1231dd1d-a67c-4f91-bc32-a5cd2982d4dc · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-843/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29337-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.1.9.7; 1.2.4.4.1; 1.2.4.6.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. liepos 2 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės sekretoriaujant Loretai Davenienei, dalyvaujant prokurorui Linui Silevičiui, nukentėjusiajam M.

Å ., nuteistajam V. M., iÅ¡teisintajam V. R. ir jų gynėjui advokatui Rimantui Aliukoniui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro ir nuteistojo V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiÅ«ros ir baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ .

V. R. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. M. jo naudai priteista 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. V. M. 2019 m. liepos 8 d., apie 17.40 val., Vilniuje, Rinktinės g. 55, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju M.

Å . metu, tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė M. Å . į veidÄ ir vienÄ kartÄ spyrė į tarpukojį. Tokiu bÅ«du V. M. sukėlė nukentėjusiajam M. Å . fizinį skausmÄ ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , pasireiÅ¡kusį deÅ¡inės sėklidės sumuÅ¡imu ir apatinio žandikaulio lūžiu, bei padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 1 dalyje.

2. Å ioje byloje V. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. liepos 8 d., apie 17.40 val., Vilniuje, Rinktinės g. 55, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju M. Å . metu, tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė M. Å . į veidÄ ir vienÄ kartÄ spyrė į kairės kojos Å¡launies iÅ¡orinę pusę. Tokiu bÅ«du V. R. buvo kaltinamas sukėlęs nukentėjusiajam M. Å . fizinį skausmÄ , padaręs jam nežymų sveikatos sutrikdymÄ bei nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras praÅ¡o pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiÅ«ros ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondÄ , ir V. M. paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiÅ«ros įstaigose, bei nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę prižiÅ«rinčios institucijos žinios, taip pat paskirti V.

M. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant Å¡iÄ baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 5 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniu skundu prokuroras taip pat praÅ¡o pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. R. iÅ¡teisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, V. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiÅ«ros įstaigose, bei nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę prižiÅ«rinčios institucijos žinios, taip pat paskirti V.

R. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant Å¡iÄ baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 5 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniu skundu taip pat praÅ¡oma nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo M. Å . civilinius ieÅ¡kinius dėl žalos priteisimo iÅ¡ V. M. ir V. R. tenkinti pilnai. Skundas grindžiamas Å¡iais motyvais. 3.1. Prokuroras skunde nurodo, kad V. M. paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiÅ«ros yra neteisinga.

BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nesunkus nusikaltimas, už kurio padarymÄ pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ baudžiama laisvės apribojimu, arba areÅ¡tu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. V. M. kaltės nepripažino, laikėsi pozicijos, kad kaltas yra M. Å .. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo M. Å . parodymai buvo nuoseklÅ«s, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. M. sudavė smÅ«gį M.

Å . į veidÄ ir spyrė į tarpkojį. Å ias aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai R. K., B. K., M. S., M. M.. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tÄ aplinkybė, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų J. M., Sigito A. U., O. P., Å . V. bei ekspertės J. B. parodymai sudaro vientisÄ loginę sekÄ ir jų pakanka neginčytinai iÅ¡vadai, kad V. M., stovėjęs M. Å . iÅ¡ deÅ¡inės, sudavė vienÄ smÅ«gį kaire ranka nukentėjusiajam į deÅ¡inę veido pusę, dėl ko lūžo apatinio žandikaulio deÅ¡inė pusė, ir spyrė nukentėjusiajam į tarpkojį, dėl ko buvo sumuÅ¡ta deÅ¡inė sėklidė.

M. Å . nustatyta poodinė kraujosruva deÅ¡inėje Å¡launyje, deÅ¡inės sėklidės sumuÅ¡imas, apatinio žandikaulio lūžis. Poodinė kraujosruva deÅ¡inėje Å¡launyje padaryta vienu trauminiu poveikiu. DeÅ¡inės sėklidės sumuÅ¡imas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Apatinio žandikaulio lūžis padarytas vienu trauminiu poveikiu. Nustatyti sužalojimai nėra pavojingi gyvybei. Poodinė kraujosruva deÅ¡inėje Å¡launyje, deÅ¡inės sėklidės sumuÅ¡imas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastÄ .

Apatinio žandikaulio lūžis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastÄ . Nustatytuose sužalojimuose nėra požymių, nurodančių, kokiu bÅ«tent bÅ«du jie buvo padaryti. Å ie sužalojimai konstatuoti 2019 m. liepos 12 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. G2343/2019. 3.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė iÅ¡samių motyvų, kodėl V. M. turi bÅ«ti paskirtas gerokai mažesnis, nei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teismas, pasisakydamas dėl skirtinos bausmės, prokuroro nuomone, bausmių skyrimÄ reglamentuojančias normas taikė netinkamai, Å¡io teismo motyvai dėl bausmės nuteistajam individualizavimo yra itin lakoniÅ¡ki, nėra motyvų, kodėl negali bÅ«ti skirta bausmė orientuojantis į jos vidurkį, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ bausmių skyrimo praktikÄ , tinkamai įvertinant visas byloje esančias aplinkybes.

Todėl skundžiamu nuosprendžiu V. M. paskirta bausmė turi bÅ«ti pakeista. 3.3. Anot prokuroro, teismas taip pat tinkamai neįvertino to, kad V. M. suvokė, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatÄ , ir norėjo taip veikti, savo neteisėtais veiksmais ne tik sukėlė nukentėjusiajam M. Å . fizinį skausmÄ , bet ir dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta M. Å . sveikata. Pagal teismų praktikÄ bausmė yra teisinga tada, kai atitinka kaltininko asmenybę ir veikos pavojingumÄ .

Todėl sprendžia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose nėra tikslingas. Taip pat prokuroras nesutinka su teismo teiginiu, kad įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 vai. iki 6.00 val. būtų perteklinis, neproporcingas kaltinamojo padarytai veikai ir bausmei keliamiems tikslams. 3.4. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad V. R. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos ir be pagrindo sumenkino tam tikrų įrodymų reikšmę.

Nukentėjusysis M. Å . parodė, kad V. R. sudavė jam vienÄ kartÄ deÅ¡ine ranka į kairę veido pusę, Å¡alia ausies, pajuto skausmÄ . Taip pat V. R. spyrė jam vienÄ kartÄ deÅ¡ine koja į jo kairę Å¡launį. Nuo V. R. spyrio M. Å . buvo padaryta hematoma ant jo kairės Å¡launies. Teisiamojo posėdžio metu nustatinėjant aplinkybę, kodėl specialisto iÅ¡vadoje paraÅ¡yta, kad jam nustatyta mėlynė ant deÅ¡inės Å¡launies, nors faktiÅ¡kai mėlynė buvo ant kairės Å¡launies Å¡iek tiek aukščiau kelio, M.

Å . negalėjo pasakyti, nurodė, kad galimai ekspertai klaidingai užrašė puses. Apklausta ekspertė J. B. nurodė, kad, kiek pamena, apžiÅ«rint nukentėjusįjį nematė mėlynės ant kairės kojos. DidžiausiÄ dėmesį kreipia į tas vietas, dėl kurių skundžiasi asmuo. Jei jis sakė, kad jam buvo sužalota kairė Å¡launis, tÄ kairę Å¡launį tikrai turėjo pažiÅ«rėti, nuotraukos nebuvo daromos. Skirtumo tarp sėklidės ir Å¡launies sumuÅ¡imų negali pasakyti, nėra požymių, kaip galėtų atskirti, kada buvo vienas sumuÅ¡imas, o kada kitas.

Negali pasakyti dėl sužalojimų ant nukentėjusiojo kairės kojos. Akcentavo, kad dėl spyrio mėlynė galėjo ir neatsirasti, jei nebuvo pakankamai jėgos, skausmas gali bÅ«ti pajaustas ir tada, kai neatsiranda mėlynė. Dėl sumuÅ¡imų laikotarpio negali tiksliai atsakyti, nes nebuvo spalvinės iÅ¡raiÅ¡kos ir buvo patinimai. Pats M. Å . akcentavo, kad visų smÅ«gių sudavimo sekÄ pasakė nuosekliai. Pirmieji du smÅ«giai rankomis buvo vienos sekundės metu, pirma V. R., po to iÅ¡ karto V. M., po to jam (M.

Š.) atšokus buvo du smūgiai kojomis, jie irgi buvo vienu metu. Smūgiai buvo suduodami ne kas dvi sekundes, o vienu metu. Atšokimas galėjo įvykti ir po 2 sekundžių. Apeliantas pažymi, kad tokie nukentėjusioje parodymai viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi ir jokie kiti bylos duomenys jų nepaneigia. Netikėti M. Š. parodymais nėra jokio pagrindo. Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams.

Byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis bÅ«tų suinteresuotas duoti melagingus parodymus. Visų apklausų metu jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , jo noras, tikslas ar motyvas apkalbėti kaltinamÄ jį ar kitokiu bÅ«du jam pakenkti, nenustatytas. Bylos duomenimis iki įvykio nukentėjusysis M. Å . su V. R. pažįstamas nebuvo, jokių konfliktų su juo neturėjo, po įvykio taip pat nekontaktavo, iÅ¡skyrus dalyvavimÄ baudžiamajame procese. Prokuroro nuomone, teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai akcentuodamas tuos bylos duomenis ir aspektus, kurie palankÅ«s kaltinamajam, nelygino įrodymų tarpusavyje bei nesusiejo jų į vientisÄ grandinę.

V. R. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ pagrindžia objektyvÅ«s tyrimo metu surinkti įrodymai. 3.5. Prokuroro teigimu, V. R. parodymus, kad jis nesmÅ«giavo M. Å . į kairę žandikaulio pusę bei nespyrė į kairę Å¡launį, iÅ¡orinę jos pusę, teismo iÅ¡vadÄ , kad savo veiksmais V. R. jokių neigiamų padarinių M. Å . sveikatai nesukėlė ir negalėjo sukelti, paneigia byloje esančių įrodymų visuma. IÅ¡teisintojo versija vertintina kaip pasirinktas gynybos bÅ«das siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Teismo iÅ¡vados dėl V.

R. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ nebuvimo, nėra pagrįstos visapusiÅ¡ku įrodymų iÅ¡tyrimu ir teisingu jų įvertinimu. 3.6. Nukentėjusysis M. Å . ikiteisminio tyrimo metu pareiÅ¡kė civilinius ieÅ¡kinius ir prašė iÅ¡ kaltinamųjų V. M. ir V. R. priteisti nuostolius už padarytÄ jam žalÄ . IeÅ¡kinyje nurodė, kad dėl patirto smurto patyrė fizinius sužalojimus, žandikaulio lūžį, buvo sumuÅ¡tos sėklidės, dėl to patyrė fizinį skausmÄ , dvasinį iÅ¡gyvenimÄ , pažeminimus, emocinius sukrėtimus ir giliÄ depresijÄ .

Kelis mėnesius buvo nedarbingas ir neteko galimybės į normalų darbÄ . Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. M. ir V. R. atliko nusikalstamus veiksmus M. Å . atžvilgiu, sukėlė fizinį skausmÄ ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatÄ , todėl pastarasis neabejotinai patyrė neigiamų iÅ¡gyvenimų ir jam turėtų bÅ«ti atlyginta patirta žala.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir jo atžvilgiu priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, o kitÄ nuosprendžio dalį V. R. atžvilgiu palikti nepakeistÄ . Skundas grindžiamas Å¡iais motyvais. 4.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo bei BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio suraÅ¡ymo taisykles, kas savo ruožtu sukliudė iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ . Kiekvienas paminėtas pažeidimas atskirai ir jie kartu sÄ lygoja nuosprendžio neteisėtumÄ bei sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ panaikinti skundžiamÄ nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas). 4.2. Apeliantas teigia, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nuosprendyje padarytos iÅ¡vados dėl jo kaltumo nėra pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstÄ ir nemotyvuotÄ pirmenybę teikdamas jį kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikÅ¡minant tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertinant Å¡ių įrodymų kitų, jų neatitinkančių bylos duomenų kontekste. Nuosprendyje visi neaiÅ¡kumai vertinami iÅ¡imtinai jo nenaudai, o iÅ¡vados yra grindžiamos prielaidomis ir duomenų interpretavimu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme. Pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų byloje esančių įrodymų, liudytojų bei nuteistojo duotų paaiÅ¡kinimų.

Apelianto duotais paaiÅ¡kinimais, kuriais jis detaliai iÅ¡aiÅ¡kino įvykusio konflikto aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, vadovaudamasis tik prielaidomis, nusprendė netikėti. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas iÅ¡dėstė abstrakčias, prielaidų pobÅ«džio iÅ¡vadas, neatitinkančias atskirų įrodymų ar jų visumos, nepagrįstai sumenkino teisinančių įrodymų įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bei in dubio pro reo principÄ . 4.3.

Anot apelianto, esant prieÅ¡taringiems liudytojų ir paties nukentėjusiojo M. Å . parodymams, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , jog iÅ¡tyręs ir įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus – liudytojų J. M., Sigito A. U., M. M., M. S., B. K., R. K., O. P., Å . V., nukentėjusiojo M. Å ., ekspertės J. B. parodymus, specialisto iÅ¡vadas, konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai, įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma, sudaro vientisÄ loginę sekÄ ir jų pakanka neginčytinai iÅ¡vadai, kad V.

M., stovėjęs nukentėjusiajam iÅ¡ deÅ¡inės, sudavė vienÄ smÅ«gį kaire ranka nukentėjusiajam į deÅ¡inę veido pusę, dėl ko lūžo apatinio žandikaulio deÅ¡inė pusė, ir spyrė nukentėjusiajam į tarpkojį, dėl ko buvo sumuÅ¡ta deÅ¡inė sėklidė. Tokia teismo iÅ¡vada neatitinka faktinių aplinkybių, nes dalis liudytojų paties V. M. smÅ«gio nukentėjusiajam M. Å . net nematė. 4.4. Apeliantas pažymi ir tai, kad dalis liudytojų nurodė, jog M. Å . spardė kiti asmenys.

Teismas besÄ lygiÅ¡kai patikėjo M. Å . prieÅ¡taringais parodymais ir netikėjo apelianto parodymais. Be to, jis nesiekė tyčia sužaloti M. Å ., o atliko gynybinį veiksmÄ prieÅ¡ agresyviai nusiteikusį M. Å . gindamas savo brolį TadÄ nuo užpuolimo. Net ir preziumuojant, kad jo atlikti veiksmai M. Å . atžvilgiu sukėlė jam pasekmes, tai įvyko dėl neatsargumo, siekiant apginti brolį, bet ne dėl jo tyčios sutrikdyti M. Å . sveikatÄ . Akivaizdu, kad tai buvo bÅ«tinoji gintis, kurios metu neatsargiai galėjo bÅ«ti sutrikdyta M.

Å . sveikata. Apeliantas pastebi, jog byloje vienareikÅ¡miÅ¡kai nustatyta, kad aptariamÄ Ä¯vykį lėmė ir paties neblaivaus M. Å . neteisėti ir neadekvatÅ«s veiksmai vieÅ¡oje vietoje. Pirmosios instancijos teismas pripažino jį kaltu, nors įrodymai aiÅ¡kiai patvirtina, kad jo veiksmuose nėra vieno iÅ¡ bÅ«tinųjų subjektyviųjų aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios sutrikdyti kito asmens sveikatÄ , todėl netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 1 dalį.

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

6. Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundÄ , nuteistasis V. M., iÅ¡teisintasis V. R. ir jų gynėjas prašė tenkinti V. M. apeliacinį skundÄ , o prokuroro – atmesti, nukentėjusysis M. Å . prašė tenkinti prokuroro apeliacinį skundÄ , o V. M. – atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas 7. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3-4 dalių nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose.

Dar kartÄ Ä¯vertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ bei iÅ¡analizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė, skundžiamame nuosprendyje iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai iÅ¡analizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas iÅ¡vadas dėl nuteistojo V.

M. kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ bei V. R. nekaltumo dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų. PrieÅ¡ pateikdamas argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad V. M. bei V. R. buvo pareikÅ¡ti savarankiÅ¡ki kaltinimai, veikimas bendrininkų grupe jiems nėra inkriminuotas, tad dėl nustatytų su jais sietinų faktinių aplinkybių teismas pasisakys atskirai. Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos V. M. nusikalstamos veikos 8. Kaip matyti iÅ¡ ginčijamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas V.

M. apkaltinančias iÅ¡vadas grindė nukentėjusiojo M. Å ., liudytojų R. K., B. K., M. S., M. M., O. P., J. M., S. A. U., Å . V. parodymais, specialistės J. B. iÅ¡vados ir paaiÅ¡kinimų duomenimis. Å iuos įrodymus teismas vertino kaip patikimus ir jais vadovavosi. Spręsdamas, ar Å¡ia įrodymų grupe buvo remtasi pagrįstai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo M. Å . parodymai viso proceso metu, skirtingai, nei teigia apeliantas V. M., buvo nuoseklÅ«s. Nukentėjusysis tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad konflikto, kilusio dėl V.

M. parduotuvės kliento neleistinai pastatyto automobilio, metu V. M. smÅ«giavo jam kaire ranka į deÅ¡inį žandikaulį, o po to spyrė koja į tarpkojį. Å iais smÅ«giais jam buvo sulaužytas apatinis žandikaulis ir sumuÅ¡tos sėklidės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. Å . jau įvykio dienÄ raÅ¡ytame pareiÅ¡kime taip pat nurodė, kad jam buvo smÅ«giuota į veidÄ ir tarpkojį, po ko jis negalėjo sukÄ sti žandikaulio ir jam skaudėjo sėklides. Kad įvykio dienÄ (2019 m. liepos 8 d.) buvo sumuÅ¡tas, M.

Å . nurodė ir Bendrajam pagalbos centrui, kai į įvykio vietÄ kvietė policijos pareigÅ«nus. Tai vėliau jis nurodė ir medicinos darbuotojams jo apžiÅ«ros metu, kÄ patvirtina pateikti medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 21, 23, 29-30, 33-34, 36-37, 48-51, 69, t. 2, b. l. 1-3, 164-170). Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti minėtais nukentėjusiojo parodymais. Jis pakankamai detaliai nurodė visų V. M. smurtinių veiksmų esmines aplinkybes. Jo parodymus patvirtino specialistės J. B. iÅ¡vados bei paaiÅ¡kinimų, kitų medicininių dokumentų duomenys, kuriais konstatuoti M.

Š. kūno sužalojimai jo nurodytose V. M. smurtiniais veiksmais sužalotose kūno vietose, sužalojimai galėjo būti padaryti jo nurodytu laiku. Nukentėjusiojo M. Š. parodymus patvirtino ir paminėtų liudytojų parodymai.

9. Liudytojas R. K. patvirtino matęs, kaip V. M. pirmas, berods kaire ranka, smÅ«giavo į M. Å . veidÄ . Po to nukentėjusysis buvo spardomas, tačiau negalėjo nurodyti, kas iÅ¡ įvykio vietoje buvusių asmenų tai darė, kiek buvo spyrių ir į kuriÄ vietÄ (t. 1, b. l. 74-75, t. 3, b. l. 63-66). Liudytojas B. K. parodė, kad matė, kaip V. M. ranka trenkė M. Å . į veidÄ , po to matė spyrius koja, M. Å . iÅ¡sisukinėjo nuo jų. Pastarasis elgėsi ramiai, tuo tarpu kaltinamieji elgėsi agresyviai, piktai.

M. Å . grįžus į barÄ matė kraujÄ ant jo lÅ«pos (t. 2, b. l. 64, garso įraÅ¡as kompaktiniame diske, t. 2, prisegtas prie virÅ¡elio, t. 3, b. l. 17-19). Liudytojas M. S. parodė, kad matė konfliktÄ dėl automobilio parkavimo, kaip kelis kartus buvo smÅ«giuota M. Å .. V. M. spyrė M. Å . į kojÄ ir sudavė ranka į galvÄ . Matė smÅ«gį, nes M. Å . užsidengė galvÄ , buvo 2-3 smÅ«giai, vienas smÅ«gis koja ir keli ranka. Kai buvo spyris koja, nukentėjusysis atsitraukė. Kojos smÅ«gis buvo Å¡iek tiek aukščiau kelio srities.

M. Å . laukiant policijos, pastarajam buvo grasinama. Pats M. Å . nesmÅ«giavo (t. 1, b. l. 83-84, t. 3, b. l. 21-23). Liudytojas M. M. parodė, kad matė, jog smÅ«gis M. Å . į veidÄ buvo suduotas, tačiau jis nematė, kas jį sudavė ir į kuriÄ konkrečiai veido dalį. Taip pat tvirtino matęs smÅ«gį į rankÄ (t. 2, b. l. 66, t. 3, b. l. 12-13). Tiesiogiai pačių smurtinių veiksmų nemačiusių, tačiau stebėjusių dalį incidento eigos arba apie įvykius sužinojusių iÅ¡ jo dalyvių, liudytojų parodymai patvirtina ir papildo anksčiau aptartus įrodymus.

Liudytoja J. M. parodė, kad matė, kaip M. Å . buvo padėjęs rankÄ ant V. M. brolio peties, nepiktai, o po to iÅ¡girdo trenksmo garsÄ . Kas trenkė, nematė, tačiau iÅ¡ karto po to atsisukusi pamatė kaltinamuosius pakeltomis rankomis, tarsi norėtų trenkti, puolamoje pozicijoje. M. Å . stovėjo prie stiklo, vyrai jį buvo apspitę ratu. Vėliau V. M. atsitraukė, liepė nesikiÅ¡ti. Liudytojas S. A. U. parodė, kad iÅ¡girdęs Å¡Å«ktelėjimÄ , jog muÅ¡a Marių, iÅ¡bėgo į laukÄ skirti konfliktuojančių kaltinamųjų ir nukentėjusiojo.

M. Å . prie sienos buvo prirėmę 5-6 vyrai. Jie aiÅ¡kinosi, sakė: „Ko tu man davei?“, „Ko tu mano broliui davei?“. Liudytoja policijos pareigÅ«nė O. P. patvirtino jos tarnybiniame praneÅ¡ime nurodytÄ aplinkybę, kad V. M. pasakė jai trenkęs M. Å . į veidÄ . Liudytojas policijos pareigÅ«nas Å . V. patvirtino, jog atvykus į įvykio vietÄ patikrinti asmenų blaivumo M. Å . jam sakė, kad jam (nukentėjusiajam) spyrė į „klynÄ â€œ. Visi Å¡ie liudytojai parodymus davė prisiekę ir įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimÄ .

Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis galima bÅ«tų spręsti, kad Å¡ie liudytojai yra suinteresuoti apkalbėti V. M.. Visi jie nurodė pažįstantys tiek V. M., tiek M. Å ., artimesnių su jais ryÅ¡ių, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų spręsti apie asmenų neobjektyvumÄ , nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į apelianto V. M. iÅ¡sakytus argumentus, kad dalis minėtų liudytojų nurodė nematę, kas konkrečiai sudavė smÅ«gius rankomis ir/ar kojomis, tačiau tai nevertina kaip pagrindÄ abejoti nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis.

Ne visi minėti asmenys objektyviai galėjo stebėti konflikto dalyvius ir visus jų veiksmus, matė tik dalį incidento eigos, tačiau vien tai jų parodymų svarbos nemenkina. Å iuo atveju svarbu yra tai, kad minėtų asmenų parodymai kitose detalėse sutampa su kitų, smurtinius veiksmus bei juos atlikusius asmenis stebėjusių asmenų parodymais, tokiu bÅ«du patvirtinant ir papildant vienas kitÄ . Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats V. M. apskritai neigė, kad incidento metu buvo suduoti kokie nors smÅ«giai, tvirtino M.

Å . tik pastÅ«męs, kÄ paneigia minėtų liudytojų parodymai. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bÅ«tent Å¡iuos įrodymus vertino kaip patikimus ir pakankamus, kad jais remtis nustatant kaltinime nurodytas faktines įvykio aplinkybes, nes jie sudaro vientisÄ loginę sekÄ . Jais vadovautasi pagrįstai.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat detaliai aptarė ir visų surinktų įrodymų kontekste įvertino ir kitų įvykio vietoje buvusių asmenų parodymus – nuteistojo V. M., išteisintojo V. R., liudytojų T. M., A. S., L. B., G. J.. Nuteistasis V. M. savo kaltę dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė nurodydamas, kad žodinio konflikto metu jis tik dešinės rankos plaštaka nustūmė M. Š., dėl ko jokių sužalojimų jam padaryti negalėjo.

Apeliaciniame skunde jis taip pat nuosekliai laikėsi pateiktos versijos, nurodė, kad nukentėjusįjį spardė kiti asmenys, kad jis nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusįjį, o atliko gynybinį veiksmÄ prieÅ¡ agresyviai nusiteikusį M. Å . gindamas savo brolį nuo užpuolimo. Todėl net ir preziumuojant, kad jo atlikti veiksmai M. Å . atžvilgiu sukėlė jam pasekmes, tai įvyko dėl neatsargumo. IÅ¡teisintasis V. R. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad V. M. tiesiog rankos mostu norėjo pastumti M.

Å . už peties ar už kaklo, smÅ«gio jis nematė. Å ių asmenų parodymai prieÅ¡tarauja jau minėtiems patikimiems įrodymams, be to, iÅ¡ esmės jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Liudytojas T. M. parodė, kad konflikto metu gavo smÅ«gį į rankÄ , po ko iÅ¡krito jo telefonas. Jis pasilenkė jo paimti ir jo brolis V. M. atitvėrė nukentėjusįjį nuo jo. SmÅ«gio nematė, nes tuo metu buvo pasilenkęs pakelti telefono. Viskas vyko labai greitai, nematė, kad nukentėjusysis bÅ«tų atÅ¡okęs. Situacija tuo ir baigėsi.

Liudytojas A. S. parodė, kad incidentÄ stebėjo iÅ¡ parduotuvės, matė, kaip nukentėjusysis agresyviai ėjo link V. R., T. M. juos skyrė, tada M. Å . trenkė pastarajam per rankÄ ir Å¡iam iÅ¡krito telefonas. T. M. jo pasilenkė. Tuomet liudytojas atsistojo ir apeidamas lentynas ėjo pažiÅ«rėti arčiau. Kai priėjo – viskas buvo pasibaigę. SmÅ«gių, muÅ¡tynių nematė. Liudytojas L. B. parodė, kad matė prie parduotuvės ir aludės daug žmonių, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, kažkÄ aiÅ¡kino dėl parkingo, kažkuriuo momentu užsimojo ir V.

M. stabdė jo rankÄ ar trenkė per jÄ . Nukrito paspirtukas. Liudytojas sutelkė dėmesį į paspirtukÄ , pasilenkė jį paimti, nustÅ«mė į parduotuvę ir pastatė. Ten nebuvo jokių muÅ¡tynių. Po to visi grįžo į parduotuvę. Liudytojas G. J. parodė, kad nukentėjusysis turėjo jam pretenzijų dėl neva ne vietoje pastatyto automobilio. Nuo to prasidėjo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir V. M.. M. Å . bandė lyg rankÄ kelti ar kažkÄ suimti ir V. M. gynė brolį, kad nukentėjusysis jam netrenktų.

V. M. galimai stumtelėjo nukentėjusįjį. Ten tokia „marmalienė“ gavosi, visi Å¡aukė, jokių smÅ«gių ar kitų veiksmų nebuvo. Taigi, iÅ¡ liudytojų T. M., A. S. ir L. B. parodymų matyti, kad jie matė tik dalį incidento: iki nurodyto M. Å . smÅ«gio į T. M. rankÄ ; iki M. Å . užsimojo, o V. M. jį stabdė. Po to liudytojai sutelkė dėmesį kitur: į telefono paieÅ¡kÄ , į ėjimÄ arčiau pažiÅ«rėti apeinant lentynÄ , į paspirtuko pakėlimÄ ir nuvežimÄ , dėl ko tolimesnių veiksmų nematė.

Dėl Å¡ių aplinkybių Å¡ių liudytojų parodymai iÅ¡ esmės nei patvirtina, nei paneigia teismo nustatytas aplinkybes. IÅ¡ pateikto liudytojo A. S. vaizdo įraÅ¡o, kuris, be kita ko, nėra vientisas, matyti, kad jame yra užfiksuota tik nagrinėjamo incidento pradžia. V. M., T. M., M. Å ., kiti asmenys stovi ratu, kalbasi emocionaliai. V. M. įraÅ¡e dar laiko paspirtukÄ , po ko įraÅ¡as nutrÅ«ksta. Liudytojo G. J. parodymus teismas vertino kaip neinformatyvius. Liudytojas iÅ¡ tiesų negalėjo konkretizuoti stebėtų veiksmų, juos įvardydamas „marmaliene“.

Taigi, ši įrodymų grupė įvertinta teisingai, jų pagrindu daryti kitokias išvadas negalima.

11. Nuteistojo apeliaciniame skunde iÅ¡kelta versija, kad nukentėjusįjį galėjo suspardyti kiti asmenys, kad jo paties veiksmuose nėra vieno iÅ¡ bÅ«tinųjų subjektyviųjų aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios sutrikdyti kito asmens sveikatÄ , nepagrįsta. Byloje nėra duomenų, iÅ¡skyrus nuteistojo parodymus, jog nukentėjusiajam žandikaulio ir sėklidžių sužalojimus padarė ne V. M., o kitas asmuo (asmenys), kitu laiku ar kitomis aplinkybėmis, nei nurodo nukentėjusysis. Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kad V. M. veiksmai nebuvo tyčiniai, sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti dėl neatsargumo. Nustatyta, kad apeliantas smÅ«giavo du kartus, ranka į veidÄ ir koja į tarpkojį. SmÅ«giai suduoti vykusio konflikto metu. Kartu įvertinus ir jų lokalizacijÄ bei stiprumÄ , dėl jų padarytų sužalojimų pobÅ«dį, nėra pagrindo iÅ¡vadai apie neatsargius V. M. veiksmus. Veika padaryta tyčiniais veiksmais.

12. Vertinant V. M. teiginius, kad jis veikė gindamas savo brolį, pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas asmuo neatsako pagal šį kodeksÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Visų pirma pažymėtina, kad pats apeliantas tvirtino konflikto metu tik pastÅ«męs nukentėjusįjį po to, kai Å¡is trenkė jo broliui T. M. per rankÄ . Tokie veiksmai V. M. Å¡ioje byloje nebuvo inkriminuoti, jie, nesant įstatyme numatytų padarinių, neatitinka ir BK uždraustos veikos požymių, tad dėl jų BK 28 straipsnio nuostatų taikymas nėra galimas. Vertinant, ar bÅ«tinosios ginties situacijoje galėjo bÅ«ti padaryti teismo nustatyti V. M. smurtiniai veiksmai, tai yra smÅ«gis į veidÄ ir spyris į tarpkojį, pažymėtina, kad iÅ¡ byloje surinktų įrodymų nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad tokius veiksmus sÄ lygojo M.

Å . kokie nors agresyvÅ«s, pavojingi, puolamojo pobÅ«džio veiksmai. SudavimÄ per T. M. rankÄ pats M. Å . kategoriÅ¡kai neigia. Tokias aplinkybes nurodė tik pats V. M. bei liudytojai T. M., A. S.. Jokių sužalojimų ant T. M. rankos užfiksuota nebuvo, jis jokių pretenzijų neįvardijo. IÅ¡ esmės visi liudytojai patvirtino, kad M. Å . buvo apsuptas kelių vyrų, kurie buvo susiję su V. M., jį palaikė vykstančio konflikto metu. Tad pagrindo iÅ¡vadai, kad toks nukentėjusiojo smÅ«gis tokioje situacijoje buvo ir dar toks stiprus bei intensyvus, kad V.

M. suduotus du smūgius galima būtų vertinti kaip įvykdytus ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, nėra.

13. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. M. veikoje BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis konstatuota pagrįstai. Dėl V. M. paskirtos bausmės 14. Apeliaciniame skunde prokuroras, nesutikdamas su nuteistajam V. M. paskirta bausme, teigia, kad apylinkės teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės apribojimo bausmę, todėl praÅ¡o pastarajam paskirtÄ laivės apribojimo bausmę sugriežtinti iki 1 metų, papildomai paskiriant įpareigojimus nustatytu laiku bÅ«ti namuose bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

15. Parinkdamas konkrečiÄ bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadijÄ , motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytÄ Å¾alÄ , vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1-3 dalys). Visų Å¡ių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančiÄ BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ bausmės paskirtį.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).??? 16.

Asmuo už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ baudžiamas laisvės apribojimu arba areÅ¡tu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas parinko Å¡velniausios rÅ«Å¡ies bausmę – laisvės apribojimÄ be intensyvios priežiÅ«ros, bei nustatė 6 mėnesių jo terminÄ , kuris yra ženkliai mažesnis nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės apribojimo termino vidurkis (1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Kartu teismas paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) įmokÄ Ä¯ nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondÄ .

Spręsdamas, ar paskirta bausmė yra teisinga, ar yra pagrindas jÄ griežtinti tiek, kiek to praÅ¡o prokuroras, apeliacinės instancijos teismas dar kartÄ Ä¯vertino nustatytas konkrečios bausmės parinkimui reikÅ¡mingas aplinkybes.

17. Prieš aptardamas minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčijamu nuosprendžiu buvo taikyta ne nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusi, o nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojanti BK 48 straipsnio redakcija. Ji numatė galimybę asmeniui skirti laisvės apribojimo bausmę ir be intensyvios priežiūros, tuo pačiu netaikant ankstesnėje BK 48 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatytų privalomų pareigų, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Tai švelnina nuteistojo teisinę padėtį, tad, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, spręstina, kad taikytas baudžiamasis įstatymas parinktas tinkamai.

18. Pirmosios instancijos teismas nenustatė V. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Yra padarytas vienas tyčinis, nesunkus, baigtas, smurtinio pobÅ«džio nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir prokuroro akcentuotas konkrečias nagrinėjamo nusikaltimo aplinkybes, kurios leidžia detaliau spręsti apie padarytos veikos pavojingumÄ . Buvo suduoti du smÅ«giai į žmogaus veidÄ ir tarpkojį. Dėl Å¡ių smÅ«gių M. Å . buvo sulaužytas apatinis žandikaulis ir sumuÅ¡tos sėklidės, kas kvalifikuota nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Paminėtina ir tai, kad padarytų sužalojimų pobÅ«dis, nukentėjusiojo parodymai, specialistės J. B. paaiÅ¡kinimai leidžia spręsti, kad dėl sužalojimų nukentėjusysis patyrė stiprų skausmÄ , didelius nepatogumus, pažeminimÄ . Be Å¡ių aplinkybių bÅ«tina įvertinti ir kitas, apibÅ«dinančias V. M. asmenybę. Jis yra jauno amžiaus, augina vienÄ mažametį vaikÄ , turi nuosavÄ verslÄ , kuris sietinas ir su dažnomis iÅ¡vykomis. Praeityje V. M. teistas nebuvo. Pagal pateiktus duomenis baustas administracine tvarka vienÄ kartÄ , bauda sumokėta.

Duomenų apie gydymÄ psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre baudžiamojoje byloje nėra.

19. Ä®vertinęs visumÄ aptartų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino V. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumÄ , dėl ko paskirta per Å¡velni bausmė, neatitinkanti bausmės individualizavimui reikÅ¡mingas aplinkybes. Teismas sprendžia, kad Å¡iuo atveju minėtas aplinkybes bei bausmės tikslus atitiktų laisvės apribojimas ilgesniam, prokuroro praÅ¡omam terminui, tad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

20. Prokuroras nurodė, kad Å¡iuo atveju yra pagrindas paskirti kaltinamajam įpareigojimÄ bÅ«ti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliacinės instancijos teismas bÅ«tinybės papildomai skirti Å¡iuos įpareigojimus nenustatė. Pritartina ginčijamo nuosprendžio argumentams ir iÅ¡vadai, kad Å¡iuo atveju jie bÅ«tų pertekliniai ir neproporcingi. Jie iÅ¡ esmės nedarytų įtakos siekiamiems prevenciniams tikslams, nes byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors ankstesnius V.

M. smurtinius veiksmus ar teisei prieÅ¡ingÄ elgesį nakties metu, tad praÅ¡omi įpareigojimai prieÅ¡ingo teisei elgesio prevencijai nebÅ«tini. Dėl civilinio ieÅ¡kinio 21. Nukentėjusysis M. Å . ikiteisminio tyrimo metu pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį, kuriame prašė iÅ¡ V. M. priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. V. M. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Ginčijamu nuosprendžiu teismas priteisė 1 500 Eur sumÄ neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieÅ¡kovas M. Å . Å¡io teismo sprendimo neskundė.

Vertindamas prokuroro argumentus, ar pagrįstai buvo priteista tik dalis civilinio ieÅ¡kovo reikalautos sumos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimÄ teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes bei sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Å is kriterijų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visÄ reikÅ¡mingų aplinkybių kompleksÄ , nustatyti teisingÄ ir protingÄ kompensacijÄ nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros.

22. IeÅ¡kovas savo reikalavimus grindė tuo, kad dėl smurto patyrė fizinius sužalojimus, žandikaulio lūžį, buvo sumuÅ¡tos sėklidės, dėl to patyrė fizinį skausmÄ , dvasinį iÅ¡gyvenimÄ , pažeminimus, emocinius sukrėtimus ir giliÄ depresijÄ . Kelis mėnesius buvo nedarbingas ir neteko galimybės į normalų darbÄ . Jis taip pat nurodė, kad patyrė Å¡meižtÄ socialiniuose tinkluose, jam iki Å¡iol nemalonu, kad jo neatsiprašė. Po įvykio negalėjo vaikščioti, sėdėti, valgyti.

Nukentėjo fiziÅ¡kai, turėjo daug planų, tačiau pretenzijas reiÅ¡kia ne dėl darbo, o dėl patirtų smÅ«gių. Buvo gili depresija, buvo sunku bendrauti su aplinkiniais kelis mėnesius, nesilankė bare, nekeldavo telefono ragelio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino Å¡iuos nukentėjusiojo iÅ¡sakytus argumentus, sietinus su byloje nustatytų V. M. smurtinių veiksmų padariniais, tačiau kartu atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie jų negrįžtamÄ pobÅ«dį, į tai, kad skausmas nebuvo ilgalaikis.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių, reikÅ¡mingų sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimÄ , visumÄ , detaliai aptartÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, konstatuoja, kad nukentėjusiajam M. Å . priteistos 1 500 Eur neturtinės žalos dydis yra teisingas ir nėra per mažas. Å iuo klausimu padarytos teismo iÅ¡vados atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, priimtos laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis protingumo, teisingumo kriterijais bei suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panaÅ¡iose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-36-895/2017, 2K-139-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-105-222/2019, 2K-175-489/2020 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė proporcingai, atsižvelgdamas į pažeistų vertybių svarbÄ , tad pagrindo keisti priteistos neturtinės žalos dydį nėra. Dėl V. R. pareikÅ¡tų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 24. V. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. liepos 8 d., apie 17.40 val., Vilniuje, Rinktinės g. 55, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju M. Å . metu, tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė M. Å .

į veidÄ ir vienÄ kartÄ spyrė į kairės kojos Å¡launies iÅ¡orinę pusę. Tokiu bÅ«du V. R. buvo kaltinamas sukėlęs nukentėjusiajam M. Å . fizinį skausmÄ , padaręs jam nežymų sveikatos sutrikdymÄ bei nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje.

25. Vertindamas, ar pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų V. R. veiksmų padarymÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį M. Å ., yra pagrįsta, apeliacinės instancijos teismas dar kartÄ Ä¯vertino byloje surinktus įrodymus, sietinus su V. R. reiÅ¡kiamais kaltinimais.

26. Pats iÅ¡teisintasis V. R. viso proceso metu nuosekliai neigė smurtavęs prieÅ¡ M. Å ., neigė sudavęs kaltinime įvardytus vienÄ smÅ«gį kumščiu M. Å . į veidÄ ir vienÄ spyrį į jo kairės kojos Å¡launies iÅ¡orinę pusę. Nurodė, kad incidentÄ stebėjo atsitiktinai, jo metu buvo 3-5 m atstumu nuo nukentėjusiojo, tarp jų stovėjo T. M.. Po incidento M. Å . policijos pareigÅ«nams vėliausiai nurodė ir jį kaip smurtavusį jo atžvilgiu asmenį, galimai nukentėjusysis supyko ant jo todėl, kad Å¡iam pradėjus jį įžeidinėti, jis (V.

R.) nesusilaikęs iÅ¡vadino jį necenzÅ«riniais žodžiais. Tuo tarpu nukentėjusysis V. Å ., tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad V. R. Å¡iuos smÅ«gius sudavė. Spręsdamas dėl jo duotų parodymų nuoseklumo, teismas atsižvelgė į tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis kategoriÅ¡kai nurodė, kad V. R. smogė jam ranka į kairę veido pusę bei koja į kairę kojÄ . Ä®vykio dienÄ raÅ¡ytame pareiÅ¡kime jis nurodė, kad jam smÅ«giavo trys asmenys (vėlesnės apklausos metu patikslino, kad dėl T.

M. smÅ«gio skausmo nejuto). Kad buvo sumuÅ¡tas dviejų asmenų, M. Å . nurodė ir iÅ¡ karto po įvykio skambindamas Bendrosios pagalbos centrui ir kviesdamas policijos pareigÅ«nus. Kad jį sumušė ne vienas asmuo, jis nurodė ir medicinos darbuotojams apžiÅ«ros metu, kÄ patvirtina pateikti medicininiai dokumentai.Visgi, iÅ¡ Å¡ių ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nėra galimybės spręsti, ar dėl M. Å . nurodytų smurtinių konkrečių V. R. veiksmų jis juto fizinį skausmÄ , ar jam buvo padaryti kokie nors kÅ«no sužalojimai.

Tokių duomenų M. Š. nenurodė (t. 1, b. l. 21, 23, 29-30, 33-34, 36-37, 48-51, 69, 117-119, t. 2, b. l. 164-170). Iš byloje atliktos akistatos tarp V. R. ir M. Š. metu duotų parodymų nustatyta, kad M. Š. tvirtino, jog nuo V. R. spyrio jam buvo padaryta hematoma ant kairės šlaunies (t. 2, b. l. 4-6). Gretinant šiuos nukentėjusiojo parodymus su byloje pateikta specialistės J. B. išvada (t. 1, b. l. 52-53) ir paaiškinimais matyti, kad apžiūros metu nukentėjusiajam sužalojimų, padarytų M.

Å . kairėje kojoje, taip pat veido kairėje pusėje, nustatyta nebuvo. Buvo nustatytas sužalojimai, padaryti V. M. smurtiniais veiksmais, bei poodinė kraujosruva deÅ¡inėje Å¡launyje, padaryta vienu trauminiu poveikiu, tačiau kitoje vietoje, nei nurodė nukentėjusysis, o bÅ«tent virÅ¡utiniame trečdalyje, kuris yra maždaug klubo srityje. Specialistė J. B. teismui paaiÅ¡kino, kad apžiÅ«rint nukentėjusįjį nematė mėlynės ant kairės kojos. DidžiausiÄ dėmesį kreipia į tas vietas, dėl kurių skundžiasi asmuo.

Jei jis sakė, kad jam buvo sužalota kairė Å¡launis, tÄ kairę Å¡launį tikrai turėjo apžiÅ«rėti. Apklaustas teisme nukentėjusysis M. Å . patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytus V. R. smÅ«gius jam ranka į kairę veido pusę ir spyrį į kairę kojÄ , patikslino, kad buvo smÅ«giuota deÅ¡ine koja į kairės kojos Å¡launies iÅ¡orinę pusę. Teismui jis taip pat nurodė, kad nuo Å¡ių smÅ«gių mėlynių nebuvo, dėl specialistės įvardytos kraujosruvos deÅ¡inėje kojoje niekam pretenzijų neturi.

Taip pat nurodė, kad fizinį skausmÄ jam sukėlė tik V. R. spyris į kairės kojos Å¡launį, šį skausmÄ , skirtingai nei pajustÄ po V. M. smÅ«gių, nukentėjusysis apibÅ«dino kaip „paprastÄ â€œ. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad incidento metu V. R. stovėjo jam iÅ¡ kairės. IÅ¡ liudytojo A. S. pateikto vaizdo įraÅ¡o matyti, kad iÅ¡ kairės M. Å . stovėjo ne V. R., o T. M..V. R. stovėjo kiek atokiau už V. M.. Å ie prieÅ¡taravimai ir neatitikimai kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo M.

Š. parodymų patikimumo.

27. Teismas vertino ir byloje apklaustų kitų incidente dalyvavusių, jį stebėjusių ar apie jį iš kitų asmenų pasakojimų žinojusių asmenų, kurių parodymus vertino ir spręsdamas dėl V. M. kaltės, parodymus. Liudytojas B. K. nurodė, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų buvo veiksmas, buvo bandoma įspirti ir suduoti smūgius, lyg ir V. R. buvo pripuolęs, be V. M. vienas vyras spyrė koja M. Š., bet nematė kas. Liudytojas M. S. parodė, kad kitas kaltinamasis (V. R.) taip pat buvo agresyvus, bet nežino, ar jis sudavė.

Liudytojas R. K. parodė, kad spardėsi 2-4 asmenys, bet nežino nei kas, nei kam, nei kiek smÅ«gių spyrė. Kaltinamasis V. R. taip pat dalyvavo spardyme. Negali pasakyti, kas spyrė į nukentėjusiojo kairę kojÄ . Liudytoja J. M. girdėjo trenksmo garsÄ , matė abu kaltinamuosius, stovinčius pakeltomis rankomis kovinėje pozicijoje, tačiau konkrečių V. R. smurtinių veiksmų nenurodė. Liudytojas S. A. U. negalėjo pasakyti, ar incidento metu matė V. R.. Nuteistasis V. M. tvirtino, kad V. R. jokių smÅ«gių nesudavė.

Liudytojas T. M. nurodė nematęs, kad V. R. suduotų kokį nors smūgį, teigė, kad jis (liudytojas) buvo V. R. kliūtis, tad šis negalėjo fiziškai smūgiuoti, nes buvo įstrižai, kokių 2 m atstumu nuo nukentėjusiojo. Liudytojas A. S. taip pat nurodė, kad V. R. nuo M. Š. stovėjo atokiausiai visų, kokių 2 m atstumu. Nukentėjusiajam iš kairės stovėjo T. M.. Smūgių, muštynių nematė. Liudytojas G. J. nurodė, kad konfliktas buvo tarp V. M. ir M. Š.. Smūgių nebuvo, gavosi „marmalienė“, nežino, ar V.

R. spyrė nukentėjusiajam, to nematė. Liudytojas L. B. parodė, kad V. R. įvykio metu nematė. Iš liudytojų policijos pareigūnų O. P. ir Š. V. parodymų galima spręsti, kad iš karto po įvykio M. Š. jiems akcentavo V. M. veiksmus bei dėl jų kilusius padarinius. Iš šių asmenų parodymų teismas sprendžia, kad pagrindinis konfliktas incidento metu vyko tarp V. M. ir M. Š.. Minėti įrodymai taip pat patvirtina, kad V. R. buvo incidento vietoje, kad be V. M. spyrius koja M. Š. atžvilgiu galimai atliko ir kitas asmuo ar asmenys, buvę įvykio vietoje, kad tarp V.

R. ir M. Š. taip pat galimai buvo fizinis smurtinio pobūdžio kontaktas. Visgi, minėti liudytojų parodymai dėl galimai V. R. atliktų konkrečių veiksmų nėra kategoriški ir detalūs, dalis liudytojų nestebėjo konkrečiai V. R. visų veiksmų incidento eigoje, dalis jų apskritai negalėjo įvardyti, kas konkrečiai be V. M. sudavė smūgius koja, tad jais remiantis teismas negali daryti patikimų išvadų, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

28. Apibendrindamas aptartus įrodymus apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, kuriais remiantis galima bÅ«tų užtikrintai nustatyti V. R. inkriminuotas faktines aplinkybes, atitinkančias BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ veikÄ . Patikimai nėra įrodyti ne tik V. R. atlikti konkretÅ«s kaltinime nurodyti smurtiniai veiksmai M. Å . atžvilgiu, bet ir tai, ar dėl jų kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – fizinis skausmas ar nežymus sužalojimas.

Priešingai, byloje nustatyta, kad kūno sužalojimai nukentėjusiojo nurodytose vietose nebuvo padaryti. Dėl M. Š. nurodyto fizinio skausmo, jo teigimu patirto dėl V. R. spyrio koja, kurio net ir pats nukentėjusysis neįvardijo kaip intensyvaus, kurio jis neakcentavo po incidento nei policijos pareigūnams, nei kitiems asmenims, teismui kilo pagrįstų abejonių, kurių pašalinti nėra galimybės. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, tokiu atveju abejonės turi būti vertinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Remiantis tuo, kas pasakyta, pagrindo tenkinti Å¡iÄ prokuroro apeliacinio skundo dalį, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteisti V. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, n u s p r e n d ž i a : prokuroro apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti, o bÅ«tent:

V. M. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ skirtÄ laisvės apribojimo bausmę Å¡eÅ¡iems mėnesiams pakeisti į laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. N. V. M. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai ArÅ«nas Bartkus AuÅ¡ra Bielskė Nijolė Žimkienė