A-502-323-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-323/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00432-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams R. R., advokatui D. Š., advokato padėjėjai A. N.,

atsakovo atstovei I. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bendros Lietuvos, JAV ir Rusijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Interatlas“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bendros Lietuvos, JAV ir Rusijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Interatlas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Forum Cinemas Home Entertaiment“ dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas bendra Lietuvos, JAV ir Rusijos įmonė (toliau – ir BĮ) uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Interatlas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2010 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 2S-2 „Dėl bendrovių, užsiimančių audiovizualinių kūrinių leidyba ir prekyba, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimams“ dalį, susijusią su BĮ UAB „Interatlas“, sumažinant jai paskirtą baudą iki 1 080 Lt

Skunde (t. II, b. l. 4-23) ir jo patikslinime (t. III, b. l. 26-29) paaiškino, kad bazinį baudos dydį atsakovas turėjo skaičiuoti nuo su pažeidimu susijusių pajamų, t. y. gautų tik iš UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“ (toliau – ir Tiekėjas) DVD diskų pardavimų, ne už 2008 m., o už 2009 m. Konkurencijos taryba privalėjo skaičiuoti baudos dydį nuo pareiškėjos bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, t. y. prieš skundžiamo nutarimo priėmimą buvusiais 2009 m., nes būtent tokia baudų skaičiavimo taisyklė yra nustatyta ES teismų praktikoje. Faktas, kad pareiškėjas savo iniciatyva nepateikė duomenų apie Tiekėjo (ar apskritai visų) DVD pardavimus 2009 m. ir dėl to Konkurencijos taryba galimai neturėjo aktualių duomenų, neturi teisinės reikšmės, nes ginčijamame nutarime atsakovas nurodė, kad galimas ūkio subjekto pajamas jis skaičiavo atsižvelgdamas į maržą, dėl kurios Tiekėjas tarėsi su kitais ūkio subjektais, t. y. skaičiavo baudą remdamasis ne ūkio subjektų pateiktais duomenimis apie pajamas iš DVD, inter alia, Tiekėjo DVD diskų, o savo paties skaičiavimais, atsižvelgdamas į šalių sutartas maržas. Konkurencijos taryba turėjo visus duomenis tokiems skaičiavimams ir už 2009 m., tačiau atitinkamų skaičiavimų neatliko. Atsakovas neprašė iš pareiškėjo ir nereikalavo pateikti duomenis apie bendrąsias jo pajamas iš DVD diskų ar Tiekėjo DVD diskų pardavimo 2009 m., nors tai privalėjo padaryti. BĮ UAB „Interatlas“ turėjo galimybę šiuos duomenis pateikti prieš nutarimo priėmimą, tačiau manė, kad Konkurencijos taryba juos turi.

Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. II, b. l. 121-151) paaiškino, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kuriais remiantis bent jau būtų pagrindas suabejoti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 str. 2 d. a p. skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis nesivadovavo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 yra išaiškinęs, jog skiriant baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, vadovautis minėtomis gairėmis nėra jokio teisinio pagrindo.

Tai, kad daliai ūkio subjektų bauda buvo skirta atsižvelgus į pajamas, kurios gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, lėmė objektyvumo ir proporcingumo principų taikymas, o ne minėtų gairių nuostatos. Lyginant Tiekėją su kitais nagrinėtais ūkio subjektais, būtų buvę neobjektyvu ir neproporcinga atsižvelgti vien tik į bendrąsias pajamas praėjusiais ūkiniais metais, juo labiau, kad ūkio subjektams tai tebuvo papildoma veikla, kuri kai kuriais atvejais net nesudarė 0,1 proc. bendrųjų metinių pajamų. Konkurencijos taryba, priešingai nei teigia pareiškėjas, tyrimo metu teiravosi apie pajamas, gautas 2008 m. iš parduotų atitinkamų prekių.

Atsakydamas į Konkurencijos tarybos paklausimą, pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 13 d. rašte Nr. 69D nurodė, jog realiai iš jo sandėlio 2008 m. „iškeliavo“ atitinkamų prekių už 600 600 Lt. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į pastarąsias aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad pajamos 2008 m. būtent ir buvo 600 600 Lt. Tuo atveju, jei yra tikslinami duomenys, kurie buvo siųsti Konkurencijos tarybai tyrimo metu atsakant į vieną iš Konkurencijos tarybos paklausimų, ūkio subjektas turi pateikti išsamius paaiškinimus, kodėl turėtų būti naudojami patikslinti duomenys.

Tačiau pareiškėjas ne tik neteikė tokių paaiškinimų (argumentai apie netikslius duomenis pateikti tik šio ginčo teisme metu), bet iš esmės nei atliekant tyrimą, nei nagrinėjant bylas nenurodė, kad tokie duomenys gali būti. Tyrimo išvadose, kurias gavo pareiškėjas, buvo siūloma pripažinti jo ir Tiekėjo susitarimą draudžiamu pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus bei nurodyta, kad už tokio pažeidimo padarymą numatoma skirti iki 10 proc. bendrųjų metinių ūkio subjekto pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Taigi apie galimas pasekmes pripažinus susitarimą draudžiamu, įskaitant ir sankcijos dydį, pareiškėjas buvo informuotas, todėl turėjo visas galimybes tikslinti finansinius duomenis ar kitas, jo nuomone, tyrimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad Komisija baudas skaičiuoja remdamasi Gairėmis, kurios numato visiškai kitokią baudų skaičiavimo sistemą nei Konkurencijos įstatymas ir Baudos skyrimo taisyklės. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog net pačios Komisijos nesaisto jos ankstesnė praktika dėl baudų dydžių.

Taigi nei Komisijos, nei Konkurencijos tarybos sprendimų priėmimo praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, kadangi kiekviena byla labai individuali ir mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės bus tapačios. Nagrinėjamu atveju nutarimo 12.1 punkte nustatant baudos dydį už pavojingumą, buvo nurodyti elementai, į kuriuos Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, privalėjo atsižvelgti ir atsižvelgė vertindama pažeidimą. Paskirtos baudos mažinimas neleistų pasiekti vieno iš pagrindinių baudos už tokio pobūdžio pažeidimus tikslų, t. y. atgrasymo nuo pažeidimo padarymo.

Dėl pažeidimo trukmės nurodė, kad nepaisant to, jog prekių tiekimas tiesiogiai UAB „Topo centras“ perėjo Tiekėjui, tai savaime nereiškia, jog sutartis, kurioje įtvirtintos konkurenciją ribojančios nuostatos, tarp pareiškėjo ir Tiekėjo nutrūko. Sutartyje numatytos ir kitos prekių tiekimo sąlygos (nuoma), taip pat ir pardavimas kitiems subjektams. Todėl tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo manyti, kad susitarimo pabaiga sietina su 2009 m. birželio 30 d. Pareiškėjo argumentas, kad tariamas pažeidimas buvo nutrauktas iki tyrimo pabaigos, t. y. 2009 m. liepos 1 d., yra nepagrįstas, kadangi iš visų aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog susitarimas nutrūko natūraliai (pasibaigė jo terminas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“ atsiliepime prašė tenkinti pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 165-167).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo BĮ UAB „Interatlas“ skundą tenkino iš dalies: Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 BĮ UAB „Interatlas“ paskirtą baudą sumažino iki 90 950 Lt bei priteisė iš atsakovo Konkurencijos tarybos pareiškėjo BĮ UAB „Interatlas“ naudai 1 594 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nurodė, kad BĮ UAB „Interatlas“ paskirta nepakankamai proporcinga bauda. Teismo vertinimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, jog didmenine prekyba UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“ įsigytų filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, pardavimų pajamos 2008 m. šioje bendrovėje sudarė tik santykinai nedidelę dalį visų bendrovės pajamų iš pardavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praėję ūkiniai metai paprastai turėtų būti suprantami kaip pilni paskutiniai ūkiniai metai iki Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo momento, tačiau tam tikrais atvejais, kai objektyviai negalima remtis tų metų duomenimis (dėl jų realaus ar potencialaus nepatikimumo, neadekvatumo ar kt.), praėję ūkiniai metai gali būti siejami ir su kitu artimiausiu konkurencijos institucijos sprendimo priėmimo dienai vienerių ūkinių metų laikotarpiu.

Nagrinėjamu atveju pažeidimų pabaiga nustatyta 2009 m., taigi paskutiniai pilni dalyvavimo pažeidime ūkiniai metai yra 2008 m. Be to, ginčijamas nutarimas priimtas 2010 m. pradžioje. Tai reiškia, jog duomenys apie ūkio subjektų pajamas 2009 m. objektyviai dar negalėjo būti pakankamai išsamūs, galutiniai. Todėl, teismo įsitikinimu, Konkurencijos taryba pagrįstai baudos dydį pareiškėjui skaičiavo pagal 2008 m. pajamas. Konkurencijos taryba, vertindama pažeidimo pobūdį, atsižvelgė į tai, kad draudžiamais susitarimais ūkio subjektai nustatė (fiksavo) prekių perpardavimo kainas, o tokio pobūdžio susitarimai laikytini sunkiais.

Teisėjų kolegija pritarė, kad ši aplinkybė galėjo lemti padarytų pažeidimų pobūdį, sunkių vertikaliųjų apribojimų įtvirtinimas susitarimuose daro juos pavojingesnius. Vertindamas pažeidimo mastą, atsakovas atsižvelgė į tai, kad atitinkama geografinė rinka, kurioje sudaryti nagrinėjami draudžiami susitarimai, apima Lietuvos Respublikos teritoriją, o tai vertinama kaip sunkus Konkurencijos įstatymo pažeidimas. Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Baudos nustatymo taisyklės) 4 punktu, baudos dydį už pažeidimo trukmę Konkurencijos tarnyba BĮ UAB „Interatlas“ pagrįstai padidino 10 proc.

Teismas sutiko su Konkurencijos taryba, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių pareiškėjo veiksmuose nėra. Lengvinančia aplinkybe atsakovas, atsižvelgdamas į BĮ UAB „Interatlas“ pateiktus įrodymus, laikė tai, kad pareiškėjas iš esmės nevykdė sudaryto draudžiamo susitarimo rinkoje veikdamas pagal konkurencijos principus, todėl bauda 10 proc. sumažinta pagrįstai. Atsižvelgusi į susiklosčiusią sunkią ekonominę situaciją bei vadovaudamasi teisingumo ir proporcingumo skiriant baudas principais, Konkurencijos taryba skirtinos baudos dydį, nustatytą už pažeidimo pavojingumą ir trukmę, pareiškėjui papildomai sumažino 10 proc., todėl teismas nematė teisinio pagrindo papildomai mažinti baudos dėl pareiškėjo sunkios ekonominės padėties.

Teismas, įvertinęs tai, kad nutarimo dalis dėl paskirtų baudų nėra pakankamai nuosekli ir išsamiai argumentuota, o baudų dydžiai nėra pakankamai pagrįsti ir iš dalies neatitinka protingumo bei proporcingumo kriterijų bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, galutinę BĮ UAB „Interatlas“ paskirtą baudą sumažino 15 proc., t. y. iki 90 950 Lt.

Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendė, kad už skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, atstovavimą pirmosios instancijos teisme, BĮ UAB „Interatlas“ galėtų priklausyti 3 088Lt (2 400+400+288) atlyginimas bei 100 Lt žyminis mokestis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo tenkinta tik nedidelė pareiškėjo piniginių reikalavimų dalis (bauda sumažinta 15 proc.), remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, o taip pat įvertinant, kad byla yra pakankamai didelės apimties ir sudėtinga, ši suma (3 088+100) sumažinta 50 proc., priteisiant iš atsakovo pareiškėjo naudai 1 594 Lt (3188 x 1/2) teismo išlaidoms atlyginti.

III. Pareiškėjas BĮ UAB „Interatlas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą – Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 skirtą baudą sumažinti bent iki 33 205 Lt, ir priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Apeliacinis skundas (t. VI, b. l. 1-4) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dalyje dėl BĮ UAB „Interatlas“ panaikino ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti atsakovo 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 paskirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, ar bauda pareiškėjui paskirta teisėtai, t. y. ar baudos BĮ UAB „Interatlas“ paskyrimas iš principo (o ne atsižvelgiant į atskirus baudos skyrimo aspektus), atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, yra teisėtas.

2. Teismas neatsižvelgė į LVAT konstatuotą aplinkybę, kad tarp BĮ UAB „Interatlas“ ir UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“ nebuvo draudžiamo susitarimo fiksuoti mažmenines perpardavimo kainas. Būtent dėl draudžiamo susitarimo fiksuoti mažmenines kainas nebuvimo LVAT 3 proc. sumažino baudą UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“, todėl šiuo pagrindu 3 proc. mažintina bauda ir pareiškėjui.

3. Teismas visiškai nenagrinėjo to fakto, kad realiai BĮ UAB „Interatlas“ pajamos, 2008 metais gautos iš DVD diskų (apskritai) bei UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“ DVD diskų buvo mažesnės, nes pareiškėjas Tiekėjui dalį 2008 m. įsigytų diskų grąžino. Todėl šios pareiškėjo pajamos 2008 m. sudarė ne 600 625 Lt, o (duomenys neskelbtini) Lt, t. y. iš tikrųjų buvo apie 18 procentų mažesnės.

4. LVAT konstatuotas faktas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo nebuvimo filmų, įrašytų DVD diskuose ir vaizdajuostėse, mažmeninio platinimo lygmenyje, gerokai sumažino pareiškėjo draudžiamo susitarimo pavojingumą bei eliminavo esminį pažeidimo aspektą – mažmeninių perpardavimo kainų fiksavimą. Dėl minėtų priežasčių bei atsižvelgiant į tai, kad Tiekėjas buvo pripažintas pažeidimo iniciatoriumi, BĮ UAB „Interatlas“ paskirta bauda turėtų būti sumažinta labiau nei UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“, t. y. ne 3 proc., o mažiausiai 15 proc.

5. BĮ UAB „Interatlas“ negavo jokio pelno iš UAB „Forum Cinemas Home Entertaiment“ jai tiektų DVD diskų, priešingai, 2008 m. bendrovė patyrė apie (duomenys neskelbtini) nuostolių iš minėtų pardavimų.

6. 2009 metais pareiškėjo pajamos iš su pažeidimu susijusios veiklos t. y. filmų, įrašytų DVD, pardavimų palyginus su 2008 m. krito netgi (duomenys neskelbtini) (ir siekė (duomenys neskelbtini). Tai sąlygojo tą faktą, kad Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydis viršijo visas BĮ UAB „Interatlas“ pajamas, gautas iš DVD pardavimų po Konkurencijos tarybos nustatyto pažeidimo sekusiais 2009 metais.

Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, jų dydį sumažinant iki 239,10 Lt (7,5 proc.).

Apeliacinis skundas (t. V, b. l. 178-181) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalį, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Taigi jeigu buvo tenkinta tik dalis pareiškėjo reikalavimų, jam negali būti priteisiamos tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos, kokios būtų buvusios priteistos, jeigu reikalavimas būtų patenkintas visiškai. Paskirstant bylinėjimosi išlaidas, būtina nustatyti, kokia apimtimi pareiškėjo naudai priimtas sprendimas, ir tuo remiantis apskaičiuoti atlyginimą.

2. Įvertinus BĮ UAB „Interatlas“ skundą matyti, kad pareiškėjas buvo pareiškęs du alternatyvius reikalavimus: pagrindinis reikalavimas panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimą dalyje dėl BĮ UAB „Interatlas“, o šalutinis – nepanaikinus nutarimo, jį pakeisti ir sumažinti paskirtą baudą iki 11 813 Lt. Teismo sprendimu pagrindinis pareiškėjo reikalavimas buvo atmestas, o šalutinis tenkintas iš dalies – bauda BĮ UAB „Interatlas“ atžvilgiu sumažinta 15 proc. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad buvo tenkinta tik 7,5 proc. viso pareiškėjo skundo.

3. Išdėstytą poziciją patvirtina LVAT 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011, priimtoje dėl to paties administracinio akto – Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 2S-2, tik kito pareiškėjo atžvilgiu. LVAT pažymėjo, kad teismui tenkinus 18 proc. vieno iš dviejų – šalutinio pareiškėjo reikalavimo, laikoma, kad buvo tenkinta 9 proc. viso pareiškėjo skundo. Analogišku principu turėtų būti apskaičiuojamas ir žyminio mokesčio kompensavimas.

Pareiškėjas BĮ UAB „Interatlas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir juo apskųstą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepime (t. VI, b. l. 10-12) paaiškina, kad Konkurencijos tarybos pasiūlyta 239,10 Lt suma akivaizdžiai neatitiktų protingumo, teisingumo ir proporcingumo reikalavimų, nes tokio dydžio išlaidų atlyginimas sudėtingoje ir didelę apimtį turinčioje byloje negalėtų kompensuoti pareiškėjo patirtų sąnaudų protinga apimtimi. Pareiškėjui pareiškus du savarankiškus reikalavimus – panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimą arba sumažinti baudą – bent vieno iš jų patenkinimas reiškė pareiškėjo reikalavimo patenkinimą 100 proc. Šį teiginį patvirtina faktas, kad, jeigu laikyti, jog kiekvienas iš dviejų pareiškėjo reikalavimų sudarytų 50 proc. visų pareiškėjo reikalavimų, tai šie reikalavimai negalėtų būti patenkinti 100 proc., nes pareiškėjo reikalavimai yra suformuluoti kaip alternatyvūs. BĮ UAB „Interatlas“ pažymi, kad teismo priteista 1 594 Lt suma nesiekia 15 proc. jos realiai patirtų 14 831,75 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas Konkurencijos taryba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pareiškėjo apskųstą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepime (t. VI, b. l. 18-24) akcentuoja, kad BĮ UAB „Interatlas“ nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų ir neįrodė, kad teismo jai nustatyta bauda yra nepagrįsta bei neteisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos Taryba) 2010 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 2S-2 „Dėl bendrovių, užsiimančių audiovizualinių kūrinių leidyba ir prekyba, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalies, kuria pareiškėjui BĮ UAB „Interatlas“ (toliau – ir pareiškėjas) buvo paskirta bauda, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat – dėl pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011 konstatavo, jog pareiškėjas ir UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ sudarė draudžiamą susitarimą dėl didmeninių kainų nustatymo (fiksavimo), todėl ginčas šioje dalyje nekyla.

Dėl paskirtosios baudos dydžio

Konkurencijos Tarybos Nutarimu pareiškėjui už draudžiamą susitarimą, pažeidžiantį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, buvo skirta 107 000 Lt bauda. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu šią baudą sumažino 15 proc., t. y. iki 90 950 Lt, savo sprendimą, be kita ko, grįsdamas tuo, jog paskirtoji bauda nėra pakankamai proporcinga, nes Konkurencijos Taryba nepagrįstai neatsižvelgė į tą faktą, jog iš draudžiamojo susitarimo veiklos (filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, platinimas) gaunamos pajamos sudarė tik santykinai nedidelę dalį visų pareiškėjo iš pardavimų gaunamų pajamų.

Pareiškėjo manymu, bauda mažintina dar labiau, atsižvelgiant į tokius faktorius kaip draudžiamo susitarimo nebuvimas mažmeniniame lygmenyje, realiai gautos pareiškėjo pajamos iš DVD diskų pardavimų, šių pardavimų nuostolingumas bei pardavimų nuosmukis po nustatyto pažeidimo sekusiais metais.

Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis numato, kad už draudžiamus susitarimus bei kitus pažeidimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (

Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d.). Baudos dydžio skaičiavimas detalizuotas Nutarimo priėmimo metu galiojusiose Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu

Nr. 1591 patvirtintose Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos

konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėse (toliau – ir Baudų skaičiavimo taisyklės).

Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje yra įtvirtinta, kad tinkamas ir visapusiškas faktinių aplinkybių įvertinimas, skiriant sankcijas už

Konkurencijos įstatyme įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ūkio subjektams bei parenkant jų dydį yra Konkurencijos Tarybos diskrecija. Konkurencijos Tarybos funkcijos leidžia jai visapusiškai įvertinti tam tikrus konkurenciją galinčius pažeisti veiksmus ir šių funkcijų tinkamas atlikimas, kai yra vertinami tam tikri duomenys, yra Konkurencijos Tarybai skirtos diskrecijos dalis. Tuo pačiu realizuojant šią diskreciją, neturi būti paneigiami esminiai teisinės valstybės, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, gero administravimo, atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.) reikalavimai. (žr. administracines bylas A552-2016/2012; A502-1668/2012).

Taigi, šioje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be kita ko, turi patikrinti, ar Konkurencijos Tarybos Nutarimo dalis, kurioje minėtoji diskrecija buvo įgyvendinta bei pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo Konkurencijos Tarybos Nutarimas buvo pakeistas, yra teisėti ir pagrįsti.

Pirmiausia pasisakytina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad 2008 m. pareiškėjo gautosios bendrosios pajamos buvo teisingas atskaitos taškas, su kuriuo Konkurencijos Taryba, skirdama baudą, susiejo procentinę išraišką pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje dalyje pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktai motyvacijai ir jos detaliai nekartoja.

Taip pat matyti, jog vienu iš nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nurodo tai, jog LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011 grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti Nutarimu paskirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar bauda pareiškėjui paskirta teisėtai.

Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pakankamai aišku, kad teisinis pagrindas skirti baudą pareiškėjui nagrinėjamu atveju kyla iš Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimo, t. y. draudžiamojo susitarimo, kuris buvo nustatytas įsiteisėjusia LVAT nutartimi, sudarymo. Toliau pirmosios instancijos teismas apžvelgia su baudų paskyrimu susijusias nuostatos ir analizuoja paskirtąją baudą kiekvienu konkrečiu aspektu. Šių baudos aspektų nagrinėjimas ir sudaro minėtosios baudos teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą. Todėl nepagrįsta yra teigti, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar baudos skyrimas iš viso yra teisėtas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas jam paskirtosios baudos dydį ginčija ir, teigdamas, jog draudžiamasis susitarimas nebuvo nustatytas mažmeniniame lygmenyje, kas savo ruožtu LVAT sudarė pagrindą Konkurencijos Tarybos Nutarimu kitam draudžiamojo susitarimo dalyviui UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ (toliau – ir Forum Cinemas), kuris taipogi buvo pripažintas draudžiamojo susitarimo iniciatoriumi, paskirtą baudą sumažinti 3 proc. Šiuo bylos aspektu pasakytina, jog nepaisant to, kad Konkurencijos Taryba teisingai kontrargumentuoja, kad baudos dydis ūkio subjektui yra nustatomas individualiai, įvertinus konkrečias su to ūkio subjekto padarytu pažeidimu susijusias aplinkybes, iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas ir Forum Cinemas buvo kontrahentai. Todėl manytina, jog LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011 konstatavus, kad pareiškėjo kontrahentui skiriant baudą tam tikrą reikšmę turėjo Konkurencijos Tarybos nustatytas, tačiau nepasitvirtinęs kaltinimas dėl draudžiamo mažmeninės prekių pardavimo kainos fiksavimo tarp Forum Cinemas ir UAB „Interatlas“, kas laikytina baudą mažinančia aplinkybe, į šią aplinkybę turėjo būti atsižvelgiama ir individualizuojant pareiškėjui skirtiną baudą. Priešingas situacijos vertinimas, t. y. neatsižvelgimas į cituotoje LVAT nutartyje išreikštą ratio decidendi, teisėjų kolegijos nuomone, sudarytų prielaidas iš esmės vienodas situacijas traktuoti skirtingai, kas nagrinėjamu atveju pažeistų teisinių subjektų lygiateisiškumą ir nebūtų pateisinama kitais objektyviais pagrindais.

Pridurtina, jog nagrinėjant pareiškėjo situaciją minėtu aspektu teisinga ir protinga yra atsižvelgti ir į jo įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai, kaip tai yra įtvirtinta ir Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Bylos medžiaga nustatyta, jog Forum Cinemas buvo pripažintas pažeidimo iniciatoriumi, be to, kaip visiškai pagrįstai pažymi pareiškėjas, būtent jis, būdamas didmeniniu filmų DVD ir vaizdajuostėse platintoju, buvo suinteresuotas kainų fiksavimu mažmeniniame lygmenyje. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis bei inter alia atsižvelgiant į teisėkūros subjekto poziciją laikyti ūkio subjekto nebuvimą pažeidimo iniciatoriumi svarbiu baudos sumažinimo kontekste (žr. Baudų skaičiavimo taisyklių 7 punktą), t. y., be kita ko, įvertinus situaciją ir teleologiniu aspektu, teisėjų kolegija mano esant pagrįsta pareiškėjui paskirtą baudą papildomai mažinti 15 proc.

Taip pat nurodytina, jog pareiškėjas paskirtosios baudos dydį ginčija, teigdamas, jog teismas visiškai nenagrinėjo to fakto, kad realiai iš draudžiamojo susitarimo veiklos gautos pajamos buvo kur kas mažesnės, nes jo tiekėjai dalį 2008 m. įsigytų diskų grąžino, t. y. faktinės 2008 m. pajamos sudarė (duomenys neskelbtini), o ne 600 625 Lt, todėl būtent nuo šios sumos turėjo būti skaičiuojama bauda. Pažymėtina, jog, kaip yra įtvirtinta administracinių teismų praktikoje, teismas tokiose bylose vertina Konkurencijos Tarybos nutarimo teisėtumą pagal jo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes ir tik išimtiniais atvejais gali atsižvelgti į po nutarimo priėmimo susiklosčiusią situaciją, konkrečių ir įtikinamų įrodymų pagrindu rodančią, kad teisingumo ir protingumo principai reikalauja perskaičiuoti baudą dėl sumažėjusių pajamų (žr. LVAT administracinę bylą Nr. A502-1301/2012). Šiuo atveju matyti, kad pareiškėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais jis grindė patikslintas faktiškai gautas pajamas už prekybą DVD diskais (t. II, b. l. 49 – 64), buvo išrašyti 2010 m. vasario 9 – 10 d. (kaip nurodoma pačiuose dokumentuose) ir teismui pateikti kartu su skundu 2010 m. vasario 19 d., t. y. jau po ginčijamo Nutarimo priėmimo. Todėl Konkurencijos Taryba, priimdama ginčijamą Nutarimą, baudą pagrįstai skaičiavo nuo tokios sumos, kokia jai buvo pateikta ir žinoma duotuoju momentu, o būtent – nuo pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 13 d. rašte Nr. 69 nurodytos pajamų sumos. Nepaisydama to, teisėjų kolegija mano, kad į šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes būtina atsižvelgti ex aequo et bono, t. y. vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įvertinus minėtąsias aplinkybes, spręstina, jog konkrečioje situacijoje teisinga ir pagrįsta pareiškėjui paskirtąją baudą sumažinti dar 18 proc., t. y. proporcingai nustatytajam skirtumui tarp deklaruotų ir realiai gautų pajamų iš 2008 m. vykdytos prekybos.

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog iš Forum Cinemas jam tiektų DVD diskų prekybos 2008 m. negavo jokio pelno, bet priešingai – patyrė nuostolių. Teiginiui pagrįsti jis taip pat teikia lentelę, kurioje, be kita ko, atsispindi jo patirtos sąnaudos, tenkančios iš minėto kontrahento įsigytų DVD diskų prekybai (t. II, b. l. 67). Tačiau teisėjų kolegija šios aplinkybės nemano esant teisiškai reikšminga, nes cituotoji Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis baudos dydį padaro priklausomu nuo bendrųjų ūkio subjekto metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, tačiau nediferencijuoja šių pajamų pagal pelno ir sąnaudų kriterijus. LVAT yra atkreipęs dėmesį, jog bendrųjų pajamų skaičiavimas yra vykdomas, orientuojantis į ūkio subjekto pardavimus (žr. administracinę bylą Nr. A858-294/2011), todėl analizuoti pareiškėjo nurodomos veiklos pelningumą ir remiantis tuo pareiškėjui paskirtą baudą mažinti, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Pridurtina, jog bylos baigčiai įtakos neturinčiais ir baudos dydžio keitimui pagrindo nesuteikiančiais, laikytini ir tie pareiškėjo teiginiai, kad 2009 m. pareiškėjo pajamos, gaunamos iš su Konkurencijos Tarybos nustatytu pažeidimu susijusios veiklos, palyginus su 2008 m. krito net (duomenys neskelbtini), kas sąlygojo tai, kad paskirtosios baudos dydis viršijo visas pareiškėjo pajamas, gautas 2009 m., t. y. buvo akivaizdžiai neproporcinga, nes, kaip minėta, nagrinėjamam ginčui yra reikšmingos tik 2008 m. gautos ūkio subjekto pajamos. Tuo tarpu į pareiškėjo minimą proporcingumo principą bei į ekonominį sunkmetį, kaip į finansinius sunkumus ūkio subjektams sukeliantį reiškinį, jau buvo atsižvelgta, jam skirtą baudą Konkurencijos Tarybai sumažinant 10 proc., be to, šiuo principu vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui paskirtąją baudą papildomai sumažindamas dar 15 proc. Su pastarąja pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka. Todėl, remiantis šiuo pagrindu, mažinti pareiškėjui paskirtą baudą dar kartą, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų pagrįsta.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, pareiškėjui skirtą baudą papildomai dar mažinant 33 proc. (15 proc. + 18 proc.) nuo pradinės Konkurencijos Tarybos paskirtosios baudos, t. y. iš viso Konkurencijos Tarybos baudą mažinant 48 proc. iki 51 360 Lt. Kitų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtas baudas, pareiškėjo veiksmuose nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas apeliaciniu skundu savo ruožtu ginčija pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, argumentuodamas, jog faktiškai buvo patenkinta vos 7,5 proc. visų pareiškėjo reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai turėtų būti priteisiamos ir jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas

ABTĮ 44 straipsnyje nustatyta tvarka.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad tuo atveju, kai skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A146-85/2011, Nr. A756-1207/2010, Nr. A146-836/2010, Nr. A146-71/2009, Nr. A575-1415/2008 ir kt.). Pažymėtina, kad analogiško turinio norma yra įtvirtina ir

CPK 93 straipsnio 2 dalyje.

Iš pareiškėjo skundo matyti, jog jis kreipdamasis į teismą reiškė du materialinio pobūdžio reikalavimus: panaikinti jo atžvilgiu priimtą Konkurencijos Tarybos Nutarimą (pagrindinis reikalavimas), o šio Nutarimo nepanaikinus jam paskirtą baudą sumažinti iki 1080 Lt (šalutinis reikalavimas).

Pirmosios instancijos teismas reikalavimo panaikinti Nutarimą netenkino, tačiau sumažino pareiškėjui paskirtą baudą 15 proc., taigi iš esmės patenkino pareiškėjo šalutinį reikalavimą 15 proc.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą šioje dalyje, sutinka su atsakovo argumentacija, jog pareiškėjo kelti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl kiekvieno iš jų patenkinimas prilygsta 50 proc. visų skundo reikalavimų patenkinimui. Todėl patenkinus vieną iš šių reikalavimų 15 proc., pirmosios instancijos teismas pareiškėjui galėjo maksimaliai priteisti 7,5 proc. (15 : 2) visų jo patirtų išlaidų. Tuo tarpu sutikti su pareiškėjo aiškinimu, jog bent vieno iš alternatyvių reikalavimų patenkinimas laikytinas skundo patenkinimu šimtu procentu, nėra pagrindo, nes šioje byloje pareiškėjo skundas buvo patenkintas tik iš dalies, pirmasis (pagrindinis) pareiškėjo reikalavimas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o antrasis (šalutinis) reikalavimas buvo patenkintas iš dalies (žr. pvz., LVAT administracinę bylą Nr. AS492-704/2011). Todėl nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi buvo patenkintas antrasis pareiškėjo reikalavimas sumažinti paskirtosios baudos dydį, šį dydį mažinant perpus.

Remiantis išdėstytu bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą keičia, o bylinėjimosi išlaidos yra skaičiuojamos nuo galutinio proceso rezultato, taip pat vadovaujantis proceso operatyvumo principu, nurodytina, jog šioje byloje antrasis pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas 48 proc. (15 proc. + 15 proc. + 18 proc.), todėl jis gali maksimaliai prisiteisti 24 proc. (48 : 2) visų turėtų bylinėjimosi išlaidų. Konstatuotina, jog pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista suma yra keistina, jo naudai iš atsakovo priteisiant 765 Lt (3188 Lt * 0,24 ≈ 765 Lt).

Vadovaudamasi

Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija :

n u t a r i a :

Pareiškėjo bendros Lietuvos, JAV ir Rusijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Interatlas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo bendros Lietuvos, JAV ir Rusijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Interatlas“ skundą tenkinti iš dalies. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 pareiškėjui bendrai Lietuvos, JAV ir Rusijos įmonei uždarajai akcinei bendrovei „Interatlas“ paskirtą baudą sumažinti iki 51 360 Lt (penkiasdešimt vienas tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt litų). Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pareiškėjo bendros Lietuvos, JAV ir Rusijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Interatlas“ naudai 765 Lt (septyni šimtai šešiasdešimt penki litai) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dainius Raižys