2016-06-15 Nr. AB-12766-3-61-3-05112-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-466-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05112-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 1–28) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimus Nr. (1.7.)-S-3881 ir Nr. (1.7.)-S-3880 (toliau – ir Sprendimai);

2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 13 d. prašymus (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3942 ir (1.7.)-ATP-3894) (toliau – ir Prašymai) ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (toliau – ir Įstatymas) priimti naujus sprendimus;

3) priteisti 144,81 Eur (500 Lt) materialinės ir 579,24 Eur (2 000 Lt) neturtinės žalos.

Nurodė, kad Tarnybai pateikė du prašymus suteikti nemokamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje ir baudžiamojoje bylose. Ginčijamais Sprendimais, kurie priimti vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų 394,07 Eur (1 360,64 Lt) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atsakovas nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prašomą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo nuomone, nurodytos antrinės pagalbos išlaidos yra nepagrįstos, priteistos remiantis suklastotais dokumentais ir siekiant atkeršyti jam už dėl Tarnybos teikiamus skundus. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl negali būti vykdomas. Be to, dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų nagrinėjant pareiškėjo skundus ir atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą yra šiurkščiai pažeidžiamos jo teisės ir jam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Dėl Tarnybos veiksmų pareiškėjas patyrė kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, psichologinę traumą. Materialinę žalą sudaro visos su byla susijusios išlaidos, o neturtinės žalos įvertinti neįmanoma, nes atsakovas iš pareiškėjo jau daug metų tyčiojasi ir yra įsitikinęs, kad nebus nubaustas.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime skundą (b. l. 59–60) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčijami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai, išsamiai ir nuodugniai įvertinus Tarnybos turimus ir pareiškėjo nurodytus duomenis, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Sprendimai priimti remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatomis ir įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pateiktus duomenis, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų 394,07 eurų (1 360,64 Lt) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas neįrodė nė vienos iš būtinų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 107-110) pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimus Nr. (1.7.)-S-3881 ir Nr. (1.7.)-S-3880. Įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2014 m. lapkričio 13 d. prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3942 ir (1.7.)-ATP-3894). Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas V. S. 2014 m. lapkričio 13 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)ATP-3894) dėl Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimo atmesti skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistos 394,07 Eur (1 360,64 Lt) antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos, Tarnyba 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (1.7.1)S-3881 atsisakė teikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas su dar vienu 2014 m. lapkričio 13 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo (reg. Nr. (1.7.)ATP-3942). Tarnyba 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (1.7.1)S-3880, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatomis ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistos 394,07 Eur (1 360,64 Lt) antrinės taisinės pagalbos išlaidų sumos, šį prašymą tenkinti atsisakė.

Teismas pažymėjo, kad apygardų administraciniai teismai netiria kitų teismų veikos, susijusios su teisingumo vykdymu (ABTĮ 16 str. 2 d.), juo labiau neturi teisės kvestionuoti įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų aplinkybių ir nustatytų teisių bei pareigų, todėl nagrinėjamu atveju vertinama tik tai, ar Tarnyba pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatomis turėjo teisę priimti sprendimus nesuteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 pateiktu aiškinimas dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatų taikymo, vertino, jog pastaroji nutartis nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę, nes tų pačių faktinių aplinkybių įtaka tapatiems teisiniams santykiams negali būti aiškinama skirtingai.

Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad loginė ir lingvistinė aptariamos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010, kuriuo iš V. S. į valstybės biudžetą priteista 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, ne patvirtina, o priešingai, paneigia Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo galimybę, nes minėtas sprendimas priimtas remiantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. dėl teisinių pasekmių, atsiradusių tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne Įstatymo 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus.

Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, ginčijamų Tarnybos sprendimų teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą aiškinimą analogiškoje byloje, teismas konstatavo, kad Tarnybos Sprendimai yra neteisėti iš esmės, todėl naikintini, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjo Prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėti iš naujo.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti materialinę ir neturtinę žalą, teismas, remdamasis CK nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nurodė, kad ši skundo dalis grindžiama abstraktaus pobūdžio teiginiais apie nuolatinius ir ilgalaikius neteisėtus Tarnybos veiksmus, nagrinėjant pareiškėjo skundus/prašymus, nepagrįstą atsisakymą suteikti teisinę pagalbą. Nesant aiškių ir konkrečių duomenų, iš kokių neteisėtų veiksmų kildinamas reikalavimas atlyginti žalą, teismas nagrinėjo, kiek pagrįstas yra pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą, kilusią dėl neteisėtų ir teismo panaikintų Tarnybos Sprendimų, nurodė, jog vien tai, kad Tarnybos Sprendimai yra neteisėti ir naikintini, savaime nereiškia, kad valstybei kyla pareiga atlyginti žalą. Teismas vertino, kad iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir kartu su juo pateiktų duomenų negali būti nustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos faktas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjas nurodo abstraktaus pobūdžio teiginius apie jam sukeltus neturtinio pobūdžio nepatogumus, tačiau nepagrindžia, kad šiuos nepatogumus patyrė dėl neteisėtų Tarnybos sprendimų. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl neteisėtų atsakovo sprendimų jis patyrė turtinių praradimų, kurie galėtų būti vertinami kaip turtinė žala. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, konstatuota, kad pareiškėjo skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.

III. Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112-114), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kurioje panaikinti Tarnybos 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimai Nr. (1.7)S-3880 ir Nr. (1.7)S3881 bei šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, ją valstybė suteikia savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi ją garantuoti, Tarnyba savo kompetencijos ribose privalo įvertinti aplinkybes, ar nėra antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų ir nustačius, kad pareiškėjui ji negali būti teikiama, priimti neigiamą sprendimą. Nesutinka su teismo vertinimu, kad Tarnyba nagrinėjamu atveju Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą aiškina plečiamai, teigia, kad teismas siaurina šios nuostatos taikymo apimtį, siedamas ją tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Įstatyme nėra išimčių, kad antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama asmenims, nesumokėjusiems antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nepaisant to, kokiu būdu atsirado prievolė šias išlaidas sumokėti. Atkreipia dėmesį, jog administracinių teismų praktika šiuo klausimu nėra vienoda ir vėlesnėmis, nei rėmėsi pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis analogiškos bylos išspręstos skirtingai – nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. eA-2699-143/2015, A-2730-624/2015.

Pareiškėjas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 118-119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apelianto argumentai išgalvoti, melagingi, jis remiasi teismų praktika, neturinčia nieko bendro su šiuo konkrečiu klausimu, panašiems ginčams spręsti suformuota daug teismų praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimų Nr. (1.7.)-S-3880 ir Nr. (1.7.)-S-3881, kuriais, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo. Su Tarnybos Sprendimais pareiškėjas sieja ir prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino abu pareiškėjo skundžiamus Tarnybos Sprendimus ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3942 ir (1.7.)-ATP-3894), kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 pateiktu Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte aiškinimu. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 (ankstesnis bylos Nr. A-3610-442/2015) (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00141-2015-9), konstatavo, kad teismų praktika dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto aiškinimo ir taikymo pagrindų iš esmės analogiškose bylose išsiskiria, vertino, kad turi būti pateiktas išsamesnis teisės normų aiškinimas, suformuojant vienodą administracinių teismų praktikos kryptį analogiškose bylose, todėl siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl atsisakymo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teisėtumo, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija.

2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).

Vienas iš apribojimų yra nustatytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą atsisakyta dėl to, kad jis nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, priteistų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjui Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba rengiant procesinius dokumentus dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtinto įgaliojimo ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtinto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais. Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą ir kreipėsi į teismą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš V. S..

Remiantis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 pateiktu teisės aiškinimu, kuriuo nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1, 2 d.), konstatuotina, jog Tarnyba pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsižvelgiant į bylų, kuriose pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį, jų eiga, iki tol kol pareiškėjas kreipėsi dėl teisinės pagalbos suteikimo į Tarnybą, į tai, kad reikalavimai, dėl kurių pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, yra nesudėtingi tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, į pačius reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami Tarnybos Sprendimai neproporcingai ribojo pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo V. S. skundas patenkintas, naikintina kaip neteisėta.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti 500 Lt (144,81 Eur) turtinės ir 2 000 Lt (579,24) neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijami Tarnybos Sprendimai yra teisėti, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Valstybės rantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą, dėl to priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, kuris atitinkamai keistinas panaikinant sprendimo dalis, kuriomis teismas panaikino Tarnybos Sprendimus ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, šiose dalyse pareiškėjo skundą atmetant, likusią teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija,

n u t a r i a

Atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis teismas panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimus Nr. (1.7.)-S-3881 ir Nr. (1.7.)-S-3880 ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. S. 2014 m. lapkričio 13 d. prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3942 ir (1.7.)-ATP-3894). Šiose dalyse pareiškėjo skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė