2013-04-08 Nr. AB-1058-3-61-3-01248-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-608/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01248-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) bei patikslintu skundu (b. l. 9) prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) priteisti 5000 Lt neturtinės žalos.

Skunde nurodė, kad atliko bausmę Lukiškių TI-K ir nemažą laiko tarpą buvo kalinamas kameroje Nr. 238, kuri yra rūsyje. Teigė, kad kameroje natūralus apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Nurodė, kad visus reikalavimų kamerai neatitikimus užfiksavo Vilniaus visuomenės sveikatos centras savo pažymoje. Tvirtino, jog tokios sąlygos stipriai paveikė jo psichiką, mąstyseną ir moralę, jis jautėsi žeminamas, sunkiau ėmė sektis bendrauti, pasidarė jautresnis.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 13-15) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad 2012 m. sausio 17 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 238, kurioje laikytas iki 2012 m. balandžio 29 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras padaręs patikrinimą ir surašęs 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-167 nustatė, kad kamera vėdinama natūraliu būdu, per langą, kad atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat Visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje yra ventiliacijos anga ir kameros langas, iš vidinės pusės apkaltas skaidria polietilenine plėvele, siekiant užtikrinti aukštesnę oro temperatūrą kameroje. Lango orlaidė apkalta atskirai, paliekant galimybę langą praverti ir vėdinti. Pažymėjo, kad patalpa šildoma, pelėsio ant sienų ir lubų nesimatė, santykinė oro drėgmė atitiko normos reikalavimus. Nustatė, kad kameroje reikia atlikti remonto darbus bei užtikrinti tinkamą oro temperatūrą, kadangi ji yra per žema. Nurodė, kad šiuo metu paprastasis patalpų remontas nurodytoje kameroje yra atliekamas. Lietuvos higienos normos reikalavimas dėl kameros apšvietimo atsakovui nėra taikomas, kadangi pastato apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, kad pareiškėjas žalos padarymo fakto neįrodė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu (b. l. 57-60) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. LR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatančiais reikalavimus suimtųjų gyvenamosioms patalpoms.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas sutiko, jog Lukiškių TI-K kameroje Nr. 238 buvo reikalingi remonto darbai, nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Nurodytoje kameroje šiuo metu remonto darbai yra atliekami. Teismas pripažino, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. balandžio 29 d., nebuvo užtikrintos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus ir tuo buvo pažeista jo teisė į tinkamas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims įstatymų garantuojamas gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektines teises į saugią sveikatai gyvenamąją patalpą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Nurodė, jog civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Nurodė, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1670-624/2012 2012 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje teismas pripažino, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kalinant jį Lukiškių TI-K kamerų patalpose, kuriose asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, ir priteisė pareiškėjui 7000 Lt neturtinę žalą. Šioje byloje pareiškėjas vėl kreipėsi prašydamas atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl atsakovo kalinimo patalpų neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 keliamiems reikalavimams. Teismas sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas ankščiau minėtoje administracinėje byloje yra pakankamas, kad būtų kompensuota ir pareiškėjo patirta neturtinė žala šioje byloje dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K patalpose ir tuo apginta pareiškėjo pažeista teisė.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimo fakto konstatavimas, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

III. Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu (b. l. 68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Teigia, kad skundo pagrįstumą rodo ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris pripažino, kad ilgą laiką pareiškėjas buvo kalinamas žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis. Teismas pripažino, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytos kardomojo kalinimo sąlygos.

Mano, kad teismo sprendimas, jog kitos bylos sprendimu bus kompensuota pareiškėjo patirta neturtinė žala, yra neteisingas. Pabrėžia, kad tai yra atskiros bylos su skirtingomis aplinkybėmis.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77-79) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad Visuomenės sveikatos centras, atlikęs grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nustatė, kad ankstesniuose patikrinimo aktuose nustatyti pažeidimai buvo pašalinti, t. y. buvo atliktas kamerų paprastasis remontas.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamu laikotarpiu buvusią pareiškėjo sveikatos būklę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas pažymi, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Pabrėžia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kai kuriose bylose reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl jo kalinimo kameroje, kurioje gyvenimo sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytų reikalavimų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nusprendęs, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui. Teismas taip pat nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu yra pakankamas, kad būtų kompensuota ir pareiškėjo patirta neturtinė žala šioje byloje dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K patalpose ir tuo apginta pareiškėjo pažeista teisė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui visiškai saugios sveikatai aplinkos, atsakovas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. balandžio 29 d. laikydamas pareiškėją Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančioje kameroje Nr. 238, pažeidė jo subjektines teises į saugią sveikatai gyvenamąją patalpą. Tačiau laiko, kad šiuo atveju tik pareiškėjo teisių pažeidimo fakto konstatavimas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nebuvo pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-176/2013).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos turi būti taikomi minėti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2791/2012).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui, kuris buvo suimtas pagal teismo nutartį ir laikomas Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. balandžio 29 d., nebuvo užtikrintos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, todėl buvo pažeisti ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, kurį padarė laisvės atėmimo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, kurioje pareiškėjas buvo laikomas suimtas. Dėl netinkamų suėmimo sąlygų pareiškėjui padaryta neturtinė žala, kurios atsiradimą patvirtina pareiškėjo paaiškinimai, jog kalinimas kameroje Nr. 238 žemino jo orumą, dėl to pareiškėjas blogai jautėsi, jam sunkiai sekėsi bendrauti. Pareiškėjo neigiama savijauta, fiziniai nepatogumai buvo tiesiogiai susiję su netinkamomis gyvenimo sąlygomis kameroje Nr. 238. Pažymėtina, kad tokie pareiškėjo emociniai išgyvenimai nebuvo vienkartinio pobūdžio, pareiškėjas kameroje, kurį yra rūsio patalpose, kuri neatitiko higienos normų, turėjo būti kasdien. Pareiškėjo laikymas kameroje, neatitinkančioje higienos normų, virš trijų mėnesių, negali būti pripažintas trumpalaikiu neigiamu poveikiu, dėl kurio neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsižvelgiant į tai bei remiantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais. Pažymėtina, kad kameroje Nr. 238 nustatytos oro temperatūros (17,5 ºC) skirtumas nuo normos nebuvo didelis (minimali leistina oro temperatūra – 18 ºC), be to, paprastasis kameros remontas šiuo metu jau yra atliktas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į pareiškėjo patirtų išgyvenimų mastą ir trukmę, darytina išvada, jog 300 Lt neturtinės žalos priteisimas pareiškėjui šiuo atveju yra pakankama kompensacija, o pareiškėjo prašomas priteisti 5000 Lt žala yra pernelyg didelė, todėl reikalavimas visa apimtimi negali būti patenkintas.

Pirmosios instancijos sprendimas keistinas dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, taikymo (ABTĮ 143 str.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai pasisakė dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo reikšmės šioje byloje, nesiedamas sprendimo kitoje byloje reikšmės su konkrečiomis procesinės teisės normomis. Procesinės teisės normos įtvirtina teismo sprendimo res iudicata galią (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p., 96 str. 4 d., 101 str. 2 p.) arba nustato teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicinę reikšmę (ABTĮ 58 str. 2d.). Minėtas teismo sprendimų reikšmes įtvirtinančios procesinės teisės normos nustato ir šių reikšmių procesines teisines pasekmes – teismo sprendimo res iudicata galia yra įtvirtinamas negalimumas nagrinėti dviejų tapačių ginčų keliose bylose, teismo sprendimu nustatyti prejudiciniai faktai palengvina įrodinėjimo procesą kitoje byloje. Bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis teismo sprendimu, priimtu kitoje byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys, visais atvejais turėtų remtis konkrečiomis proceso teisės normomis ir nurodyti kokią procesinę reikšmę turi priimtas teismo procesinis sprendimas kitoje byloje, nes minėtos teisės normos nustato tik procesinių, bet ne materialinių pasekmių atsiradimą dėl teismo sprendimo, priimto kitoje byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys, reikšmės nagrinėjamai bylai. Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismo vienas iš motyvų – dėl pareiškėjui palankiai išnagrinėtos kitos bylos, kuris sudarė pagrindą netenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra neteisingas.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas abejose bylose prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl kalinimo patalpų neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 keliamiems reikalavimams. Sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu buvo pakankamas, kad būtų kompensuota ir pareiškėjo patirta neturtinė žala šioje byloje. Tačiau tokiu būdu remtis ankstesne byla pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Pažymėtina, jog šiuo atveju, priimant 2012 m. spalio 16 d. sprendimą, 2012 m. kovo 16 d. sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, nes jis buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta tik 2012 m. spalio 24 d. (ABTĮ 96 str. 2 d.).

Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, kuri nurodo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, daroma išvada, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo remtis faktais, nustatytais dar neįsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šios dvi bylos nėra tapačios. Nors abi bylos yra tarp tų pačių šalių (D. B. ir Lukiškių TI-K), bet skyrėsi jų pagrindas, dėl kurio buvo teikiami skundai: 2012 m. kovo 16 d. sprendimas buvo priimtas dėl kalinimo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalių reikalavimų, o šiuo atveju nagrinėjama byla dėl kameros neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams.

Taip pat skiriasi laikotarpis, už kurį prašoma priteisti neturtinę žalą: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu priteisė neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., kai nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 238 buvo kalinamas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. balandžio 29 d. Tuo tarpu, jei šios bylos būtų buvusios tapačios, turėtų kilti viena iš ABTĮ nurodytų pasekmių. Būtent: jei teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, jau būtų buvęs įsiteisėjęs, byla turėtų būti nutraukta (ABTĮ 101 str. 2 d.), o jei administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo teisme dar tik būtų nagrinėjamas – skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju nei viena iš šių normų negalėjo būti taikoma, nes šie du ginčai negali būti laikomi tapačiais. Taigi, darytina išvada, jog bet kokiu atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu priteistą neturtinę žalą kompensacija ir už šioje byloje nagrinėtus Lukiškių TI-K pažeidimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 (tris šimtus) litų neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius