2019-12-04 Nr. AB-22810-3-61-3-02980-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1353-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02980-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. AP-178 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir šiuo įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą bei žymą „PB“ darbo laiko apskaitos žiniaraštyje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnybinė nuobauda jam skirta už tai, jog 2017 m. gegužės 31 d. jis visą darbo dieną nebuvo darbo vietoje (pravaikštą), Aplinkos apsaugos agentūrai (toliau – ir atsakovas, Agentūra) nepagrįstai konstatavus, jog pareiškėjas darbe nebuvo be pateisinamos priežasties. Tvirtino 2017 m. gegužės 31 d. ryte, apie 7 val. 50 min., telefonu pranešęs savo tiesioginei vadovei A. T. K. apie prastą savijautą (pykinimas, vėmimas ir kt.), nurodė, jog galbūt apsinuodijo maistu ir todėl negalės atvykti į darbą. Atsižvelgdamas į vadovės pasiūlymą gauti nedarbingumo pažymėjimą, pareiškėjas, pagerėjus sveikatos būklei, apie 12–13 val. kreipėsi į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) Šeškinės polikliniką (toliau – ir Poliklinika) dėl apsilankymo, tačiau jam buvo nurodyta, kad šeimos gydytoja dirbs tik kitą dieną. Pareiškėjas teigė buvęs įsitikinęs, jog jo skambutis ir kreipimosi į sveikatos priežiūros įstaigą faktas bus užregistruotas, nedarbingumo pažymėjimas bus išduotas už abi dienas, o jo sveikatos būklė nebuvo tokia prasta, kad būtų reikėję kviesti gydytoją į namus. Pareiškėjas į Polikliniką atvyko kitą dieną, kaip jam buvo nurodyta, ir tik tuomet sužinojo, jog dokumentai negalės būti išrašyti atgaline data ar remiantis skambučio į Polikliniką faktu. Pareiškėjas į darbą atvyko dar kitą dieną – 2017 m. birželio 2 d., ir tuomet jam pranešta, kad dėl negautos nedarbingumo pažymos pradedamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, bus svarstoma, ar pareiškėjas tinkamas toliau eiti valstybės tarnautojo pareigas (pareiškėjas yra pakaitinis valstybės tarnautojas).

3. Pareiškėjo įsitikinimu, pagal Aplinkos apsaugos agentūros vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Agentūros direktoriaus 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-72 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), susidariusioje situacijoje jis turėjo pareigą:

1) negalėdamas atvykti į darbą, informuoti apie tai savo tiesioginį vadovą;

2) nurodyti negalėjimo atvykti į darbą priežastis. Pareiškėjas šias pareigas įvykdė, o tiesioginės vadovės nurodymo nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigą negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių, tačiau pagal galimybes ėmėsi veiksmų – paskambino į Polikliniką. Jis atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 5 dalies 8 punktą, kuriame įtvirtinta, jog valstybės tarnautojams garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją – iki vienos darbo dienos.

Be to, pareiškėjas pastebėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nustatyta aiški pareiga pateikti vadovui dokumentą apie nedarbingumą, taip pat kad 2017 m. liepos 12 d. motyvuotoje išvadoje Nr. 12P-17 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto M. B. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Motyvuota išvada) konstatuota, jog pareiškėjas šiurkštų tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo, nors tam, kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas tarnyba, turi būti nustatyta valstybės tarnautojo tyčia.

Pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda jam skirta dėl formalumo – nedarbingumo pažymėjimo nepateikimo, nenumačius (nors neva turėjo ir galėjo numatyti), kad toks pažymėjimas negali būti išduotas atgaline data. Motyvuotoje išvadoje nevertinti kiti netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo teiginius apie jo sveikatos būklę, t. y. duomenys apie telefono skambutį į Polikliniką, kitą dieną išduotą nedarbingumo pažymėjimą, pareiškėjo siekis į darbą grįžti kuo greičiau, kitą dieną po nedarbingumo pažymėjimo išdavimo – 2017 m. birželio 2 d., nors ši diena buvo penktadienis, o nedarbingumo pažymėjimai paprastai išduodami ne mažiau nei trims dienoms.

Atsakovas neatsižvelgė ir į Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtintą garantiją, suteikiančią teisę neatvykti į darbą iki vienos darbo dienos (šiuo atveju pareiškėjo vadovė leido jam neatvykti į darbą), todėl nebuvo būtina siekti bet kokiomis priemonėmis gauti nedarbingumo pažymėjimą 2017 m. gegužės 31 d. Pareiškėjas taip pat manė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos vertinimas tendencingas, sąmoningai neatsižvelgta į visas minėtas reikšmės turinčias aplinkybes. Jei teismas ir sutiktų su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas padarė pažeidimą, toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu.

4. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo tiesioginė vadovė A. T. K. 2017 m. gegužės 31 d. leido jam pasinaudoti Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta garantija su sąlyga, kad pareiškėjas pateiks dokumentus, pagrindžiančius jo nebuvimą darbe tą dieną. Neaišku kodėl, pareiškėjo teigimu, būdamas prastos sveikatos būklės, jis į sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi tik apie vidudienį. Atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentą, jog jo sveikatos būklė nebuvo tokia prasta, kad vertėtų kviesti gydytoją į namus, atsakovas abejojo skundo teiginiu, kad pareiškėjas neturėjo fizinių galimybių vykdyti vadovės pavedimą.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas klaidingai nurodė, kad buvo svarstomas jo tinkamumo eiti valstybės tarnautojo pareigas klausimas. Be to, įtarimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pareiškėjui pareikštas ne dėl Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų pažeidimo, o dėl Agentūros darbo laiko režimo nesilaikymo, konkrečiai – Vidaus tvarkos taisyklių 3 ir 7 punktų, valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, įtvirtintų 2.1 papunktyje, nesilaikymas ir Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų pažeidimas. Dėl pareiškėjo argumentų, jog Taisyklėse nėra nustatyta aiški pareiga pateikti vadovui dokumentą apie nedarbingumą, todėl tokio dokumento nepateikimas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais, atsakovas paaiškino, kad Agentūroje nėra atskiro teisės akto ir (ar) normos, reglamentuojančio sutikimo pagal Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punktą suteikimo tvarką, bet pareiga laikytis Agentūroje nustatytos tvarkos kyla iš Vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 9 punktų nuostatų.

Tiesioginis vadovas turi užtikrinti, kad valstybės tarnautojas nepiktnaudžiautų Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta garantija, ir tuo tikslu, remiantis teisės doktrina, (Budbergytė, R., Šakočius, A., Žilinskas, D. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo komentaras. Vilnius: Lietuvos viešojo administravimo institutas, 2004. P. 184), gali reikalauti pristatyti pažymą apie tai, kad valstybės tarnautojas buvo sveikatos priežiūros įstaigoje arba valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 143 straipsnio 2 dalyje nedarbingumas ir neatvykimas administracijos leidimu yra du savarankiški atvejai, kai laikas neįskaitomas į darbo laiką, šiems atvejams skiriami skirtingi sutartiniai žymėjimai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, o pareiškėjas neginčija ir pats teigia, jog 2017 m. gegužės 31 d. jis nebuvo darbe ir siekė gauti patvirtinimą dėl jo laikinojo nedarbingumo.

Pareiškėjas su savo pareigybės aprašymu susipažino 2017 m. vasario 3 d., todėl žinojo apie pareigą išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius valstybės tarnybos santykius, esminius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų etikos principus, ir galėjo suvokti turintis pateikti duomenis dėl pateisinamos priežasties buvimo. Kaip nurodyta Motyvuotoje išvadoje, pareiškėjas, nors ir nenumatė, kad nuvykus į Polikliniką 2017 m. birželio 1 d. jam nebus suteiktas nedarbingumas už 2017 m. gegužės 31 d., bet pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Taigi, pareiškėjo nurodytos priežastys nepateisina jo neatvykimo į darbo vietą. Atsakovas teigė, jog tai, kad pažymėjimai išduodami tą dieną, kai nustatomas laikinasis nedarbingumas, įtvirtinta Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 (toliau – ir Pažymėjimų išdavimo taisyklės), 20 punkte. Šiuo atveju nedarbingumas pareiškėjui nustatytas 2017 m. birželio 1 d. ir jis neįrodė aplinkybės dėl laikinojo nedarbingumo 2017 m. gegužės 31 d.

Tai reiškia, kad 2017 m. gegužės 31 d. pareiškėjas buvo darbingas ir darbo laiku (nuo 8 val. iki 17 val.) turėjo būti darbe bei vykdyti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas. Tai, kad nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui išduotas tik vienai darbo dienai, patvirtina, jog jo sveikatos būklė nebuvo itin bloga. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad tiriant tarnybinį nusižengimą nebuvo įvertinti jo pateikti duomenys apie kreipimąsi į Polikliniką, kadangi pareiškėjo pateikti įrodymai (trijų pokalbių įrašai) buvo ištirti, tai pažymėta Motyvuotoje išvadoje, pastebint, kad nenustatyta, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs jam Poliklinikos išaiškinta galimybe kreiptis į budinčią gydytoją ar atlikęs kitus veiksmus, siekdamas gauti nedarbingumo pažymėjimą.

Taigi, atsakovas vertino ne tik objektyvųjį atsakomybės už neveikimą pagrindą – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimą, bet ir subjektyvųjį pagrindą – galėjimą veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. jis nebuvo darbe dėl nedarbingumo, t. y. svarbios (pateisinančios) priežasties, o aplinkybė, jog jis įvykdė informavimo pareigą, nešalina nusižengimo fakto. Dėl pareiškėjo abejonių dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos nešališkumo ir objektyvumo atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas komisijos nariams nėra pareiškęs nušalinimo, jo su komisijos nariais nesiejo tiesioginiai pavaldumo ryšiai, kiti nušalinimo pagrindai nenustatyti.

Nors viena iš komisijos narių – Agentūros Teisės skyriaus vyriausioji specialistė J. P. – siekdama pašalinti visas abejones dėl atliekamo tarnybinio nusižengimo tyrimo nešališkumo ir objektyvumo, buvo pateikusi prašymą dėl nusišalinimo, šis prašymas netenkintas. Be to, atsakovo vertinimu, nagrinėjamas tarnybinis pažeidimas negali būti pripažintas mažareikšmiu, nes net įstatymų leidėjas nebuvimą tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties laiko šiurkščiu pažeidimu, už kurį gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos (Įstatymo 29 str. 4 d. ir 6 d. 6 p.).

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo M. B. skundą, t. y. panaikino Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. AP-178 ir Aplinkos apsaugos agentūros 2017 metų gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio 5 eilutėje esančią žymą „PB“ bei įpareigojo Aplinkos apsaugos agentūrą šio darbo laiko apskaitos žiniaraščio 5 eilutę gegužės mėn. 31 d. pažymėti iš naujo – sutartiniu žymėjimu „NP“.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. priimtas į pakaitinio karjeros valstybės tarnautojo A lygio 12 kategorijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tą pačią dieną pasirašytinai supažindintinas su Taisyklėmis ir Agentūros direktoriaus 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. AV-67 patvirtintu Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymu (53-7T).

8. Agentūros Teisės skyriaus vedėja A. T. K. 2017 m. birželio 6 d. tarnybiniu pranešimu informavo Agentūros vadovą, kad: jai 2017 m. gegužės 31 d. ryte skambino pareiškėjas ir pranešė, kad susirgo, blogai jaučiasi ir negali ateiti į darbą; pareiškėjui ji nurodžiusi kreiptis į gydytoją dėl nedarbingumo pažymėjimo ar kito dokumento, pagrindžiančio nebuvimą tarnyboje dėl sveikatos būklės, išdavimo, ir kad šiuos dokumentus pareiškėjas turi pateikti darbdaviui; pareiškėjui elektroninis nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas vienai darbo dienai, o kitą dieną (2017 m. birželio 1 d.) pareiškėjas atvyko į tarnybą, tačiau nepateikė jokio dokumento, pateisinančio savo nebuvimą tarnyboje 2017 m. gegužės 31 d., todėl Teisės skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2017 m. gegužės 31 d. pažymėta pravaikšta.

9. Agentūros direktorius 2017 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. AV-147 sudarė komisiją galimam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija). Komisija 2017 m. birželio 16 d. pranešimu informavo pareiškėją apie atliekamą galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą, nurodė, kad pareiškėjas dėl nebuvimo darbo vietoje 2017 m. gegužės 31 d. įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, išvardijo Vidaus tvarkos taisyklių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) nuostatas, kurių nesilaikė pareiškėjas, ir tokiais veiksmais galbūt pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pareiškėjas 2017 m. birželio 23 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nesutiko su pareikštu įtarimu padarius tarnybinį nusižengimą.

10. Komisija 2017 m. liepos 12 d. parengė Motyvuotą išvadą, kurioje aprašė pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybes, pareiškėjo 2017 m. birželio 23 d. rašytinių paaiškinimų turinį, išvardijo teisės aktus, t. y. Vidaus tvarkos taisyklių 7 ir 9 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 2.1. ir 3.3. papunkčius, nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualūs Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintas Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašas (toliau – ir Žiniaraščio pildymo tvarkos aprašas) ir Pažymėjimų išdavimo taisyklės. Komisija nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. nebuvo darbo vietoje, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėtas jo neatvykimo į darbą atvejis, taikant Apraše nustatytą sutartinį žymėjimą „PB“ (pravaikštos ir kitoks neatvykimas į darbą dėl svarbios priežasties), nurodė, kad pagal aktualią Darbo kodekso 143 straipsnio 2 dalį į darbo laiką kaip ir nedarbingumas neįskaitomas neatvykimas į darbą administracijos leidimu, pagal Aprašo nuostatas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymimas „ND“, tačiau nebuvimas darbe administracijos leidimu nėra tapatus nedarbingumui.

Pareiškėjas informavo tiesioginę vadovę apie negalėjimą atvykti į darbą 2017 m. gegužės 31 d., siekį vykti į sveikatos priežiūros įstaigą, tiesioginė vadovė savo sutikimą susiejo su valstybės tarnautojo pareiga gauti laikinojo nedarbingumo pažymėjimą, pareiškėjas kreipėsi į gydymo įstaigą tą pačią dieną (2017 m. gegužės 31 d.) darbo metu. Komisijos vertinimu, pateikti pokalbių įrašai įrodo, jog pareiškėjas į Polikliniką dėl laikinojo nedarbingumo nustatymo kreipėsi tris kartus; pareiškėjo šeimos gydytojos tuo metu nebuvo darbe, bet pareiškėjas galėjo kreiptis į budinčią gydytoją, šią galimybę jam išaiškino Poliklinikos registratorė; nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į budinčią gydytoją ar atlikęs kitus veiksmus, siekdamas gauti nedarbingumą.

Motyvuotoje išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas nors ir nenumatė, kad nuėjus 2017 m. birželio 1 d. į Polikliniką, jam gydytoja nesuteiks nedarbingumo už 2017 m. gegužės 31 d., bet pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pareiškėjas nepagrindė savo paaiškinimuose telefonu tiesioginei vadovei nurodytų aplinkybių dėl blogos sveikatos būklės, nes iš sveikatos priežiūros įstaigos nepristatė tai patvirtinančio dokumento, ar kitų priežasčių, dėl kurių jis nebuvo 2017 m. gegužės 31 d. tarnyboje.

Pareiškėjas neįrodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. darbe nebuvo dėl nedarbingumo, kuris laikytinas svarbia (pateisinančia) priežastimi. Komisija sprendė, kad, nebūdamas darbe 2017 m. gegužės 31 d. be pateisinamos priežasties, pareiškėjas pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 7 punktą, Etikos taisyklių 2.1 papunktį, o jo pažeidimą įvardijo kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nes pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju, visą darbo dieną nebuvo tarnyboje be pateisinamos priežasties. Pareiškėjo tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Komisija pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjas nesilaikė Agentūros darbo laiko režimo, Vidaus tvarkos taisyklių 3 ir 7 punktų nuostatų, Etikos taisyklių 2.1 papunktyje įtvirtintų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, tuo pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą ir dėl aplaidumo padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, bei skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nurodytą Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte – pastabą.

11. Agentūros direktorius 2017 m. liepos 31 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas nesilaikė Agentūros darbo laiko režimo, Vidaus tvarkos taisyklių 3 ir 7 punktų nuostatų, Etikos taisyklių 2.1 punkte įtvirtintų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, tuo pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo (1 p.); pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba (2 p.).

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pateiktus dokumentus ir atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje pažymėta, jog elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali įrodyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog nebuvo tarnyboje dėl svarbios (pateisinančios) priežasties – laikino nedarbingumo, tačiau asmuo šią aplinkybę gali įrodinėti ir kitais įrodymais bei kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas apie savo negalavimą 2017 m. gegužės 31 d. ryte pranešė savo tiesioginei vadovei, kuri jam nurodė, kad jis į tarnybą gali neateiti, tačiau turi gauti nedarbingumo pažymėjimą. Iš pareiškėjo telefoninio pokalbio garso įrašo stenogramų Nr. 0152735, Nr. 3152436 ir Nr. 5125227 nustatyta, kad jis 2017 m. gegužės 31 d. tris kartus skambino į Polikliniką, pokalbių metu nurodė, kad greičiausiai yra apsinuodijęs maistu, bandė užsiregistruoti pas savo šeimos gydytoją, kuri tą dieną nedirbo.

Pareiškėjas teismo posėdyje pakankamai detaliai paaiškino 2017 m. gegužės 31 d. įvykius, nurodė, kad buvo stipriai sunegalavęs, kad tik nuo 12 val. galėjo paskambinti į Polikliniką, kad nepajėgė fiziškai į ją nueiti, nes įstaiga yra beveik už 7 kilometrų nuo jo namų, kad buvo įsitikinęs, jog kitą dieną nuvažiavus pas gydytoją jam bus išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir už 2017 m. gegužės 31 d. Išrašas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazės patvirtina, kad pareiškėjui kitą dieną, t. y. 2017 m. birželio 1 d. dėl ligos buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

Šeškinės poliklinikos direktorius 2017 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 5R-2303-(1.10) teismą informavo, kad 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjas gydytojai skundėsi dideliu bendru silpnumu, dieną prieš tai buvusiu vėmimu, viduriavimu, karščiavimu, kad rasta sufebrili temperatūra, skausmingumas epigastriume, diagnozuotas gastroentritas, o pareiškėjas registruotas 2017 m. birželio 2 d. kontrolei ir tyrimams, tačiau neatvyko. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, priėjo prie išvados, kad Įsakyme ir Motyvuotoje išvadoje nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d.

į tarnybą neatvyko be pateisinamos priežasties.

13. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad pareiškėjas nepateikė elektroninio nedarbingumo pažymėjimo ir kad toks pažymėjimas jam už 2017 m. gegužės 31 d. nebuvo išduotas, byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas tarnyboje 2017 m. gegužės 31 d. nebuvo dėl svarbios (pateisinančios) priežasties – laikino nedarbingumo. Komisija jai pateiktus įrodymus vertino formaliai, tai patvirtina aplinkybė, jog nei Komisija, nei Agentūros vadovas nesiaiškino vienos esminių faktinių aplinkybių – dėl kokių priežasčių nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui buvo išduotas 2017 m. birželio 1 d., t. y. kitą dieną po ginčo dienos. Teismas nesutiko su Įsakyme ir Motyvuotoje išvadoje padarytu vertinimu, kad pareiškėjas, 2017 m. gegužės 31 d. neatvykdamas į tarnybą, pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 3 ir 7 punktus, Etikos taisyklių 2.1 punktą, Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nagrinėjamu atveju nenustatytas vienas iš būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų – pažeidimo padarymo faktas, todėl Įsakymas naikintinas.

14. Teismas, vertindamas antrojo skundo reikalavimo – darbo laiko apskaitos žiniaraštyje panaikinti žymą „PB“ – pagrįstumą, pakartojo, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog pareiškėjas tarnyboje 2017 m. gegužės 31 d. nebuvo dėl laikino nedarbingumo, todėl Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta garantija pareiškėjui turi būti taikoma. Vadinasi, Agentūros 2017 metų gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio 5 eilutėje gegužės mėn. 31 d. turi būti pažymėta sutartiniu žymėjimu „NP“, t. y. neatvykimas į darbą kitais norminių teisės aktų nustatytais laikotarpiais (Žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo priedo 34 eil.).

III. 15. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16. Atsakovas pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes, palaiko anksčiau išdėstytus savo argumentus. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas atsakovo įsitikinimu, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. byloje esančius duomenis ištyrė neobjektyviai ir nevisapusiškai, netinkamai įvertino jų sąsajumą ir pakankamumą, o tai, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. nebuvo tarnyboje dėl svarbios (pateisinamos) priežasties, konstatavo remdamasis tik subjektyviais pareiškėjo paaiškinimais ir Poliklinikos 2017 m. gruodžio 28 d. raštu, kuriame nėra nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. buvo laikinai nedarbingas.

Pastarajame rašte konstatuota jo būklė 2017 m. birželio 1 d., o pareiškėjo žodžiu išsakyti negalavimai, patirti 2017 m. gegužės 31 d., tik perrašyti. Pabrėžia, jog aplinkybė, kad 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjui išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nepatvirtina, kad jo būklė buvo panaši ar tokia pati 2017 m. gegužės 31 d. Atsakovas atkreipia ypatingą dėmesį į pareiškėjo paaiškinimus, jog ginčo dieną po pietų jo būklė pagerėjo, taip pat į tai, kad pareiškėjas konsultacijai pas gydytoją registravosi tik skambindamas trečią kartą, apie 15 val., nepasinaudojo galimybe kreiptis į budinčią gydytoją, taip pat kad skambučio Poliklinikai metu nurodė, jog jam „reikia tiesiog to nedarbingumo“.

Pastarosios aplinkybės atsakovui kelia abejones, ar bloga sveikatos būklė buvo pagrindė priežastis, dėl kurios pareiškėjas neatvyko į tarnybą. Pareiškėjas apie tai, jog 2017 m. gegužės 31 d. nevyks į sveikatos priežiūros įstaigą ir visą darbo dieną nebus tarnyboje, nepranešė padalinio vadovei. Objektyvūs įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nesuderino galimybės neatvykti į darbą 2017 m. gegužės 31 d., nevykstant į sveikatos priežiūros įstaigą, nepasidomėjo galimybe vietoj to įforminti nemokamas ar kasmetines atostogas, nedėjo pastangų tam, kad padalinio veikla nesutriktų.

Tokie veiksmai, atsakovo vertinimu, prieštarauja sąžiningam, apdairiam valstybės tarnautojo elgesiui, neatitinka Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, atsakovas pastebi, kad Poliklinika teismui nepateikė reikalauto išrašo ir pareiškėjo ligos istorijos, o teismas nepatikrino, ar, atvykus į gydymo įstaigą, pareiškėjui buvo atlikti tyrimai, kurie leistų patvirtinti ar paneigti Poliklinikos rašte nurodytas aplinkybes. Atsakovo vertinimu, teismas atitinkamai nepagrįstai įpareigojo jį pakeisti žymėjimą pareiškėjo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2017 m. gegužės 31 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui už nebuvimą tarnyboje (darbe) vieną darbo dieną be pateisinamos priežasties.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio Įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės (Įstatymo 2 str. 12 d.).

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti teisės aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galbūt padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-109/2013, 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-270-552/2016, 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1040-520/2019).

21. 2017 m. liepos 12 d. motyvuotoje išvadoje Nr. 12P-17 (b. l. 6–15) Komisija nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. visą dieną nebuvo darbo vietoje; ryte jis kreipėsi į savo tiesioginę vadovę, prašydamas leisti pasinaudoti Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatyta galimybe („Valstybės tarnautojams yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, <...> kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, – iki vienos darbo dienos“); tiesioginė vadovė savo sutikimą siejo su valstybės tarnautojo pareiga gauti laikinojo nedarbingumo pažymėjimą; pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. telefonu kreipėsi į gydymo įstaigą, tačiau nedarbingumo pažymėjimas jam išduotas tik 2017 m. birželio 1 d.

Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad gydymo įstaigos administratorė telefoninio pokalbio metu pareiškėjui nurodė, jog jo šeimos gydytoja kreipimosi metu nebuvo darbe, bet buvo galima kreiptis į budinčiąją gydytoją; nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į budinčiąją gydytoją ar atlikęs kitus veiksmus, siekdamas gautą nedarbingumo pažymėjimą. Pareiškėjas nors ir nenumatė, kad 2017 m. birželio 1 d. nuvykus į polikliniką gydytoja jam nesuteiks nedarbingumo pažymėjimo už 2017 m. gegužės 31 d., bet pagal veiklos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Komisijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jis 2017 m. gegužės 31 d. buvo nedarbingas dėl sveikatos būklės, o kadangi pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių, jog jis 2017 m. gegužės 31 d. laikotarpiu nuo 8 val. iki 17 val. buvo nuvykęs į sveikatos priežiūros įstaigą, negali būti taikomas ir Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punktas. Komisija konstatavo, kad pareiškėjas, 2017 m. gegužės 31 d. negalėdamas atvykti į darbą, informavo savo tiesioginį vadovą ir nurodė neatvykimo priežastis, laikydamasis Vidaus tvarkos taisyklių 9 punkto reikalavimų, tačiau, 2017 m. gegužės 31 d. nebūdamas darbe be pateisinamos priežasties, nesilaikė Vidaus tvarkos taisyklių 7 punkto („Valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi laikytis Agentūroje nustatyto darbo laiko režimo“), tuo kartu nesilaikė valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, įtvirtintų Etikos taisyklių (galiojo iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 2.1 papunktyje (vadovaudamasis pagarbos žmogui ir valstybei principu, valstybės tarnautojas turi gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių) ir 3.3 papunktyje (vadovaudamasis teisingumo principu, valstybės tarnautojas privalo naudoti savo tarnybos valandas efektyviai ir tik tarnybos tikslams).

Nustatytas pažeidimas pripažintas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau Komisijos sudėtyje buvusi Agentūros Teisės skyriaus atstovė pareiškėją charakterizavo teigiamai (pareiškėjas laikėsi nustatyto darbo laiko režimo, vykdė jam priskirtas užduotis, buvo iniciatyvus ir t. t.).

22. Pirmosios instancijos teismas nepritarė Komisijos pozicijai, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. į tarnybą neatvyko be pateisinamos priežasties, ir pripažino, jog nepaisant to, kad pareiškėjas nepateikė pirminio ir leistino įrodymo neatvykimui dėl ligos 2017 m. gegužės 31 d. pagrįsti – elektroninio nedarbingumo pažymėjimo – ir kad toks pažymėjimas pareiškėjui už 2017 m. gegužės 31 d. nebuvo išduotas, byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas tarnyboje 2017 m. gegužės 31 d. nebuvo dėl svarbios (pateisinamos) priežasties – laikino nedarbingumo. Pirmosios instancijos teismas, prieidamas tokią išvadą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-223-438/2015, kurioje nurodyta, kad elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai yra tie teisės aktais nustatyti pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali įrodyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog nebuvo tarnyboje dėl svarbios (pateisinančios) priežasties – laikino nedarbingumo; tačiau, remiantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, toks šių elektroninių nedarbingumo pažymėjimų pobūdis neatima iš asmens galimybės įrodinėti teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog jis nebuvo tarnyboje dėl svarbios (pateisinamos) priežasties – laikino nedarbingumo – ir kitais įrodymais bei kitomis įrodinėjimo priemonėmis; tokiu atveju pareiga įrodyti minėtą aplinkybę – laikiną nedarbingumą – tenka valstybės tarnautojui.

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, panašiai kaip ir nagrinėjamu atveju, administracinėje byloje Nr. A-223-438/2015 valstybės tarnautojas tarnyboje nebuvo 2013 m. liepos 8–10 d., o nedarbingumo pažymėjimas jam išduotas 2013 m. liepos 11 d., savo nedarbingumą 2013 m. liepos 8–10 d. jis įrodinėjo pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikė, jog išrašas iš medicininių dokumentų yra nepakankamas įrodymas konstatuoti teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog valstybės tarnautojas 2013 m. liepos 8–10 d. buvo laikinai nedarbingas, o tokia aplinkybė turėjo būti įrodinėjama panaudojant specialias žinias – gydytojų specialistų ar ekspertų išvadas, nustatant, ar minėtame išraše užfiksuoti duomenys apie tarnautojo sveikatos būklę atitinka jo laikino nedarbingumo būseną 2013 m. liepos 8–10 d.

24. Nagrinėjamoje byloje VšĮ Šeškinės poliklinika teismui pateikė 2017 m. gruodžio 28 d. raštą (b. l. 113), kuriame nurodoma, jog, vadovaujantis pareiškėjo asmens sveikatos istorija bei gydytojos paaiškinimu, pareiškėjas į įstaigą kreipėsi 2017 m. birželio 1 d., skundėsi dideliu bendru silpnumu, dieną prieš tai buvusiu vėmimu, viduriavimu, karščiavimu; rasta subfebrili temperatūra, skausmingumas epigastriume; pareiškėjas siūlomų tyrimų atsisakė; diagnozuotas gastroenteritas, išduotas nedarbingumo pažymėjimas 2017 m. birželio 1 d.; pacientas buvo registruotas 2017 m. birželio 2 d. kontrolei ir tyrimams, tačiau neatvyko. Taigi, 2017 m. gruodžio 28 d. rašte užfiksuoti tik pareiškėjo nusiskundimai dėl jo sveikatos būklės 2017 m. gegužės 31 d., o ne jo sveikatos diagnozė tą dieną, be to, pareiškėjas pats atsisakė siūlomų tyrimų, potencialiai galėjusių patvirtinti prastą jo sveikatos būklę 2017 m. gegužės 31 d. Pastebėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjas atsakovui nebuvo pateikęs jokių savo medicininių dokumentų, nepaisant to, kad 2017 m. birželio 16 d. pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. 11P-12 (b. l. 42) jam buvo išaiškintos jo teisės, be kita ko, teikti informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad nedarbingumo pažymėjimas jam išduotas tik vienai dienai, nors neva galėjo būti išduotas trims dienoms, niekuo nepagrįsti bei neturi teisinės reikšmės.

25. Byloje taip pat yra trijų tarp pareiškėjo ir VšĮ Šeškinės poliklinikos vykusių telefoninių pokalbių stenogramos (b. l. 60–66), byloje nėra ginčo, kad šie pokalbiai įvyko 2017 m. gegužės 31 d. Pastebėtina, jog pokalbio (garso įrašo failo Nr. 3152436) metu pareiškėjui nurodoma, kad jeigu pareiškėjas pageidauja nedarbingumo pažymėjimo („biuletenio“) šiandien, turi atvykti tiesiai į polikliniką. Tiek šio, tiek kito pokalbio metu pareiškėjui paaiškinama, kad nors jo šeimos gydytojos šiandien nėra, jis gali kreiptis į budinčiąją gydytoją, o pasirinkus atvejį „Skubi pagalba“ jis prie langelio prieis greičiau. Pareiškėjas užsirašė budinčiosios gydytojos telefono numerį, tačiau duomenų, paaiškinimų, ar jis su šia gydytoja susisiekė, byloje nėra. Pareiškėjas tvirtino, kad, atsižvelgdamas į prastą savo sveikatos būklę ir atstumą iki poliklinikos (7 km), jis nenorėjo rizikuoti bandydamas vykti į gydymo įstaigą, tačiau, kaip minėta anksčiau, byloje nėra duomenų apie iš tiesų prastą pareiškėjo savijautą 2017 m. gegužės 31 d. Pareiškėjo manymas, kad nedarbingumo pažymėjimas galbūt galės būti išduodamas atgaline data arba telefonu, grindžiamas tik subjektyviu jo įsitikinimu, kurio teisingumo jis nepatikrino.

26. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

27. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius dokumentus, sutinka su atsakovo pozicija, kad byloje nėra patikimų įrodymų, sudarančių pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. visą dieną nebuvo tarnyboje dėl laikino nedarbingumo, o pareiškėjas nepagrindė egzistavus objektyvias ir nuo jo valios nepriklausiusias kliūtis tokius įrodymus pateikti. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jo elgesys neatitiko bendrųjų operatyvumo ir protingumo principų, todėl Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, nors ir nenumatė, kad nuėjus į polikliniką 2017 m. birželio 1 d. jam gydytoja nesuteiks nedarbingumo už 2017 m. gegužės 31 d., bet pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aiškus asmens laikino nedarbingumo pradžios nustatymas svarbus ir sprendžiant darbo užmokesčio bei ligos išmokos mokėjimo klausimus. Pažymėtina, jog, pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 1 dalį, turintiems darbo ar tarnybos santykius apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais, ligos išmoką dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas moka darbdavys, ir ši išmoka negali būti mažesnė negu 62,06 procento ir didesnė negu 100 procentų išmokos gavėjo vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagrindas skirti ligos išmoką yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles (to paties įstatymo 8 str. 7 d.). Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, taip pat į vieną svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų – teisingumo principą, apimantį įpareigojimą valstybės tarnautojui nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia (Įstatymo 3 str. 2 d. 2 p.), darbdavio reikalavimas pateikti nedarbingumo pažymėjimą už visas teigiamo laikino nedarbingumo dienas negali būti pripažintas nepagrįstu.

29. Dėl Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtintos garantijos valstybės tarnautojams, t. y. kad valstybės tarnautojams yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis, kai valstybės tarnautojai, gavę tiesioginio vadovo sutikimą, yra išvykę į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, – iki vienos darbo dienos, teisėjų kolegija pažymi, jog ši garantija yra expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) siejama su joje įtvirtinta sąlyga – nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad tiesioginė vadovė pareiškėjui buvo nurodžiusi nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. šio nurodymo neįvykdė. Taigi pareiškėjo argumentai, jog ši Įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta garantija jo atžvilgiu buvo pažeista, yra atmestini.

30. Sprendžiant dėl pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos pabrėžtina, kad teismas pats neskiria tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams, o tik patikrina jų paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, bei gali pakeisti paskirtą tarnybinę nuobaudą švelnesne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2051/2011). Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Administracinę bylą dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju taip pat turi patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012, 2016 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-665-438/2016).

31. Šiuo atveju Motyvuotoje išvadoje nekonstatuotos nei pareiškėjo tarnybinę atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės. Atsakovas, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, atsižvelgė į tai, kad tokio pobūdžio pažeidimai, t. y. nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties, kvalifikuojami kaip šiurkštūs pažeidimai, už kuriuos gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (Įstatymo 29 str. 6 d. 6 p. ir 4 d.). Nagrinėjamoje situacijoje neįžvelgęs pareiškėjo tyčios, atsakovas nutarė jam skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pareiškėjas jokių duomenų ar argumentų, dėl kurių tokia tarnybinė nuobauda galėtų būti pripažinta per griežta, nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui skyrė tinkamai vadovaudamasis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka ir principais, tokia nuobauda šioje konkrečioje situacijoje laikytina adekvačia pareiškėjo padarytam pažeidimui.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, tačiau nevisapusiškai ištyrė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinant įrodymus panašaus pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami paneigti Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. liepos 31 d. įsakyme Nr. AP-178 padarytai išvadai, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, bei sudaro pagrindą panaikinti šį Įsakymą bei pakeisti darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymą iš „PB“ į „NP“.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir todėl priėmė neteisingą bei sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimant naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė