir turinys nėra aktualūs, kadangi turto savininkė V. S. turtą testamentu paliko ne sutuoktiniui, o testamentiniam įpėdiniui A. B.. Nurodo, kad šią poziciją atitinka ir Nutartyje Lietuvos apeliacinio teismo padarytos išvados. Teigia, jog teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nepaisant Atkūrimo įstatymo specifikos, pareiškėjo pozicija paneigtų esminius paveldėjimo teisės principus.

Nesutinka, kad teismai netinkamai taikė Tvarkos 3 punkto nuostatas, numačiusias, kad turto savininko sutuoktiniui nuosavybės teisės atkuriamos, jei jis nesudarė naujos santuokos, kadangi ši nuostata neteko galios dar 1999 m. lapkričio 11 d., kai tuo tarpu ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. B. buvo priimami vėliau (nuo 2005 m.). Taip pat nesutinka, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimas, galiojant minėtai Tvarkos nuostatai, lemia viso tolimesnio proceso neteisėtumą, nes įstatymų leidėjas, suprasdamas valstybiniu mastu vykdomo proceso apimtį ir pobūdį, jo kompleksiškumą ir sudėtingumą, numatė proceso tęstinumą ir atskirais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatinėjo (pratęsdavo) terminus, per kuriuos asmenys galėjo pateikti prašymus bei atitinkamus dokumentus (t. y. susidarytų nesąžininga situacija, jei asmenys, anksčiau padavę prašymus atsidurtų nepalankesnėje padėtyje, nei tie, kurie juos padavė minėtai nuostatai nustojus galioti). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisės O. B. buvo pradėtos atkurti 2005 m., o pagal tuo metu galiojusios Tvarkos 2.2 punktą nuosavybės teisės O. B. galėjo būti atkurtos.

3. Apibendrindama UAB „Domus firma“ nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, jog O. B., būdama ne turto savininko (V. S.) bet turto savininkės testamentinio įpėdinio A. B. sutuoktinė ir jo įstatyminė įpėdinė, pagal savo teisinį statusą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme turėjo subjektinę reikalavimo teisę atkurti nuosavybės teises į V. S. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, ir tuo pagrindu konstatavo, kad naikinti Prokuroro nurodytus administracinius aktus, tik dėl to, kad O. B. nebuvo tinkamas subjektas nuosavybės teisių atkūrimo procese, nėra pagrindo.

Pasisakydama dėl Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo, UAB „Domus firma“ nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Pažymi, jog jame atsakovas remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjas. Papildomai nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2014/2013, kuria remiasi NŽT apeliaciniame skunde, nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl, priešingai nei nurodo Tarnyba, negali būti taikoma kaip precedentas nagrinėjamai bylai. Taip pat pažymi, jog teismui nusprendus, kad vis dėl to minėta byla galėtų būti laikoma precedentu šiai bylai, mano, jog būtų pagrindas nukrypti nuo administracinių teismų praktikos, nes atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes (išimtinę valstybės kaltę galimai neteisėtai (klaidingai) atkuriant nuosavybės teises ir dėl to atsiradusias teisines pasekmes), tai būtų neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog panaikinus skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį būtų pažeisti esminiai teisės principai, viešasis interesas būtų supriešintas su privačiu, o sąžiningų ir jokių neteisėtų veiksmų neatlikusių asmenų teisės ir teisėti interesai dėl valstybės kaltės būtų esmingai pažeisti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo revizija turėtų būti atlikta ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas įvertinus teisinio stabilumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, atsižvelgus tiek į nacionalinių teismų, tiek į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

Pažymi, jog pagal EŽTT praktika, valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Teigia, jog tenkinus visus Prokuroro reikalavimus, byloje būtų spręstina dviejų teisinių gėrių – nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ir atsiradusių teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo, atitinkančio teisėtų lūkesčių principo idėją – pusiausvyros problema, tad tam turėtų būti pasitelkiamos teismų praktikoje suformuluotos taisyklės. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje Prokuratūra reikalauja restitucijos, turėtų būti atsižvelgiama ir į teismų praktiką dėl restitucijos taikymo, kai neteisėtus veiksmus atlieka valstybės institucijos.

Nurodydama, kad nuo nuosavybės teisių į žemės sklypus įgijimo iki ieškinio Kauno apygardos teismui pateikimo į žemės sklypus investavo didžiules lėšas bei sumokėjo didžiulius mokesčius į valstybės biudžetą, taip pat pažymėdama, jog pasiekus pareiškėjo tikslus administracinėje ir civilinėje byloje, valstybei turėtų būti grąžintas turtas, kurio teisine prasme tiesiog nebėra (neginčijami bendrasis ir detalieji planai, jų pakeitimai, turtas trečiojo suinteresuoto asmens lėšomis buvo iš esmės pagerintas, sukurtas naujas turtas), UAB „Domus firma“ konstatuoja, kad pareiškėjo pasirinktos tariamo viešojo intereso gynimo priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, galinčios sukelti žalą pačiai valstybei, taip pat tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų neatliko ir kurie patirtus nuostolius siektų prisiteisti iš kaltojo asmens – valstybės. Mano, kad patenkinus Prokuratūros reikalavimus viešasis interesas ne tik nebūtų apgintas, tačiau priešingai – iš esmės jis būtų paneigtas, o valstybė privalėtų sąžiningiems fiziniams ir juridiniams asmenims atlyginti jų patirtą žalą.

Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis teismų praktika trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, viešasis interesas šioje byloje neegzistuoja, o, teismui pripažinus, kad jis egzistuoja, mano, kad būtų pagrindas teigti, jog Prokuroro prašymo tenkinimas būtų neproporcinga priemonė viešam interesui apginti, būtų pažeistos savininko nuosavybės teisės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 119–123) mano, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, tačiau prašo sprendimą dėl jo priimti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniai skundai nepagrįsti, o trečiojo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantai skundus grindžia argumentais dėl nesutikimo su ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės taikymu bei aiškinimu. Dėl faktinių bylos aplinkybių iš esmės ginčo nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį ABTĮ 81 straipsnio reikalavimams dėl reikšmingų bylai aplinkybių nustatymo apimties bei vertinimo objektyvumo, daro išvadą, kad teismo sprendimas šiuos reikalavimus atitinka. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tuo, iš naujo teismo nustatytų faktinių aplinkybių nevertina ir konstatuoja, kad jos nustatytos tinkamai, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat jomis remiasi.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B. ir O. B. susituokė 1924 m. spalio 4 d. ir pragyveno santuokoje iki 1951 m. rugpjūčio 20 d. – A. B. mirties. Žemės savininkė V. S., mirusi 1950 m. balandžio 15 d., iki nacionalizacijos valdė 57,4639 ha žemės ir 1947 m. sausio 31 d. testamentu visą turtą paliko A. B., o po A. B. mirties jį paveldėjo O. B., mirusi 2000 m. kovo 1 d. O. B. 1999 m. balandžio 28 d. Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos mirusio vyro A. B. žemę, kurią jam testamentu paliko V. S.. Pareiškėjo nuomone, ginčui taip pat yra reikšmingas faktas, kad O. B. 1972 m. gegužės 20 d. ir 1975 m. birželio 5 d. buvo sudariusi santuoką su A. L., mirusiu 1978 m. gegužės 22 d.

Dėl Kauno apygardos prokuratūros apeliacinio skundo.

Apeliantas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis, savo sprendimą grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 išvadomis ir nurodo, kad civilinėje byloje ir šioje administracinėje byloje atsakovai bei ginčo dalykas yra skirtingi, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis minėta nutartimi.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šios normos taikymo savo praktikoje laikosi pozicijos, kad svarbus prejudicinių faktų aspektas yra tas, jog pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tuomet, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (žr., pvz., 2011 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-99/2011). Pagrįsdamas šią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai negali būti tapatinami su prejudiciniais faktais. Teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai turi precedento galią kitoje byloje tik tiek, kiek jame pateiktas teisės aiškinimas yra aktualus kitoje byloje (žr., pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-229/2012).

Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 pažymėta, kad administracinių aktų galiojimas yra kitos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (nutarties 31 psl.). Taigi administracinis teismas skundžiamų administracinių aktų teisėtumą privalėjo savarankiškai tirti administracinėje byloje ir galėjo remtis tik tomis Lietuvos apeliacinio teismo Nutarties nuostatomis, kuriose buvo pateiktas teisės aiškinimas dėl civilinės teisės normų taikymo ginčo santykiams ir tik tiek, kiek jis yra aktualus administracinių aktų teisėtumo tyrimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš dalies grindė ir savo išvadomis, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog bylos aplinkybių tyrimas ir vertinimas nebuvo atliktas. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo minėtais apeliacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo ir teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas tikrinamas iš esmės, siejant pirmosios instancijos teismo sprendimą su bylos išsprendimo teisingumu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad remiantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų analize bei teismų praktika yra pagrindas teigti, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki šių dienų antrosios santuokos sudarymas buvo ir yra imperatyvi kliūtis atkurti nuosavybės teises.

Dėl teismų praktikos taikymo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad remtis precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismų praktika, kuria grindžiami apeliacinio skundo argumentai, tiek pagal skunde nurodytų bylų esminius faktus, tiek pagal teisę, taikytiną šiam ginčui, skiriasi, taigi pareiškėjo nurodomi teismų procesiniai sprendimai nėra šiam ginčui ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) privalomojo pobūdžio. Todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi šios bylos faktais ir teise reglamentuojančia šio ginčo santykius.

Ginčo atveju O. B. teisę į nuosavybės atkūrimą įgijo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuo buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.).

Atkūrimo įstatymo preambulėje yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog reikėjo spręsti nuosavybės teisių tęstinumo problemą ir balsuoti dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo, rodo, kad Aukščiausioji Taryba iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises (konkretaus asmens teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti) laikė neteisėtai nutrauktomis. Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti, t. y. pažeistoms nuosavybės teisėms apginti įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis buvo pavadintas: „Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisės atstatymą“, o šiam asmeniui apibrėžti vartojama sąvoka „buvęs savininkas“. Esamuoju laiku jis, t. y. „turto savininkas“, įstatyme neminimas. Vertinant piliečio, kuris siekia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, statusą, esminę reikšmę turi tai, nuo kada jis įgyja teisę konkretų turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, O. B. teisė į žemę yra kildinama iš paveldėjimo santykių, tai yra iš santuokoje su A. B., kuris teisę į žemę įgijo pagal V. S. testamentą, įgyto turto. Šią teisę O. B. įgijo mirus jos sutuoktiniui A. B. ir byloje nėra duomenų, kad ji reikalavimo teisės į žemę atsisakė ar kitu būdu ją prarado.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal teisės doktriną reikalavimo teisė yra turto rūšis. Todėl reikalavimo teisė, kaip ir bet koks kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 26 d. nutarimas).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu (įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nustačius, kad nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų sutuoktiniui, O. B. įgijo teisę teikti prašymą ir reikalauti atkurti nuosavybės teises į žemę.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisės atkuriamos retrospektyviai, todėl savo sutuoktinį pergyvenusio asmens vėlesnė santuoka su kitu asmeniu negali turėti įtakos jo įgytai teisei pirmoje santuokoje, kadangi pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, o priešingai, įstatyme specialiai numatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio mirties. Sutuoktinio sąvoka šiuo atveju turi būti suprantama taip, kaip yra apibrėžta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tai yra asmuo buvęs santuokoje su asmeniu jo mirties diena. Ši nuostata atitinka Civilinio kodekso numatytą santuokos sampratą, kad sutuoktiniai yra vyras ir moteris įregistravę santuoką (CK 3.7 str.) ir santuokos pabaigą, kai vienas sutuoktinis miršta (CK 3.49 str.). Pasibaigus santuokai dėl sutuoktinio mirties, asmenys jau nėra sutuoktiniai ir nauja santuoka negali paneigti buvusios santuokos ar turtinių teisių įgytų pirmoje santuokoje, nebent tokia teisę ribojanti sąlyga būtų numatyta specialiame įstatyme, kaip šio ginčo atveju Atkūrimo įstatyme, nes tik įstatymų leidėjas gali nustatyti asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą.

Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką apima jo diskreciją apibrėžti nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, taip pat, kad restitucijos įstatymuose apibrėžiant asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, niekada nebuvo numatyta tokia subjektų kategorija kaip mirusio savininko įpėdiniai pagal įstatymą, o mirusio savininko vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui teisė atkurti nuosavybės teises buvo nustatyta visą laiką, nuo pat restitucijos proceso pradžios (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarimas Nr. KT43-N11/2014). Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas nustato tik įstatymas. Todėl, bet koks ribojimas nėra galimas ir siaurinti asmens teisių negalima be įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisės į nuosavybę perėjimas yra siejamas su sutuoktinio mirtimi ir ribojimų atkurti nuosavybės teises asmeniui pergyvenusiam sutuoktinį įstatymu nustatyta nėra. Taigi nėra pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad antrosios santuokos sudarymas yra imperatyvas, draudžiantis atkurti nuosavybės teises O. B..

Pareiškėjas taip pat mano, kad O. B. 1999 m. balandžio 28 d. padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę negalėjo įgyti pretendentės teisių į nuosavybės, kurią iki nacionalizacijos valdė V. S., atkūrimą, nes prašymo padavimo metu galiojo Tvarkos 3 punktas, kuriuo buvo nustatyta, kad kai santuoka baigėsi dėl turto savininko mirties, turto savininko vaiko (įvaikio) mirties, sutuoktiniui nuosavybės teisės į turtą atkuriamos, jeigu jis nesudarė naujos santuokos. Pažymėtina, kad ši nuostata neteko galios nuo 1999 m. lapkričio 18 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1274). Minėtas Tvarkos 3 punkto ribojimas buvo nustatytas atkuriant nuosavybės teises į turto savininko nuosavybę, o šio ginčo atveju O. B. pretendavo į nuosavybės teises įgytas santuokoje paveldėjimo tvarka, tai yra jos sutuoktiniui testamentu paliktą V. S. žemę, kurią pastaroji valdė iki nacionalizacijos. Tokia teisę O. B. įgijo papildžius Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.). Iki šio įstatymo įsigaliojimo teisės atkurti nuosavybės teises įgytas testamentu buvusiai sutuoktinei nebuvo numatytos, tuo pačiu nebuvo ir ribojimų atkurti nuosavybės teises dėl naujos santuokos. Todėl konstatuotina, jog Tvarkos 3 punktas ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas reguliuoja skirtingus santykius ir Tvarkos 3 punktas negali būti taikomas šiam ginčui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad O. B. prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu 1999 m. balandžio 28 d. formaliai ji negalėjo būti pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą ta apimtimi, kad nebuvo teisės normos suteikiančios jai tokią teisę. Tačiau teisės normos, suteikiančios teisę būti pretendente į nuosavybės atkūrimą nebuvimas, nepaneigia nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, nes O. B. prašymas atkurti nuosavybės teisės buvo priimtas, o nuo 1999 m. birželio 2 d. jai teisės aktų nustatyta tvarka įgijus teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, 2005 m. gruodžio 12 d. buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimas. Pagal Tvarkos 116 punktą sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena. Ginčijamų sprendimų priėmimo diena O. B. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą todėl nėra pagrindo pripažinti jog O. B. nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje taip pat vertino kaip nesudarančius pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamus nuosavybės teisių atkūrimo aktus.

Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat reiškia ir dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti Marijampolės apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. S-4819511-19611 ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. ŽM-484 bei Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S3-2 bei Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. S7-38 ir tos pačios dienos įsakymą Nr.Ž7-641 dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. B. į žemės sklypus, kuriuose pagal nekilnojamojo turto registro duomenis yra įvairaus dydžio vandens telkiniai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtais aktais nuosavybės teisės O. B. yra atkurtos į žemę ir juose nėra nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant už žemę vandens telkiniu. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigia, tačiau nurodo, kad teismas administracinius aktus vertino formaliai, nesigilindamas į jų teisines pasekmės.

Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jas papildo teisės taikymo argumentais.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad į žemės ūkio paskirties žemę patenka ir kitos šiuose žemės plotuose įsiterpusios ne žemės ūkio naudmenos. Tai gali būti želdiniai, pelkės, vandens telkiniai ir kita žemė, nepriskirtina žemės naudmenoms.

Vandens telkiniui pagal Žemės įstatymą gali būti priskirti žymesni vandens telkiniai, susikaupę žemės paviršiuje. Tačiau šiam ginčui yra reikšminga ar konkrečiam vandens telkiniui yra taikoma Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo 4 straipsnyje numatyta apsauga. Byloje nėra duomenų, kad tokia apsauga būtų taikytina vandens telkiniams, esantiems žemės sklypuose perduotuose O. B. nuosavybei. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad vandens telkiniai patenka į žemės ūkio paskirties žemę kaip kitos naudmenos ir sudaro sklypo kiekybinę charakteristiką, kuri privalomai nurodoma nekilnojamojo turto registre. Taigi, nuosavybės teisėms šioje dalyje esant atkurtoms teisėtai, jų teisinės pasekmės atitinka teisės aktų reikalavimus. Remiantis tuo, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir šioje dalyje pripažintini nepagrįstais, jie nėra laikytini tinkamu pagrindu naikinti aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. B..

Dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su teismo sprendimo dalimi kuria buvo nepatenkintas pareiškėjo prašymas ir dėl dalies bylos nutraukimo. Skunde nurodo, kad šioje dalyje teismas priimdamas sprendimą pažeidė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovo nuomone teismas neteisingai išaiškino „turto savininko sutuoktinio“ sąvoką, numatytą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje.

Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-620/2014 prejudicinės reikšmės šiam ginčui ir dėl teismų praktikos taikytinos šiam ginčui yra pasisakyta vertinant šios bylos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į šį Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo argumentą, remiasi anksčiau išdėstytais motyvais.

Atsakovas, argumentus dėl ribojimo atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą sutuoktiniui, kuris sudarė kitą santuoką, grindė ir CK 3.49 straipsnio 2 dalimi. Pažymėtina, kad minėta norma numato santuokos nutraukimo atvejį abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu arba dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės. Tuo tarpu šio ginčo atveju O. B. santuoka baigėsi dėl A. B. mirties, todėl daroma išvada, jog dėl teisės normų skirtingų teisinių santykių reguliavimo atsakovo nurodyta norma remtis aiškinant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra pagrindo.

Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas, remdamasis pareiškėjo atsisakymu nuo skundo reikalavimo, jį tenkino ir bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2008 m. lapkričio 20 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-12864, kuriuo žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), nutraukė.

Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi argumentų nepateikė, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylos nutraukimo pagrindą ABTĮ 136 straipsniu numatyta apimtimi, daro išvadą, jog teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas, nes ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje numatytų bylos nutraukimą ribojančių pagrindų nėra.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinio skundo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. P. nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria panaikintos Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. S-48-19511-196 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems, žemės sklypus Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse“ dalys, kuriomis O. B. perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 19,86 ha miško sklypas (vertė 6 235 Lt), esantis (duomenys neskelbtini) (18,60 ha).

Apeliantas sutinka, kad ginčijamų aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu 2008 m. vasario 27 d. ir 2008 m. balandžio 17 d. Atkūrimo įstatymas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant už valstybės išperkamą žemę, esančia mieste, mišku. Tačiau nurodo, kad pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą ir nustačius, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) nėra prasmės naikinti ginčijamų aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginat mišku.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas pagrįstai teigia, kad minėta teisės norma iš esmės suteikė teisę atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant mišku, tačiau ginčijamų aktų priėmimo metu tokio teisinio pagrindo nebuvo. Administracinis teismas, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta apimtimi, administracinių aktų teisėtumą tikrina pagal jų priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Pagal lex retro non agit taisyklę – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas formaliai atgal neleidžiamas. Tačiau šiuo atveju, įvertinus teisinį reguliavimą, iš esmės pagerinusį asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, padėtį, kuris atitinka O. B. pasirinktą būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir remiantis nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumu, kaip vieningo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, taip pat atsižvelgus į naujai susiformavusius nuosavybės teisinius santykius, atsiradusius perleidžiant sklypą, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų neteisinga panaikinti aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tuo pačiu paneigti O. B. teisę atkurti nuosavybės teises, nors šio sprendimo priėmimo metu jai tokia teisė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktu (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) yra nustatyta.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas taip pat yra viešojo intereso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors šiuo atveju pareiškėjas turėjo teisę teikti prašymą dėl viešojo intereso gynimo, nes teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į mišką ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo, tačiau aptartos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad įvertinus ginamą viešąjį interesą, kuris konkuruoja su privataus intereso svarba, apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu bus padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, o fiziniams asmenims sąžiningai įgijusiems žemės sklypą bus sukurti papildomi ir bereikalingi jų subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų, taigi naikinti ginčijamus aktus pilna apimtimi nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. S-48-19511-196 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. ŽM-484 „Dėl nuosavybės teisų į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems, žemės sklypus Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse“ atkūrus nuosavybės teises į sklypą, (duomenys neskelbtini), pateko 0,04 ha, valstybinės reikšmės miško.

Pažymėtina, kad teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises atlyginant už žemę valstybinės reikšmės mišku niekada nebuvo. Priešingai, Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra jos išimtinė nuosavybė, o Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Tokiu būdu, byloje pagrįstai pripažinta, kad aktai dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo privačion nuosavybėn perduodant 0,04 ha valstybinės reikšmės miško yra neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir tai yra pagrindas juos panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pirmosios instancijos tesimo sprendimas keistinas ir naikintina tik dalis Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. S-48-19511-196 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 „Dėl nuosavybės teisų į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems, žemės sklypus Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse“, t. y. šių aktų dalis, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą ir panaikinti Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. S-48-19511-196 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei O. B.“ dalį ir 2008 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. ŽM-484 „Dėl nuosavybės teisų į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems, žemės sklypus Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse“ dalį, kuriomis O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotą sklype, (duomenys neskelbtini).

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė