2023-01-04 Nr. AB-362-3-62-3-02251-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1135-821/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02251-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo Y. I. (Y. I.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. I. (Y. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Y. I. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 22S125273 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo nenoru atlikti karinę tarnybą. Pareiškėjas teigė, kad asmenų karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) yra neterminuota ir gali trukti net iki 15 metų. Asmenys, neatlikę karinės tarnybos, negali laisvai išvykti iš savo valstybės, o jeigu išvyksta nelegaliai – negali grįžti atgal, nes juos gali suimti, uždaryti į kalėjimą, kuriame žmonės dažnai netikėtai miršta. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, skundžiamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui pabėgėlio statuso; 2) suteikti asmeniui papildomą apsaugą; 3) išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamo Sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas, nurodė, kad atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjas nurodė turįs pagrįstą baimę, kad savo kilmės šalyje bus persekiojamas dėl nenoro atlikti karinę tarnybą. Pareiškėjas teigė priklausąs socialinei grupei asmenų, kurie dėl savo įsitikinimų atsisako atlikti karinę tarnybą savo kilmės šalyje. Esminis atsisakymo atlikti karinę tarnybą motyvas yra šauktinių karių nežmoniškos privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygos. Pareiškėjo kilmės šalyje nuolat įvedama nepaprastoji padėtis dėl karinės vadovybės kuriamos grėsmės iliuzijos. (duomenys neskelbtini) valdžios atstovai viešuose pasisakymuose pabrėžia, kad negali būti kalbama apie tikrą nacionalinės tarnybos trukmės ribojimą iki 18 mėn., todėl praktikoje tarnyba trunka daug ilgiau ir jos trukmės laikas faktiškai nėra ribojamas, ir yra liudijimų apie nacionalinę tarnybą, trukusią iki 15 metų. Pareiškėjas dėl išvardytų priežasčių negali ir bijo naudotis kilmės šalies apsauga ir negali ir bijo į ją grįžti.

2.3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo nurodytas faktines aplinkybes patvirtina tyrimo dėl prieglobsčio suteikimo metu atsakovo nustatyta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir karinės tarnybos sąlygas joje. Tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai sukilėlių grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Pareiškėjas nurodė, jog baiminasi dėl savo gyvybės saugumo. Pareiškėjo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir ji atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl pareiškėjas, suvokdamas realią grėsmę savo gyvybei, nusprendė prašyti pabėgėlio statuso. Jei pareiškėjas būtų grąžintas į savo kilmės šalį, tikėtina, kad jam gresia patirti persekiojimą ir susidorojimą. Pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

2.4. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, jog (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių. Pareiškėjas nuo 4 metų amžiaus nelegaliai buvo (duomenys neskelbtini), apie savo šalį žino iš kitų asmenų pasakojimų, pats nepažįsta savo šalies. Po 2013 m. (duomenys neskelbtini) pasidarė sudėtinga situacija, pavojinga, pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario mėn. vyko į (duomenys neskelbtini), 2021 m. gruodžio mėn. su valtimi vyko į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) neprašė prieglobsčio, nes procesas buvo kontrabandinis, sumokėjo ir jį pervežė per dykumą, atvežė į (duomenys neskelbtini). Motina mirusi, tėvas yra (duomenys neskelbtini). Kariuomenėje yra draudžiama išpažinti savo religiją, todėl asmenys vengia atlikti karinę tarnybą.

2.5. Pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad persekiotojas yra valdžios institucijos, todėl pareiškėjas negali gauti jokios apsaugos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, bei pateikė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė karine tarnyba (duomenys neskelbtini) ir jos sąlygomis. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

3.2. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje gresia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio pažeidimai. Pagal nustatytas aplinkybes, tikėtina, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjas priverstinės karinės tarnybos metu bus išnaudojamas, patirs žeminantį elgesį, o jo gyvenimo sąlygos bus prilyginamos nežmoniškoms. Įvertinus pareiškėjo individualias savybes (jis atitinka ypatingai platų profilį asmenų, kurie įtraukiami į prievartinę karinę tarnybą (duomenys neskelbtini)) bei tai, kad priverstinės karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) metu būtų pažeista jo fundamentali žmogaus teisė į laisvę, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte, todėl jam suteiktina papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

3.3. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė nenoru atlikti karinę tarnybą kilmės valstybėje, motyvuojant nežmoniškomis sąlygomis ir neapibrėžta trukme. Jo pasakojimas, kad jis su šeima iš kilmės valstybės išvyko iki 2007 m. ir gyveno (duomenys neskelbtini), buvo laikomas nustatytu faktu, kadangi atitiko surinktą kilmės valstybės informaciją. Tyrimo metu buvo vertinama, kad atsižvelgus į pareiškėjo amžių (šiuo metu jam yra 19 m.), sveikatos būklę (neturi medicininių problemų) bei nenustačius išimčių dėl negalėjimo atlikti karinės tarnybos kitais pagrindais (pvz., nėra religinės bendruomenės lyderis), pareiškėjas gali būti įtrauktas į prievartinę karinę tarnybą (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime konstatavo, jog pareiškėjo baimė būti priverstinai įtrauktam į (duomenys neskelbtini) kariuomenę yra visiškai pagrįsta, egzistuoja realiai ir nėra vien tiktai teorinio ar hipotetinio pobūdžio.

3.4. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas prieglobstis, reikia, kad jis ne tik turėtų pagrįstą baimę, tačiau atitiktų ir kitus kriterijus. Įvertinus turimą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju prieglobsčio prašytojas pagrįstai bijo būti priverstas atlikti karinę tarnybą, prilyginamą priverstiniam darbui, o tokie veiksmai atitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimą. Visgi, tyrimo metu nenustatyta, jog yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų ir Konvencijoje nurodytų prieglobsčiui gauti priežasčių (asmeniui gresiantis persekiojimas būtų grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, jo priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

3.5. Įvertinus pareiškėjo individualią padėtį, konstatuota, jog aplinkybės, dėl ko jis bijo būti priverstas atlikti karinę tarnybą (prilyginamą priverstiniam darbui) (duomenys neskelbtini), yra sąlygojamos bendro pobūdžio padėtimi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, o ne būtinai jo turimomis (arba jam priskiriamomis) asmeninėmis savybėmis, bei gali grėsti ne asmeniškai jam (arba grupei asmenų, kuriai jis priklauso), o ypatingai didelei daliai (duomenys neskelbtini) populiacijos. Todėl, nors prieglobsčio prašytojo baimė patirti persekiojimo veiksmus nėra tiktai teorinio ar hipotetinio pobūdžio, tačiau atsižvelgiant į egzistuojančią situaciją jo kilmės valstybėje, konstatuotina, kad ryšys tarp prieglobsčio prašytojui gresiančio persekiojimo (priverstinė karinė tarnyba) ir persekiojimo vykdytojo „konvencinių“ motyvų (turima ar priskiriama politinė nuomonė) nebuvo nustatytas.

3.6. Tyrimo metu, atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją dėl to, kad (duomenys neskelbtini) valdžia dezertyrus gali laikyti politiniais oponentais bei išdavikais, buvo vertinama, ar pareiškėjas atitiktų tokį tariamo išdaviko profilį kaip asmuo, vengiantis atlikti karinę tarnybą. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kadangi iš šalies išvyko būdamas 4 metų amžiaus ir ne su tikslu išvengti karinės tarnybos, pagrįstai šalies tarnybų nėra vertinamas kaip asmuo, vengiantis atlikti karinę prievolę. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojo klasifikavimas kaip asmens, vengiančio karinės tarnybos, nors ir negali būti paneigtas, kadangi (duomenys neskelbtini) neegzistuoja aiški ir universali teisinė sistema, tačiau negali būti ir pagrįstas, todėl išlieka tik hipotetinio ir teorinio įrodinėjimo lygmenyje. Kitos informacijos, pagal kurią būtų galimybė identifikuoti, jog prieglobsčio prašytojui gresiantis persekiojimas yra vykdomas dėl „konvencinių“ priežasčių, tyrimo metu nerasta. Atsižvelgus į tai, prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3.7. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste, jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame Sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė tokias aplinkybes:

5.1. 2022 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini)pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimą Nr. 628 „Dėl užsieniečių perkėlimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“. Pieš perkeliant pareiškėją į Lietuvą, 2022 m. balandžio 12 d. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento darbuotojai atliko prieglobsčio prašytojo apklausą bei padarė apklausos garso įrašą.

5.2. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog prieglobsčio prašo, nes (duomenys neskelbtini) jis bus priverstas tarnauti kariuomenėje, kur sąlygos yra sulyginamos su vergove. Prieglobsčio prašytojas nurodė, jog gimė ir gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini). Kai pareiškėjui buvo 4 metai, jo tėvai dėl (duomenys neskelbtini) vykstančio karo pabėgo ir persikėlė gyventi į šalimais esantį (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojo teigimu, (duomenys neskelbtini) jis ir jo šeima neturėjo (duomenys neskelbtini) tapatybės dokumentų ir gyveno nelegaliai. Nors tėvai turėjo (duomenys neskelbtini) tapatybės korteles (nuotraukos įkeltos į MIGRIS bylą), tačiau pats prieglobsčio prašytojas dokumentų neturėjo. Kadangi šeima (duomenys neskelbtini) gyveno nelegaliai, prireikus sveikatos priežiūros šeimos nariai kreipdavosi į privačias klinikas, taip pat jie negalėdavo lankyti mokyklos, o vietiniai juos laikė „antrarūšiais“ žmonėmis. 2021 m. sausį prieglobsčio prašytojas, pamelavęs savo tėvams, kad išvyksta ieškoti darbo, nuvyko į (duomenys neskelbtini) sostinę). Pareiškėjas vasario mėnesį išvyko iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestą, kuriame praleidęs 6 mėnesius, buvo nuplukdytas į (duomenys neskelbtini).

5.3. 2022 m. birželio 30 d. prieglobsčio prašyme nurodyta, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2022 m. birželio 30 d. lėktuvu, maršrutu (duomenys neskelbtini)-Vilnius. Prašymo suteikti prieglobstį motyvai – politinės priežastys, turi dirbti kariuomenėje arba bus uždarytas kalėjime.

5.4. Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 22S125273 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, bet suteikti asmeniui papildomą apsaugą ir išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas byloje vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalies, 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 ir 99 punktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje pagrįstai gali būti persekiojamas dėl nenoro atlikti karinę tarnybą, pažymėjo, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas bijo būti priverstas atlikti karinę tarnybą (duomenys neskelbtini), yra sąlygojamos bendro pobūdžio padėtimi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje ir jo turimomis žiniomis iš kitų šaltinių apie (duomenys neskelbtini) bei jos karinės tarnybos sąlygas, nes pareiškėjas pats asmeniškai individualios grėsmės nepatyrė.

8. Teismas, vadovaudamasis Konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, taip pat aktualia EŽTT praktika, pažymėjo, kad išskirtiniais atvejais asmeniui gali būti suteikiama tarptautinė apsauga, jei asmuo atsisako atlikti karinę tarnybą dėl politinių ar religinių įsitikinimų, kadangi karo tarnyba savaime nėra laikoma prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams, tačiau turi būti gerbiami asmenų įsitikimai ir sudaromos realios sąlygos atlikti alternatyviąją karo tarnybą.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas apklausos metu ir teismo posėdžio metu neįrodė, jog nenori atlikti karinės tarnybos dėl politinių ar religinių įsitikinimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apklausos metu, jog (duomenys neskelbtini) prezidentas yra ekstremalus diktatorius, negali būti vertinami kaip asmens atsisakymas atlikti karinę tarnybą dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjas atsisakymą atlikti karinę tarnybą grindė karo tarnybos sąlygų nežmoniškumu, neapibrėžta trukme. Teismas padarė išvadą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresiantis persekiojimas nėra susijęs su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl konstatavo, kad priežastinis ryšis tarp persekiojimo ir „konvencinių“ priežasčių nėra nustatytas, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo baimė būti pašauktam atlikti karinę tarnybą yra visiškai pagrįsta, dėl to pareiškėjui buvo suteikta laikina apsauga Lietuvos Respublikoje, tačiau nei karinė prievolė savaime, nei galima bausmė už karinės tarnybos vengimą šiuo konkrečiu atveju neprilygsta „persekiojimui“, o įvertinus pareiškėjui gresiančių veiksmų formą ir pobūdį, konstatuotina, kad jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama ne individualiu persekiojimu, nes pareiškėjas (duomenys neskelbtini) negyvena nuo 4 m. amžiaus, jis pats individualaus persekiojimo nepatyrė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju yra pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjas susidurs su tokio pobūdžio veiksmais arba persekiojimui prilygstančia diskriminacija.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra realiai egzistuojančių tam priežasčių, ir sutiko su Migracijos departamento išvada, kad objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo nurodyti faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, skundžiamame Sprendime taip pat įvertino, ar pareiškėjas atitiktų tariamo išdaviko profilį, ir nustatė, kad pareiškėjo klasifikavimas kaip asmens, vengiančio karinės tarnybos, nors ir negali būti paneigtas, kadangi (duomenys neskelbtini) neegzistuoja aiški ir universali teisinė sistema, tačiau negali būti ir pagrįstas, todėl išlieka tik hipotetinio ir teorinio įrodinėjimo lygmenyje.

13. Teismas sprendė, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, analizuoti ir įvertinti pareiškėjo nurodyti argumentai, atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjo argumentai neleidžia abejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui prieglobsčio suteikimo negalimumo. Atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu išdėstytas aplinkybes, pagrįstai nerinko kitokios informacijos. Sprendimo dalis yra motyvuota, pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, todėl nėra pagrindo jos naikinti.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 22S125273 dalyje dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje dalį iš naujo.

15. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

15.1. Tiek atsakovas, tiek teismas turėjo pripažinti, jog pareiškėjo baimė dėl persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje yra pagrįsta, todėl turėjo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjas priklauso socialinei grupei asmenų, kurie atsisako atlikti karinę tarnybą savo kilmės šalyje, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai padarė išvadą, jog priežastinis ryšis tarp persekiojimo ir „konvencinių“ priežasčių nagrinėjamu atveju nėra nustatytas. (duomenys neskelbtini) valdžia dezertyrus, kuriems priklauso ir pareiškėjas, laiko politiniais oponentais bei išdavikais, o karinės tarnybos vengimas bei dezertyravimas (duomenys neskelbtini) yra baudžiamas kalėjimo bausme iki 5 m., o karo metu numatoma bausmė nuo 5 m. kalėjimo iki gyvos galvos, todėl pareiškėjas pagrįstai dėl išvardytų priežasčių negali ir bijo grįžti į kilmės valstybę, ir šios aplinkybės patvirtina, jog jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

15.2. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas anksčiau nebuvo patyręs individualios grėsmės, nes iš (duomenys neskelbtini) išvyko būdamas 4 metų amžiaus, tačiau pagrindinis vertinimo objektas yra grėsmė asmeniui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirtas persekiojimas, todėl tai, jog pareiškėjas dar nesusidūrė su realiais, tiesioginiais grasinimais ar kankinimu, nereiškia, jog grįžęs į kilmės valstybę jis su tuo nesusidurtų. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo pagrindinis motyvas yra jo nenoras atlikti karinę tarnybą dėl nežmoniškų sąlygų, todėl jo, kaip šalies išdaviko, baimė patirti persekiojimą yra visai pagrįsta.

16. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu ir nurodo tokius pačius atsiliepimo argumentus, kokie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo nenoras atlikti karinę tarnybą yra grindžiamas bendro pobūdžio padėtimi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, o ne tik jo turimomis individualiomis savybėmis. Pareiškėjo nurodytos su tarnyba susijusios pasekmės gali grėsti ne asmeniškai jam (arba grupei asmenų, kuriai jis priklauso), o ypatingai didelei daliai (duomenys neskelbtini) populiacijos. Nors prieglobsčio prašytojo baimė patirti persekiojimo veiksmus nėra tiktai teorinio ar hipotetinio pobūdžio, tačiau atsižvelgiant į egzistuojančią situaciją jo kilmės valstybėje ir paties pareiškėjo paaiškinimus, konstatuotina, kad ryšys tarp prieglobsčio prašytojui gresiančio persekiojimo (priverstinė karinė tarnyba) ir persekiojimo vykdytojo „konvencinių“ motyvų (turima ar priskiriama politinė nuomonė) nebuvo nustatytas, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 22S125273 dalies dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, analizuoti ir įvertinti pareiškėjo nurodyti argumentai, atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, todėl pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka teisės aktuose nustatytų sąlygų prieglobsčiui Lietuvos Respublikoje suteikti.

19. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog jis priklauso socialinei grupei asmenų, kurie atsisako atlikti karinę tarnybą savo kilmės šalyje, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai padarė išvadą, jog priežastinis ryšis tarp persekiojimo ir „konvencinių“ priežasčių nagrinėjamu atveju nėra nustatytas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

22. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

23. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

25. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

26. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

28. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė nenoru atlikti karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad asmenų karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) yra neterminuota ir gali trukti net iki 15 metų. Asmenys, neatlikę karinės tarnybos, negali laisvai išvykti iš savo valstybės, o jeigu išvyksta nelegaliai – negali grįžti atgal, nes juos gali suimti, uždaryti į kalėjimą, kuriame žmonės dažnai netikėtai miršta.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu ir teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo (kartu su Departamento) padarytomis išvadomis, kad nors buvo pripažinta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju prieglobsčio prašytojas pagrįstai bijo būti priverstas atlikti karinę tarnybą, prilyginamą priverstiniam darbui, o tokie veiksmai atitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimą, tačiau tyrimo metu nenustatyta, jog yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų ir Konvencijoje nurodytų priežasčių prieglobsčiui gauti (asmeniui gresiantis persekiojimas būtų grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, jo priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Vertinant prieglobsčio prašytojo individualią padėtį, buvo nustatyta, kad aplinkybės, dėl ko jis bijo būti priverstas atlikti karinę tarnybą (prilyginamą priverstiniam darbui) (duomenys neskelbtini) yra sąlygojamos bendro pobūdžio padėtimi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, o ne būtinai jo turimomis (arba jam priskiriamomis) asmeninėmis savybėmis, bei gali grėsti ne asmeniškai jam (arba grupei asmenų, kuriai jis priklauso), o ypatingai didelei daliai (duomenys neskelbtini) populiacijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nei karinė prievolė savaime, nei galima bausmė už karinės tarnybos vengimą šiuo konkrečiu atveju neprilygsta „persekiojimui“, o įvertinus pareiškėjui gresiančių veiksmų formą ir pobūdį, konstatuotina, kad jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama ne individualiu persekiojimu, nes, kaip byloje nustatyta, pareiškėjas buvo 4 metų amžiaus, kai buvo išvežtas iš (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjas pats individualaus persekiojimo nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju yra pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjas susidurs su tokio pobūdžio veiksmais arba persekiojimui prilygstančia diskriminacija.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas, spręsdamas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, taip pat vertino pareiškėjo priklausymą asmenų, kurie vengia karinės tarnybos, kaip galimų išdavikų, grupei, ir nustatė, kad prieglobsčio prašytojo klasifikavimas kaip asmens, vengiančio karinės tarnybos, nors ir negali būti paneigtas, kadangi (duomenys neskelbtini) neegzistuoja aiški ir universali teisinė sistema, tačiau negali būti ir pagrįstas, todėl išlieka tik hipotetinio ir teorinio įrodinėjimo lygmenyje, taigi, ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jų vertinti kitaip.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Migracijos departamento atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimas buvo atliktas visų surinktų duomenų visumoje. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjo paaiškinimus), konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Nenustatęs, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Departamentas pagrįstai atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, priimant Sprendimą, atsakovas neįvertino perspektyvinės pareiškėjo persekiojimo rizikos galimybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įvertinęs pareiškėjo individualias savybes (jis atitinka ypatingai platų profilį asmenų, kurie įtraukiami į prievartinę karinę tarnybą (duomenys neskelbtini)) bei tai, kad priverstinės karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) metu būtų pažeista jo fundamentali žmogaus teisė į laisvę, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte, todėl jam suteikė papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir išdavė leidimą laikinai gyventi.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo argumentų. Vien abstrakčiais argumentais grindžiamas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijama Migracijos departamento Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti jos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. I. (Y. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė