2017-11-09 Nr. AB-20671-3-61-3-05841-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2080-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05841-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, perpildytose kamerose, dėl to pareiškėjui trūko oro, jis negalėjo gerai išsimiegoti, sutriko kraujospūdis, skaudėjo galvą, pradėjo negaluoti skrandis, nukrito svoris. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, tačiau Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

4. Pažymėjo, kad už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) ir valymo priemonės (kalcinuota soda)visą laiką išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

5. Teigė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

6. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo E. D. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d.

9. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 869 dienas, iš kurių 12 dienų, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, nustatytą Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą padarė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 12 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

11. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Teismas byloje neginčijamai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pažymėjo, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m, neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

13. Pareiškėjo teiginius, jog dėl ploto trūkumo Lukiškių TI-K kamerose sutriko jo sveikata, teismas vertino kritiškai, nurodydamas, kad pareiškėjas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas itin trumpą laiką (12 dienų), be to, pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 120 Eur.

III. 15. Pareiškėjas E. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad jis neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų.

17. Pažymi, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nebuvo atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kas yra itin reikšminga tokio pobūdžio bylose. Pabrėžia, kad EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto (atskaičius viso inventoriaus užimamą plotą).

18. Mano, kad 869 dienos praleistos nežmoniškomis sąlygomis, sudaro akivaizdų pagrindą teigti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, ko teismas neįvertino.

19. Nesutinka su tuo, kad priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir nurodo, kad tai yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

20. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

21. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d., atlyginimo.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

24. Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 5 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto reikalavimo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista 12 dienų neužtikrinant privalomo vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto, ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 120 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatėmė sanitarinio mazgo užimamo ploto, neatsižvelgė į EŽTT praktiką, kur laikomasi nuostatos, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto (atskaičius viso inventoriaus užimamą plotą). Todėl mano, kad jis 869 dienas praleido nežmoniškomis sąlygomis, kas sudaro akivaizdų pagrindą teigti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, ko teismas neįvertino. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad teismas priteisdamas neturtinę žalą, nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas.

28. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

29. Pažymėtina, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme Nr. V-124, Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme Nr. V-124.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 869 dienas, iš kurių 12 dienų, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių, konstatavo, kad tokios pareiškėjo kalinimo sąlygos yra pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį. Taigi nepagrįstas yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimo.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turėjo atimti sanitarinio mazgo užimamą plotą. Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo teiginio atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui 12 parų nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, pažymi, kad šis plotas buvo apskaičiuotas neįvertinus sanitarinio mazgo užimamo ploto, todėl asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėja, tačiau atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 5 000 Eur suma.

33. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neturtinės žalos formos ir dydžio įvertinimo ir jų nekartodama, sutinka su tuo, jog dėl nustatyto per mažo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo, trukusio 12 dienų, pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 120 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, 120 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

34. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015, 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-137/2013). EŽTT pripažino, kad šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbus kriterijus nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos vertinimu, be kitų kriterijų, pagrįstai ir nieko nepažeisdamas įvertino ir pareiškėjo paminėtus, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas šiuo aspektu atmestinas kaip nepagrįstas.

35. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė