A-143-1493-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1493/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01780-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2.1.1; 15.2.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2; 15.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Alicijai Voicechovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. D. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 7–9, 69–70), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius), 45 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad žalą ji patyrė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų. Rėmėsi Darbo kodekso (toliau – DK) 35 straipsnio 1, 2 dalimis. Pareiškėjos nuomone, vedėja, siekdama tam tikrų tikslų, neteisėtai ir nepagrįstai norėjo apkaltinti ją pasitaikius tam tikroms aplinkybėms. Tai galėjo būti vedėjos kerštas už jos principingumą ir nelojalumą. Vedėja, žinodama situaciją, nepagrįstai apkaltino ją, kad tariamai dėl jos kaltės bei netinkamo funkcijų atlikimo asmeniui ligos pašalpa už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. vasario 9 d. buvo paskirta tik 2011 m. balandžio 21 d.

Buvo žinoma, kad ji negalėjo paskirti pašalpos, todėl nuobaudos jai skyrimo veiksmus laikė tyčiniais. Ji kreipėsi į teismą, nors iki to išnaudojo visas galimybes taikiai išspręsti ginčą, nes viską paaiškino, prašė nedaryti klaidos. Dėl to patyrė labai didelę nuoskaudą, dvasinius išgyvenimus, atsirado depresinių požymių, nerimas, prašymų, ieškinių rašymas atėmė labai daug laiko. Patyrė moralinę žalą. Žala pasireiškė ir dėl tikrovės neatitinkančių žinių arba dalykinę reputaciją žeminančių žinių paskleidimo apie tariamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) gautą skundą.

VSDFV buvo žinoma, kad ligos pašalpa buvo paskirta pavėluotai dėl darbdavio veiksmų. Pareiškėja prašė atlyginti dėl jos tiesioginės vadovės neteisėtų ir nepagrįstų kaltinimų patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Dėl turtinės žalos paaiškino, kad tai išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Patikslintame skunde rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Nurodė, kad patyrė ir turtinę žalą, tai yra proceso šalies išlaidos, kurios turi būti atlygintos vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 dalimis, pabraukė transporto išlaidas.

Patikslintame skunde nurodė, kad atsakovas atsiliepime teigė, jog jis nesutiko su teismo sprendimu, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių sprendimo neskundė. Pareiškėjos nuomone, yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Pažymėjo, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, jog darbo santykiuose ji yra silpnesnioji tų santykių šalis, todėl būtina užkirsti galimybę piktnaudžiauti savo įgaliojimais ir tarnybine padėtimi. Teigė, kad asmens tarnybinė veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams, kurie neabejotinai gali sukelti neturtinę žalą, ypač jei vadovo veiksmai susiję su nuolatiniais neteisėtais ir nepagrįstais kaltinimais.

Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėja nuolat nepagrįstai kaltina ją, išvargino daugkartiniai paaiškinimai vedėjai, ji nuolat jaučia nervinę įtampą bei pažeminimą dėl neteisėtų ir nepagrįstų kaltinimų, taip pat dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos. Vedėja viešai neteisėtai ir nepagrįstai apkaltino ją, kad tariamai dėl jos netinkamai atliekamo darbo asmuo laiku negavo pašalpos. Paviešinimas sumenkino ją kitų darbuotojų akyse. Neteisėti ir nepagrįsti kaltinimai pasireiškia daugkartiniais, tęstiniais, sistemingais veiksmais, visiškai vengiama atsakomybės, neteisėtai apkaltinami žmonės. Vedėja pasirinko tokią taktiką, kad nuolat reikia imituoti veiklą nei iš tikrųjų kažką svarbaus daryti, ji verčia rašyti bereikalingus raštus, kad turėtų įrodymų, jog kažkas yra veikiama.

Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino jos prašymą bei 2011 m. liepos 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011 panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. P-299 kaip neteisėtą. Tačiau žinia apie nuobaudos paskyrimą sukėlė jai stiprius dvasinius išgyvenimus. Dėl tokių veiksmų nuolat jaučia įtampą ir pažeminimą, prarado pasitikėjimą VSDFV. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ar smulkmeniški, nes neigiamas poveikis jaučiamas nuolat.

Be to, atsakovas visais įmanomais būdais bando išvengti atsakomybės. Pareiškėjos nuomone, teismas turi vertinti įrodymus pagal ABTĮ nustatytas taisykles – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kad ginčuose dėl neturtinės žalos netaikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant ginčus dėl turtinės žalos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).

Teigė, kad yra sunkinančių aplinkybių, todėl turi būti priteisiamas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 65–67) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žalos atlyginimą reglamentuojančios materialiosios teisės normos įpareigoja įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą ir neturtinės žalos dydį (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Ši nuostata galioja ir tuo atveju, kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą.

Turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, kaip vieną šios žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų, atsižvelgiama į tai, kaip darbuotojo teisės apgintos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjos prašymas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 6 d.

įsakymą Nr. P-299 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, konstatuojamoje dalyje padarė išvadą, kad pareiškėjos veiksmuose nėra tarnybinio pažeidimo sudėties, manydamas, kad L. D.-Z. prašymo pateikimo tikslas buvo gauti informaciją dėl darbdavio neteisėtų veiksmų, o ne skundas dėl pareiškėjos netinkamo darbo, neatsižvelgdamas į VSDFV Vilniaus skyriaus atstovo paaiškinimus ir konstatuodamas, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjai, vadovaujantis taisyklėmis, buvo duotas koks nors pavedimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius paminėto teismo sprendimo neskundė, o VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 6 d.

įsakymu Nr. P-299 paskirtą nuobaudą – pastabą – panaikino. Pareiškėja, prašydama priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 45 Lt turtinės ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nurodė teisės normas, kurios reglamentuoja tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nedetalizavo patirtų teismo išlaidų bei patirtų nepatogumų. Pareiškėja prašė priteisti 45 Lt turtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodė, kokias konkrečiai išlaidas patyrė, ir nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių turėtas teismo išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad patyrė moralinę žalą, kuri pasireiškė dėl tikrovės neatitinkančių žinių arba dalykinę reputaciją žeminančių žinių paskleidimo, tačiau ieškinyje nenurodyta, kur, kada, kokiu būdu ir kokios neatitinkančios tikrovės žinios ar žinios, žeminančios dalykinę reputaciją, buvo paskleistos. Vienas iš argumentų, kuriais pareiškėja grindė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra skundo teiginys, kad Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos kaltinimai „yra absoliutus įrodymas, kad vedėjos veiksmai buvo tyčiniai“.

Savo teiginį pareiškėja grindė „numanymais“, kad Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėja siekė tam tikrų tikslų, ir tai galėjo būti tam tikras kerštas pareiškėjai už jos principingumą ir nelojalumą. Todėl pareiškėjos ieškinyje pateiktų argumentų nepakanka padaryti išvadą, kad dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų pareiškėja patyrė moralinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepateikus rašytinių įrodymų dėl patirtų išlaidų bei nedetalizavus patirtų nepatogumų, neįmanoma įvertinti neturtinę žalą lėmusių veiksnių pobūdžio ir jų poveikio pareiškėjos subjektinėms teisėms.

Siekiant visapusiškai ir objektyviai įvertinti pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, yra tikslinga, kad, nagrinėjant ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teismo posėdyje būtinai dalyvautų pareiškėja.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 81–88) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą (prašymą). Teismas priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja teigia patyrusi dėl neteisėto įsakymo, kuriuo jai buvo paskirta tarnybinė nuobauda ir kurią teismas panaikino, ir dėl to, kad ji visą laiką yra nepagrįstai kaltinama, jai duodamos beprasmiškos užduotys tarnyboje, be to, pareiškėja, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, patyrė transporto išlaidas, o tai laikoma teismo proceso šalies išlaidomis ir turi būti atlyginama kaip turtinė žala. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249, 6.250 str.). CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla. Todėl pareiškėjos skundas gali būti tenkinamas tik nustačius visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas.

Teismas nurodė, jog šioje byloje nekyla ginčas dėl faktinės aplinkybės, kad VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 6 d. įsakymas Nr. P-299, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011 buvo panaikintas. Teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos, nustatė, kad pareiškėjos prašoma atlyginti 45 Lt turtinė žala yra kitoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos – transporto išlaidos.

Nėra aišku, kokiu pagrindu pateiktas uždarosios akcinės bendrovės „Abriga“ čekis. Administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011 pareiškėja jokių prašymų dėl proceso šalies išlaidų nepateikė (ABTĮ 45 str. 1 d.). Proceso šalies išlaidos negali būti prilyginamos patirtai turtinei žalai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2831/2011) (Teismų įstatymo 33 str.). Teismas padarė išvadą, kad turtinė žala negali būti atlyginama, nes nėra vieno iš būtinų elementų – nėra padaryta turtinė žala, kadangi bylinėjimosi išlaidos nėra turtinė žala, jų atlyginimas turėjo būti sprendžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos, pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2977-55/2011 konstatuota, kad nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo priimti pareiškėjos ginčytą įsakymą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nėra nuginčytas (ABTĮ 58 str. 2 d.). Pareiškėja neturtinę žalą iš dalies kildina būtent iš neteisėto ir nepagrįsto nuobaudos paskyrimo fakto. Tokiu atveju viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai – yra nustatyta.

Nagrinėdamas klausimą dėl neturtinės žalos, teismas įvertino administracinės bylos Nr. I-2977-55/2011 medžiagą ir priimtą sprendimą. Teismas konstatavo, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalies prasme nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, tačiau, spręsdamas dėl neturtinės žalos piniginės išraiškos, teismas atsižvelgė į kitoje byloje nustatytas aplinkybes. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-940/2010, 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006.

Teismo nuomone, dėl neturtinės žalos buvimo nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjos argumentai, jog neteisėtas nuobaudos paskyrimas sukėlė jai neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus, yra pagrįsti. Tai, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas sukelia itin neigiamas emocijas, išgyvenimus, yra visuotinai žinomos aplinkybės, todėl jų įrodinėti nereikia (ABTĮ 58 str.). Nėra pagrindo abejoti pareiškėjos teiginiais dėl jos patirtų dvasinių išgyvenimų, neigiamų patirtų emocijų, taip pat iš dalies ir dėl jų intensyvumo.

Teismas atmetė visus pareiškėjos argumentus, susijusius su tuo, kad skyriaus vedėja ją pastoviai nepagrįstai kaltina, tyčia duoda beprasmiškas užduotis, norėdama ją pažeminti, tai vyksta nuolat. Šie faktai niekaip nėra įrodyti, dėl skyriaus vedėjos neteisėtų veiksmų nėra priimta jokių sprendimų, dėl to nėra jokių duomenų, netgi nuobaudą pareiškėjai paskyrė ne skyriaus vedėja, o Vilniaus skyriaus direktorius. Dėl to šiuos pareiškėjos argumentus, kuriais ji siekė įrodyti neteisėtų veiksmų intensyvumą ir tęstinumą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl to ir dėl kitų pirmiau paminėtų aplinkybių, teismo manymu, pareiškėjos nurodomas neturtinės žalos dydis pinigine išraiška yra nepagrįstai didelis. Tačiau neteisėtai ir nepagrįstai paskirta nuobauda, be to, ją paskiriant pareiškėja turėjo dalyvauti nuobaudos skyrimo procese: ji gavo pranešimą apie nusižengimą, privalėjo rašyti pasiaiškinimą (2011 m. gegužės 3 d. tarnybinį pranešimą), kaip aiškino pareiškėja, ji bandė ir žodžiu paaiškinti buvusią situaciją, ir tai galėjo sukelti itin neigiamą emocinę reakciją.

Teismas pabrėžė, jog sprendimu jau konstatavo, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo paskirti pareiškėjai nuobaudą, o tai patvirtina pareiškėjos teiginius, jog nuobaudos skyrimo procedūroje ji buvo įsitikinusi, kad jai pateikus paaiškinimą iš karto visiems bus aišku, kad jos kaltės nėra, tačiau, nepaisant to, nuobauda jai buvo paskirta. Tai taip pat turėjo sukelti neigiamus emocinius išgyvenimus. Dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimą (kaip paaiškėjo teisme, išnagrinėjus bylą dėl nuobaudos panaikinimo, teisingą ir pagrįstą), dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, dėl to ji patyrė papildomų nepatogumų ir gaišo savo laiką: turėjo rašyti ir pateikti prašymą teismui, teikti įrodymus.

Atsakovo atstovė teisme paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriuje darbas yra nepaprastai intensyvus, nes skyriuje per dieną gaunama nuo 2000 iki 3000 prašymų dėl ligos ir kitų pašalpų skyrimo. Šiems prašymams išspręsti teisės aktų nustatyti nedideli terminai, tačiau sprendimui priimti reikia surinkti tinkamus dokumentus. Vadinasi, pareiškėja dirba gana įtemptu tempu, darbas reikalauja atidumo, tikslumo, todėl neigiamų emocijų patyrimas tarnyboje turi įtakos ir jos galimybei dirbti tinkamai.

Antra vertus, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad žinia apie jai paskirtą tarnybinę nuobaudą buvo plačiai paskleista tarp kitų tarnautojų, o tai pakenkė jos dalykinei reputacijai, kaip paminėta pirmiau, kaltinimai skyriaus vedėjai yra visiškai nepagrįsti, o pati nuobauda – viena iš švelniausių. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog neteisėtas nuobaudos skyrimas pareiškėjai sukėlė neturtinę žalą, tačiau ji gali būti kompensuojama žymiai mažesne pinigų suma, nei reikalauja pareiškėja.

Didele dalimi pareiškėjos emocinius ir dvasinius išgyvenimus turėjo kompensuoti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas, kuriuo tarnybinė nuobauda jai buvo panaikinta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalį. Teismas atsižvelgė į paskirtos nuobaudos pobūdį, nes tai – pastaba, kuri yra viena iš švelniausių nuobaudų. Pastaba iš dalies sietina su patirtų išgyvenimų intensyvumu, o tai reiškia, kad išgyvenimai nebuvo itin sunkūs. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog šios nuobaudos skyrimas pareiškėjai sukėlė kokių nors negrįžtamų pasekmių, kadangi pareiškėja dėl to jokių įrodymų nepateikė.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjai paskirta pastaba teismo sprendimu, kuris nebuvo apskųstas, buvo panaikinta praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams nuo nuobaudos skyrimo momento, vadinasi, atsakovo veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas labai operatyviai, ir tai iš dalies pašalino neigiamų išgyvenimų priežastį, o tuo pačiu jų tęstinumą ir intensyvumą. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus dėl kompensacijos dydžio, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos patirta neturtinė žala įvertintina 400 Lt.

Atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. spalio 10 d. patikslintu prašymu pareiškėja stipriai padidino neturtinės žalos dydį vien dėl to, kad perskaitė atsakovo atsiliepimą į jos pirminius prašymus. Toks neturtinės žalos dydžio didinimas yra nepagrįstas, nes akivaizdu, kad atsakovas byloje turi išreikšti savo poziciją, nesutampančią su pareiškėjos pozicija, ir tai nėra kokie nors neteisėti veiksmai. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš VSDFV Vilniaus skyriaus, tačiau teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, pakeitė atsakovą į valstybę, atstovaujamą VSDFV Vilniaus skyriaus.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau teikdama 2011 m. spalio 10 d. patikslintą prašymą, atsakovu taip pat nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV Vilniaus skyriaus. Nors reikalavimuose pareiškėja vis tiek prašė žalą priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus, tačiau, nurodydama atsakovu Lietuvos valstybę, pritarė teismo nutarčiai dėl atsakovo pakeitimo. Atsakovu tokiose bylose turi būti valstybė, nes būtent jai tenka pareiga atlyginti padarytą žalą (CK 6.271 str.). Valstybei tokiose bylose paprastai turi atstovauti valstybės institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų atsirado žala (CK 6.273 str.).

Taigi atsakovu šioje byloje yra Lietuvos valstybė, iš kurios ir priteistina žala.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 92–98) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 127 str. 1 d.).

2. Teismas praktiškai nevertino neturtinės žalos atlyginimo, o spręsdamas dėl neturtinės žalos piniginės išraiškos atsižvelgė tik į kitoje byloje nustatytas aplinkybes.

3. Žalą padariusio asmens kaltė yra vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti ne tik apskritai, ar yra kaltė, bet ir žalos atlyginimo dydį. Žalos atlyginimo bylose ypatingai svarbi civilinės atsakomybės sąlyga yra priežastinis ryšys, nes nesėkmingą praktikos rezultatą gali lemti ir aplinkybės, visiškai nesusijusios su atsakovo veiksmais. Kadangi nepageidaujamo įvykio rezultatas yra didelė žala, norint teisingai įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą, reikėtų vertinti visą faktorių grandinę.

4. Teismas, nors ir nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir nėra nuginčytas ir kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami, nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, bandė vėl nustatyti tuos pačius faktus.

5. Nors teismas nustatė, kad nagrinėtoje administracinėje byloje buvo nustatyta, jog nebuvo padarytas tarnybinis nusižengimas (šis faktas turi reikšti absoliutų atvejį, kad jos kaltės šiuo atveju nėra), tuo pačiu vėl apkaltino dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos.

6. Teismo dėmesys turėtų būti kreipiamas į delikto turinio atskleidimą vertinant atsakovo veiksmus, t. y. kaip konkrečiu atveju atsakovas pažeidė įstatymą ir dėl atsakovo neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų atsirado žala. Teismas turėjo įvertinti ir nustatyti tyčinį delikto atvejį, kadangi byloje dėl žalos atlyginimo yra sunkinančių aplinkybių, todėl turi būti priteisiamas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.

7. Teisinis priežastinis ryšys svarbus, sprendžiant apie atlygintinos žalos dydį. Nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo netinkamų veiksmų ir žalos, civilinė atsakomybė neatsiranda.

8. Žala (angl. damage) yra būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Teisės aktai Lietuvoje žalos įvertinimui taiko žalų klasifikavimo schemą (CK 6.283 str. 1, 2 d.), kuri išskiria turtinę (angl. pecuniary) ir neturtinę (angl. non-pecuniary damages, immaterial damages) žalą.

9. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, analizuojami esminiai dalykai – kokia žala padaryta neteisėtais veiksmais ir kaip ją įvertinti. Žalai atlyginti taikomas restitutio ad integrum principas. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą, nors ir atsižvelgė į neigiamų išgyvenimų intensyvumą ir trukmę, tačiau toks vertinimas yra neadekvatus, kadangi yra labai klaidingai manoma, kad po priimto teismo sprendimo visos neigiamos emocijos ir patirtas stresas pradingo.

10. Teismas neanalizavo jos pateiktų argumentų dėl vedėjos tyčinių, kaltų veiksmų, dėl to ir nesugebėjo nustatyti bei pagrįsti, kodėl kaltino būtent ją. Todėl svarbu įvertinti tyčinį žalos padarymo atvejį. Konkrečiu atveju yra neabejotinas tyčinis deliktas.

11. Labai svarbu nustatyti ir įvertinti tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindą. Jei būtų visapusiškai ir sistemiškai ištirtos visos aplinkybės bei atskleista ir įrodyta bylos esmė (t. y. kad visa tai vedėjos buvo padaryta tyčia – tai yra faktinė aplinkybė, taikant akivaizdumo kriterijų), būtų apgintos visos jos pažeistos teisės bei interesai.

12. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis numato, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (pvz., transporto išlaidas). Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pateikė per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, kaip ir nustato ABTĮ 45 straipsnio 2 dalis. Teismas nesuprato šio prašymo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėja prašė atlyginti administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011 patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių prašymų dėl proceso šalies išlaidų nepateikė. Nėra padaryta turtinė žala, kadangi bylinėjimosi išlaidos nėra turtinė žala. Todėl pareiškėjos prašoma turtinė žala negali būti atlyginama.

2. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai paskirta nuobauda – pastaba, kuri iš dalies sietina su patirtų išgyvenimų intensyvumu, yra viena iš švelniausių nuobaudų, bei į tai, kad ji buvo panaikinta praėjus dviem mėnesiams nuo nuobaudos skyrimo ir tai iš dalies pašalino neigiamų išgyvenimų priežastį, o tuo pačiu jų tęstinumą ir intensyvumą, pagrįstai įvertino neturtinės žalos dydį 400 Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjos skundo matyti, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo ji sieja su jos tiesioginės vadovės VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos B. B. neteisėtais ir nepagrįstais veiksmais. Pagal pareiškėją, šių veiksmų neteisėtumas ir nepagrįstumas pasireiškė tuo, kad skyriaus vedėja tyčia be jokio pagrindo apkaltino ją (pareiškėją) savo tarnybinių pareigų neatlikimu. Be to, nuolat nepagrįstai kaltina ją dėl jos netinkamai atliekamo darbo. Atsižvelgiant į šiuos pareiškėjos nurodytus argumentus, nagrinėjamai bylai yra aktualu (ABTĮ 86 str. taikymo prasme reikšminga) išaiškinti, ar pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra pagrįstos, t. y. nustatyti, ar jos yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais. Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo pobūdį, šioje byloje yra būtina pateikti šių aplinkybių (jas nustačius) reikšmę CK 6.271 ir 6.250 straipsnių taikymo prasme. Tam yra būtina pasisakyti dėl šių materialinės teisės normų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje. Tai darydama, kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Specialioji šios materialinės teisės normos paskirtis pasireiškia tuo, kad jos taikymas nėra sietinas su kita CK norma – 6.246 straipsniu, kuriame yra pateiktas neteisėtų veiksmų apibūdinimas, kaip sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Tai reiškia, kad valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai valdžios institucijų (jų darbuotojų) veiksmai neatitinka jiems pagal įstatymus privalomo elgesio modelio.

Iš bylos ir pridėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-2977/2011 matyti, kad paminėtos skyriaus vedėjos ir pareiškėjos tiesioginės vadovės iniciatyva pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl tariamai netinkamo pareigų atlikimo (skyriaus vedėja pateikė atsakovo vadovui tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjos netinkamo pareigų atlikimo, sprendžiant interesantės L. D.-Z. prašymą dėl ligos pašalpos išmokėjimo). Pagal bylos duomenis, paminėto tarnybinio pranešimo pagrindu atsakovo buvo atliktas atitinkamas tarnybinis patikrinimas ir buvo prieita išvada, kad pareiškėja netinkamai atliko savo tarnybines pareigas, už tai atsakovo 2011 m. gegužės 6 d. įsakymu pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimu (kuris nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs) ši tarnybinė nuobauda buvo pripažinta nepagrįsta ir dėl to buvo panaikinta. Vertindama nurodytas faktines bylos aplinkybes CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu, kolegija pažymi, kad pats paminėto tarnybinio pranešimo surašymas negali būti pripažintas neteisėtu veiksmu, nes tarnybinius santykius reglamentuojančių teisės aktų požiūriu, esant atitinkamiems tariamai padarytų tarnybinių pažeidimų požymiams, toks tiesioginio vadovo reagavimas yra leistinas. Tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės yra tikrinamos tarnybinio patikrinimo eigoje, o galutinę išvadą dėl pažeidimo padarymo arba jo nebuvimo daro įstaigos (atsakovo) vadovas. Nei nagrinėjamoje byloje, nei paminėtoje pridėtoje administracinėje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad aptartoje situacijoje pareiškėjos tiesioginė vadovė (kaip teigia pareiškėja) veikė piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi arba tyčia nepagrįstai apkaltindama pareiškėją tarnybinio nusižengimo padarymu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos vadovė, naudodamasi savo tarnybine padėtimi, sistemingai ir nuosekliai persekioja pareiškėją. Todėl CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme nėra pagrindo įžvelgti pareiškėjos tiesioginės vadovės pareiškėjos atžvilgiu atliktų veiksmų neteisėtumą.

Pasisakydama dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad jis yra bylai reikšmingas tik tiek, kiek yra pagrindas konstatuoti pareiškėjai paskirtos drausminės nuobaudos (pastabos) neteisėtumą. Tik šiuo, o ne pareiškėjos nurodytu, aspektu toks veiksmų neteisėtumas gali būti pripažintas neteisėtais veiksmais (neteisėtu aktu) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pagal šio straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškindama išvardytų CK 6.250 straipsnio nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas, taip pat kaip ir paties neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymas, yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, be kita ko, teismas turi taikyti minėtus, tik teismui adresuotus žalos dydžio nustatymo kriterijus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas aptarė ir iš esmės teisingai nustatė pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos atsiradimui ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į aukščiau aptartą atsakovo (o ne jo padalinio vadovės) veiksmų neteisėtumą, kuris nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė nepakankamai išsamiu ir visapusišku pareiškėjos tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių įvertinimu, kolegijos pripažintinas adekvačiu ir atitinkančiu CK 6.250 straipsnio nustatytus teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pasisakydama dėl pareiškėjos prašomos turtinės žalos (45 Lt) atlyginimo, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir jų nekartodama, sutinka su teismo padaryta išvada, kad ši pareiškėjos prašoma atlyginti suma negali būti laikoma turtine žala valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo prasme.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys