A-602-2271-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2271/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02448-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česanavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui direktoriui M. P.,

atsakovo atstovei I. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mintrans“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Mintrans“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI, vietos mokesčių administratorius, trečiasis suinteresuotas asmuo), atlikusi uždarosios akcinės bendrovės „Mintrans“ (toliau – ir UAB „Mintrans“, Bendrovė, pareiškėjas) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. vasario 28 d., nustatė, kad UAB „Mintrans“, elgdamasi nesąžiningai, t. y. žinodama arba turėdama galimybę žinoti, jog BUAB „Euginas“ į biudžetą nesumokės pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), į PVM atskaitą įtraukė 29.729 Lt pirkimo PVM sumą. Kauno AVMI dėl šio nustatyto pažeidimo, vadovaudamasi 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – ir PVMĮ) 123 straipsniu ir 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 96 straipsniu, 2011 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-10 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame papildomai apskaičiavo pareiškėjui 29.729 Lt PVM ir 30,70 Lt PVM delspinigių.

Kauno AVMI 2011 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (04)-K3-130 patvirtino Patikrinimo aktą (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo), papildomai skyrė 2.973 Lt PVM baudos ir netenkino pareiškėjo 2011 m. vasario 7 d. prašymo grąžinti 27.955 Lt PVM.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, 2011 m. birželio 27 d. pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius, atsakovas), kuri 2011 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 69-178 (toliau – ir VMI sprendimas) pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Kauno AVMI 2011 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (04)-K3-130.

Pareiškėjas dėl VMI sprendimo 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), kuri 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. S-239 (7-199/2011) panaikino VMI sprendimą ir perdavė UAB „Mintrans“ 2011 m. birželio 16 d. skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

II. Atsakovas VMI kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-239 (7-199/2011) ir palikti galioti VMI 2011 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 69-178.

Paaiškino, kad ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai nepripažinta pareiškėjo teisė į įsigyto naudoto sunkvežimio ir antstato su priekaba pirkimo PVM atskaitą dėl pareiškėjo nesąžiningumo, t. y. pareiškėjui žinojus, kad vykdytų sandorių grandinėje (UAB „Euginas“ – UAB „Swedbank lizingas“– IĮ „Žygrama“ – pareiškėjas) pardavimo PVM nebus sumokėtas. Kauno AVMI nustatė, kad UAB „Mintrans“ pagal 2011 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą ŽR Nr. 1030 iš IĮ „Žygrama“ už 171.293,40 Lt (29.728,60 Lt PVM) įsigijo naudotą sunkvežimį SCANIA ir naudotą antstatą su priekaba RIMO PL3.

Šioje sąskaitoje išskirtą 29.729 Lt pirkimo PVM pareiškėjas įtraukė į 2011 m. sausio 5 d. – 2011 m. sausio 31 d. laikotarpio PVM deklaraciją (iš viso deklaruota 27.955 Lt grąžintina iš biudžeto PVM suma). UAB „Mintrans“ direktorius M. P. 2011 m. sausio 5 d. sudarė su IĮ „Žygrama“ savininku R. J. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2011.01.05-1 ir pasirašė turto priėmimo – perdavimo aktą Nr. PPA 2011.01.05-1. Nustatyta, kad Bendrovė autovežį su priekaba pirko 2011 m. sausio 5 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo įregistruota PVM mokėtoja.

Už įsigytą automobilį Bendrovė su IĮ „Žygrama“ atsiskaitė tą pačią dieną, o IĮ „Žygrama“, gavusi pinigus iš Bendrovės, tą pačią dieną (2011 m. sausio 5 d.) ir tokią pačią sumą pervedė į UAB „Swedbank lizingas“ atsiskaitomąją sąskaitą bei nurodė, kad tai avansinis mokėjimas už autovežį. 2011 m. kovo 7 d. atlikus UAB „Euginas“ operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad ši bendrovė tuo pačiu autovežiu su priekaba pagal sudarytas ilgalaikės nuomos sutartis su UAB „Hansa Lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank lizingas“) naudojosi nuo 2007 m. gegužės mėnesio; dėl UAB „Euginas“ nevykdomų finansinių įsipareigojimų lizingo bendrovei nutraukus lizingo sutartis, 2010 m. gruodžio 3 d. išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros.

UAB „Euginas“ pateiktoje 2010 m. PVM deklaracijoje gruodžio mėnesį patikslino 43.658 Lt minėto autovežio su priekaba PVM atskaitą pagal UAB „Swedbank lizingas“ išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras, tačiau į biudžetą šio mokesčio nesumokėjo. Dėl minėto turto įsigijimo sudarytas lizingo sutartis UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukė nuo 2010 m. lapkričio 11 d. ir apie tai UAB „Euginas“ buvo informuota raštu Nr. 01-30-6031, kuriame nurodyta, kad UAB „Euginas“ privalo nedelsdama nutraukti turto eksploataciją ir visiškai paruoštą turtą, priėmimo – perdavimo aktuose nurodytos komplektacijos ne vėliau kaip 2010 m. lapkričio 19 d. perduoti UAB „Swedbank lizingas“ įgaliotam atstovui IĮ „Žygrama“.

Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 12 d. nutartimi iškėlė UAB „Euginas“ bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2011 m. sausio 25 d.).

Atsakovas, vertindamas UAB „Eugimas“ ir UAB „Mintrans“ tarpusavio sąsajas, pažymėjo, kad vienintelis UAB „Euginas“ akcininkas ir šios bendrovės direktorius buvo E. P., laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 11 d. iki 2011 m. vasario 17 d. šioje įmonėje taip pat dirbo ir E. P. sūnus M. P., kuris 2010 m. gruodžio 21 d. UAB „Mintrans“ steigėjo sprendimu pasiskyrė naujai įregistruotos bendrovės direktoriumi. UAB „Mintrans“ 2010 m. gruodžio 23 d. įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir UAB „Euginas“ – (duomenys neskelbtini), t. y.

M. P. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Mokesčių administratoriaus informacinės bazės IMIS_SODRA duomenimis, M. P. naujai įsteigtoje bendrovėje direktoriaus pareigas pradėjo eiti nuo 2011 m. sausio 3 d., t. y. dar tebedirbdamas ir UAB „Euginas“. Taip pat ir buvusi UAB „Euginas“ buhalterė R. P., šioje įmonėje dirbusi iki 2011 m. vasario 17 d., tuo pačiu metu nuo 2011 m. vasario 7 d. pradėjo dirbti ir UAB „Mintrans“. R. P. nuo 2011 m. vasario 7 d. pradėjus dirbti UAB „Mintrans“, tą pačią dieną VMI buvo pateikta pareiškėjo 2011 m. sausio 5 d.

– 2011 m. sausio 31 d. laikotarpio PVM deklaracija, kurioje deklaruota grąžintina iš biudžeto 30.132 Lt PVM suma, ir tą pačią dieną (2011 m. vasario 7 d.) VMI pateiktas prašymas dėl 27.955 Lt PVM skirtumo likučio grąžinimo. Iš patikrinimo metu surinktos informacijos matyti, kad UAB „Euginas“ faktiškai vykdyta veikla buvo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas, ji turėjo Europos Bendrijos leidimą verstis tarptautiniu krovinių gabenimu keliais samdos ar atlyginimo pagrindu Bendrijos teritorijoje.

Naujai įregistruota UAB „Mintrans“ 2011 m. sausio 3 d. taip pat įsigijo Europos Bendrijos leidimą analogiškai veiklai vykdyti. Remiantis patikrinimo metu surinkta informacija nustatyta, kad vykdytų sandorių grandyse (UAB „Euginas“ – UAB „Swedbank lizingas“ – IĮ „Žygrama“ – pareiškėjas) visa priskaičiuota PVM suma į biudžetą nebuvo sumokėta, t. y. UAB „Euginas“ nesumokėjo deklaruoto PVM į biudžetą pagal UAB „Swedbank lizingas“ išrašytų kreditinių sąskaitų pagrindu patikslintas PVM deklaracijas, o pareiškėjas pasinaudojo pirkimo PVM atskaita.

Atsakovo teigimu, sudarydamas autovežio pirkimo sandorį, pareiškėjo direktorius M. P. (sūnus) iš anksto žinojo (turėjo galimybę žinoti), kad UAB „Euginas“ (tėvo vadovaujamai bendrovei) ketinama kelti bankroto bylą, kad tėvo vadovaujama bendrovė turi mokestinę nepriemoką, susijusią su autovežio pardavimo pareiškėjui sandoriu, kurios nesumokės ir taip padidins įsiskolinimą valstybės biudžetui, o pareiškėjas, deklaruodamas pirkimo PVM už autovežį, pasinaudos PVM atskaita. Atsakovo nuomone, išdėstytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad pablogėjus UAB „Euginas“ finansinei būklei, nebuvo laiku įvykdytos ir mokestinės prievolės valstybei, todėl susiję asmenys 2010 m. gruodžio 23 d.

įsteigė UAB „Mintrans“.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, formuojama aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į PVM atskaitą (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004). Akcentavo, jog teisė į PVM atskaitą pripažįstama vienu iš esminių visos PVM sistemos elementų. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT), aiškindamas Europos Bendrijos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo nuostatas, byloje C-177/99 Ampafrance and Sanofi (Rec. 2000, p. I-7013) pažymėjo, kad pagal PVM sistemos pagrindinį principą, kildinamą iš Pirmosios direktyvos 2 straipsnio ir Šeštosios direktyvos 2 straipsnio, PVM mokamas už kiekvieną pardavimo etapą, o tai atliekant atskaitomas PVM, kuriuo tiesiogiai apmokestinta ankstesnė apyvarta. Atsakovas pažymėjo, kad tam, jog mokesčių mokėtojas įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma: realus ūkinės operacijos atlikimas, šią operaciją patvirtinantis juridinę galią turintis buhalterinės apskaitos dokumentas ir asmens, siekiančio įgyti teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas, t. y. ar asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie galimą ūkinių operacijų partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su sukčiavimu arba kita neteisėta veika PVM prievolių vykdymo srityje. VMI nuomone, pareiškėjas sandorių metu elgėsi nesąžiningai, todėl neįgijo teisės į pirkimo PVM atskaitą už iš IĮ „Žygrama“ įsigytas prekes. Pareiškėjas negalėjo nežinoti, kad UAB „Euginas“ nesumokės į biudžetą PVM, susidariusio sandorių UAB „Euginas“ – UAB „Swedbank lizingas“ – IĮ „Žygrama“ – pareiškėjas grandinėje, kadangi ginčo sandorių metu M. P. dirbo ir tėvo valdomoje bendrovėje, todėl negalėjo nežinoti apie blogą UAB „Euginas“ finansinę padėtį, t. y. kad UAB „Euginas“ yra nemoki, kad tėvas (E. P.) jau kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jog žada nutraukti veiklą iš karto po ginčo sandorių sudarymo momento ir neturės jokių galimybių sumokėti ginčo sandorių metu susidariusio pirkimo PVM.

Atsakovo nuomone, Komisija neteisingai interpretuoja PVMĮ 58 straipsnį, teigdama, kad mokesčių administratoriaus požiūris, apsiribojantis vien sąžiningumo nustatymu ir jo įrodinėjimu, yra per siauras, ir kad būtina tirti, ar Bendrovė nepiktnaudžiavo ir kaip piktnaudžiavo sandoriais. Mano, kad tokia Komisijos pozicija paneigiama ETT ir LVAT sprendimuose išdėstyta „nesąžiningumo“ sąvoka ir jos reikšme. Norint paneigti teisę į PVM atskaitą, pakanka konstatuoti, jog į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad jo kontrahentas nesumokės pardavimo PVM. Komisijos nurodomame Europos Teisingumo Teismo sprendime byloje Nr. C-255/02 faktinė situacija visiškai skirtinga nei esanti šiame ginče. Be to, tiek ETT, tiek LVAT skiria dvi sąvokas – „nesąžiningumas“ ir „piktnaudžiavimas“. „Piktnaudžiavimas“ įrodinėjamas tik tuomet, kai sandoriai sudaromi ne įprastinėje komercinėje veikloje, o dirbtinai. Kai nekyla abejonių, kad atliekami realūs, ekonominiais ar kitokias tikslais pagrįsti sandoriai, yra įrodinėjamas „nesąžiningumas“. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog Bendrovė realiai įsigijo turtą (sandoriai yra realūs), todėl nėra pagrindo įrodinėti jos piktnaudžiavimo, tačiau būtina nustatyti, ar ji buvo sąžininga, t. y. žinojo arba galėjo žinoti, jog kita šalis nesumokės pardavimo PVM.

Pareiškėjas UAB „Mintrans“ prašė atmesti atsakovo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į VMI prašymą paaiškino, kad UAB „Mintrans“ lizingo sandorius sudarė su UAB „Swedbank lizingas“, kurios išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM sumą įtraukė į PVM atskaitą. UAB „Swedbank lizingas“ šiose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą pardavimo PVM yra įtraukusi į apskaitą ir šią prievolę įvykdžiusi tinkamai. Mokestinė prievolė buvo pažeista sandoriuose, kuriuose pareiškėjas nedalyvavo, todėl vertindamas jo sąžiningumą (žinojimą ar galėjimą žinoti apie mokestinės pareigos neįvykdymą), mokesčių administratorius turėjo tirti, ar pareiškėjas galėjo atlikti veiksmus, kurie neleistų pažeisti mokestinės prievolės, ar galėjo daryti įtaką kitų sandorių grandinės dalyvių valiai ir veiksmams.

Pažymėjo, kad vienintelis sandorių grandinės veiksmas, kuris priklausė nuo pareiškėjo valios, buvo nesudaryti su UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sandorių dėl BUAB „Euginas“ lizingo teise anksčiau valdytų lizingo objektų, tačiau šio veiksmo neatlikimas nepakeistų BUAB „Euginas“ mokestinės prievolės ir jos vykdymo rezultato. Pareiškėjo manymu, tam, kad įrodinėjimo pareiga pereitų pareiškėjui, pirmiausia mokesčių administratorius turėjo įrodyti, jog UAB „Swedbank lizingas“ ir BUAB „Euginas“ savo ilgalaikės nuomos sutarčių nutraukimo sandoriu piktnaudžiavo (sukčiavo PVM), ir pareiškėjas apie tai žinojo ir / ar galėjo žinoti.

Pažymėjo, kad pareiškėjo veikimas neturėjo įtakos BUAB „Euginas“ mokestinei prievolei atsirasti, o mokestinė prievolė nebūtų kilusi tik tuo atveju, jeigu UAB „Swedbank lizingas“ nebūtų nutraukusi ilgalaikės nuomos sutarčių. Mokesčių administratorius neanalizavo įvykusio BUAB „Euginas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sandorio, nors, nagrinėdamas pareiškėjo sąžiningumą, vertino jo įsigyto ilgalaikio turto visą apyvartos grandinę: BUAB „Euginas“ – UAB „Swedbank lizingas“ – pareiškėjas. Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju tiesioginis UAB „Mintrans“ kontrahentas buvo UAB „Swedbank lizingas“, ūkinė operacija tarp šių ūkio subjektų buvo reali (krovininio automobilio perleidimas), UAB „Swedbank lizingas“ pagal pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras pardavimo PVM sumokėjo (ginčo dėl to nėra).

Mokesčių administratorius taip pat neginčija, kad pareiškėjas iš UAB „Swedbank lizingas“ įgytus krovininius automobilius naudojo PVM apmokestinamojoje veikloje (PVMĮ 58 str.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas mano, kad jo teisė į PVM atskaitą traukti UAB „Swedbank lizingas“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą 29.729 Lt PVM sumą yra neginčijama, t. y. absoliuti, o jo sąžiningumo / nesąžiningumo klausimas iš viso negali būti keliamas. Nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog bankroto byla BUAB „Euginas“ iškelta dėl šios bendrovės nemokumo.

Pareiškėjo nuomone, jei bankrotas iškeltas dėl nemokumo, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius negalėjo apsiriboti pareiškėjo veiksmų, susijusių su jo žinojimu ar galėjimu žinoti, kad ankstesnėje jo įsigyto ilgalaikio turto (krovininio automobilio) apyvartos grandinėje buvo nesumokėti su šios prekės apyvarta susiję mokesčiai, vertinimu ir pareiškėjo sąžiningumo / nesąžiningumo konstatavimu, o teigdamas, kad pareiškėjas piktnaudžiavo PVM atžvilgiu, šį savo teiginį turėjo pagrįsti. Pareiškėjas rėmėsi ETT 2006 m. vasario 21 d. preliminariu nutarimu byloje Halifax, C-255/02, nurodydamas, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką apmokestinamieji asmenys negali apgaule arba piktnaudžiaudami remtis Bendrijos teisės aktais.

Bendrijos teisės aktų taikymas neturėtų būti išplėstas tiek, kad apimtų ūkio subjektų piktnaudžiavimą, t. y. sandorius, kurie sudaromi ne įprastinėje komercinėje veikloje, bet turint vienintelį tikslą – įgyti Bendrijos teisės nustatytą naudą piktnaudžiaujant. Šis draudimo piktnaudžiauti principas taikomas taip pat ir PVM sričiai. Norint pripažinti piktnaudžiavimą, reikalaujama, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos nuostatų ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą.

Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas būtų mokestinio pranašumo įgijimas. Nustačius piktnaudžiavimą, jam panaudoti sandoriai turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi, jei nebūtų sudaryta sandorių piktnaudžiaujant. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Pagal LVAT praktiką (2006 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-794/2006) pateikti įrodymus, kad pagrindinis sandorių tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas, turi mokesčių administratorius.

Šis tikslas įrodomas analizuojant objektyvius sandorių požymius, o ne subjektyvų mokesčių mokėtojo ketinimą. Tuo tarpu į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius kitą sudarytų sandorių tikslą, nesusijusį su vien mokestinio pranašumo įgijimu.

Pareiškėjas teigė, kad sudarydamas ginčo sandorius, jis nepiktnaudžiavo PVM srityje, t. y. tiek BUAB „Euginas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sandoris, tiek UAB „Swedbank lizingas“ ir pareiškėjo sandoris buvo realūs (mokesčių administratoriui nekyla abejonių dėl krovininio automobilio perleidimo realumo), taip pat pareiškėjo vieninteliu ilgalaikio turto (krovininių automobilių) įsigijimo tikslu nebuvo mokestinės naudos siekimas (mokesčių administratorius neįrodė, kad pareiškėjas, iš lizingo bendrovės įsigijęs krovininius automobilius, kuriais anksčiau naudojosi susijęs asmuo, pagal PVMĮ 58 straipsnio nuostatas šių automobilių nenaudojo (neketino naudoti) savo apmokestinamojoje veikloje). Taip pat nebuvo surinkta duomenų, kad UAB „Mintrans“ buvo įsteigta neteisėtais tikslais ar turėjo ketinimų sukčiauti ir nemokėti į biudžetą PVM, o BUAB „Euginas“ buvo tyčia privesta prie bankroto. Nors Patikrinimo akte teigiama, kad BUAB „Euginas“ ir UAB „Mintrans“ yra susiję giminystės ryšiais ir darbuotojais, tačiau nepateikta jokių įrodymų (paaiškinimų), kokiu pagrindu darbuotojai perėjo dirbti iš vienos įmonės į kitą, ar jie patys ieškojosi darbo, ar darbo vieta buvo pasiūlyta, ar darbuotojai perėjo dirbti iš karto, ar ieškojo darbo kitur ir pan. Be to, nepateikta jokių įrodymų, kaip šie asmenys yra susiję, ar jie galėjo ir turėjo galimybę žinoti apie pareiškėjo ir UAB „Eugimas“ finansinę padėtį. Mokesčių administratorius, teigdamas, kad pareiškėjas žinojo apie UAB „Eugimas“ patiriamus finansinius sunkumus, neįrodinėjo, jog pareiškėjas savo veiksmais darė įtaką ir siekė, kad PVM į biudžetą būtų nesumokėtas, o įsigydamas iš lizingo bendrovės ilgalaikį turtą jis pasinaudotų teise į PVM atskaitą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimu į atsakovo prašymą palaikė VMI išdėstytą poziciją ir prašė atsakovo prašymą tenkinti.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. sausio 20 d. sprendimu atsakovo VMI prašymą tenkino iš dalies: panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-239(7-199/2011) ir perdavė mokestinę bylą Komisijai nagrinėti iš naujo.

Teismas apžvelgė mokestinio ginčo eigą ir akcentavo, kad nagrinėjamo ginčo dalykas – Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. MAĮ 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui), antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus. Taigi, mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių ir gali vertinti tik materialinės ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6; 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7; 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-242/2008).

Atsižvelgdamas į minėtą praktiką, pirmosios instancijos teismas netyrė Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, o vertino tik materialinės ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar, norint paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, būtina konstatuoti jo piktnaudžiavimą, ar pakanka nustatyti tik sandorių realumą ir nesąžiningumą. Teismas vadovavosi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, jog, paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatomas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, bet ne Komisijos nagrinėjamu atveju nurodytas piktnaudžiavimas. Nesąžiningumas pasireiškia pretenduojančio į PVM atskaitą mokesčių mokėtojo žinojimu ar turėjimu galimybės žinoti, kad sutarties partneris už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės PVM. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad norint paneigti teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatomas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, o ne Komisijos nagrinėjamu atveju nurodytas piktnaudžiavimas. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 6, 2004 m. liepa – gruodis, psl. 128 – 142; 2007 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-606/2007; 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1559/2008; 2008 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1659/2008; 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-230/2010; 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-610/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010 m.; 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2496/2011; 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2393/2011).

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad Komisija neteisingai aiškino ir taikė teisę į PVM atskaitą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai padarė išvadą, jog privalo būti nustatomas piktnaudžiavimas. Todėl nusprendė Komisijos 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-239 (7-199/2011) panaikinti ir perduoti mokestinę bylą Komisijai nagrinėti iš naujo, kadangi Komisija, neteisingai aiškindama ir taikydama teisės normas, netinkamai tyrė ir vertino mokestinės bylos faktines aplinkybes, tad turi atlikti tai iš naujo. Pabrėžė, kad teismas šio mokestinio ginčo išspręsti iš esmės dabartinėje stadijoje negali, nes teisme ši administracinė byla yra nagrinėjama pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą, t. y. tik dėl centrinio mokesčių administratoriaus iškeltų teisės klausimų (MAĮ 159 straipsnio 2 dalis) (LVAT 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-3146/2011; 2012 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-117/2012).

IV. Pareiškėjas UAB „Mintrans“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 57-62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują – palikti galioti Komisijos 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-239 (7-199/2011).

Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs savo atsiliepime į atsakovo prašymą pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; 2006 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-794/2006; 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-345/2007; 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009; 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-230/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-593/2010; 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-223/2011) ir joje analizuotą Europos Teisingumo Teismo praktiką, darytina išvada, jog teisės į PVM atskaitą praradimas siejamas su draudimo piktnaudžiauti principu. Nepiktnaudžiavimas yra ne atskiras teisės į PVM atskaitą požymis, o vienas iš sąžiningumo principo požymių. Apelianto manymu, Komisija, teisingai taikydama teismų praktiką dėl teisės į PVM atskaitą, pagrįstai pažymėjo, kad vien ta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nebus sumokėtas deklaruotas mokėtinas PVM, nėra pakankama. Mokesčių administratorius turėjo įrodyti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo ūkinėmis operacijomis ar kitais būdais prisidėjo prie PVM nemokėjimo, taip pat turėjo ištirti ūkines operacijas draudimo piktnaudžiauti aspektu, išanalizuoti sandorių sudarymo tikruosius tikslus, jų sudarymo aplinkybes bei atsakyti į pareiškėjo nurodytus argumentus.

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 81-84) grindžia iš dalies tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą. Papildomai akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-3146/2011 pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, o ne piktnaudžiavimas. Nesąžiningumas pasireiškia pretenduojančio į PVM atskaitą mokesčių mokėtojo žinojimu ar turėjimu galimybės žinoti, kad sutarties partneris už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės PVM. Tai, jog paneigiant teisę į PVM atskaitą turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, o ne piktnaudžiavimas, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6, 2004 m., liepa – gruodis, psl. 128 – 142); 2007 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-606/2007; 2008 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1659/2008; 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-610/2010; 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2496/2011; 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1559/2008; 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-230/2010; 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442- 2393/2011). Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog Komisija, nepagrįstai nurodydama, kad tokio pobūdžio bylose privaloma įrodinėti mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimo faktą, šioje mokestinėje byloje pareiškėjo nesąžiningumo visai netyrė, nors mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, jog pareiškėjas sandorių metu buvo nesąžiningas ir neturi teisės į PVM atskaitą. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad pirmosios distancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Komisija neteisingai aiškino ir taikė teisę į PVM atskaitą reglamentuojančias teisės normas, taip pat netinkamai tyrė ir vertino mokestinės bylos faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratoriaus nepripažinta pareiškėjo teisė į įsigyto naudoto sunkvežimio ir antstato su priekaba (toliau – ir ginčo turtas) pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, nustačius pareiškėjo UAB „Mintrans“ (toliau – ir pareiškėjas) nesąžiningumą.

Pažymėtina, jog teisę į PVM atskaitą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) VII ir VIII skyrių normos.

Iš bylos duomenų matyti, jog Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį tyrimą, 2011 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (04)-K3-130 patvirtino papildomai pareiškėjui apskaičiuotus 29 729 Lt PVM ir 30,70 Lt PVM delspinigių bei skyrė 2 973 Lt PVM baudą. Šį vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2011 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 69-178 (toliau – ir VMI sprendimas).

Byloje nustatyta, jog su ginčo turtu (krovininiu automobiliu), kurį įsigijęs pareiškėjas pasinaudojo teise į PVM atskaitą, susijusių sandorių grandinė bei eiga vyko taip: UAB „Euginas“, kuriam 2011 m. sausio 21 d. teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla dėl nemokumo, ginčo turtu su UAB „Hansa Lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank lizingas“) sudarytų ilgalaikių nuomos sutarčių pagrindu naudojosi nuo 2007 m. gegužės mėnesio. Dėl UAB „Euginas“ nevykdomų finansinių įsipareigojimų šios lizingo sutartys su bendrove buvo nutrauktos ir 2010 m. gruodžio 3 d. išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros. UAB „Euginas“ savo ruožtu patikslino 43 658 Lt ginčo turto PVM atskaitą, tačiau į biudžetą šio mokesčio nesumokėjo. 2010 m. lapkričio 11 d. UAB „Euginas“ buvo įpareigotas minėtą turtą perduoti UAB „Swedbank lizingas“ įgaliotam atstovui IĮ „Žygrama“. IĮ „Žygrama“ pagal 2011 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą ŽR Nr. 1030 ginčo turtą pareiškėjui už 171 293,40 Lt (29 728,60 Lt PVM) 2011 m. sausio 5 d. pardavė. Minėtoje sąskaitoje išskirtą 29 729 Lt pirkimo PVM pareiškėjas įtraukė į 2011 m. sausio 5 d. – 2011 m. sausio 31 d. laikotarpio PVM deklaraciją (iš viso deklaruota 27 955 Lt grąžintina iš biudžeto PVM suma). Pareiškėjas tą pačią dieną tokią pačią sumą pervedė į UAB „Swedbank lizingas“ atsiskaitomąją sąskaitą bei nurodė, kad tai avansinis mokėjimas už autovežį bei įsiregistravo PVM mokėtoju.

Byloje taip pat nustatyta, jog tarp UAB „Euginas“ ir pareiškėjo egzistavo tarpusavio ryšiai, o būtent – abiems bendrovėms vadovavo susiję asmenys (tėvas ir sūnus), sutapo jų būstinės, faktiškai vykdoma veikla (prekyba transporto priemonėmis), abejose bendrovėse tuo pačiu metu dirbo ta pati buhalterė.

Mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą bei įvertinęs aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar negalėjo nežinoti, kad pardavimo PVM už įsigytą ginčo turtą nebus sumokėtas į biudžetą, remiantis kuo paneigė jo teisę į 29 729 Lt PVM atskaitą.

Pareiškėjas su tokiu situacijos vertinimu nesutinka, be kita ko, teigdamas, jog tiesioginis jo kontrahentas buvo UAB „Swedbank lizingas“, t. y. mokestinė prievolė buvo pažeista sandoriuose, kuriuose jis nedalyvavo ir įtakos jų eigai daryti negalėjo, todėl jo nesąžiningumo klausimas iš viso negalėjo būti keliamas, o teigdamas, kad pareiškėjas piktnaudžiavo PVM atžvilgiu, mokesčių administratorius šį savo teiginį privalėjo pagrįsti.

Šią pareiškėjo poziciją iš esmės palaikė ir kilusį mokestinį ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK; Komisijai), kuri savo 2011 m. spalio 24 d. sprendimu panaikino VMI sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, į kurį su skundu kreipėsi VMI, savo ruožtu su pareiškėjo bei MGK pozicija nesutiko ir perdavė Komisijai bylą nagrinėti iš naujo, iš esmės akcentuodamas, jog nagrinėjamu atveju, siekiant paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatomas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, bet ne piktnaudžiavimas.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad byloje iškilo teisės aiškinimo klausimas, todėl MGK sprendimą pirmosios instancijos teismui apskundęs mokesčių administratorius turėjo teisę tą padaryti (Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis).

Taigi, ginčo esmę sudaro klausimas, ar nagrinėjamu atveju paneigiant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą turėjo būti nustatinėjamas jo piktnaudžiavimas, į kurio sampratą inter alia patenka mokestinio pranašumo įgijimas PVM srityje faktas, ar nesąžiningumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), remdamasis Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika, yra konstatavęs, jog teisės į PVM atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (žr. administracinę bylą Nr. A575-1686-2012). Iš paminėto matyti, jog tiek ETT, tiek LVAT skiria dvi skirtingas sąvokas: nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą. Piktnaudžiavimo institutas nuo nesąžiningumo instituto skiriasi tuo, kad esant piktnaudžiavimui sandoriai sudaromi ne įprastinėje komercinėje veikloje, bet dėl vienintelio tikslo – įgyti mokestinę naudą piktnaudžiaujant.

Pridurtina, jog draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas. Šio bendrojo principo egzistavimą pagrindžia ir ETT praktika (žr. pvz., 2000 m. gruodžio 14 d. prejudicinį sprendimą Emsland-Stärke byloje, C-110/99, Rink. p. I-11569). Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Tokios mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (2004 m. balandžio 13 d.

Mokesčių administravimo įstatymo 7,

8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla.

LVAT, pasiremdamas ETT 2006 m. vasario 21 d. prejudiciniu sprendimu Halifax byloje (C-255/02), taip pat yra nurodęs, jog asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius (minėta administracinė byla Nr. A575-1686-2012). Pripažįstama, jog įrodyti, kad pagrindinis sandorių tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas turi būtent mokesčių administratorius (žr. LVAT administracinę bylą Nr. A1-794/2006).

Atsižvelgdama į tai bei bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria MGK išaiškinimui, jog paneigiant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą jo veiksmuose turėjo būti nustatinėjamas piktnaudžiavimas, t. y. analizuojami sandorių sudarymo tikrieji tikslai, sandorių ekonominiai tikslai ir sudarymo aplinkybės, o apsiriboti konstatavimu, jog pareiškėjas buvo nesąžiningumas, konkrečioje situacijoje nepakako.

Tokią išvadą teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei šalių argumentus, daro todėl, kad mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės atsiradimas (įgytų mokestinių teisių paneigimas) iš minėto sąžiningumo principo pažeidimo gali būti kildinamas tik tais atvejais, kai pastarasis mokesčio mokėtojas šį principą pažeidžia tiesiogiai ir betarpiškai dalyvaudamas teisiniame santykyje, susijusiame su atitinkamų mokestinių teisių ir (ar) pareigų atsiradimu (pasikeitimu). Nesant tokio ryšio (veiksmų), nėra jokių prielaidų pirmiausia nustatinėti pareiškėjo žinojimą ar turėjimą žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

Šiuo gi atveju pareiškėjas teisingai pažymi, jog pats tiesiogiai nedalyvavo toje grandyje, kurioje buvo pažeista mokestinė prievolė, t. y. matyti, jog PVM į biudžetą nesumokėjęs UAB „Euginas“ nebuvo tiesioginis pareiškėjo kontrahentas, tuo tarpu pareiškėjo kontrahentas UAB „Swedbank lizingas“ pardavimo PVM į biudžetą sumokėjo ir ūkinė operacija (ginčo turto perleidimas) tarp šių ūkio subjektų buvo reali, todėl teigti, jog nagrinėjamu atveju užtenka apsiriboti nesąžiningumo, pasireiškiančio pareiškėjo žinojimu arba galėjimu žinoti apie tai, kad ankstesnėje jo įsigyto ilgalaikio turto apyvartos grandinėje bus nesumokėtas ginčo turto PVM, konstatavimu, yra nepagrįsta.

Minėtos išvados, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia ir ankstesnė, pirmosios instancijos teismo paminėta, LVAT praktika, remiantis kuria apygardos administracinis teismas grindė savo poziciją byloje. Šiuo aspektu paminėtina, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju pagrindo konstatuoti, jog bylų aplinkybės yra visiškai identiškos nėra, nes, kaip jau minėta, šioje byloje jos baigčiai reikšminga aplinkybe laikytina tai, jog nenustatytas pareiškėjo dalyvavimo sandorių grandyje, kurioje buvo pažeista mokestinė prievolė, betarpiškumas.

Apibendrinant pasakytina, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatinėjama piktnaudžiavimo teise aplinkybė pareiškėjo veiksmuose, ką teisingai konstatavo mokestinį ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusi MGK. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai išaiškino teisę į PVM reglamentuojančias normas, konstatuodamas, jog pareiškėjo veiksmuose piktnaudžiavimas nustatinėjamas būti neprivalėjo, bet pakako konstatuoti, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimas yra naikinamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas. Komisijos 2011 m. spalio 24 d. sprendimas yra paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mintrans“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-239(7-199/2011).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan